Krikščionybė veikia neramumų metu
VISA prasidėjo netikėtai vieną 1994 metų balandžio dieną. Aviakatastrofoje žuvo Burundžio ir Ruandos prezidentai. Per keletą valandų siaubingo masto smurtas apėmė Ruandą. Vos per tris mėnesius žuvo daugiau kaip 500000 ruandiečių — vyrų, moterų ir vaikų. Kai kurie žmonės kalbėdami apie tą laikotarpį vartoja žodį „genocidas“.
Iš 7,5 milijono Ruandos gyventojų pusė turėjo bėgti. Tarp jų 2,4 milijono žmonių ieškojo prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Tai buvo didžiausia ir skubiausia emigracija šiuolaikinėje istorijoje. Paskubomis buvo įkurtos pabėgėlių stovyklos Zaire (dabar Kongo Demokratinė Respublika), Tanzanijoje ir Burundyje. Kai kuriose iš tų stovyklų — didžiausiose pasaulyje — apsigyveno iki 200000 žmonių.
Tarp pabėgėlių buvo daug Jehovos Liudytojų — taiką mylinčių žmonių, besilaikančių Biblijos principų savo gyvenime. Kur begyventų, jie yra visiškai neutralūs ir laikosi principo, nurodyto Izaijo 2:4 (Brb red.): „Jie perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tautos nebekariaus tarpusavyje ir nebesimokys kariauti.“ Jehovos Liudytojai plačiai pagarsėjo kaip religinė grupė, nedalyvavusi Ruandos genocide.
Jėzus Kristus pasakė, kad jo pasekėjai yra „ne iš pasaulio“. Tačiau būdami „pasaulyje“, jie negali visada pabėgti nuo tautose kylančių neramumų (Jono 17:11, 14). Per genocidą Ruandoje maždaug 400 Liudytojų prarado savo gyvybes. Apie 2000 Liudytojų ir Karalystės žinia susidomėjusių asmenų tapo pabėgėliais.
Ar Jehovos Liudytojai, būdami ne iš pasaulio, nieko nesiima ištikus nelaimei? Ne. Dievo Žodis sako: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‛Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, — kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jokūbo 2:15-17). Meilė artimui skatina Liudytojus padėti ir tiems, kurie nepalaiko jų religinių pažiūrų (Mato 22:37-40).
Nors viso pasaulio Jehovos Liudytojai stengėsi padėti savo nelaimės ištiktiems bendratikiams Ruandoje, koordinuoti pagalbos darbą buvo pavesta Vakarų Europos broliams. 1994 metų vasarą grupė savanorių Liudytojų iš Europos išskubėjo į Afriką padėti savo krikščionims broliams bei seserims. Ruandos pabėgėliams buvo įrengtos tvarkingos stovyklos ir lauko ligoninės. Lėktuvais arba kitokiu transportu buvo pasiųsta daugybė drabužių, antklodžių, maisto ir biblinės literatūros. Pagalbą gavo daugiau kaip 7000 vargstančių žmonių — tai beveik triskart viršijo tuometinį Ruandos Jehovos Liudytojų skaičių. Tų pačių metų gruodį tūkstančiai pabėgėlių, įskaitant daugumą Jehovos Liudytojų, sugrįžo į Ruandą atkurti savo gyvenimo.
Karas Konge
1996 metais įsiliepsnojo karas Kongo Demokratinės Respublikos rytuose. Ta vieta ribojasi su Ruanda ir Burundžiu. Vėl buvo prievartaujama ir žudoma. Švilpiant kulkoms ir degant kaimams, žmonės bėgo, kad išsigelbėtų. Jehovos Liudytojai pakliuvo į tuos neramumus ir apie 50 iš jų prarado gyvybę. Kai kurie žuvo nuo atsitiktinių kulkų. Kitus nužudė todėl, kad jie priklausė tam tikrai etninei grupei arba per klaidą buvo palaikyti priešais. Vieną kaimą, kuriame gyveno 150 Liudytojų, sunaikino gaisras. Kituose kaimuose sudegė daugybė namų ir kai kurios Karalystės salės. Praradę namus ir nuosavybę, Liudytojai pabėgo į kitas vietoves; ten jiems padėjo bendragarbintojai.
Karą lydi badas, nes pasėliai naikinami, maisto atsargos grobiamos, o tiekimas nutrūksta. Maistas, kurio galima gauti, yra brangus. Kisanganyje 1997-ųjų gegužės pradžioje 1 kilogramas bulvių kainavo apie tris dolerius — tai daugumai žmonių neįperkama. Dauguma galėdavo pavalgyti tik kartą per dieną. Aišku, maisto trūkumą lydi ligos. Dėl blogos mitybos susilpnėja organizmo atsparumas maliarijai, viduriavimo bei skrandžio ligoms. Ypač serga ir miršta vaikai.
Tiriama, kokie yra poreikiai
Vėl skubiai sureagavo Europos Jehovos Liudytojai. 1997-ųjų balandį Liudytojų pagalbos grupė, kurioje buvo du gydytojai, išskrido su vaistais ir pinigais. Gomoje vietiniai Liudytojai jau buvo įkūrę pagalbos komitetus padėčiai įvertinti, kad galėtų teikti neatidėliotiną paramą. Grupė ištyrė padėtį mieste ir aplinkinėse vietovėse. Buvo išsiųsti pasiuntiniai ištirti tolimesnių vietovių. Taip pat buvo gauta informacija iš Kisanganio, esančio už daugiau kaip tūkstančio kilometrų į vakarus nuo Gomos. Vietiniai broliai padėjo koordinuoti pagalbos darbus Gomoje, kur gyveno maždaug 700 Liudytojų.
Vienas Gomos krikščionis vyresnysis pasakė: „Mums buvo nepaprastai malonu matyti savo brolius, iš taip toli atskubėjusius į pagalbą. Iki jiems atvykstant, mes padėjome vieni kitiems. Broliai turėjo bėgti iš kaimų į Gomą. Kai kurie prarado savo namus ir paliko laukus. Mes priėmėme juos pas save ir pasidalijome rūbais bei tuo nedideliu maisto kiekiu, kurį turėjome. Nedaug ką galėjome padaryti patys. Kai kurie iš mūsų kentė dėl maisto stygiaus.
Tačiau broliai iš Europos atvežė pinigų, todėl galėjome nusipirkti maisto — menko ir labai brangaus. Maistas buvo pristatytas kritišku laiku, nes daugelis nebeturėjo ko valgyti savo namuose. Mes padalijome maistą tiek Liudytojams, tiek neliudytojams. Jei tuo metu nebūtume sulaukę pagalbos, būtų mirę daug daugiau žmonių, ypač vaikų. Jehova išgelbėjo savo žmones. Neliudytojai buvo labai apstulbę. Daugelis kalbėjo apie mūsų vienybę ir meilę. Kai kurie pripažino, kad mūsų religija yra tikroji.“
Nors buvo pristatyta maisto ir gauta vaistų, to nepakako. Reikėjo drabužių bei antklodžių, taip pat daugiau maisto ir vaistų. Be to, reikėjo padėti atstatyti sugriautus namus.
Žmonės duoda dosniai
Europos broliai vėl noriai padėjo. Prancūzijos Jehovos Liudytojų filialas, esantis Liuvjė, apie būtiną paramą informavo Ronos slėnio, Normandijos ir kai kuriuos Paryžiaus susirinkimus. Buvo taikomas dar vienas Biblijos principas: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:6, 7).
Tūkstančiai džiugiai pasinaudojo proga duoti. Į Karalystės sales dėžėmis ir krepšiais prigabeno drabužių, batų bei kitų daiktų, o paskui nuvežė į Prancūzijos Jehovos Liudytojų filialą. Čia 400 savanorių buvo pasiruošę antram kampanijos „Padėti Zairui“ etapui. Dovanoms plaukiant, savanoriai rūšiavo, lankstė, dėliojo rūbus į dėžes ir rišo jas po 30 į pakus. Vaikai pasirūpino savo mažaisiais Afrikos broliukais bei sesutėmis ir pasiuntė jiems žaislų — žvilgančių automobiliukų, sukučių, lėlių ir meškiukų. Juos supakavo kartu su tuo, kas būtina gyvenimui. Iš viso buvo prikrauti ir pasiųsti į Kongą devyni 12 metrų ilgio konteineriai.
Kiek buvo pasiųsta į Centrinę Afriką nuo tūkstančių Belgijos, Prancūzijos ir Šveicarijos Liudytojų? Iš viso iki 1997-ųjų birželio buvo nugabenta 500 kilogramų vaistų, 10 tonų baltymingų sausainių, 20 tonų kito maisto, 90 tonų rūbų, 18500 porų avalynės ir 1000 antklodžių. Taip pat buvo nuskraidinta biblinės literatūros. Pabėgėliai visa labai vertino; tai teikė jiems paguodos ir padėjo ištverti išmėginimus. Visa pagalba buvo beveik 1000000 JAV dolerių vertės. Tokios aukos įrodė tarnaujančiųjų Jehovai brolybę ir meilę.
Paskirstymas Konge
Kai visa pradėjo plaukti į Kongą, du broliai ir viena sesuo iš Prancūzijos atvyko dirbti drauge su vietiniais pagalbos komitetais. Žaslin pasakoja apie Kongo Liudytojų parodytą dėkingumą: „Mes gaudavome daug padėkos laiškų. Viena neturtinga sesuo davė man malachito papuošalą. Kiti duodavo savo nuotraukas. Mums išvažiuojant, sesutės bučiavo mane, apsikabino ir verkė. Aš taip pat verkiau. Daugelis taip kalbėjo: ‛Jehova yra geras. Jehova galvoja apie mus.’ Taigi jie pripažino, kad tas davimas — Dievo nuopelnas. Skirstant maistą, broliai ir seserys garbino Jehovą Karalystės giesmėmis. Tai buvo labai jaudinantis dalykas.“
Vienas iš grupės narių buvo gydytojas, vardu Loikas. Daugybė žmonių suėjo į Karalystės salę ir kantriai laukė eilėje pas jį. Viena kongietė sesuo taip pat norėjo kuo nors prisidėti; ji išvirė ir paaukojo apie 40 spurgų tiems, kurie laukė vizito pas gydytoją. Kadangi laukusiųjų buvo apie 80, visi gavo po pusę spurgos.
Pagalba neliudytojams
Ta humanitarinė parama nebuvo skirta vien Jehovos Liudytojams. Kiti taip pat jos susilaukė, kaip ir 1994 metais. Tai derinasi su žodžiais iš Galatams 6:10, kur sakoma: „Tad kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“
Liudytojai skyrė vaistų ir drabužių kelioms pradinėms mokykloms bei netoli Gomos esančiai našlaičių prieglaudai. Joje gyvena 85 vaikai. Per ankstesnę išvyką padėčiai įvertinti pagalbos grupė aplankė tą prieglaudą ir pažadėjo jiems 50 dėžių baltymingų sausainių, drabužių, 100 antklodžių, vaistų ir žaislų. Vaikai išsirikiavo kieme ir dainavo svečiams. Paskui jie kreipėsi su ypatingu prašymu — ar negalėtų gauti kamuolio futbolui žaisti?
Po keleto savaičių grupė įvykdė savo pažadą ir atvežė viską. Nustebintas dosnumo ir paveiktas to, ką perskaitė paliktoje biblinėje literatūroje, prieglaudos direktorius pasakė, kad jis ruošiasi būti Jehovos Liudytojas. O ar gavo vaikai kamuolį? „Ne, — atsakė Klodas, Prancūzijos pagalbos grupės koordinatorius. — Mes davėme jiems du kamuolius.“
Pabėgėlių stovyklos
Pagalba neapsiribojo Kongu. Tūkstančiai žmonių pabėgo iš karo zonos į artimiausią šalį, kur jiems skubiai buvo įrengtos trys stovyklos. Liudytojai atvyko ir čia, kad pamatytų, kaip galėtų padėti. Kai šis straipsnis buvo parašytas, stovykloje gyveno 211000 pabėgėlių, daugiausia iš Kongo. Liudytojų bei jų vaikų ir žmonių, susidomėjusių gerąja Karalystės naujiena, buvo maždaug 800. Stovyklose neatidėliotina problema — maisto stygius. Vienoje stovykloje maisto — trejų metų senumo pupelių — buvo likę tik trims dienoms.
Tačiau Liudytojų nuotaika buvo gera. Nors jie mažai teturėjo biblinės literatūros, reguliariai rinkdavosi lauke į sueigas stiprintis dvasiškai. Stovykloje jie taip pat skelbė gerąją Dievo Karalystės naujieną kitiems (Mato 24:14; Žydams 10:24, 25).
Reikmes tiriančioje Liudytojų grupėje buvo gydytojas. Nors valdžia Liudytojams leido tik keletą dienų lankytis kiekvienoje stovykloje, jie konsultuodavo medicinos klausimais. Liudytojai paliko vaistų ir pinigų krikščionių vyresniesiems. Todėl broliai galėjo išgyventi. Liudytojų grupė tikėjosi, kad netrukus broliai galės grįžti iš stovyklų į savo tėvynę.
Kas laukia ateityje? Jėzus Kristus išpranašavo, kad mūsų dienos bus didžių neramumų metas, ženklus karais ir maisto stygiumi (Mato 24:7). Jehovos Liudytojai žino, kad tik Dievo Karalystė padarys galą dabartinėms kančioms žemėje. Jai valdant, mūsų namai — žemė virs taikos, apstybės ir nesibaigiančios laimės rojumi paklusniai žmonijai (Psalmių 71:1, 3, 16). Tuo tarpu Liudytojai skelbs gerąją dangiškosios Karalystės naujieną, o iškilus reikalui toliau padės bendragarbintojams bei kitiems žmonėms.
[Anotacija 4 puslapyje]
Nuo 1994 metų vien Europos Jehovos Liudytojai pasiuntė į Afrikos Didžiųjų ežerų regioną daugiau kaip 190 tonų maisto, drabužių, vaistų ir kitko
[Rėmelis 6 puslapyje]
Veikli krikščioniška meilė
Tarp tų, kurie noriai dalyvavo Prancūzijos kampanijoje „Padėti Zairui“, buvo Rūta Danei. Vaikystėje ji kalėjo nacistų koncentracijos stovyklose dėl savo krikščioniško tikėjimo. Ji sako: „Mes buvome tokie laimingi galėdami kuo nors padėti savo broliams ir seserims Afrikoje! Bet aš buvau ypač laiminga dėl tam tikrų priežasčių. Kai 1945 metais mes sugrįžome iš Vokietijos, neturėjome absoliučiai nieko. Net rūbai buvo skolinti. Tačiau netrukus gavome materialinę paramą iš Amerikos dvasinių brolių. Todėl per šią pagalbos kampaniją galėjau atsimokėti tuo gerumu, kuris labai seniai buvo parodytas mums. Kokia privilegija būti tokioje didelėje brolių šeimoje, kur rodoma krikščioniška meilė!“ (Jono 13:34, 35)
[Iliustracija 7 puslapyje]
Netrukus — žemės rojus, kur bus apstu viso kiekvienam