Kuo geriausiai išnaudok savo gyvenimą

TĖVAS gulėjo lovoje, savo namuose, bemirštąs nuo vėžio. Sūnus dirbtuvėje tvarkė tėvo dailidės įrankius. Kilnodamas juos, mąstė, kiek daug puikių dalykų su jais padarė tėvas. Nors dirbtuvė buvo šalia namo, sūnus žinojo, kad tėvas niekada čia nebeateis, nebepaims tų įrankių, kuriais taip įgudusiai naudojosi. Tai jau praeitis.

Tas sūnus galvojo apie žodžius, užrašytus Ekleziasto 9:11: „Ką tik tavo ranka randa darytina, tai daryk kiek gali. Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje [kape], į kurią tu eini.“ Jis gerai žinojo tą Rašto eilutę. Ne kartą rėmėsi ja mokydamas kitus Biblijos tiesos, kad mirtis — neveiklumas. Dabar tas reikšmingas Saliamono teiginys palietė jo širdį: mes turime gyventi kuo prasmingiau ir džiaugtis savo dienomis, kol galime, nes ateis laikas, kai nebegalėsime.

Džiaukis gyvenimu

Ekleziasto knygoje išmintingasis karalius Saliamonas ragina skaitytojus džiaugtis gyvenimu. Pavyzdžiui, 3 skyriuje teigiama: „Aš pažinau, kad nėra [žmonėms] tuose dalykuose nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime. Bet ir tai, kad žmogus valgo ir geria, ir naudojasi gėrybėmis iš savo darbo, yra Dievo dovana“ (Ekleziasto 3:12, 13).

Dievas įkvėpė Saliamoną pakartoti tokią mintį: „Štai ką aš supratau esant gera: yra naudinga, kad žmogus valgytų ir gertų, ir naudotųsi gėrybėmis visame savo varge, kurį vargsta po saule per nedaugelį savo gyvenimo dienų, kurias Dievas yra jam davęs, nes ta yra jo dalia“ (Ekleziasto 5:17).

Jis skatina ir jaunuolius: „Linksminkis, jaunikaiti [ar mergaite], savo jaunystėje ir tegul būna linksma tavo širdis tavo jaunystės dienomis. Eik, kur tave veda tavo širdis, sek tą, kas patinka tavo akims“ (Ekleziasto 11:9a). Kaip puiku išnaudoti tą jaunatvės jėgą ir energiją! (Patarlių 20:29)

„Atsimink Kūrėją“

Žinoma, Saliamonas nemanė, kad būtų išmintinga siekti visko, kas traukia mūsų širdį ar akis. (Palygink 1 Jono 2:16.) Tai aiškiai rodo jo tolesni žodžiai: „Bet žinok, kad Dievas dėl viso to [ko sieki, norėdamas patenkinti savo troškimus] pašauks tave į teismą“ (Ekleziasto 11:9b). Kad ir kokio amžiaus būtume, turime prisiminti, jog Dievas stebi, kaip mes gyvename, ir teis mus pagal tai.

Kaip neprotinga galvoti, kad galime gyventi egoistiškai ir atidėlioti atsidavimą Dievui vėlesniems laikams! Mūsų gyvenimas gali nutrūkti bet kada. Jeigu taip ir neatsitiktų, tarnauti Dievui senatvėje ne lengviau. Tai suprasdamas Saliamonas rašė: „Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir tavęs dar nepasiekus metams, apie kuriuos sakysi: ‛Man jie nemalonūs!’“ (Ekleziasto 12:1, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys)

Senyvas amžius pareikalauja savo duoklės. Senatvės požymius Saliamonas apibūdina simboliais. Rankos ima drebėti, kojos silpsta, dantų lieka nedaug. Plaukai pabąla ir išretėja. Miegas darosi toks jautrus, kad išbudina net paukščio giesmė. Visi pojūčiai — rega, klausa, lytėjimas, uoslė ir skonis — blėsta. Nusilpus kūnui, atsiranda baimė, jog pargriūsi kelyje ar ištiks kokie kiti ‛baisumai’. Galiausiai žmogus miršta (Ekleziasto 12:2-7).

Senatvė ypač vargina tuos, kurie nesistengė ‛atsiminti Kūrėjo’ jaunystėje. Dėl tuščiai praleisto gyvenimo tokiems asmenims ‛nebemalonūs’ vėlesni metai. Bedieviškas gyvenimo būdas irgi prideda sunkumų bei sielvarto (Patarlių 5:3-11). Liūdna, kad žvelgdami į priekį tokie žmonės nemato jokios ateities, tik kapą.

Džiūgauk senatvėje

Tai nereiškia, kad pagyvenusieji negali džiaugtis gyvenimu. Biblijoje „ilgos dienos ir gyvenimo metai“ siejami su Dievo palaimomis (Patarlių 3:1, 2). Jehova pasakė savo draugui Abraomui: „Tu gi... būsi palaidotas žiloje senatvėje“ (Pradžios 15:15). Nepaisant senyvo amžiaus nepatogumų, prisimindamas Jehovai paaukotą savo gyvenimą, dienų gale Abraomas džiaugėsi taika ir ramybe. Tikėdamas jis laukė „miesto su tvirtais pamatais“, Dievo Karalystės (Žydams 11:10). Taigi jis mirė sulaukęs „senatvės ir pasisotinęs gyvenimu“ (Pradžios 25:8, Brb red.).

Todėl Saliamonas ragino: „Kiek ilgai žmogus begyventų, tegul džiaugiasi visą laiką“ (Ekleziasto 11:8, Brb red.). Ar mes jauni, ar seni, tikrasis džiaugsmas priklauso nuo mūsų santykių su Dievu.

Dėdamas paskutinį savo tėvo įrankį į vietą, jaunuolis dirbtuvėje mąstė apie šiuos dalykus. Jis galvojo apie visus savo pažįstamus žmones, kurie stengėsi geriausiai išnaudoti savo gyvenimą, bet nerado laimės, nes neturėjo ryšio su Kūrėju. Todėl, paskatinęs mus džiūgauti per visas savo dienas, Saliamonas padarė labai tinkamą išvadą: „Ir tai visų šių pamokymų pagrindinė mintis: ‛Bijokis Dievo ir klausyk Jo įsakymų!’ O tatai yra visų žmonių pareiga“ (Ekleziasto 12:13, ŠvR).