Laikas ir amžinybė. Ką iš tiesų žinome apie tai?

„ATRODO, kad laikas yra viena iš paslaptingiausių sąvokų žmogui“, — rašoma vienoje enciklopedijoje. Iš tikrųjų apibūdinti laiką paprastais žodžiais beveik neįmanoma. Galime sakyti, jog laikas „slenka“, „eina“, „lekia“ ir net patys judame „laiko tėkmėje“. Bet iš tiesų mes net neperprantame to, apie ką kalbame.

Laikas apibūdinamas kaip „atstumas tarp dviejų įvykių“. Tačiau patirtis rodo, jog laikas nepriklauso nuo įvykių: jis eina nepaisydamas, ar kas nors atsitiko, ar ne. Vienas filosofas tvirtina, jog laikas neegzistuoja ir yra tik įsivaizduojama sąvoka. Ar gali tai, kuo tiek daug remiasi mūsų patirtis, būti vien žmogaus fantazijos vaisius?

Kas sakoma apie laiką Biblijoje

Biblijoje nėra laiko apibrėžimo, tad galima manyti, jog žmogus tikriausiai nesugeba visiškai perprasti šio dalyko. Tai prilygsta sunkiai suvokiamai begalinės erdvės sampratai. Matyt, laikas — vienas iš tų dalykų, kurį tik Dievas gerai supranta, nes jis vienintelis yra „nuo amžių per amžius“ (Psalmių 90:2).

Nors Biblija neduoda laiko apibrėžimo, tačiau kalba apie jį kaip apie tikrovę. Iš pat pradžių joje pranešama, kad Dievas sukūrė „šviesulius“ — Saulę, Mėnulį ir žvaigždes — „pažymėti laikus, dienas ir metus“. Daugelio Biblijoje užrašytų įvykių laikas yra tiksliai nurodomas (Pradžios 1:14a; 1:14b, Brb red.; 5:3-32; 7:11, 12; 11:10-32; Išėjimo 12:40, 41). Biblijoje taip pat sakoma, jog mes turime išmintingai naudoti laiką norėdami būti Dievo palaiminti amžinybe — nesibaigiančio gyvenimo perspektyva (Efeziečiams 5:15, 16).

Amžinasis gyvenimas: ar tai logiška?

Daugelį žmonių, nusivylusių mėginimu suprasti, ką iš tikrųjų reiškia laikas, labiausiai glumina mintis apie nesibaigiantį, arba amžinąjį, gyvenimą. Taip yra galbūt iš dalies todėl, kad mes visuomet laiką suvokiame kaip gimimo, augimo, senėjimo ir mirties ciklą. Tad mums laiko tėkmė tolygu senėjimo procesui. Daugeliui žmonių galvoti kitaip reikštų nepaisyti pačios laiko sampratos. ‛Jei visos gyvos būtybės sensta, kodėl žmogus turėtų būti išimtis?’ — gali klausti tokie žmonės.

Taip samprotaujant, dažnai nepaisoma fakto, jog žmogus daugybe aspektų jau yra išimtis, palyginus su kitais kūriniais. Pavyzdžiui, gyvūnai neturi tokių intelektinių sugebėjimų kaip žmogus. Kad ir kokie būtų tvirtinimai, gyvūnai negali daryti ko nors daugiau, negu jiems diktuoja instinktas. Jie nėra apdovanoti kaip žmogus meno talentais nei sugebėjimu rodyti meilę bei dėkingumą. Jei žmogui duota daug tokių savybių bei sugebėjimų, kurie įprasmina būtį, argi neįmanoma jam duoti ir ilgesnį gyvenimą?

Ar ne keista, kad medžiai, nemąstantys kūriniai, kai kada gyvuoja tūkstantmečius, o protingas žmogus vidutiniškai gali gyventi tik 70 arba 80 metų? Ar ne paradoksalu, kad vėžliai, neturintys kūrybinių arba meninių sugebėjimų, išgyvena daugiau kaip 200 metų, o gausiai tokiomis savybėmis apdovanotas žmogus gyvena trumpiau nei perpus?

Nors žmogus neįstengia visiškai suvokti, kas yra laikas ir amžinybė, vis dėlto amžinojo gyvenimo viltis tvirtai pagrįsta Biblija. Joje maždaug 40 kartų randame žodžius „amžinasis gyvenimas“. Tačiau jei Dievas nori, kad žmogus gyventų amžinai, kodėl toks jo tikslas dar neįgyvendintas? Šį klausimą aptarsime kitame straipsnyje.