Laikausi pažado tarnauti Dievui

PAPASAKOJO FRANCAS GUDLIKIS

Iš mūsų, daugiau nei šimto kareivių dalinio, gyvi likome tik keturi. Mirties akivaizdoje parpuolęs ant kelių pažadėjau Dievui: ‛Jei per karą išliksiu gyvas, visada tau tarnausiu.’

TĄ PAŽADĄ daviau prieš 54 metus, 1945-ųjų balandį, tarnaudamas vokiečių armijoje. Iki II pasaulinio karo pabaigos buvo likę nedaug laiko, ir tarybinė armija visomis jėgomis veržėsi Berlyno link. Mūsų vyrai išsidėstė prie Oderio upės šalia Zalės miestelio, esančio maždaug už 65 kilometrų nuo Berlyno. Naktį ir dieną buvome apšaudomi sunkiosios artilerijos; mano dalinys buvo beveik sunaikintas.

Tada aš pirmą kartą gyvenime nesulaikydamas ašarų meldžiau Dievą. Prisiminiau Biblijos eilutę, kurią dažnai cituodavo mano dievobaiminga mama: „Šaukis manęs vargo dieną, — tave išgelbėsiu ir tu mane šlovinsi“ (Psalmių 50:15). Ten, apkasuose, baimindamasis dėl gyvybės, daviau Dievui minėtąjį pažadą. Ar ištesėjau jį? Ir kaip atsitiko, kad aš tapau vokiečių armijos kareiviu?

Užaugau Lietuvoje

1918-aisiais, per I pasaulinį karą, Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir įvedė demokratinį valdymą. Gimiau 1925 metais Memelio (Klaipėda) apskrityje prie Baltijos jūros. Ta apskritis buvo prijungta prie Lietuvos kaip tik metais anksčiau nei aš gimiau.

Aš ir mano penkios seserys džiaugėmės laiminga vaikyste. Tėtis buvo kaip artimas draugas, visuomet besidarbuojantis su mumis, vaikais. Mūsų tėvai priklausė Evangelikų bažnyčiai, tačiau pamaldose nedalyvaudavo, nes mama piktinosi dvasininkų veidmainyste. Tačiau ji mylėjo Dievą ir jo Žodį, Bibliją, kurią godžiai skaitė.

1939-aisiais Vokietija užgrobė tą Lietuvos dalį, kurioje gyvenome. Paskiau, 1943-iųjų pradžioje, mane pašaukė į karo tarnybą vokiečių kariuomenėje. Vienose kautynėse buvau sužeistas, bet išgijęs sugrįžau į Rytų frontą. Tuo metu karo veiksmų eiga pasikeitė, ir vokiečiai, vejami tarybinės armijos, traukėsi. Būtent tada, kaip pasakojau įžangoje, vos išvengiau žūties.

Laikausi pažado

Per karą mano tėvai persikėlė į Ošacą (Vokietija), kiek į pietryčius nuo Leipcigo. Dėl karo padarinių buvo sunku juos surasti. Tačiau kokie laimingi jautėmės būdami vėl kartu! Netrukus, 1947-ųjų balandį, drauge su mama nuėjau paklausyti viešos kalbos, kurią sakė vienas Jehovos Liudytojas, Maksas Šubertas. Mama tikėjo suradusi teisingąją religiją; apsilankęs keliose sueigose, ir aš ėmiau pritarti jos įsitikinimui.

Greitai po to mama, nukritusi nuo kopėčių, susižalojo ir po kelių mėnesių mirė. Prieš mirtį, gulėdama ligoninėje, ji karštai mane drąsino: „Dažnai melsdavausi, kad bent vienas mano vaikas rastų kelią pas Dievą. Dabar matau, kad į mano maldas atsakyta, todėl galiu ramiai numirti.“ Aš laukiu to laiko, kai mama bus pažadinta iš mirties ir sužinos, kad įvykdžiau tai, ko ji meldė! (Jono 5:28)

1947-ųjų rugpjūčio 8 dieną, praėjus vos keturiems mėnesiams nuo tos dienos, kai išklausiau brolio Šuberto kalbą, aš parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai Dievui pasikrikštydamas asamblėjoje Leipcige. Pagaliau ėmiausi veiksmų, kad ištesėčiau savo pažadą Dievui. Greitai tapau pionieriumi, kaip Jehovos Liudytojai vadina visalaikius tarnus. Tuo metu čia, kur vėliau susikūrė Vokietijos Demokratinė Respublika, arba Rytų Vokietija, tarnavo beveik 400 pionierių.

Pirmieji tikėjimo išbandymai

Ošace kaimynas bandė sudominti mane marksizmu, siūlydamas valstybės finansuojamą mokymąsi universitete, jei tapsiu Vokietijos vieningosios socialistų partijos nariu (VVSP). Aš atsisakiau to, kaip kažkada Jėzus atsisakė Šėtono pasiūlymo (Mato 4:8-10).

Vieną 1949-ųjų balandžio dieną mano darbo vietoje pasirodė du policininkai ir liepė eiti su jais. Mane nuvedė į vietinę tarybinės žvalgybos būstinę, kur apkaltino tarnavimu Vakarų kapitalistams. Jie pasakė, jog galėčiau įrodyti savo nekaltumą net ir toliau darbuodamasis po namus, jei tik pranešinėčiau apie kiekvieną, kas nusiteikęs prieš Tarybų Sąjungą ar VVSP, bei apie tuos, kas lanko Jehovos Liudytojų sueigas. Kai atsisakiau bendradarbiauti, buvau uždarytas į vienutę. Vėliau man teko stoti prieš karo lauko teismą. Nuosprendis — 15 metų sunkiųjų darbų Sibire!

Išlikau ramus ir tai pareigūnams padarė įspūdį. Tada jie pasakė, jog nuosprendis lieka galioti, tačiau kol pasiruošiu bendradarbiauti, turėsiu jiems prisistatinėti kartą per savaitę. Norėdamas gauti labiau subrendusių Liudytojų patarimą, nuvykau į Magdeburgą, kur buvo įsikūręs Sargybos bokšto bendrijos filialas. Kelionė buvo nelengva, nes mane sekė. Ernstas Vaueris, tarnavęs filialo juridiniame skyriuje, Magdeburge, man pasakė: „Kovok ir laimėsi. Jei eisi į kompromisą, būsi nugalėtas. Tai mes supratome koncentracijos stovykloje.“a Tas patarimas padėjo man laikytis pažado tarnauti Dievui.

Draudimas ir pakartotinis areštas

1950-ųjų liepą mane rekomendavo tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Tačiau rugpjūčio 30-ąją policija įsiveržė į mūsų patalpas Magdeburge ir skelbimo darbas buvo uždraustas. Taigi mano paskyrimas pasikeitė. Mudu su Pauliumi Hiršbergeriu padėjome maždaug 50 susirinkimų, kiekviename jų praleisdami dvi ar tris dienas. Taip broliai galėjo organizuotai tęsti tarnybą esant draudimui. Per tuos mėnesius policijos arešto išvengiau šešis kartus!

Į vieną susirinkimą prasiskverbęs žmogus išdavė mus Stasi, Valstybės saugumo tarnybai. Taigi 1951-ųjų liepą Paulių ir mane gatvėje areštavo penketas ginkluotų vyrų. Prisimindami praeitį, supratome, kad nepakankamai pasikliovėme Jehovos organizacija. Vyresni broliai buvo patarę mums niekada nekeliauti drauge. Pernelyg pasitikėdami savimi, praradome laisvę! Be to, iš anksto nebuvome apsvarstę, ką sakysime, jei mus areštuotų.

Būdamas vienas kameroje, su ašaromis maldavau Jehovos pagalbos, kad neišduočiau brolių ar nesukompromituočiau savo tikėjimo. Paskui atsiguliau miegoti, bet netikėtai mane pažadino Pauliaus balsas. Kaip tik virš mano vienutės buvo patalpa, kurioje Stasi jį kvotė. Kadangi buvo tvanki naktis, balkono durys buvo atviros, tad aš, nors ir silpnai, galėjau viską girdėti. Vėliau, kai manęs klausinėjo, atsakinėjau visiškai taip pat, ir tai stebino pareigūnus. Prisiminiau mamos mėgstamą Biblijos citatą „Šaukis manęs vargo dieną, — tave išgelbėsiu“, ir buvau labai padrąsintas (Psalmių 50:15).

Po kvotos iki teismo abu su Pauliumi praleidome penkis mėnesius Stasi kalėjime Halėje, o vėliau Magdeburge. Būdamas Magdeburge kartais pamatydavau uždarytą mūsų filialą. Užuot tūnojęs kalėjime, troškau darbuotis ten! 1952-ųjų vasarį mums buvo paskelbtas nuosprendis: „10 metų kalėjimo ir 20-čiai metų atimamos pilietinės teisės“.

Ir kalėjime lieku ištikimas

Jehovos Liudytojai, nuteisti mažiausiai dešimčiai metų, tam tikrą įkalinimo laiką nešiodavo specialų skiriamąjį ženklą. Prie kelnių klešnės ir švarko rankovės būdavo prisiuvama po raudoną juostelę. Be to, kad sargybiniai žinotų, jog mes — pavojingi nusikaltėliai, prie kameros durų iš išorės būdavo pritvirtinamas raudono kartono skritulėlis.

Vyresnybė iš tikrųjų laikė mus pačiais baisiausiais nusikaltėliais. Mums neleisdavo turėti Biblijos; vienas sargybinis paaiškino: „Jehovos Liudytojas su Biblija rankose panašus į nusikaltėlį su šautuvu rankose.“ Kad sukauptume Biblijos ištraukų, skaitėme rusų rašytojo Levo Tolstojaus kūrinius — savo knygose jis dažnai citavo Bibliją. Šias citatas mokėmės mintinai.

Prieš 1951-ųjų areštą buvau susižadėjęs su Elza Rymer. Ji lankydavo mane kalėjime, kiek buvo galima, ir kartą per mėnesį atsiųsdavo maisto. Savo siuntiniuose Elza paslėpdavo ir dvasinio maisto. Kartą ji sukimšo Sargybos bokšto straipsnius į kelis gabalus dešros. Sargybiniai dažnai supjaustydavo dešras norėdami patikrinti, ar nėra ko nors paslėpto viduje, tačiau šį kartą siuntinys atėjo prieš pat darbo dienos pabaigą ir liko nepatikrintas.

Tuo metu Karlas Haincas Klėberis ir aš dalijomės mažyte kamera su trimis kaliniais, ne Jehovos Liudytojais. Kaip skaityti Sargybos bokštą nepastebėtiems? Ką gi, apsimetėme skaitą knygą, kurioje paslėpėme Sargybos bokšto straipsnius. Šį vertingą dvasinį maistą perdavėme ir kalėjime esantiems bendratikiams.

Be to, būdami kalėjime, stengėmės išnaudoti palankias progas pasakoti kitiems apie Dievo Karalystę. Buvau sujaudintas, matydamas, kaip įtikėjo vienas kartu kalėjęs žmogus (Mato 24:14).

Vėl visalaikė tarnyba

1957-ųjų balandžio 1-ąją beveik po šešerių nelaisvės metų buvau paleistas. Nepraėjus ir dviem savaitėms, vedžiau Elzą. Sužinoję, kad esu laisvas, Stasi karininkai ieškojo dingsties vėl mane įkalinti. Norėdami to išvengti, mudu su Elza perėjome sieną ir apsigyvenome Vakarų Berlyne.

Kai ten atvykome, Bendrija norėjo žinoti apie mūsų planus. Paaiškinome, jog vienas iš mūsų tarnaus pionieriumi, o tuo tarpu kitas imsis pasaulietinio darbo.

„Ar jums nepatiktų pionieriais tapti abiem?“ — paklausė mūsų.

„Jei tai įmanoma, — atsakėme, — pradėsime nedelsdami.“

Taigi mums suteikė paramą — nedidelę kasmėnesinę pašalpą — ir 1958-aisiais pradėjome tarnauti specialiaisiais pionieriais. Koks buvo džiaugsmas matyti, kaip žmonės, su kuriais studijavome Bibliją, keičia savo gyvenimą siekdami tapti Jehovos tarnais! Per dešimt specialiosios pionieriškos tarnybos metų išmokome artimai bendradarbiauti kaip vyras ir žmona. Elza visada būdavo šalia, net kai remontuodavau automobilį. Be to, mes drauge skaitydavome, studijuodavome ir melsdavomės.

1969-aisiais buvome paskirti į keliaujamąjį darbą — kas savaitę lankyti įvairius susirinkimus, rūpintis jų narių reikmėmis. Jozefas Bartas, vyras, patyręs keliaujamajame darbe, patarė: „Jei nori, kad tavo paskyrimas būtų sėkmingas, broliams tiesiog būk brolis.“ Aš stengiausi pasinaudoti tuo patarimu. Todėl mūsų santykiai su bendratikiais buvo labai šilti bei draugiški, ir todėl man nesunku būdavo duoti patarimą, kai to reikėdavo.

1972-aisiais Elzai buvo diagnozuotas vėžys ir teko operuotis. Be to, vėliau ji susirgo reumatu. Nors ir vargino skausmas, ji vis tiek kas savaitę vykdavo su manimi į susirinkimus ir kiek pajėgdama darbuodavosi su seserimis tarnyboje.

Reikia prisitaikyti

1984-aisiais prireikė nuolatinės priežiūros žmonos artimiesiems, todėl atsisakėme keliaujamojo darbo, kad padėtume rūpintis jais; po ketverių metų jie mirė (1 Timotiejui 5:8). Paskiau, 1989-aisiais, sunkiai susirgo Elza. Laimei, jos sveikata šiek tiek pagerėjo, tačiau aš turiu rūpintis visa namų ruoša. Vis dar mokausi, kaip elgtis su žmogumi, kuris nuolat kenčia skausmą. Tačiau, nepaisant sunkumų ir įtampos, mūsų meilė dvasiniams dalykams neišblėso.

Šiandien džiaugiamės galėdami tęsti pionierišką tarnybą. Tačiau supratome, kad svarbiausia — ne pareigos ar tai, kiek galime nuveikti, o tai, kad liktume ištikimi. Norime tarnauti mūsų Dievui Jehovai ne tik keletą metų, bet visą amžinybę. Mes buvome puikiai paruošti ateičiai. Jehova teikia jėgų šlovinti jį net esant didžiausiems išbandymams (Filipiečiams 4:13).

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Čia buvau įkalintas Magdeburge

[Šaltinio nuoroda]

Gedenkstätte Moritzplatz Magdeburg für die Opfer politischer Gewalt; Foto: Fredi Fröschki, Magdeburg

[Iliustracija 23 puslapyje]

1957-aisiais, kai susituokėme

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Elza dabar