Džiaukis drauge su laiminguoju Dievu

„Galiausiai, broliai, džiaukitės, ... ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 KORINTIEČIAMS 13:11).

1, 2. a) Kodėl daugelis nėra džiugūs? b) Kas yra džiaugsmas ir kaip galime būti džiugūs?

DAUGELIO įsitikinimu, šiomis niūriomis dienomis mažai kuo galima džiaugtis. Juos pačius arba artimuosius ištikusi nelaimė turbūt verčia manyti taip, kaip senovėje Jobą: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo“ (Jobo 14:1). Krikščionys irgi neapsaugoti nuo įtampos, vyraujančios šiais „kritiškais laikais, kai sunku gyventi“, tad nenuostabu, jog kartais ištikimi Jehovos tarnai nusimena (2 Timotiejui 3:1, NW).

² Vis dėlto krikščionys gali išsaugoti džiaugsmą net užklupti išmėginimų (Apaštalų darbų 5:40, 41). Norėdami tai suprasti, pirmiausia apsvarstykime, kas yra džiaugsmas. Tai „pasitenkinimo jausmas sulaukus ar tikintis ko nors gera“.a Tad apmąstydami esamas bei naujajame Dievo pasaulyje laukiančias palaimas, jau dabar galime būti džiugūs.

 3. Kodėl galime tvirtinti, jog kiekvienas turi pagrindo džiaugtis?

³ Kiekvienas gauname palaimų, už kurias turime būti dėkingi. Štai šeimos galva neteko darbo. Aišku, jis susirūpinęs, kaip reikės pragyventi, bet sykiu jaučiasi dėkingas už tai, kad yra stiprus, sveikas, todėl radęs darbą galės triūsti iš peties. O ką manyti krikščionei, netikėtai susirgusiai sekinančia liga? Ji gali būti dėkinga rūpestingiems draugams bei šeimyniškiams, padedantiems nepalūžti, laikytis kaip pridera — tvirtai. Kad ir kokios būtų aplinkybės, visi tikrieji krikščionys gali džiaugtis pažindami „laimingąjį Dievą“ Jehovą bei „laimingąjį, vienintelį Valdovą“ Jėzų Kristų (1 Timotiejui 1:11, NW; 6:15, NW). Jehova Dievas ir Jėzus Kristus išties yra patys laimingiausi; jų neapleidžia džiaugsmas net dabar, kai žemėje padėtis anaiptol ne tokia, kokią Kūrėjas buvo numatęs. Jų pavyzdys pamoko, kaip neprarasti džiaugsmo.

Jie niekada neprarado džiaugsmo

4, 5. a) Kaip reagavo Jehova, kai pirmieji žmonės sukilo? b) Kaip Jehova parodė turįs pozityvų požiūrį į žmoniją?

⁴ Edeno sode Adomas ir Ieva tryško sveikata ir turėjo tobulą protą. Abudu vaisingai darbavosi supami puikios gamtos. Nuostabiausia, kad jie galėjo nuolat bendrauti su Jehova. Dievas buvo numatęs jiems laimingą ateitį. Tačiau tos visos puikios dovanos mūsų pirmųjų tėvų netenkino; jie pavogė uždraustą vaisių nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“. Dėl tokio pirmosios poros neklusnumo mes, jos palikuonys, dabar patiriame visas nelaimes (Pradžios 2:15-17; 3:6; Romiečiams 5:12).

⁵ Tačiau Adomo ir Ievos nedėkingumas nesutrikdė Jehovos džiaugsmo. Dievas neabejojo, jog ne viena širdis palinks jam tarnauti. Jis buvo tiek tikras tuo, kad dar prieš gimstant pirmajam Adomo ir Ievos palikuoniui pažadėjo išpirkti klusnius jųdviejų vaikus! (Pradžios 1:31; 3:15, Brb) Istorija rodo daugumą vaikščiojus pirmųjų protėvių pėdomis, tačiau Jehova neatstūmė žmonijos dėl plačiai išsikerojusio neklusnumo. Dievas žvelgė į tuos, kurie ‛džiugino jo širdį’ ir visomis jėgomis stengėsi iš meilės jam įtikti (Patarlių 27:11; Hebrajams 6:10).

6, 7. Kas padėjo Jėzui išsaugoti džiaugsmą?

⁶ O kaip Jėzus išsaugojo savo džiaugsmą? Būdamas galinga dvasinė būtybė danguje, Jėzus stebėjo žmonių darbus žemėje, matė jų netobulumą, tačiau juos mylėjo (Patarlių 8:31, Brb). Jis nepakeitė savo požiūrio ir vėliau, kai atėjo į žemę ir gyveno tarp žmonių (Jono 1:14). Kaip tobulas Dievo Sūnus išsaugojo tokią palankią nuomonę apie nuodėmingus žmones?

⁷ Visų pirma jis žinojo, ko realu tikėtis iš savęs ir kitų. Jėzus nemanė galėsiąs atversti visą pasaulį (Mato 10:32-39). Jis džiaugėsi, jei bent vienas nuoširdus žmogus susidomėdavo Karalystės žinia. Nors kartais Jėzaus mokinių elgesys bei požiūris būdavo anaiptol ne girtinas, jis žinojo, kad jų širdys tikrai trokšta vykdyti Dievo valią, todėl juos mylėjo (Luko 9:46; 22:24, 28-32, 60-62). Įsimintina, jog maldoje savo dangiškajam Tėvui Jėzus mokinių tarnystę apibendrino taip: „Jie laikėsi tavojo žodžio“ (Jono 17:6).

 8. Paminėk keletą pavyzdžių, kaip galime sekti Jehova ir Jėzumi, kad išsaugotume savo džiaugsmą.

⁸ Mums visiems, be abejonės, naudinga apmąstyti tokį Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus pavyzdį. Ar nereikėtų kuo stropiau sekti Jehova ir nesikrimsti, jei, tarkim, ne viskas klojasi kaip norėjome? Ar negalėtume tiksliau eiti Jėzaus pėdomis: optimistiškai vertinti esamas aplinkybes ir per daug nesitikėti iš savęs bei kitų? Aptarkime, kaip praktiškai pritaikyti kai kuriuos principus lauko tarnyboje, kuri brangi kiekvieno uolaus krikščionies širdžiai.

Neprarask deramo požiūrio į skelbimo darbą

 9. Kaip Jeremijas atgavo džiaugsmą ir kuo jo pavyzdys naudingas mums?

⁹ Jehova nori, kad jam tarnautume džiugiai. Mūsų džiaugsmas neturi priklausyti nuo to, ar sulaukiame savo triūso vaisių (Luko 10:17, 20). Pranašas Jeremijas skelbė metų metais, nors jo žodžių niekas ir nepaisė. Susirūpinęs žmonių abejingumu, jis nusiminė (Jeremijo 20:8). Tačiau apmąstęs, kokia nuostabi jo skelbiama žinia, pranašas atgavo džiaugsmą. Jeremijas pasakė Jehovai: „Tavo žodžiais maitinuosi. Tavo žodis džiugina mane, jis yra mano širdies linksmybė; aš vadinuosi Tavo vardu, Viešpatie“ (Jeremijo 15:16, Brb). Jeremijas džiaugėsi galėdamas skelbti Dievo žodį. Mes irgi turėtume tuo džiaugtis.

10. Kaip galime būti džiugūs skelbėjai, net jei mūsų teritorijoje žmonės kol kas atmeta žinią?

¹⁰ Net jei dauguma mūsų teritorijos gyventojų atmeta gerąją naujieną, mums, skelbėjams, nereikia nusiminti. Nepamiršk, kad Jehova nėmaž neabejojo turėsiąs tarnų. Kaip ir jis, visuomet gyvenkime viltimi, jog kada nors bent vienas kitas susidomės Karalystės žinia. Juk žmonių aplinkybės keičiasi. Ko nors netekę ar pakliuvę į sunkią padėtį, net ir visiškai savimi patenkinti asmenys rimtai susimąsto apie gyvenimo prasmę. Ar esi pasiruošęs padėti tokiam žmogui, kuris ima ‛pripažinti savo dvasinį neturtą’? (Mato 5:3, Jr) Juk kai vėl lankysiesi teritorijoje, kas nors gali mielai išklausyti gerąją naujieną!

11, 12. Kas įvyko viename miestelyje ir ko galime pasimokyti iš to pavyzdžio?

¹¹ Tavo teritorijos gyventojai irgi gali pasikeisti. Štai vienas atvejis. Mažame miestelyje gyveno keletas artimai bendraujančių jaunų šeimų su vaikais. Visos jos atėjusiems Jehovos liudytojams atsakydavo vienodai: „Mūsų tai nedomina!“ Jei tik kas nors susidomėdavo Karalystės žinia, kaimynai nedelsdami atkalbėdavo nuo bendrystės su liudytojais. Žodžiu, skelbti ten nebuvo lengva. Tačiau liudytojai nenusiminė ir toliau darbavosi. Kuo baigėsi jų pastangos?

¹² Laikui bėgant miestelio vaikai užaugo, susituokė, įsikūrė atskirai. Pamatę, jog gyvenime trūksta tikrosios laimės, kai kurie iš to jaunimo pradėjo ieškoti tiesos. Ją surado ėmę domėtis liudytojų skelbiama gerąja naujiena. Taip po ilgo laiko mažas susirinkimas pradėjo gausėti. Įsivaizduok, kokį džiaugsmą patyrė Karalystės skelbėjai, nenuleidę rankų! Tegu ir tau už ištvermę skelbiant puikią Karalystės žinią būna atlyginta džiaugsmu!

Tave rems bendratikiai

13. Į ką galime kreiptis ištikus negandai?

¹³ Kur gali ieškoti paguodos prislėgtas nepakeliamos naštos ar ištiktas nelaimės? Milijonai pasiaukojusių Jehovos tarnų pirmiausia šaukiasi Dievo, paskui kreipiasi į bendratikius. Būdamas žemėje Jėzus irgi brangino savo mokinių paramą. Naktį prieš mirtį jis pasakė, kad jie ‛ištvėrė su juo išbandymuose’ (Luko 22:28). Žinoma, mokiniai buvo netobuli, tačiau tų vyrų ištikimybė guodė Dievo Sūnų. Mes irgi galime semtis stiprybės iš bendratikių.

14, 15. Kas padėjo vienai porai sunkią valandą po sūnaus mirties ir ką įsiminei iš to įvykio?

¹⁴ Krikščionių pora Mišelis ir Diana patyrė, kokia vertinga gali būti tikėjimo brolių ir seserų parama. Jų 20-mečiam sūnui Žonatanui, kupinam energijos bei puikių siekių krikščioniui, buvo nustatytas smegenų auglys. Gydytojai dėjo visas pastangas išgelbėti jaunuolį, tačiau jo būklė blogėjo ir vieną vėlyvą popietę jis mirė. Mišelis su Diana buvo prislėgti skausmo. Tą vakarą vyko Tarnybos sueiga ir nors jie žinojo, kad netrukus ji baigsis, trokšdami paguodos, vis dėlto paprašė šalia buvusio vyresniojo palydėti į Karalystės salę. Jie atvyko kaip tik tuo momentu, kai susirinkimui buvo pranešama apie Žonatano mirtį. Po sueigos ašarojančius tėvus apsupo broliai ir seserys — juos glaudė, ramino. Diana pasakoja: „Į salę atvykome su žiojinčia tuštuma širdyje, bet brolių paguoda grąžino mums jėgas. Skausmas nepraėjo, tačiau jų padedami mes nesugniužome!“ (Romiečiams 1:11, 12; 1 Korintiečiams 12:21-26)

¹⁵ Mišelį ir Dianą nelaimė labiau suartino su broliais bei vieną su kitu. Mišelis pasakoja: „Žmona man tapo dar brangesnė. Kai apima neviltis, kalbamės apie Biblijos tiesą ir Jehovos paramą mums.“ Diana priduria: „Karalystės viltis dabar mums netgi dar reikšmingesnė.“

16. Kodėl svarbu paminėti broliams, jog tau reikia paramos?

¹⁶ Sunkiais gyvenimo momentais tikra mūsų paguoda yra krikščionys broliai bei seserys, padedantys neprarasti džiaugsmo (Kolosiečiams 4:11). Tačiau jie neskaito mūsų minčių, todėl prireikus nevenkime pasakyti, jog reikia paramos. Vėliau broliams už visokeriopą jų pagalbą galėsime iš širdies padėkoti žinodami, kad jos susilaukėme Jehovos dėka (Patarlių 12:25; 17:17).

Pažvelk į savo susirinkimą

17. Kokių sunkumų patiria vienišos motinos ir kaip į jas turėtume žiūrėti?

¹⁷ Kuo atidžiau įsižiūrėsi į bendratikius, tuo labiau išmoksi juos branginti ir džiaugtis jų draugyste. Pažvelk į savo susirinkimą. Ką matai? Gal vienišą motiną, vedančią vaikus tiesos keliu? Ar susimąstei, koks puikus jos pavyzdys? Pamėgink įsivaizduoti jos sunkumus. Štai keletą jų išvardijo vieniša motina Džanina: vienatvė, nekuklūs vyrų pasiūlymai darbovietėje, menkos lėšos. Tačiau sunkiausia, pasak jos, rūpintis vaikų, kurių kiekvienas yra savito būdo, emociniais poreikiais. Džanina pamini ir kitą dalyką: „Tikrai nelengva susilaikyti neužkrovus namų galvos pareigų sūnui ir nepradėjus pasakoti dukrai savo pačios problemų.“ Kaip tūkstančiai kitų vienišų motinų, Džanina visą dieną praleidžia darbe ir rūpinasi savo namais. Be to, ji studijuoja Bibliją su vaikais, moko juos skelbti ir vedasi į sueigas (Efeziečiams 6:4). Koks laimingas Jehova kasdien matydamas šios šeimos pastangas ištikimai prie jo glaustis! Ar tokie bendratikiai nedžiugina mūsų širdžių? Žinoma, taip.

18, 19. Pateik pavyzdžių, kas padės mums dar labiau branginti bendratikius susirinkime.

¹⁸ Dar pasidairyk po savo susirinkimą. Galbūt jame yra atsidavusių našlaujančių moterų bei vyrų, kurie niekada ‛nesitraukia’ nuo susirinkimo (Luko 2:37). Ar jų kartais neslegia vienatvė? Juk jie labai liūdi savo sutuoktinio! Tačiau šie bendratikiai nepaliauja tarnauti Jehovai ir dar rūpinasi kitais. Savo stiprybe, entuziazmu jie palaiko džiugią susirinkimo atmosferą! Viena krikščionė, jau 30 su viršum metų tarnaujanti visalaike skelbėja, pasakė: „Kaip džiaugiuosi matydama senyvus brolius bei seseris, atlaikiusius išmėginimus ir iki šiol ištikimai tebetarnaujančius Jehovai!“ Vyresnio amžiaus bendratikiai tikrai yra skatinantis pavyzdys jaunimui.

¹⁹ O ką galima pasakyti apie naujus susirinkimo žmones? Ar mūsų nedžiugina sueigose jų pasakytos mintys apie savo tikėjimą? Pagalvok, kokią pažangą jie padarė nuo to laiko, kai pradėjo studijuoti Bibliją. Jehova turėtų būti jais labai patenkintas. O mes? Ar pasakome jiems apie tai, ar pagiriame už pastangas?

20. Kodėl galime neabejoti, jog kiekvienas susirinkimo narys yra svarbus?

²⁰ Gal esi susituokęs, o gal viengungis? Vienišas tėvas arba motina? Gal tu mažas našlaitis, o gal netekęs sutuoktinio? Gal jau daug metų priklausai krikščionių susirinkimui, o gal visai neseniai esi mūsų tarpe? Neabejok, jog savo ištikimu pavyzdžiu padrąsini mus visus. Giedodamas Karalystės giesmę, pasisakydamas, atlikdamas Teokratinės tarnybos mokyklos užduotį, džiugini bendratikius, o svarbiausia — Jehovos širdį.

21. Kaip elgtis turime daug paskatų ir kokie dar iškyla klausimai?

²¹ Taigi net šiais sunkiais laikais galime būti džiaugsmingi savo laimingojo Dievo garbintojai. Turime daug paskatų elgtis kaip ragina Paulius: „Džiaukitės, ... ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Korintiečiams 13:11). O kaip tada, jei užklumpa stichinė nelaimė, finansiniai sunkumai ar esame persekiojami? Ar tokiais atvejais įmanoma išsaugoti džiaugsmą? Ieškokime atsakymo kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar galėtumei atsakyti?

• Kaip apibūdinamas džiaugsmas?

• Kaip optimistiškas požiūris padeda neprarasti džiaugsmo?

• Kas padeda laikytis deramo požiūrio į skelbimą susirinkimo teritorijoje?

• Kodėl tau brangūs susirinkimo broliai bei seserys?

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Mūsų teritorijos gyventojai gali pasikeisti

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kokie sunkumai slegia tavo susirinkimo žmones?