Chlodvigo krikštas. 1500 metų nuo katalikybės įvedimo Prancūzijoje

„POPIEŽIAUS vardu, driokst!“ — tokia žinutė kartu su savadarbe bomba buvo rasta vienoje Prancūzijos bažnyčioje, kurią 1996-ųjų rugsėjį turėjo aplankyti popiežius Jonas Paulius II. Štai kokio kraštutinio pasipriešinimo Bažnyčios galva susilaukė penktą kartą lankydamasis Prancūzijoje. Vis dėlto apie 200000 žmonių atvyko į Reimsą paminėti su popiežiumi 1500 metų sukakties nuo frankų karaliaus Chlodvigo atsivertimo į katalikybę. Kas buvo šis karalius, kurio krikštas vadinamas Prancūzijos krikštu? Kodėl tas paminėjimas sukėlė tokį priešiškumą?

Silpnėjanti imperija

Chlodvigas, Childeriko I, frankų salijų karaliaus, sūnus, gimė apie 466 m. e. m. Kai 358 m. e. m. šią germanų gentį pavergė romėnai, jai buvo leista apsigyventi dabartinėje Belgijos teritorijoje su sąlyga, kad gins sieną ir siųs kareivių Romos armijai. Artimai bendraudami su vietiniais gyventojais galais-romėnais šie frankai palaipsniui buvo romanizuoti. Childerikas I, romėnų sąjungininkas, kovojo su kitomis puolančiomis germanų gentimis — vestgotais ir saksais ir tuo pelnė galų-romėnų palankumą.

Romos provincija Galija tęsėsi nuo Reino upės šiaurėje iki Pirėnų kalnų pietuose. Bet 454 m. e. m. mirus romėnų generolui Etijui, Galijoje nebeliko tvirtos valdžios. Be to, 476 m. e. m. žlugo paskutinis Romos imperatorius Romulas Augustulas ir Vakarų Romos imperija subyrėjo. Tie įvykiai sukėlė regione didelį politinį nestabilumą. Taigi Galija buvo lyg prinokęs obuolys, laukiantis, kol kuri nors vidaus gentis jį nuskins. Nenuostabu, kad tėvą soste pakeitęs Chlodvigas ėmė siekti išplėsti savo karalystės sienas. 486 m. e. m. mūšyje prie Suasono jis nugalėjo paskutinį Romos vietininką Galijoje. Ši pergalė leido jam užvaldyti visą teritoriją tarp Somos upės šiaurėje ir Luaros upės centrinėje ir vakarų Galijoje.

Būsimasis karalius

Skirtingai nuo kitų germanų genčių, frankai liko pagonys. Vis dėlto santuoka su Burgundijos princese Klotilda Chlodvigui buvo labai reikšminga. Būdama uoli katalikė, princesė nenuilstamai stengėsi savo vyrą atversti. Remiantis Grigaliaus Tūriečio šeštajame amžiuje užrašytu pasakojimu, 496 m. e. m. per Tolbiako (Ciulpichas, Vokietija) mūšį su alemanais Chlodvigas pažadėjo atsisakyti pagonybės, jei Klotildos Dievas dovanos jam pergalę. Chlodvigo pajėgos jau nebeturėjo vilties laimėti, bet alemanų karalius buvo nužudytas ir jo armija pasidavė. Chlodvigas nusprendė, jog i buvo Klotildos Dievo pagalba. Pasak padavimo, Chlodvigą pakrikštijo „šventasis“ Remigijus Reimso katedroje 496 m. e. m. gruodžio 25-ąją. Tačiau, kitų manymu, tai įvyko vėliau — 498 ar 499 m. e. m.

Chlodvigo pastangos užimti pietryčiuose esančią Burgundijos karalystę nuėjo niekais. Bet jo žygis prieš vestgotus buvo sėkmingas: 507 m. e. m. jis nugalėjo juos ties Vujė, netoli Puatjė, ir laimėjęs galėjo kontroliuoti didumą pietvakarinės Galijos. Pripažindamas šią pergalę Rytų Romos imperijos valdovas Anastazijus suteikė Chlodvigui garbės konsulo vardą. Taip Chlodvigo statusas tapo aukštesnis nei visų kitų vakarų karalių ir galai-romėnai jo valdžią laikė teisėta.

Užėmęs frankų gyvenamas teritorijas į rytus nuo Reino, Chlodvigas padarė Paryžių savo sostine. Paskutiniais gyvenimo metais jis sustiprino karalystę sudarydamas rašytinį teisės kodeksą, salijų teisyną, ir sušaukdamas Orleane bažnyčios susirinkimą santykiams tarp bažnyčios ir valstybės nustatyti. Iki pat mirties, tikriausiai 511 m. e. m. lapkričio 27-osios, jis vienas valdė tris ketvirtadalius Galijos.

Leidinyje The New Encyclopædia Britannica Chlodvigo atsivertimas į katalikų tikėjimą vadinamas „lemiamu momentu vakarų Europos istorijoje“. Kodėl šio pagoniško karaliaus atsivertimas buvo toks svarbus? Jis reikšmingas tuo, kad Chlodvigas pasirinko katalikybę, o ne arijonizmą.

Arijoniškasis ginčas

Apie 320 m. e. m. Arijus, Aleksandrijos (Egiptas) kunigas, pradėjo kitaip aiškinti Trejybę. Arijus atmetė mintį, kad Sūnus savo esme lygus Tėvui. Sūnus negali būti Dievas ar lygus Tėvui, nes turėjo pradžią. (Kolosiečiams 1:15) O šventąją dvasią Arijus laikė asmeniu, bet žemesniu už Tėvą ir Sūnų. Šis mokymas plačiai paplito ir sukėlė aršų bažnyčios pasipriešinimą. 325 m. e. m. Nikėjos susirinkimo nutarimu Arijus buvo ištremtas ir jo mokymai pasmerkti.a

Bet tuo ginčai nesibaigė. Debatai dėl tos doktrinos tęsėsi 60 metų keičiantis imperatoriams, kurie palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Galų gale 392 m. e. m. imperatorius Teodosijus I ortodoksinę katalikybę su jos Trejybės dogma padarė Romos imperijos valstybine religija. Tuo pat metu vokiečių vyskupas Vulfila gotus atvertė į arijonizmą. Šią „krikščionybės“ formą greit perėmė kitos germanų gentys.b

Prieš Chlodvigo atsivertimą Katalikų bažnyčia Galijoje išgyveno sunkius laikus. Arijonai vestgotai bandė slopinti katalikybę neleisdami niekam užimti mirusių vyskupų vietos. Be to, Bažnyčią drebino nesutarimai: išsiskyrus nuomonėms dėl popiežiaus įvyko du skilimai ir priešiškų pusių kunigai Romoje žudė vienas kitą. Sumaištis dar padidėjo kai kuriems katalikų rašytojams iškėlus idėją, esą 500 m. e. m. bus pasaulio pabaiga. Taigi frankų užkariautojo atsivertimas į katalikybę turėjo būti geras ženklas, pranašaujantis „naują šventųjų tūkstantmetį“.

Ko gi Chlodvigas siekė? Be religinių motyvų, jis tikriausiai turėjo ir politinių. Dauguma galų-romėnų buvo katalikai ir pasirinkdamas katalikybę Chlodvigas įgijo jų palankumą bei įtakingos bažnytinės hierarchijos paramą. Taip jis neginčijamai pranoko savo politinius varžovus. Leidinyje The New Encyclopædia Britannica pažymima, kad „jo pergalė prieš Galiją virto išsivadavimo karu iš nekenčiamų eretikų arijonų jungo“.

Koks buvo Chlodvigas

Rengiantis 1996-ųjų paminėjimui, Reimso arkivyskupas Žeraras Defua pavadino Chlodvigą „gerai apgalvoto ir įžvalgaus atsivertimo simboliu“. O prancūzų istorikas Ernestas Lavisas vertino priešingai: „Atsivertimas Chlodvigo nepakeitė; švelnūs ir taikingi Evangelijų mokymai nepalietė jo širdies.“ Kitas istorikas pareiškė: „Vietoj Odino [skandinavų dievo] jis šaukėsi Kristaus, bet liko toks pat.“ Panašiai kaip Konstantinas po tariamo atsivertimo į krikščionybę, Chlodvigas ėmė tvirtinti valdžią žudydamas sosto siekiančius savo varžovus. Jis išnaikino „visus savo giminaičius iki šeštos eilės“.

Po mirties apie Chlodvigą pasklido mitai ir iš žiauraus užkariautojo jis virto padoriu šventuoju. Grigaliaus Tūriečio pasakojime, parašytame praėjus beveik šimtmečiui po tų įvykių, Chlodvigas tendencingai lyginamas su Konstantinu, pirmuoju „krikščionybę“ priėmusiu Romos imperatoriumi. O tvirtindamas, kad Chlodvigas krikštijosi būdamas 30 metų, Grigalius, atrodo, bando gretinti jį su Kristumi. (Luko 3:23)

Tokius išvedžiojimus devintajame šimtmetyje tęsė Reimso vyskupas Ankmaras. Kai katedros varžėsi dėl maldininkų, jis parašė savo pirmtako, „šventojo“ Remigijaus, biografiją, kuria greičiausiai siekė išgarsinti savo bažnyčią ir padidinti jos turtą. Jis teigė, esą baltas balandis atnešė ampulę aliejaus patepti krikštijamam Chlodvigui — aiški užuomina į Jėzaus patepimą šventąja dvasia. (Mato 3:16) Taip Ankmaras susiejo Chlodvigą, Reimsą ir monarchiją ir patikino, kad Chlodvigas buvo Viešpaties pateptasis.c

Prieštaringas paminėjimas

Buvęs Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis yra pasakęs: „Man Prancūzijos istorija prasideda nuo Chlodvigo. Jį karaliumi išrinko frankai, davę Prancūzijai savo vardą.“ Bet taip mano ne visi. 1500 metų sukakties nuo Chlodvigo krikšto šventimas buvo sutiktas prieštaringai. Šalyje, kur bažnyčia nuo valstybės formaliai atsiskyrė 1905 metais, daugelis smerkė valstybę už dalyvavimą religinės sukakties paminėjime. Kai Reimso miesto taryba paskelbė apmokėsianti išlaidas popiežiaus pakylai įrengti, viena organizacija per teismą pasiekė, kad toks sprendimas būtų atmestas kaip antikonstitucinis. Kitų nuomone, tuo renginiu Prancūzijos bažnyčia mėgino atgauti savo moralinę bei pasaulietišką galią. Minėjimą pritemdė ir tai, kad Chlodvigo vardu kaip simboliu pasinaudojo radikalusis Nacionalinis Frontas ir katalikų fundamentalistų grupuotės.

Kiti kritikavo minėjimą istoriniu požiūriu. Jų teigimu, Chlodvigo krikštas nepadėjo Prancūzijai atsiversti į katalikybę, nes galai-romėnai šią religiją jau išpažino. Be to, jų nuomone, tas krikštas nereiškė Prancūzijos valstybės atsiradimo. Valstybė gimė tada, kai Karolio Didžiojo karalystė 843 m. e. m. suskilo ir pirmuoju Prancūzijos karaliumi tapo Karolis Plikagalvis, ne Chlodvigas.

1500 katalikybės metų

Kaip Prancūzijos katalikybė — „vyriausia Bažnyčios duktė“ gyvuoja šiandien, praėjus daugiau kaip 1500 metų? Prancūzijoje iki 1938-ųjų buvo didžiausias pasaulyje krikštytų katalikų skaičius. Dabar ji užima šeštą vietą ir eina po tokių šalių kaip Filipinai ir Jungtinės Valstijos. Ir nors dabar Prancūzijoje yra 45 milijonai katalikų, tik 6 milijonai reguliariai lanko pamaldas. Paskutinė apklausa parodė, kad 65 procentai Prancūzijos katalikų „nepaiso bažnyčios mokymų dėl lytinės moralės“, o maždaug 5 procentams jų Jėzus „visiškai nesvarbus“. Tai neigiami pokyčiai. Neveltui lankydamasis šalyje 1980-aisiais popiežius paklausė: „Prancūzija, kaip tu tesi savo krikšto pažadus?“

[Išnašos]

[Žemėlapis 27 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SAKSAI

Reinas

Soma

Suasonas

Reimsas

Paryžius

GALIJA

Luara

Vujė

Puatjė

PIRĖNAI

VESTGOTAI

Roma

[Iliustracija 26 puslapyje]

XIV amžiaus rankraštyje nupieštas Chlodvigo krikštas

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris

[Iliustracija 28 puslapyje]

Chlodvigo (centrinė figūra) krikštas, pavaizduotas išorinėje Reimso katedros pusėje

[Iliustracija 29 puslapyje]

Jono Pauliaus II vizitas Prancūzijoje minint Chlodvigo krikšto sukaktį buvo vertinamas prieštaringai