„Aš jums daviau pavyzdį“

„Žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai.“ (HEBRAJAMS 5:12)

 1. Kodėl žodžiai iš Hebrajams 5:12 skatina kiekvieną krikščionį susirūpinti?

GAL perskaitęs įžanginę Rašto citatą ir pagalvojęs apie save kiek sunerimai? Šie žodžiai verčia susirūpinti ne vieną. Mes, Kristaus sekėjai, žinome privalą būti mokytojais. (Mato 28:19, 20) Suvokiame, jog dabartinis laikmetis ragina kuo geriau lavinti kitus. Neabejojame, jog žmonėms mūsų mokymas gali suteikti gyvenimą! (1 Timotiejui 4:16) Tad kyla klausimai: ar iš tikro esu toks mokytojas, kokiu privalėčiau būti? Kaip galėčiau pasitobulinti?

2, 3. a) Kas, pasak vieno pedagogo, yra gero mokymo pagrindas? b) Kokį mokymo pavyzdį mums paliko Jėzus?

² Tokie nerimastingi klausimai neturėtų mūsų slėgti. Jei galvosime vien apie mokymo metodus, galime suabejoti savo gebėjimu daryti pedagoginę pažangą. Tačiau veiksmingo lavinimo pagrindas yra kai kas svarbiau už metodiką. Štai ką apie tai rašė vienas patyręs mokytojas: „Geras mokymas priklauso ne nuo tam tikros metodikos, planų ir dėstymo... Mokymo pagrindas yra meilė.“ Jis, aišku, kalbėjo apie pasaulietinį lavinimą, bet jo išvada ypač taikytina mūsų krikščioniškajam mokymui. Kodėl?

³ Mokytojo pavyzdys mums yra Jėzus Kristus, savo sekėjams pasakęs: „Aš jums daviau pavyzdį.“ (Jono 13:15) Jėzus turėjo omenyje savo nuolankumą, bet sykiu paliko ir kitą, svarbiausio darbo žemėje, pavyzdį — kaip dera mokyti gerosios naujienos apie Dievo Karalystę. (Luko 4:43) Tad jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Jėzaus tarnybą, argi tai nebūtų „meilė“? (Kolosiečiams 1:15; 1 Jono 4:8) Labiausiai Jėzus mylėjo savo dangiškąjį Tėvą Jehovą. (Jono 14:31) Mokydamas Jėzus rodė meilę dar dviem atžvilgiais: mylėjo tiesas, kurių mokė, taip pat savo mokomus žmones. Sutelkime dėmesį į šiuodu jo mokymo aspektus.

Neblėstanti meilė Dievo tiesoms

 4. Kaip Jėzus išsiugdė meilę Jehovos mokymams?

⁴ Nuo mokytojo požiūrio į savo dėstomą dalyką labai priklauso mokymo kokybė. Net menkiausias jo abejingumas bus juntamas ir persiduos mokiniams. Jėzus vertino brangias tiesas apie Jehovą bei jo Karalystę ir visa širdimi jas mylėjo. Jis, viengimis Sūnus, tokį jausmą išsiugdė jau tuomet, kai daugybę savo ikižmogiškojo gyvenimo amžių visko uoliai mokėsi. Apie tai puikiai pasakyta Izaijo 50:4, 5: „Viešpats Dievas davė man iškalbų [„mokytųjų“, NW] liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys. Viešpats Dievas atvėrė man ausis. Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.“

5, 6. a) Kas tikriausiai įvyko Jėzui krikštijantis ir kaip tai jį paveikė? b) Kaip skirtingai Jėzus ir Šėtonas naudojosi Dievo Žodžiu?

⁵ Augdamas Jėzus be perstojo mėgavosi Dievo išmintimi. (Luko 2:52) Vėliau, jam krikštijantis, atsitiko neregėtas dalykas. „Atsivėrė dangus“, — rašoma Luko 3:21. Matyt, tuo metu Jėzui buvo suteiktas gebėjimas prisiminti savo ikižmogiškąjį gyvenimą. Paskui 40 dienų jis praleido pasninkaudamas dykumoje. Jam tikriausiai buvo džiugu apmąstyti daug Jehovos duotų dangiškųjų pamokų. Tačiau netrukus jo meilė Dievo tiesoms buvo išmėginta.

⁶ Prie nuvargusio, išalkusio Jėzaus prisiartino Šėtonas ir ėmė jį gundyti. Kaip skyrėsi šie du Dievo sūnūs! Nors abu citavo žodžius iš Hebrajiškųjų raštų, jų požiūriai buvo visiškai kitokie. Šėtonas kraipė Dievo Žodį — nepagarbiai jį taikė savanaudiškiems tikslams. Šis maištininkas iš tikro tik tyčiojosi iš Dievo tiesų. O Jėzus citavo Raštą su nuoširdžia meile: rūpestingai rinko iš jo eilutes kiekvienam atsakymui. Nors Jėzus jau gyveno begalę amžių prieš užrašant šiuos įkvėptus žodžius, jis didžiai juos gerbė. Juk tai buvo neįkainojamos tiesos, gautos iš dangiškojo Tėvo! Jėzus pasakė Šėtonui, kad Jehovos žodžiai yra svarbesni už maistą. (Mato 4:1-11) Jėzus mylėjo visas tiesas, kurių Jehova jį išmokė. O kaip jis rodė tokią meilę mokydamas kitus?

Meilė tiesoms, kurių jis mokė

 7. Kodėl Jėzus nekūrė savo paties mokymų?

⁷ Jėzus visada brangino tiesas, kurių mokė žmones. Turėdamas beribį pažinimą bei išmintį, jis būtų lengvai galėjęs skleisti savo paties idėjas. (Kolosiečiams 2:3) Bet Jėzus savo klausytojams nuolat primindavo, kad visa, ko jis moko, yra ne jo, o dangiškojo Tėvo. (Jono 7:16; 8:28; 12:49; 14:10) Meilė Dievo tiesoms neleido vietoj jų kurti ir siūlyti savo paties mokymus.

 8. Kaip nuo pat savo tarnystės pradžios Jėzus parodė liudytojo, besiremiančio Dievo Žodžiu, pavyzdį?

⁸ Pradėjęs tarnystę, Jėzus tuoj pat ėmė rodyti pavyzdį. Pamąstyk, kaip jis pirmą kartą prisistatė esąs žadėtasis Mesijas. Ar jis pasirodė minioms, pasiskelbė Kristumi, o paskui tiems žodžiams patvirtinti padarė įspūdingų stebuklų? Ne. Jėzus atėjo į sinagogą, kur paprastai Dievo tauta rinkdavosi skaityti Rašto. Čia jis balsu perskaitė pranašystę iš Izaijo 61:1, 2 ir pasakė, kad šie pranašiški žodžiai yra taikomi jam. (Luko 4:16-22) Aibė Jėzaus stebuklų liudijo, kad jį remia Jehova. Tačiau jis ir toliau visus savo mokymus grįsdavo Dievo Žodžiu.

 9. Kaip Jėzus, kalbėdamas su fariziejais, rodė ištikimybę Dievo Žodžiui?

⁹ Kai religininkai imdavo prieštarauti Jėzui, jis nesileisdavo į diskusijas, nors lengvai būtų galėjęs juos įveikti. Ne, jis tiesiog demaskuodavo juos pasinaudodamas Dievo Žodžiu. Taip Jėzus pasielgė ir fariziejams ėmus kaltinti jo sekėjus šabo įstatymo laužymu, kad šie eidami per javų lauką skynė varpas ir valgė. Jėzus pasakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani?“ (Mato 12:1-5) Anie teisuoliais save laikantys vyrai, aišku, turėjo gerai žinoti šį įkvėptą pranešimą iš 1 Samuelio 21:2-7 [21:1-6, Brb]. Bet jie iš to atsitikimo nepasimokė kai ko svarbaus. O Jėzus ne tik skaitė apie tą įvykį, — jis buvo jį apmąstęs. Jam patiko principai, kurių Jehova norėjo pamokyti tuos, kas skaitė šias Rašto eilutes. Jėzus pasinaudojo šia Rašto ištrauka ir vienu pavyzdžiu iš Mozės įstatymo norėdamas atkreipti dėmesį į Įstatymo racionalumą. Be to, būdamas ištikimas Dievo Žodžiui, Jėzus gynė Raštą ir neleido religiniams vadovams jo iškraipyti savo naudai nei užtemdyti tradicijomis.

10. Kaip išsipildė pranašystės apie Jėzaus mokymo būdą?

¹⁰ Jėzus vertino tiesas, tad niekada jų nemokė nuobodžiai ar mechaniškai. Įkvėptos pranašystės nurodė, kad Mesijas kalbės ‘malonės sklidina kalba’, ‘gražiai’. (Psalmyno 45:3 [45:2, Brb]; Pradžios 49:21, Brb) Šios pranašystės išsipildė: Jėzus pranešdavo žinią ir mokydavo savo branginamų tiesų įdomiai, gyvai, „maloningais žodžiais“. (Luko 4:22) Jis kalbėdavo entuziastingai ir jo akys turbūt spindėdavo liudydamos gyvą domėjimąsi pasakojamu dalyku. Jo klausytis tikriausiai būdavo nepaprastai malonu. Tai puikus sektinas pavyzdys mums, kai pasakojame kitiems, ką esame išmokę.

11. Būdamas gabus mokytojas, kodėl Jėzus niekada nesididžiavo?

¹¹ Ar Jėzus, puikiai išmanydamas Dievo tiesas bei patraukliai jas dėstydamas, didžiavosi? Juk taip dažnai atsitinka su žmonėmis, gabiais mokyti. Nepamirškime, kad Jėzaus išmintis derinosi su dievobaimingumu ir neleido išpuikti, nes „pas kukliuosius ateina išmintis“. (Patarlių 11:2) Ir dar kai kas saugojo jį nuo pasipūtimo.

Jėzus mylėjo tuos, kuriuos mokė

12. Kaip Jėzus parodė nenorįs, kad mokiniai jaustų jam baimę?

¹² Tai, kaip Jėzus mokė, visuomet bylojo apie didelę jo meilę žmonėms. Klausytojai niekad nesijautė esą žemesni, kaip būna mokant išpuikėliams. (Mokytojo 8:9) Sykį Petras, apstulbintas vieno iš Jėzaus stebuklų, puolė jam po kojų. Bet Jėzus nenorėjo, kad sekėjai jaustų jam liguistą baimę. Jis maloniai pasakė Petrui nesibijoti ir pridūrė, kad jo laukia nuostabus mokinių ruošimo darbas. (Luko 5:8-10) Jėzus norėjo, kad jo mokinius skatintų veikti ne mokytojo baimė, o meilė brangioms tiesoms.

13, 14. Kaip Jėzus rodydavo savo atjautą žmonėms?

¹³ Jėzus taip pat rodė meilę mokiniams juos atjausdamas. „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ (Mato 9:36) Žvelgdamas į jų apgailėtiną padėtį, jis liūdėjo ir stengėsi padėti.

¹⁴ Štai dar vienas atsitikimas, bylojantis apie Jėzaus atjautą. Kraujoplūdžiu serganti moteris prasiskverbė pro minią prie Jėzaus, palietė jo drabužio kraštą ir stebuklingai pasveiko. Jėzus pajuto, kad iš jo išėjo galia, bet nepastebėjo, kas buvo pagydytas. Jis būtinai norėjo surasti tą moterį. Kam? Ne todėl, kad kritikuotų už Įstatymo ar Rašto aiškintojų bei fariziejų taisyklių pažeidimą, ko taip baiminosi moteris. Ne, Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo [„sunkios“, NW] ligos.“ (Morkaus 5:25-34) Atkreipk dėmesį į užjaučiančius Jėzaus žodžius. Jis nepasakė vien „būk išgijusi“, o „būk išgijusi iš savo sunkios ligos“. Morkus pavartojo tokį žodį, kuris tiesiogiai gali reikšti nubausto žmogaus plakimą. Taip Jėzus parodė suprantąs, kokia kankinanti yra jos liga — tikriausiai sukelianti didelį fizinį bei emocinį skausmą. Jis atjautė moterį.

15, 16. Kokie atsitikimai iš Jėzaus tarnystės liudija, kad jis stengdavosi įžvelgti gerąsias žmogaus savybes?

¹⁵ Jėzus taip pat rodydavo meilę žmonėms išskirdamas jų gerąsias savybes. Taip buvo su Natanaeliu, vėliau tapusiu jo apaštalu. „Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: ‘Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.’“ Jėzus stebuklingai įžvelgė, kas yra jo širdyje, tad galėjo daug ką apie jį pasakyti. Žinoma, Natanaelis buvo toli gražu ne tobulas, o toks pat nuodėmingas kaip visi žmonės. Išgirdęs apie Jėzų, jis nepagalvojęs netgi pasakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jono 1:45-51) Tačiau Jėzus iš viso to, ką galėjo pasakyti apie Natanaelį, parinko girtiną šio vyro bruožą — sąžiningumą.

¹⁶ Panašiai buvo ir tada, kai vienas šimtininkas — tikriausiai pagonis romėnas — atėjo pas Jėzų prašyti pagydyti sergantį vergą. Jėzus žinojo, kad tas šimtininkas nėra be trūkumų. Jis kaip ir kiekvienas tų laikų kariškis tikriausiai daug kartų buvo prisidėjęs prie smurto, kraujo praliejimo, klaidingo garbinimo. Tačiau Jėzus paminėjo tik gera — nepaprastą šimtininko tikėjimą. (Mato 8:5-13) Galiausiai Jėzus kalbėdamas piktadariui, kabėjusiam ant kančių stulpo šalia jo, ne prikaišiojo jo nusikaltimus, o paragino sudėti viltis į ateitį. (Luko 23:43, NW) Jėzus puikiai žinojo, kad nepalankia, kritiška nuomone žmogų galima tik nuvilti. Savo teigiamu požiūriu Jėzus paskatino daug ką pasitaisyti.

Noras tarnauti žmonėms

17, 18. Kaip Jėzus parodė norą tarnauti kitiems sutikdamas ateiti į žemę?

¹⁷ Dar vienas tvirtas Jėzaus meilės žmonėms įrodymas tas, kad jis noriai tarnavo kitiems. Gyvendamas danguje Dievo Sūnus nuolat džiaugėsi žemės gyventojais. (Patarlių 8:30, 31) Būdamas Jehovos „Žodžiu“, arba jo atstovu, Jėzus tikriausiai ne kartą rūpinosi žmonėmis. (Jono 1:1) O ateidamas į žemę, kad galėtų, be kitų užduočių, dar ir mokyti žmones, jis paliko aukštą padėtį danguje ir „išsižadėjo visko, priimdamas vergo pavidalą“. (Filipiečiams 2:7, Jr, išnaša; 2 Korintiečiams 8:9) Gyvendamas žemėje Jėzus nelaukė, kad kas jam tarnautų. Priešingai, jis kalbėjo: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ (Mato 20:28) Jėzus iš tikro visiškai tesėjo šį pažadą.

¹⁸ Jėzus nuolankiai tarnavo ir nedvejodamas padėdavo tiems, kuriuos mokė. Skelbdamas jis išvaikščiojo šimtus kilometrų po Pažadėtąją žemę, kad kuo daugiau žmonių išgirstų jo žodžius. Skirtingai nei išdidūs fariziejai bei Rašto žinovai, jis liko nuolankus, atidus kitam. Visokie žmonės — aukšti pareigūnai, kareiviai, teisininkai, moterys, vaikai, vargdieniai, ligoniai, atstumtieji — kreipdavosi į jį nesivaržydami, be baimės. Kad ir tobulas, Jėzus vis dėlto buvo žmogus: pavargdavo, išalkdavo. Tačiau net ir būdamas pailsęs ir trokšdamas atsikvėpti ar ramiai pasimelsti, jis pirmučiausia paisydavo kitų žmonių poreikių. (Morkaus 1:35-39)

19. Kokį nuolankaus, kantraus bei malonaus elgesio su savo mokiniais pavyzdį davė Jėzus?

¹⁹ Jėzus taip pat noriai tarnavo ir savo mokiniams — švelniai, kantriai juos mokė. Kai jiems būdavo sunku suvokti kai kuriuos svarbius mokymus, Jėzus nenusivildavo jais, nesupykdavo ir nesibardavo. Jis stengdavosi kaip nors kitaip padėti jiems perprasti tuos dalykus. Tik pagalvok, kaip dažnai mokiniai ginčydavosi, kas iš jų didžiausias. Tačiau Jėzus visada, net paskutinį vakarą prieš savo mirtį, kaip nors naujai pamokydavo juos būti nuolankius vieni kitiems. Apie savo nusižeminimą kaip ir kitas savybes Jėzus galėjo pasakyti: „Aš jums daviau pavyzdį.“ (Jono 13:5-15; Mato 20:25; Morkaus 9:34-37)

20. Kuo Jėzus kaip mokytojas skyrėsi nuo fariziejų ir kodėl jo mokymo būdas buvo veiksmingas?

²⁰ Atkreipk dėmesį, kad Jėzus ne tik sakė mokiniams, kaip reikėtų elgtis, bet ir pats ‘davė pavyzdį’. Jis mokė juos savo gyvensena. Jėzus nekalbėdavo su jais tarsi koks viršininkas, kuriam per žema daryti tai, ko moko kitus. O fariziejai elgdavosi priešingai. Apie juos Jėzus pasakė: „Jie kalba, bet nedaro.“ (Mato 23:3) Jėzus nuolankiai rodydavo savo mokiniams, ką reiškia laikytis jo mokymų. Štai girdėdami Jėzaus raginimą gyventi paprastai ir nesivaikyti materialinių vertybių, sekėjai nespėliojo, kaip tai daryti. Savo akimis jie matė, kokie teisingi žodžiai: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ (Mato 8:20) Jėzus tarnavo savo mokiniams nuolankiai rodydamas pavyzdį.

21. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²¹ Neabejotina, kad Jėzus buvo pats didžiausias Mokytojas! Jo meilė dėstomam dalykui bei mokomiems žmonėms buvo akivaizdi kiekvienam tyraširdžiui, kuris jį matė, jo klausėsi. Ir šiandien tuo neabejoja nė vienas, tyrinėjantis Jėzaus gyvenimą. Kaip mes patys galime sekti tobulu Kristaus pavyzdžiu? Apie tai — kitas straipsnis.

Kaip atsakytum?

• Kuo grindžiamas geras mokymas ir kas davė tokio mokymo pavyzdį?

• Iš ko buvo galima matyti, kad Jėzus brangina savo mokomas tiesas?

• Kaip Jėzus rodė meilę žmonėms, kuriuos mokė?

• Kokie pavyzdžiai liudija, kad Jėzus troško nuolankiai tarnauti žmonėms, kuriuos mokė?

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kaip Jėzus parodė savo meilę Dievo Žodžio principams?