Kur rasti tikrą paguodą?

„Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, ... guodžia mus kiekviename sielvarte.“ (2 KORINTIEČIAMS 1:3, 4)

1. Dėl ko žmonėms reikia paguodos?

LIGOS suluošinti žmonės gali manyti, kad jų gyvenimas sugriuvo. Žemės drebėjimai, audros, badas daugelį nuskurdina. Karas irgi atneša nelaimių: gali pražudyti artimąjį, sugriauti namus, priversti palikti visa, ką turi. Siautėja neteisybė, tad, regis, pagalbos kreiptis nebėra į ką. Tokiems negandų ištiktiems žmonėms nepaprastai reikia paguodos. Kur ją rasti?

2. Kodėl niekas neprilygsta Jehovos paguodai?

² Yra žmonių ir organizacijų, mėginančių guosti. Už gerus žodžius juos verta pagirti. Materialinė parama irgi trumpam padeda. Tačiau tik Jehova, tikrasis Dievas, atitaisys visą žalą ir suteiks tokią pagalbą, kad nelaimės niekad nebepasikartos. Apie jį Biblijoje sakoma: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.“ (2 Korintiečiams 1:3, 4) Kaip Jehova mus guodžia?

Pašalins problemų šaknis

3. Kaip Dievas pašalins žmonijos problemų šaknis ir kaip tai paguodžia?

³ Visa žmonija dėl Adomo nuodėmės paveldėjo netobulumą. Tai sukelia daugybę vargų ir galiausiai atveda į mirtį. (Romiečiams 5:12) Padėtį dar apsunkina Šėtonas Velnias — „šio pasaulio kunigaikštis“. (Jono 12:31; 1 Jono 5:19) Kai žmoniją ištiko nelaimė, Jehova ne tik parodė gailestį. Jis pasiuntė savo viengimį Sūnų — išpirką bei išvaduotoją ir pasakė, jog galime būti išgelbėti iš Adomo nuodėmės pasekmių, jei parodysime tikį jo Sūnų. (Jono 3:16; 1 Jono 4:10) Dievas taip pat išpranašavo, kad Jėzus Kristus, kuriam suteikta visa valdžia danguje ir žemėje, sunaikins Šėtoną bei visą jo sugedusią santvarką. (Mato 28:18; 1 Jono 3:8; Apreiškimo 6:2; 20:10)

4. a) Ką Jehova pateikė norėdamas sustiprinti mūsų pasitikėjimą jo žadamu išlaisvinimu? b) Kaip Jehova padeda suprasti, kada patirsime palengvėjimą?

⁴ Norėdamas sustiprinti mūsų pasitikėjimą savo žodžiais, Dievas davė gausybę įrodymų, kad visa, ką jis žada, išsipildo. (Jozuės 23:14) Biblijoje jis papasakojo, ką yra padaręs, kad išgelbėtų savo tarnus tokiomis aplinkybėmis, iš kurių, žmogaus požiūriu, nėra išeities. (Išėjimo 14:4-31; 2 Karalių 18:13—19:37) O per Jėzų Kristų Jehova parodė, kad išgydys „visokias ligas“, net prikels iš mirusių. (Mato 9:35; 11:3-6) Kada visa tai įvyks? Atsakydama Biblija apibūdina paskutines šios senos sistemos dienas, po kurių bus Dievo nauji dangūs ir nauja žemė. Jėzaus nusakytus ženklus atitinka dabartiniai laikai. (Mato 24:3-14; 2 Timotiejui 3: 1-5)

Paguoda tautai nelaimėje

5. Guosdamas senovės Izraelį, į ką Jehova sutelkė jo dėmesį?

⁵ Iš Jehovos elgesio su senovės Izraeliu sužinome, kaip jis guosdavo savo žmones nelaimėje. Jehova primindavo, koks jis Dievas. Taip izraelitų pasitikėjimas Dievo pažadais stiprėdavo. Jehovos siunčiami pranašai parodydavo aiškų skirtumą tarp jo, tikrojo, gyvojo Dievo, ir stabų, negalinčių padėti nei sau, nei savo garbintojams. (Izaijo 41:10; 46:1; Jeremijo 10:2-15) Sakydamas Izaijui „guoskite, guoskite mano tautą“, Jehova skatino pranašą palyginimais bei apibūdinimais apsakyti Jo kūrybą, kad pabrėžtų vienintelio tikrojo Dievo didybę. (Izaijo 40:1-31; Brb)

6. Kaip Jehova kartais nurodydavo, kada bus išvadavimas?

⁶ Kartais Jehova paguosdavo nurodydamas savo tautos išvadavimo laiką — artimą arba tolimą. Štai artėjant išlaisvinimui iš Egipto, pavergtiems izraelitams jis pasakė: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia.“ (Išėjimo 11:1) Kai karaliaus Juozapato dienomis trijų tautų jungtinės pajėgos įsiveržė į Judą, Jehova pažadėjo, kad Jis veiks savųjų labui „rytoj“. (2 Metraščių 20:1-4, 14-17) O apie jų išvadavimą iš Babilono buvo pranešta per Izaiją prieš 200 metų ir smulkiau pasakyta per Jeremiją beveik prieš šimtmetį. Kaip drąsino šios pranašystės Dievo tarnus artėjant išlaisvinimui! (Izaijo 44:26—45:3; Jeremijo 25:11-14)

7. Apie ką dažnai buvo minima išgelbėjimo pažaduose ir kaip tai veikė ištikimus Izraelio žmones?

⁷ Įsidėmėtina, kad pažaduose, kurie guodė Dievo tautą, labai dažnai buvo kas nors užsimenama apie Mesiją. (Izaijo 53:1-12) Per kartų kartas tai teikdavo viltį ištikimiems žmonėms, patiriantiems įvairių išmėginimų. Štai Luko 2:25 parašyta: „Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos [tai yra Mesijo atėjimo], ir Šventoji Dvasia buvo su juo.“ Simeonas žinojo, kad reikia laukti Rašte pažadėto Mesijo, ir toks lūkestis atsispindėjo jo gyvenime. Jis nenumanė, kaip visa išsipildys, ir išpranašauto išlaisvinimo nesulaukė, bet džiaugėsi išvydęs Tą, kuris turėjo būti Dievo siųstas išgelbėjimas. (Luko 2:30)

Per Kristų suteikta paguoda

8. Kaip skyrėsi Jėzaus teikiama parama nuo tos, apie kurią svajojo daugelis žmonių?

⁸ Žemiškosios tarnystės metu Jėzus Kristus ne visada suteikdavo tokią paramą, apie kurią žmonės svajojo. Kai kas troško Mesijo, išvaduosiančio iš nekenčiamo Romos jungo. Tačiau Jėzus nesiruošė kelti perversmo; jis liepė jiems ‘atiduoti, kas ciesoriaus, ciesoriui’. (Mato 22:21) Dievo tikslas buvo ne vien išlaisvinti iš kurio nors vyraujančio politinio režimo. Žmonės norėjo padaryti Jėzų karaliumi, bet jis pasakė atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mato 20:28; Jono 6:15) Gauti karalystę tuomet jam dar nebuvo metas; be to, duoti valdžią jam turėjo ne maištingos minios, o Jehova.

9. a) Kokią paguodžiančią žinią Jėzus skelbė? b) Kaip Jėzus parodė, kokia svarbi ta žinia žmogaus gyvenime? c) Kam Jėzaus tarnystė buvo padrąsinimas?

⁹ Jėzaus teikiama paguoda buvo „geroji naujiena apie Dievo karalystę“. Šią žinią Jėzus skelbė kur tik nukeliaudavo. (Luko 4:43) Kuo ši naujiena svarbi žmogaus gyvenime, Jėzus pabrėždavo rodydamas, ką jis — mesijiškasis Valdovas padarys dėl žmonijos. Daugeliui jis įkvėpdavo troškimą vėl gyventi grąžindamas regėjimą ar kalbą (Mato 12:22; Morkaus 10:51, 52), išgydydamas paralyžiuotus (Morkaus 2:3-12), atstumiančių ligų varginamus izraelitus (Luko 5:12, 13) ir išvaduodamas iš kitų sunkių negalavimų. (Morkaus 5:25-29) Vaikų prikėlimas iš mirusių buvo didžiulė paguoda liūdintiems artimiesiems. (Luko 7:11-15; 8:49-56) Jėzus parodė turįs galią valdyti pavojingas audras ir gebąs pamaitinti dideles minias. (Morkaus 4:37-41; 8:2-9) Be to, Jėzus mokė žmones laikytis principų, padedančių veiksmingai spręsti sunkumus, ir taip uždegdavo žmonių širdis Mesijo teisingo valdymo viltimi. Savo tarnyste Jėzus guodė ne tik anų laikų tikinčius klausytojus, bet ir tapo padrąsinimu būsimų tūkstantmečių žmonėms.

10. Kas įmanoma dėl Jėzaus aukos?

¹⁰ Praėjus daugiau nei 60 metų po Jėzaus pasiaukojamos mirties ir prikėlimo dangiškajam gyvenimui, apaštalas Jonas įkvėptas parašė: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jono 2:1, 2) Tobulo žmogaus Jėzaus auka mums yra didelė paguoda. Žinome, kad galime gauti nuodėmių atleidimą, turėti švarią sąžinę, tvirtus santykius su Dievu ir amžinojo gyvenimo viltį. (Jono 14:6; Romiečiams 6:23; Hebrajams 9:24-28; 1 Petro 3:21)

Šventoji dvasia — guodėjas

11. Kokį dar paguodos šaltinį Jėzus pažadėjo prieš savo mirtį?

¹¹ Paskutinį vakarą prieš savo pasiaukojamą mirtį Jėzus kalbėjo apaštalams apie tai, kuo dar dangiškasis Tėvas juos paguos. Jėzus pasakė: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją [guodėją; graikiškai parákletos], kuris liktų su jumis per amžius, — Tiesos Dvasią.“ Jėzus juos patikino: „Globėjas — Šventoji Dvasia... išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jono 14:16, 17, 26) Kaip šventoji dvasia juos guodė?

12. Kaip šventoji dvasia savo priminimu padėjo Jėzaus apaštalams suteikti paguodos daugeliui žmonių?

¹² Apaštalai buvo Jėzaus nuodugniai išmokyti. Jie tikrai nepamiršo bendravimo su Jėzumi, tačiau ar atsiminė, ką jis sakė? Juk dėl savo netobulos atminties jie galėjo užmiršti svarbius pamokymus. Jėzus laidavo jiems, kad šventoji dvasia ‘viską primins, ką jis yra jiems pasakęs’. Todėl prabėgus maždaug aštuoneriems metams po Jėzaus mirties Matas galėjo parašyti pirmąją Evangeliją. Joje užrašė širdį glostantį Jėzaus pasakytą Kalno pamokslą, daugybę jo palyginimų apie Karalystę ir išsamų jo dalyvavimo ženklo apibūdinimą. O po daugiau nei 50 metų apaštalui Jonui pavyko parašyti patikimą pasakojimą, plačiai nušviečiantį keletą paskutinių Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienų. Kokie padrąsinantys yra šie įkvėpti Raštai ir mūsų laikais!

13. Kaip šventoji dvasia atliko pirmųjų krikščionių mokytojo vaidmenį?

¹³ Užuot tik priminusi Jėzaus žodžius, šventoji dvasia mokė apaštalus ir padėjo jiems geriau perprasti Dievo tikslą. Kai kurių Jėzaus pasakytų dalykų jie negalėjo aiškiai suvokti. Tačiau paskui šventosios dvasios skatinami, Jonas, Petras, Jokūbas, Judas ir Paulius parašė paaiškinimus apie tolesnį Dievo tikslo įgyvendinimą. Atlikdama mokytojo vaidmenį šventoji dvasia patikimai laidavo krikščionims, kad šie yra vadovaujami Dievo.

14. Kaip šventoji dvasia padėdavo Jehovos tarnams?

¹⁴ Nuostãbios šventosios dvasios dovanos padėjo taip pat suprasti, kad Dievas dabar palankus nebe etniniam Izraeliui, o krikščionių susirinkimui. (Hebrajams 2:4) Tos dvasios vaisiai, matomi krikščionies gyvenime, irgi liudijo, kas yra tikrieji Jėzaus mokiniai. (Jono 13:35; Galatams 5:22-24) Šventoji dvasia taip pat stiprino susirinkimo narius drąsiai, be baimės skelbti Dievo žodį. (Apaštalų darbų 4:31)

Pagalba didelių sunkumų užkluptiems

15. a) Kokie sunkumai vargino krikščionis praeityje ir slegia dabar? b) Kodėl tiems, kas drąsina, patiems reikia stiprinančio žodžio?

¹⁵ Visi Jehovai pasiaukoję ir jam ištikimi žmonės patiria įvairių persekiojimų. (2 Timotiejui 3:12) Daugelis krikščionių kentė ypač žiaurius išmėginimus. Kai kurie buvo užpulti minios, laikomi nežmoniškomis sąlygomis koncentracijos bei priverčiamojo darbo stovyklose, kalėjimuose. Valdžios stipriai persekiodavo liudytojus arba nedrausdavo savavaliaujančioms grupuotėms prieš juos smurtauti. Be to, krikščionims tenka nemažai kentėti dėl ligų arba sunkių šeimyninių problemų. Brandus krikščionis galbūt patiria spaudimą padėdamas bendratikiams, slegiamiems sunkių aplinkybių. Tuomet tam, kuris drąsina, pačiam reikia stiprinančio žodžio.

16. Kaip Dovydas buvo remiamas sunkiomis aplinkybėmis?

¹⁶ Slapstydamasis nuo jį norinčio nužudyti karaliaus Sauliaus, Dovydas šaukėsi Dievo pagalbos. „Išgirsk mano maldą, Dieve, — vaitojo jis. — Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos.“ (Psalmyno 54:4, 6 [54:2, 4, Brb]; 57:2 [57:1, Brb]) Ar Dovydas susilaukė paramos? Taip. Tuo laiku Jehova per pranašą Gadą bei kunigą Abjatarą perduodavo nurodymus Dovydui; taip pat jis stiprino jaunuolį per Sauliaus sūnų Jehonataną. (1 Samuelio 22:1, 5; 23:9-13, 16-18) Be to, Jehova leido filistinams įsiveržti į šalį, kad atitrauktų Saulių nuo piktų užmačių. (1 Samuelio 23:27, 28)

17. Į ką Jėzus kreipėsi pagalbos labai sunkiu metu?

¹⁷ Jėzus Kristus irgi patyrė didžiulę įtampą savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje. Jis gerai žinojo, kokiõs įtakos turės jo elgesys dangiškojo Tėvo vardui ir žmonijos ateičiai. Jėzus karštai meldėsi net „mirtino sielvarto apimtas“. Dievas jo neapleido ir suteikė paramą, būtiną tuo sunkiu metu. (Luko 22:41-44)

18. Kaip Dievas guodė žiauriai persekiojamus pirmuosius krikščionis?

¹⁸ Pirmajame amžiuje krikščionys, suburti į susirinkimą, buvo taip negailestingai persekiojami, kad visi, išskyrus apaštalus, paliko Jeruzalę. Vyrus ir moteris tempdavo iš namų. Kaip Dievas guodė tuos krikščionis? Pažadu, užrašytu jo Žodyje, kad jie turi „geresnį ir nenykstantį lobį“ — patikimą paveldą danguje su Kristumi. (Hebrajams 10:34; Efeziečiams 1:18-20) Nenustodami skelbti žinios, jie matė esą lydimi Dievo dvasios ir tai, ką patyrė liudydami, leido jiems toliau džiaugtis. (Mato 5:11, 12; Apaštalų darbų 8:1-40)

19. Kad ir kentėdamas žiaurų persekiojimą, ką Paulius manė apie Dievo teikiamą paguodą?

¹⁹ Galiausiai persekiojimus patyrė ir Saulius (Paulius), kuris anksčiau pats buvo aršus persekiotojas, tačiau tapo krikščionimi. Kipre vienas burtininkas klasta ir suktybe mėgino kenkti jo tarnybai. Galatijoje Paulių užmėtė akmenimis ir paliko mirti. (Apaštalų darbų 13:8-10; 14:19) Makedonijoje mušė lazdomis. (Apaštalų darbų 16:22, 23) Apie Efeze įsisiautėjusią minią jis rašė: „Mes buvome prislėgti daugiau nei mūsų jėgos leidžia — taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi.“ „Ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą.“ (2 Korintiečiams 1:8, 9; Brb) Vis dėlto Paulius tame pačiame laiške parašė guodžiančius žodžius, kurie pacituoti šio straipsnio 2-oje pastraipoje. (2 Korintiečiams 1:3, 4)

20. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Kaip pats gali guosti? Mūsų dienomis paguodos reikia daugeliui žmonių, sielvartaujančių dėl masinių arba asmeninių nelaimių. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip paguosti vienu ir kitu atveju.

Ar atsimeni?

• Kodėl Dievo paguoda yra pati vertingiausia?

• Kokia paguoda teikiama per Kristų?

• Kaip guodžia šventoji dvasia?

• Pateik pavyzdžių, kaip Dievas guodė žiauriai persekiojamus savo tarnus.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Iš Biblijos matyti, kad Jehova paguodė savo tautą išlaisvindamas ją

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Jėzus guodė mokydamas, gydydamas ir prikeldamas iš mirusių

[Iliustracija 18 puslapyje]

Jėzus buvo remiamas iš aukštybių