Senovės Ugaritas — Baalo garbintojų miestas

ARDAMAS lauką 1928-aisiais vienas Sirijos ūkininkas plūgu kliudė akmenį, kuris dengė kapą su senoviniais keramikos dirbiniais. Jis nė neįsivaizdavo, koks vertingas tas netikėtas radinys. Išgirdusi apie tai prancūzų archeologų grupė, vadovaujama Klodo Šeferio, kitais metais iškeliavo į tą vietą.

Netrukus archeologai atkasė užrašą, iš kurio nustatė, kokio miesto griuvėsiai plyti po jų kojomis. Tai buvo „vienas žymiausių senovės miestų Artimuosiuose Rytuose“ — Ugaritas. Rašytojas Beris Hobermanas pasakė: „Joks kitas archeologinis atradimas, netgi Negyvosios jūros ritiniai, nebuvo tiek reikšmingas Biblijos supratimui“ (The Atlantic Monthly).

Kelių sandūroje

Įsikūręs ant Ras Šamros kalvos (Viduržemio jūros pakrantėje, kur dabar šiaurinė Sirija), Ugaritas antrajame tūkstantmetyje p. m. e. klestėjo kaip kosmopolitinis miestas. Jis tęsėsi maždaug 60 kilometrų nuo Kasijaus kalno šiaurėje iki Tel Suko pietuose ir apie 30—50 kilometrų nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Oronto slėnio rytuose.

Dėl švelnaus klimato Ugarite klestėjo gyvulininkystė. Kraštas tiekė javus, alyvų aliejų, vyną, taip pat medieną, kurios labai trūko Mesopotamijoje ir Egipte. Įsikūręs strateginių kelių sandūroje, Ugaritas dar buvo vienas pirmųjų didelių tarptautinių uostų. Į miestą atvykdavo pirklių iš Egėjo jūros pakrančių, Anatolijos, Babilono, Egipto ir kitų Viduriniųjų Rytų sričių. Čia virė prekyba metalais, žemės ūkio produktais, visokiausiomis vietinėmis gėrybėmis.

Nors materialiai klestintis, Ugaritas visuomet buvo vasalinė karalystė. Šis Egipto imperijos šiauriausias miestas XIV amžiuje p. m. e. buvo prijungtas prie hetitų imperijos. Jis turėjo mokėti duoklę ir duoti valdovo armijai kareivių. Kai „žmonės iš jūros“a ėmė siaubti Anatoliją (centrinė Turkija) ir Siriją, hetitai pasinaudojo Ugarito armija ir laivynu. Tad miesto niekas nebegynė ir apie 1200 m. p. m. e. jis buvo visiškai sugriautas.

Prikelta praeitis

Ugarito vietoje liko milžiniška, maždaug 20 metrų aukščio ir 25 hektarų ploto kalva. Iškasinėta tik jos šeštadalis. Archeologai aptiko didžiulį, apie 10000 kvadratinių metrų, rūmų kompleksą su beveik šimtu kambarių ir keletu kiemų. Komplekse buvo vandentiekis, tualetai ir nutekamojo vandens sistema. Baldai inkrustuoti auksu, lazuritu ir dramblio kaulu. Rasta įmantriai išraižytų dramblio kaulo plokščių. Rūmams žavesio teikė aptvertas sodas su laiptais, vedančiais žemyn prie tvenkinio.

Mieste ir jo prieigose buvo pilna Baalo ir Daganob šventyklų. Jų bokštai siekė gal kokius 20 metrų ir turėjo mažus prieangius, vedančius į vidinį kambarį su dievaičio statula. Laiptai vedė į terasą, kur vadovaujant karaliui vykdavo įvairios ceremonijos. Naktį ar per audras šventyklų viršuje tikriausiai būdavo uždegami švyturiai, kad laivai saugiai pasiektų uostą. Jūrininkai sėkmingą grįžimą laikė audros dievo Baal Hadado palaiminimu, tad tikriausiai ir paaukojo kaip įžado aukas 17 inkarų, vėliau atrastų jo šventovėje.

Įrašų lobynas

Ugarito griuvėsiuose atkasta tūkstančiai molinių lentelių. Tarp jų — ekonomikos, teisės, diplomatijos ir administravimo dokumentai, surašyti aštuoniomis kalbomis ir penkeriopu raštu. Šeferio grupė rado įrašų iki tol nežinoma kalba (pavadinta ugaritų), kurios raštą sudaro 30 dantiraščio ženklų. Tai viena seniausių abėcėlinių kalbų.

Be kasdienių dalykų Ugarito dokumentuose rasta literatūrinių tekstų, leidžiančių geriau suprasti to meto religines idėjas bei apeigas. Ugaritų religija, matyt, buvo labai panaši į jų kaimynų kanaaniečių. Pasak Rolano de Vo, šie tekstai „gana tiksliai atspindi Kanaano civilizaciją prieš pat izraelitams ją nukariaujant“.

Baalo miesto religija

Ras Šamros tekstuose minima daugiau kaip 200 dievų ir deivių. Aukščiausia dievybė — Elas, vadinamas dievų ir žmonių tėvu. Audros dievas Baal Hadadas — „Jojantis ant debesies“ ir „žemės viešpats“. Elas vaizduojamas kaip išmintingas žilabarzdis senolis, tolimas žmonių giminei. O Baalas — stiprus ir ambicingas dievas, siekiantis valdyti dievus ir žmones.

Atrasti tekstai tikriausiai buvo deklamuojami per religines šventes, tokias kaip naujieji metai ar pjūtis. Tačiau paaiškinimo, kaip buvo iš tikrųjų, nėra. Vienoje poemoje apie ginčą dėl valdžios Baalas nugali mylimą Elo sūnų — jūros dievą Jamą. Ši pergalė, ko gero, suteikė Ugarito jūrininkams pasitikėjimo, kad Baalas saugos juos jūrų kelionėse. Dvikovoje su Mutu Baalas žūsta ir patenka į požemių karalystę. Prasideda sausra, žmonių darbai nutrūksta. Baalo žmona ir sesuo Anat — meilės ir karo deivė — nužudo Mutą ir Baalą prikelia. Baalas nugalabija Elo žmonos Asiratos (Ašeros) sūnus ir atgauna sostą. Bet po septynerių metų Mutas grįžta.

Kai kurių nuomone, ši poema simbolizuoja metų laikų kaitą: gyvybę teikiantys lietūs įveikiami deginančios vasaros kaitros, o rudenį vėl sugrįžta. Kiti mano, jog septynerių metų ciklas nurodo bado ir sausros baimę. Šiaip ar taip, Baalo pirmavimas esą garantuodavo sėkmę. Tyrinėtojas Peteris Kreigas pažymi: „Baalo religijos tikslas buvo išlaikyti šio dievo pranašumą; jo garbintojai tikėjo, kad tik Baalui esant viršiausiam derės javai ir klestės bandos, būtinos žmogui išgyventi.“

Apsauga nuo pagonybės

Atkasti tekstai aiškiai rodo ugaritų religijos ydingumą. Leidinyje The Illustrated Bible Dictionary komentuojama: „Tekstai liudija apie gėdingus šių dievybių garbinimo rezultatus: karą, šventąją prostituciją, juslinę meilę ir viso to padarinį — socialinę degradaciją.“ De Vo pažymi: „Skaitant šias poemas galima suprasti, kodėl tikrieji Jahvės sekėjai bei didieji pranašai taip bjaurėjosi šiuo garbinimu.“ Senovės Izraelio tautai duotas Dievo įstatymas buvo apsauga nuo tokios klaidingos religijos.

Ugaritai užsiėmė būrimu, astrologija ir magija. Pranašiškų ženklų jie ieškodavo ne tik dangaus šviesuliuose, bet ir deformuotuose embrionuose bei papjautų gyvulių viduriuose. „Buvo tikima, jog dievo ir jam aukojamo gyvulio dvasios susilieja ir jie tampa viena, — aiškina istorikė Žaklin Gašė. — Todėl tiriant matomus organų pokyčius esą buvo galima suvokti dievybės valią ir gauti iš jos atsakymą — neigiamą ar teigiamą — apie ateities įvykius arba dėl to, kaip elgtis konkrečiu atveju“ (Le pays d’Ougarit autour de 1200 av.J.C. [Ugarito miestas apie 1200 m. pr. Kr.]). Bet izraelitai turėjo saugotis tokių papročių. (Pakartoto Įstatymo 18:9-14)

Mozės įstatymas griežtai draudė lytinius santykius su gyvuliais. (Kunigų 18:23) Kaip į tai buvo žiūrima Ugarite? Rastuose tekstuose rašoma, kad Baalas santykiavo su karve. „Jei įrodinėtume, kad Baalas tuo metu virsta buliumi, — komentuoja archeologas Kyras Gordonas, — to negalėtume pasakyti apie jo kunigus, kurie suvaidina jo mitologines scenas.“

Izraelitams buvo įsakyta: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui.“ (Kunigų 19:28) O Elas, sielvartaudamas dėl Baalo mirties, esą „žalojo savo odą peiliu, pjaustėsi skustuvu; raižėsi skruostus ir smakrą“. Žalotis per apeigas Baalo garbintojams, matyt, buvo įprasta. (1 Karalių 18:28)

Viena ugaritų poema, regis, rodo, jog kanaaniečiai, atlikdami vaisingumo ritualus, virdavo piene ožiuką. Tačiau Mozės įstatyme buvo pasakyta: „Nevirsi ožiuko jo motinos piene.“ (Išėjimo 23:19)

Palyginimas su Biblijos tekstais

Ugaritų tekstai pirmiausia buvo išversti lyginant juos su bibline hebrajų kalba. Peteris Kreigas pažymi: „Hebrajiškajame tekste yra daug žodžių, kurių reikšmė neaiški ir kartais net nežinoma; iki XX amžiaus vertėjai jų galimą reikšmę įvairiais būdais spėdavo. Bet kai tie patys žodžiai randami ugaritų tekste, jų prasmė paaiškėja.“

Pavyzdžiui, Izaijo 3:18 vienas hebrajiškas žodis paprastai verčiamas „kaktos juostelės“ (Brb). Panaši ugaritiška šaknis reiškia saulę ir saulės deivę. Taigi Jeruzalės moterys, minimos Izaijo pranašystėje, kanaaniečių dievų garbei galėjo būti pasidabinusios mažais saulyčių formos pakabučiais ar „mėnulėliais“.

„Degančios lūpos ir nedora širdis“ Patarlių 26:23 masoretiškajame tekste palyginami su moliniu indu, padengtu „sidabro šlaku“. Ugaritiško žodžio šaknis leidžia tą palyginimą išversti „kaip lakuota puodo šukė“. A. Rubšio vertime ši patarlė perteikta taip: „Kaip glazūra, dengianti molinį indą, yra lipšnios piktaširdžio lūpos.“

Biblijos pagrindas?

Patyrinėję Ras Šamros tekstus kai kurie mokslininkai ėmė tvirtinti, kad tam tikri Biblijos fragmentai yra perdirbtos ugaritų poemos. Prancūzijos instituto narys Andrė Kako kalba, jog „kanaaniečių kultūra buvo izraelitų religijos šerdis“.

Mičelas Dahudas iš Popiežiaus biblistikos instituto Romoje apie 29 psalmę sako: „Ši psalmė yra jahvistiškai perdirbta senovinė kanaaniečių giesmė, skirta audros dievui Baalui... Beveik kiekvieną šios psalmės žodį dabar galima rasti senesniuose kanaaniečių tekstuose.“ Ar tokia išvada pagrįsta? Nieku būdu!

Kiti tyrinėtojai santūresni ir pripažįsta, jog panašumai perdėti. „Visų 29 psalmės eilučių neatitinka joks ugaritų tekstas“, — sako teologas Garis Brantlis. — Teigti, kad 29 psalmė (ar koks kitas biblinis fragmentas) yra perdirbtas pagoniškas mitas, nėra jokio pagrindo.“

O gal kalbos, stiliaus bei poetinių priemonių panašumai įrodo, kad tekstas perdirbtas? Anaiptol. Tokių sutapimų kaip tik reikia tikėtis. Leidinyje The Encyclopedia of Religion pažymima: „Formos ir turinio panašumo priežastis — kultūra: nepaisant ryškių geografinių bei laiko skirtumų, Ugaritas ir Izraelis priklausė vienai platesnei kultūrai, turėjusiai bendrą poetinį ir religinį žodyną.“ Garis Brantlis daro išvadą: „Nedera tapatinti pagoniškas idėjas su bibliniais tekstais vien todėl, kad jie kalbiniu požiūriu panašūs.“

Taigi jei tarp Ras Šamros tekstų ir Biblijos yra kokių panašumų, jie grynai literatūriniai, ne religiniai. „Ugarite [nėra] tokių pat aukštų etikos ir moralės normų, kaip Biblijoje“, — nurodo archeologas Kyras Gordonas. Iš tikrųjų skirtumai daug ženklesni už panašumus.

Reikia manyti, kad ugaritų kalbos studijos ir toliau padės Biblijos studijuotojams pažinti Biblijos rašytojų ir apskritai hebrajų tautos kultūrinę, istorinę bei religinę aplinką. Ras Šamros tekstų tyrinėjimas galbūt leis dar geriau suprasti senovės hebrajų kalbą. Tačiau svarbiausia, kad Ugarito archeologiniai radiniai iškalbingai liudija, kaip ryškiai iškreiptas Baalo šlovinimas skyrėsi nuo tyro Jehovos garbinimo.

[Išnašos]

[Anotacija 25 puslapyje]

Ugarito archeologiniai radiniai padeda geriau suprasti Raštą

[Žemėlapis/iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Hetitų imperija XIV a. p. m. e.

VIDURŽEMIO JŪRA

Eufratas

KASIJAUS K. (JEBEL EL AGRA)

Ugaritas (Ras Šamra)

Tel Sukas

Orontas

SIRIJA

EGIPTAS

[Šaltinių nuorodos]

Baalo statulėlė ir žvėries galvos formos ritonas: Musée du Louvre, Paris; karališkųjų rūmų piešinys: © D. Héron-Hugé pour “Le Monde de la Bible”

[Iliustracija 25 puslapyje]

Įėjimo į rūmus liekanos

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mitologinė ugaritų poema padeda suprasti Išėjimo 23:19

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Baalo stela

Auksinė lėkštė su medžioklės scena

Kosmetikos dėžutės viršelis (dramblio kaulas) su vaisingumo deivės atvaizdu

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Musée du Louvre, Paris