Jehova — mūsų Ganytojas

„Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta“ (PSALMYNO 23:1).

1—3. Kodėl Dovydas Jehovą palygino su ganytoju?

KAIP Jehova rūpinasi savo tauta? Su kuo palygintume švelnų jo dėmesį savo ištikimiems tarnams? Karalius Dovydas daugiau kaip prieš 3000 metų sudėjo puikią psalmę, kurioje Jehovą lygina su avių ganytoju, nes ir pats jaunystėje ganė bandą.

² Dovydas mokėjo rūpintis avimis. Paliktos vienos jos galėdavo greit nuklysti ir patekti į nagus plėšikams ar žvėrims (1 Samuelio 17:34-36). Nesant piemens, avys galėjo neberasti ganyklos ir maisto. Dovydas, be abejo, ir vėliau prisimindavo tuos metus, kai ganė, saugojo ir maitino avis.

³ Taigi suprantama, kodėl įkvėptas aprašyti Jehovos rūpinimąsi savo tauta, pavyzdžiu jis pasirinko piemenį. Dovydo sukurta 23 psalmė prasideda žodžiais: „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta.“ Aptarkime šiuos žodžius ir matysime, kokie jie teisingi. Panagrinėkime ir visą psalmę. Ji padės suprasti, kad Jehova rūpinasi savo garbintojais panašiai kaip piemuo avimis (1 Petro 2:25).

Tinkamas palyginimas

4, 5. Kaip Biblijoje apibūdinamos avys?

⁴ Biblijoje Jehova apibūdinamas įvairiais epitetais. „Ganytojas“ — vienas mieliausių (Psalmyno 80:2 [80:1, Brb]). Kad šis apibūdinimas Jehovai labai tinka, suprantame žinodami du dalykus: kas būdinga avims ir geram patikimam ganytojui.

⁵ Iš Biblijos apie avis sužinome nemažai — kad jos prieraišios (2 Samuelio 12:3), taikios (Izaijo 53:7), silpnos (Michėjo 5:7 [5:8, Brb]). Vienas patyręs šių gyvulių augintojas pastebėjo: „Klaidinga manyti, kad avys gerai jaučiasi vienos pačios. Joms labiau nei kitiems gyvūnams reikia nuolatinio dėmesio ir priežiūros.“ Taigi be rūpestingo ganytojo šie bejėgiai padarai neišgyventų (Ezechielio 34:5).

 6. Kokia, pasak vieno Biblijos žodyno, senovėje buvo piemens tarnystė?

⁶ Ar sunki buvo seniau piemens tarnystė? Pasak vieno Biblijos žodyno, „anksti rytą piemuo išleisdavo avis iš aptvaro ir žingsniuodamas priekyje vesdavosi į ganyklą. Ten nesitraukdavo nuo jų visą dieną: sergėjo, kad nenuklystų, o jei kuri atsiskirdavo nuo kaimenės, ieškodavo, kol surasdavo. [...] Vakare avis pargindavo į aptvarą ir lazda leisdamas po vieną į vidų suskaičiuodavo. [...] Kad avių nesudraskytų žvėrys ar nepavogtų plėšikai, piemuo dažnai budėdavo kiaurą naktį“.a

 7. Kada piemuo turėdavo būti ypač kantrus ir švelnus?

⁷ Kartais su avimis, ypač ėringomis, ir jaunikliais, reikėdavo būti itin kantriems bei švelniems (Pradžios 33:13). Viename Biblijos žinyne teigiama: „Avys paprastai ėriuojasi atokiau, kalnų šlaituose. Piemuo atidžiai stebi silpną atsivedančią patelę, paskui paima ėriuką, nuneša į kaimenę. Kai kuriuos, kol sutvirtės, keletą dienų nešioja apglėbęs ar įsupęs į apsiausto skverną“ (Izaijo 40:10, 11). Taigi geras ganytojas turėdavo būti ir stiprus, ir švelnus.

 8. Kodėl Dovydas pasitiki Jehova?

⁸ „Viešpats — mano Ganytojas“ — argi ne puikiai pasakyta apie mūsų dangiškąjį Tėvą? Nagrinėdami 23 psalmę matysime, kad Dievas globoja mus tarsi stiprus ir švelnus piemuo. Pirmoje eilutėje Dovydas išreiškia pasitikėjimą, jog Dievas aprūpins savo avis viskuo, kas būtina, ir joms ‘nieko netrūks’. Toliau karalius nurodo tris priežastis, kodėl yra tuo tikras: savąsias avis Jehova veda, saugo ir maitina. Aptarkime tai paeiliui.

‘Jis mane veda’

 9. Kokį ramybės įvaizdį kuria Dovydas ir kaip avims surasti tokią ramią vietą?

⁹ Pirmiausia, Jehova veda savo tarną. Dovydas rašo: „Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui“ (Psalmyno 23:2, 3). Žalioje lankoje sugulusi banda — ramybės, atgaivos, saugumo įvaizdis. Hebrajiškas žodis, čia verčiamas „pievose“ (arba „ganyklose“, Brb), gali reikšti „malonią vietą“. Tokiõs vietos, kur galėtų ramiai ir saugiai ilsėtis, pačios avys tikriausiai rasti negalėtų. Kelią joms parodo piemuo.

10. Kas rodo, kad Dievas mumis pasitiki?

¹⁰ Kaip Jehova veda šiandien? Pirmiausia savo pavyzdžiu. Biblijoje esame raginami ‘būti Dievo sekėjais’ (Efeziečiams 5:1). Šių žodžių kontekste kalbama apie užuojautą, atlaidumą, meilę (Efeziečiams 4:32; 5:2). Pats Jehova rodo šias patrauklias savybes. Jis kviečia sekti juo, tačiau ar tai įmanoma? Be abejo. Tas įkvėptas raginimas kaip tik rodo, jog Dievas mumis pasitiki. Juk esame sukurti pagal jo paveikslą, tai yra apdovanoti dorybėmis bei gebėjimu ugdytis dvasingumą (Pradžios 1:26). Taigi Jehova žino, kad galime mokytis būti tokie, kaip jis, nors ir esame netobuli. Tik pagalvok — Dievas mus myli ir yra tikras, jog galime tapti tokie, kaip jis. Jei sekame jo pavyzdžiu, jis tarsi veda į ramią, „malonią vietą“. Žinodami, kad Dievas laimina, netgi šiame kupiname smurto pasaulyje ‘gyvename saugiai’ — turime dvasios ramybę (Psalmyno 4:8, Brb; 29:11).

11. Į ką atsižvelgia Jehova vesdamas savo avis ir ko iš mūsų tikisi?

¹¹ Jehova veda mus švelniai ir kantriai. Piemuo pažįsta kiekvieną savo avį ir eina „pamažu pagal [jų] žinginę“ (Pradžios 33:14). Jehova irgi taikosi prie savo avių „žinginės“. Jis atsižvelgia į mūsų gebėjimus bei aplinkybes ir prisitaiko — niekada nesitiki daugiau, nei pajėgiame. Jam malonu, kai tarnaujame iš širdies (Kolosiečiams 3:23). Tačiau jei senatvė ar sunki liga neleidžia daryti tiek, kiek norėtum? Tada Jehovos supratingumas turėtų būti itin mielas širdžiai. Juk vienodų žmonių nebūna, todėl tarnauti Jehovai iš širdies — tai atsidėti šiai veiklai tiek, kiek patys įstengiame. Net jei esame silpni, mažai tepajėgiame, jam brangus mūsų pasiaukojimas (Morkaus 12:29, 30).

12. Kaip Mozės įstatymas rodė, kad Jehova taikosi prie savo avių „žinginės“?

¹² Kad Jehova taikosi prie savo avių „žinginės“, rodė Mozės įstatyme numatytos aukos už kaltę. Jehova norėjo, kad iš dėkingos širdies būtų aukojama tai, kas geriausia, tačiau atsižvelgdavo į aukotojo galimybes. Įstatymas skelbė: „Jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus [...] du purplelius ar du balandžius.“ O jei neįstengia duoti net dviejų balandžių? Tada gali aukoti tam tikrą kiekį „geriausių miltų“ (Kunigų 5:7, 11). Akivaizdu, reikalavimai nebuvo per dideli. Dievas nesikeičia ir mums tikra paguoda žinoti, kad jis niekada neprašo daugiau nei turime; jam pakanka to, ką pajėgiame (Malachijo 3:6). Kaip malonu turėti tokį supratingą Ganytoją!

„Nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“

13. Kaip Psalmyno 23:4 Dovydas kreipiasi į Jehovą ir kodėl tai nestebina?

¹³ Dovydas pasitiki Jehova ir dėl to, kad jis saugo savo avis. Psalmininkas rašo: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“ (Psalmyno 23:4). Dovydo ryšys su Jehova labai artimas, tai rodo kreipinys „tu“. Ir nenuostabu, nes Dovydas kalba, kaip Dievas padėjo jam iškęsti visas nelaimes. Dovydui teko klajoti „tamsiausiais slėniais“ — gyvybei ne kartą grėsė pavojus. Tačiau baimė neužvaldė, nes jautė, kad Dievas — su savo „lazda“ ir „vėzdu“ — pasiruošęs jį apginti. Toks įsitikinimas teikė paguodos ir dar labiau suartino su Jehova.b

14. Kaip Biblija patikina mus, kad Jehova saugo, bet ko tai nereiškia?

¹⁴ Kaip Jehova saugo savo avis šiandien? Biblija patikina, kad joks priešininkas — demonas ar žmogus — neįstengs pražudyti jo avių. Jehova niekada to neleis (Izaijo 54:17; 2 Petro 2:9). Vis dėlto tai nereiškia, kad mūsų Ganytojas apsaugos nuo kiekvienos negandos. Kaip ir visi, patiriame įvairiausių sunkumų, be to, esame krikščionys, tad kenčiame dar ir priešiškumą (2 Timotiejui 3:12; Jokūbo 1:2). Būna, kad einame, taip sakant, „tamsiausiu slėniu“. Galbūt tenka pažvelgti mirčiai į akis, kai susergame nepagydoma liga ar esame žiauriai persekiojami. O gal netekome artimo žmogaus. Net ir juodžiausios nevilties akimirkomis mūsų Ganytojas yra greta ir tikrai apsaugos. Kaip?

15, 16. a) Kaip Jehova padeda įveikti kliūtis? b) Kaip Jehova padeda atlaikyti išbandymus? Pateik pavyzdį.

¹⁵ Jehova nežada padaryti stebuklo.c Tačiau aiškiai žinome: jis padės nugalėti bet kokias kliūtis, suteiks išminties įveikti „visokius išmėginimus“ (Jokūbo 1:2-5). Piemuo lazda ne tik nuvaiko grobuonis, bet ir baksnodamas ja pakreipia avis ten, kur reikia. Jehova gali ir mums „bakstelėti“, pavyzdžiui, per bendratikį paskatinti taikyti Biblijos patarimą ir taip rasti išeitį. Be to, Jehova duoda jėgų ištverti (Filipiečiams 4:13). Per savo šventąją dvasią jis žada suteikti „visa viršijančios jėgos apstybės“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb). Ta pačia dvasia jis gali padėti atlaikyti bet kokį Šėtono sukeltą išbandymą (1 Korintiečiams 10:13). Jehova visuomet pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką. Argi tai ne paguoda?

¹⁶ Kad ir kokiu tamsiausiu slėniu eitume, niekada nesame vieni. Su mumis mūsų Ganytojas. Jis padeda taip, kad kartais nė nesuvokiame. Štai kaip nutiko vienam krikščionių vyresniajam, kuriam buvo diagnozuotas piktybinis smegenų auglys. „Iš pradžių net galvojau, kad Jehova supyko ar nebemyli manęs. Vis dėlto nemaniau nuo jo nusigręžti. Tiesiog išsakiau jam visus savo rūpesčius. Jehova padėjo man, pavyzdžiui, guodė per brolius ir seseris. Kai kurie, patys sunkiai sirgę, davė naudingų patarimų, kaip ištverti. Jų blaivus požiūris į viską padėjo ir man suvokti, jog nesu mėginamas virš jėgų. Praktinė parama, paslaugumas bei nuoširdi atjauta leido suprasti, kad Jehova nėra manimi nepatenkintas. Suprantama, tenka toliau kovoti su liga ir nežinau, ko tikėtis. Tačiau esu tikras: Jehova su manimi, jis padės ištverti išmėginimą.“

„Tu padengi man stalą“

17. Su kuo Dovydas palygina Jehovą Psalmyno 23:5, ir kodėl jam taip tinka ganytojo bei dosnaus šeimininko apibūdinimai?

¹⁷ Dovydas pamini trečią priežastį, kodėl pasitiki savo Ganytoju: Jehova maitina savo avis nieko joms negailėdamas. Dovydas rašo: „Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė!“ (Psalmyno 23:5). Dovydo Ganytojas Jehova — lyg vaišingas šeimininkas, ant kurio stalo gausu valgių ir gėrimų. Jehovai puikiai tinka ir rūpestingo ganytojo ir dosnaus šeimininko apibūdinimai. Juk geras piemuo turi žinoti, kur vešlios ganyklos ir apstu vandens, kad avims ‘nieko netrūktų’ (Psalmyno 23:1, 2).

18. Kas rodo, kad Jehova — labai dosnus šeimininkas?

¹⁸ Ar mūsų Ganytojas tikrai dosnus šeimininkas? Be jokios abejonės! Reikia tik pagalvoti, kokia gausa įvairaus, puikaus dvasinio maisto sotinamės! Dvasiniams poreikiams patenkinti per ištikimą ir protingą vergą Jehova aprūpina mus vertingais leidiniais, moko per sueigas, asamblėjas, kongresus (Mato 24:45-47; Jr). Mums tikrai nieko netrūksta. Vergo klasė leidžia milijonus Biblijų bei vadovėlių jai studijuoti — dabar jau net 413 kalbų. Tas dvasinis maistas be galo įvairus — ir elementarių Biblijos mokymų „pienas“, ir „stiprus valgis“ — sunkesnės tiesos (Hebrajams 5:11-14). Tad iškilus sunkumams ar kai reikia apsispręsti, visada randame, ko reikia. Ką darytume neturėdami tokio dvasinio maisto? Mūsų Ganytojas išties labai dosnus! (Izaijo 25:6; 65:13)

„Gyvensiu Viešpaties Namuose“

19, 20. a) Kokį pasitikėjimą Psalmyno 23:6 išreiškia Dovydas ir kaip tokį pasitikėjimą galime turėti mes? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Apmąstęs, kaip Jehova gano jį ir aprūpina, Dovydas užbaigia: „Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose“ (Psalmyno 23:6). Dovydas kalba iš dėkingos ir tikėjimo kupinos širdies: dėkoja Jehovai, kad jį visada saugojo, ir tikisi jo paramos ateityje. Buvęs piemuo jaučiasi saugus. Jis žino: jei neatsitrauks nuo savo dangiškojo Ganytojo, — tarsi gyvens jo namuose, — visada bus jo globojamas.

²⁰ Kokie mes dėkingi už puikias 23 psalmės mintis! Vargu, ar galima gražiau aprašyti, kaip Jehova veda, saugo ir maitina savo avis! Jis pasirūpino, kad galėtume skaityti šią puikią psalmę ir taip stiprinti savo pasitikėjimą juo. Kol esame arti Jehovos, jis lyg mylintis Ganytojas rūpinsis mumis visados, net visą amžinybę. Tačiau būdami didžiojo Ganytojo Jehovos avys, turime su juo vaikščioti. Apie tai — kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar gali prisiminti?

• Kodėl psalmininkas palygino Jehovą su ganytoju?

• Kaip Jehova supratingai mus veda?

• Kaip Jehova padeda iškęsti mėginimus?

• Kas rodo, kad Jehova — dosnus šeimininkas?

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kaip Izraelyje piemuo, taip Jehova veda savo avis