Gyvenimo istorija

Pagaliau mūsų šeima vieninga!

PAPASAKOJO SUMIKO HIRANO

Kai suradau geriausią gyvenimo kelią, norėjau, kad ir mano vyras juo eitų. To teko laukti keturiasdešimt dvejus metus.

MES susituokėm 1951-aisiais, kai man buvo 21-eri. Po ketverių metų jau auginome du sūnus. Jaučiausi laiminga, patenkinta gyvenimu.

Kartą 1957-aisiais mano vyresnioji sesuo užsiminė, kad ją vis aplanko Jehovos liudytojų misionierė. Nors buvo budistė, ji priėmė misionierės pasiūlymą studijuoti Bibliją. Pakvietė ir mane prisidėti. Aš sutikau. Kadangi lankiau protestantų bažnyčią, maniau galėsianti parodyti, kokie prieštaringi Jehovos liudytojų mokymai.

Netrukus pamačiau, kad mano žinios apie Bibliją labai menkos. „O kas tas Jehova?“ — paklausiau misionierės, mat bažnyčioje to žodžio nebuvau girdėjusi. Ji atvertė Izaijo 42:8, kur aiškiai parašyta, kad Jehova — Visagalio Dievo vardas. Ši misionierė, Dafnė Kuk (vėliau Petit), į visus mano klausimus atsakė iš Biblijos.

To paties paklausiau ir dvasininko bažnyčioje. Jis tarė: „Klausinėti — nuodėmė. Tiesiog tikėk tuo, kas sakoma.“ Nors nebuvau įtikinta, jog tikrai nedera užduoti klausimų, pusę metų kiekvieną sekmadienį ryte eidavau į bažnyčią, o popiet — į Jehovos liudytojų sueigas.

Kaip reagavo vyras

Džiaugiausi Biblijos žiniomis ir grįžusi po studijų ar sueigų pasakojau apie tuos dalykus savo vyrui Kazuhikui. Tačiau kas atsitiko? Tarp mūsų ėmė dvelkti šaltis. Vyras nenorėjo, kad tapčiau Jehovos liudytoja. Bet man taip patiko studijuoti Bibliją, jog pasiryžau to neatsisakyti ir toliau bendrauti su liudytojais.

Prieš sueigas pagamindavau vyro mėgstamų patiekalų, bet jis išeidavo valgyti į restoraną. Grįžusi namo rasdavau jį niūrų, nekalbų. Po dviejų trijų dienų jo nuotaika pagerėdavo, bet tada būdavo metas vėl eiti į sueigą.

Tuo laiku susirgau tuberkulioze. Ji jau buvo nusinešusi keleto vyro giminaičių gyvybę, todėl jis labai susirūpino ir pasakė, jog pasveikusi galėsiu daryti, ką norėsiu. Paprašiau vieno: nepykti, kad lankysiu sueigas. Kazuhikas sutiko.

Gydytis teko šešis mėnesius. Visą tą laiką uoliai tyrinėjau Bibliją, ieškodama prieštaravimų liudytojų mokymuose. Maniau, jeigu rasiu nors vieną, mesiu studijas. Neradau. Užtat paaiškėjo, kokios klaidingos protestantų doktrinos. Geriau suvokiau Jehovos meilę, teisingumą ir kodėl verta laikytis jo įstatymų.

Vyras pažadą tesėjo: neberodė nepasitenkinimo, kai pasveikusi ėmiau vėl lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Taip stiprėjau dvasiškai ir 1958-ųjų gegužę pasikrikštijau. Troškau, kad visa šeima garbintume tikrąjį Dievą.

Mokau vaikus tiesos

Visada vesdavausi abu sūnus į sueigas ir skelbimo tarnybą. Ilgainiui kai kurie atsitikimai parodė, kad jie auga Biblijos pažinimu. Vieną dieną, kai šešiametis Masahikas žaidė lauke, išgirdau triukšmą ir kažką klykiant. Įpuolė kaimynė šaukdama, kad automobilis partrenkė mano sūnų. Ar jis gyvas? Stengiausi išlikti rami. Išbėgusi laukan pamačiau suknežintą vaiko dviratį ir nustėrau, bet štai išvydau Masahiką ateinantį, visai nedaug sužeistą. Prisiglaudęs prie manęs jis pasakė: „Mamyte, Jehova man padėjo, ar ne?“ Matydama sūnų gyvą ir girdėdama tuos mielus žodžius, negalėjau sulaikyti ašarų.

Kartą skelbimo tarnyboje sutiktas pagyvenęs vyras ėmė garsiai priekaištauti: „Kam jūs tampot tą vaikelį su savim? Man jo gaila.“ Aštuonmetis Tomojošis, nelaukdamas, kol aš ką pasakysiu, tarė: „Seneli, mama manęs neverčia skelbti. Skelbiu todėl, kad noriu tarnauti Jehovai.“ Žmogus taip nustebo, jog nebepratarė nė žodžio.

Dvasine prasme mano sūnūs buvo betėviai. Pareigą mokyti juos Biblijos tiesų teko prisiimti man, nors pati turėjau dar daug ko išmokti. Ugdžiausi meilę, tikėjimą, uolumą ir stengiausi rodyti vaikams pavyzdį. Kasdien kartu su jais melsdavausi, pasakodavau atsitikimus iš skelbimo tarnybos. Tai juos padrąsindavo. Vėliau paklausti, kodėl tapo pionieriais (taip vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai evangelizuotojai), jie atsakė: „Matėme, kad mama laiminga tarnaudama pioniere, todėl ir mes norėjome būti laimingi.“

Niekada nekritikuodavau jų tėvo ir nė vieno bendratikio. Supratau, kad menkindama kitus padaryčiau daug žalos. Vaikai galbūt nustotų gerbti ne tik tą, apie kurį taip kalbėčiau, bet ir mane.

Įveikiame kliūtis

1963 metais dėl vyro darbo visa šeima persikėlėme į Taivaną. Jis man pasakė, kad jeigu skelbsiu ten gyvenantiems japonams, mus išsiųs atgal ir dėl to jo kompanija turės problemų. Jam norėjosi atskirti mus nuo liudytojų.

Taivane bendratikiai mus šiltai sutiko. Visos sueigos vykdavo kinų kalba, todėl nusprendžiau ją išmokti, kad galėčiau skelbti ne japonams, o vietiniams. Taip išvengčiau ir nemalonumų, apie kuriuos perspėjo vyras.

Mus labai stiprino krikščioniška draugystė. Ypač daug padėjo misionierių pora Harvis ir Kati Loganai. Brolis Loganas mano berniukams tapo tėvu dvasine prasme. Iš jo pavyzdžio jie suprato, kad gyvenimas tarnaujant Jehovai nėra liūdnas, nuobodus. Neabejoju, jog būtent Taivane sūnūs pasiryžo tarnauti Dievui.

Tomojošis ir Masahikas lankė amerikiečių mokyklą, kur išmoko anglų bei kinų kalbas. Tai labai pravertė ateityje tarnaujant tikrajam Dievui Jehovai. Tik jo dėka laikotarpis, kuris, rodės, bus sunkus, tapo toks palaimingas! Po trejų su puse įsimintinų metų, praleistų Taivane, visa šeima grįžome į Japoniją.

Vaikai tada jau buvo paaugliai ir pageidavo būti labiau nepriklausomi. Negailėdama laiko aiškinau jiems Šventojo Rašto principus. Jehova padėjo sūnums tuo nelengvu tarpsniu. Baigęs mokyklą Tomojošis pradėjo tarnauti pionieriumi. Per keletą metų keturi žmonės, kuriuos jis mokė tiesos, pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo. Masahikas pasekė brolio pavyzdžiu: irgi ėmėsi šios tarnybos tuoj po mokyklos. Per pirmuosius ketverius metus jis padėjo keturiems jaunuoliams tapti liudytojais.

Paskui Jehova mano sūnus dar daugiau palaimino. Tomojošis studijavo su vyru, kurio žmoną prieš tai aš mokiau Biblijos tiesų. Abi jų dukterys irgi tapo liudytojomis. Vėliau Tomojošis vedė vyresniąją, Nobuko, o Masahikas — jaunesniąją, Masako. Tomojošis su Nobuko dabar tarnauja pagrindiniame Jehovos liudytojų biure Brukline (Niujorkas). Masahikas ir Masako yra misionieriai Paragvajuje.

Vyro požiūris keičiasi

Visą tą laiką Kazuhikas atrodė abejingas mūsų tikėjimui, bet kartais pamatydavome, kad jis keičiasi. Kai kas nors užsipuldavo mane dėl religijos, jis palaikydavo mano pusę ir taip netyčia parodydavo pritariąs Biblijos tiesoms. Be to, vyras remdavo stokojančius liudytojus. O per sūnaus vestuves visiems svečiams pasakė: „Mokyti žmones teisingai gyventi — pats geriausias darbas, bet ir pats sunkiausias. Mano sūnūs ir jų žmonos paskyrė savo gyvenimą tam nelengvam darbui. Prašau jiems padėti.“ Tokiais momentais pagalvodavau, jog kada nors jis tikrai tarnaus Jehovai.

Norėdama, kad vyras bendrautų su liudytojais, kviesdavausi tikėjimo brolius bei seseris į namus, o jį patį — į sueigas, asamblėjas, Kristaus mirties minėjimą. Kai netrukdydavo darbas, Kazuhikas vykdavo su manim, tačiau be didelio noro. Kartais atrodydavo, kad jau sutiks studijuoti Bibliją. Tada paprašydavau bendruomenės vyresniuosius užsukti pas mus. Bet vyras studijų atsisakydavo. Svarsčiau, kodėl.

Prisiminiau apaštalo Petro žodžius: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti tikėjimui žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą“ (1 Petro 3:1, 2). Suvokiau, jog ne visada laikausi šio patarimo, todėl turiu stiprinti savo dvasingumą.

Siekdama to tikslo, 1970-aisiais ėmiausi pionieriaus tarnybos. Praėjo dešimt, dvidešimt metų, o vyras vis dar nesidomėjo dvasiniais dalykais. Viena studijuotoja kartą pasakė: „Turbūt sunku padėti kitiems žmonėms, jei negali pagelbėti net savo vyrui.“ Tai mane prislėgė, bet nenuleidau rankų.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje mūsų abiejų tėvams jau reikėjo priežiūros. Stengiausi rūpintis jais ir neapleisti kitų pareigų, nors buvo sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Ilgą laiką jie visi prieštaravo, kad tikiu Jehovą, bet aš kiek galėdama rodžiau jiems meilę. Mano mama, būdama 96-erių, prieš pat mirtį pasakė: „Sumiko, jeigu būsiu prikelta, išpažinsiu tavo religiją.“ Supratau, kad ne veltui dėjau pastangas.

Ir vyras neliko abejingas tam, ką dariau dėl mūsų tėvų. Iš dėkingumo jis ėmė lankyti sueigas. Vis dėlto ir po keleto metų dvasinės pažangos nesimatė. Toliau stengiausi įtikti vyrui: kviesdavau jo draugus ir net užsienio kolegas pietų, eidavau kartu su juo pramogauti. Kai pionieriams reikalaujamų valandų skaičius buvo sumažintas, dar daugiau laiko praleisdavom drauge.

Vyras pradeda studijuoti Bibliją

1993 metais Kazuhikas išėjo į pensiją. Maniau, dabar turės laiko Biblijos studijoms. Bet tada jis pasakė, kad garbinti Dievą vien todėl, jog turi apsčiai laiko, būtų šventvagystė. Verčiau lauksiąs, kada širdis jį paskatins, ir prašė neraginti.

Kartą vyras paklausė, ar galėčiau likusį laiką nugyventi dėl jo. Tai mane įskaudino, nes nuo pat mūsų jungtuvių visaip stengiausi, kad jis būtų laimingas. Tačiau Kazuhikui atrodė, jog gyvenu labiau dėl Jehovos, negu dėl jo. Kiek pagalvojusi pasakiau, kad ir taip jau darau viską, ką galiu. Bet jeigu jis prisidėtų prie mano veiklos, mums atsivertų puikus naujas gyvenimas, kuris truktų ne keletą metų, o amžinai. Vyras nieko neatsakė. Pagaliau po kelių dienų išgirdau: „Tai ar padėsi man studijuoti Bibliją?“ Kada tik prisimenu tuos žodžius, širdis prisipildo džiaugsmo.

Studijas vesti paprašiau bendruomenės vyresnįjį, bet vyras pareiškė norįs, kad tai daryčiau aš. Taip pradėjom abu kasdien tyrinėti Bibliją. Priklausau Jehovos liudytojų kinų bendruomenei, o vyras gerai moka tą kalbą, todėl studijavome kiniškai. Taip pat per mažiau nei metus drauge perskaitėme visą Bibliją.

Tuo metu mums daug dėmesio skyrė vienas kinų bendruomenės vyresnysis su žmona. Nors jiedu jaunesni net už mūsų vaikus, tapome tikrais draugais. Daugelis kitų liudytojų irgi rodė meilę, kviesdavo į svečius, kalbėdavo su mano vyru pagarbiai, kaip su tėvu. Tai labai jį džiugino.

Vieną dieną gavome vyro vardu adresuotą kvietimą į bendratikių vestuves. Kazuhiką sujaudino pagarba jam kaip šeimos galvai, tad nusprendė jose dalyvauti. Netrukus jis ėmė nuoširdžiai bendrauti su liudytojais ir sutiko, kad Biblijos studijas vestų bendruomenės vyresnysis. Studijuodamas, lankydamas sueigas, jausdamas liudytojų meilę stiprėjo dvasiškai.

Pagaliau šeima vieninga

2000-ųjų gruodį vyras pasikrikštijo, tuo parodydamas esąs pasiaukojęs Jehovai. Stebėti šių laikų „stebuklo“ iš tolimų šalių atvyko sūnūs su žmonomis. Po 42 metų pagaliau mūsų šeima tapo vieninga.

Dabar kasryt mudu aptariame dienos citatą, perskaitome ištrauką iš Biblijos. Kiekvieną dieną kalbamės apie dvasinius dalykus, dalyvaujame krikščioniškoje veikloje. Vyras bendruomenėje paskirtas tarnybiniu padėjėju ir neseniai kiniškai sakė biblinę viešąją kalbą. Dėkoju Jehovai, kad mus suvienijo. Tikiuosi kartu su visais artimais, brangiais žmonėmis šlovinti Kūrėjo vardą ir remti jo visavaldystę amžinai.

[Žemėlapis 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KINIJA

KORĖJOS LIAUDIES DEMOKRATINĖ RESPUBLIKA

KORĖJOS RESPUBLIKA

Japonijos jūra

JAPONIJA

Tokijas

Rytų Kinijos jūra

TAIVANAS

Taibėjus

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su šeima tais metais, kai pasikrikštijau (1958)

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Persikėlus iš Tokijo į Taibėjų mus stiprino draugystė su Harviu ir Kati Loganais

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dabar visa mūsų šeima garbina Jehovą