Niekada neatsiskirkime nuo bendratikių

„SUSIVILIOJOME verslo pasaulio spindesiu ir dešimt metų gyvenome labai pasiturinčiai. Nors tiesos buvome išmokyti nuo vaikystės, mes toli nuklydome, nebeturėjome jėgų grįžti“, — apgailestauja sutuoktiniai Jaroslavas ir Beata.a

Kitas mūsų brolis, Marekas, pasakoja: „Dėl Lenkijoje vykstančių socialinių ir politinių permainų vis prarasdavau darbą. Man jau rankos buvo nusvirusios. Pats kurti savo įmonės ir pradėti verslo nesiryžau, nes tam ir gabumų neturiu. Bet galiausiai nusprendžiau pabandyti. Maniau, šeimą tikrai pramaitinsiu, o kad paties dvasingumas nukentės, — tokia net mintis į galvą neatėjo. Tik paskui supratau, kaip smarkiai klydau.“

Nuolat brangstant pragyvenimui ir didėjant nedarbui, žmogus griebiasi už šiaudo ir kartais pasielgia labai neprotingai. Daug mūsų brolių sutinka dirbti viršvalandžius, imasi papildomo darbo, netgi pradeda savo verslą, nors neturi jokios patirties. Jie mano, kad didesnės pajamos leis pastatyti šeimą ant kojų, ir nesusimąsto, kaip tai atsilieps dvasingumui. Būna, jog ir pačius geriausius, toliaregiškus planus sužlugdo nenumatytos aplinkybės, ekonomikos nuosmukis. Ne vienas šitaip pateko į godumo spąstus, dvasines vertybes išmainė į materialines (Mok 9:11, 12).

Kai kurie broliai ir sesės tiek pasineria į visokius reikalus, kad nebeturi kada lankyti sueigų, eiti į tarnybą, nebeturi laiko asmeninėms studijoms. O šioje srityje apsileidus, aišku, blėsta tikėjimas, silpsta ryšys su Jehova. Atsitinka ir dar kai kas negera: krikščionis atitolsta nuo „tikėjimo namiškių“ (Gal 6:10). Paskui jau nedaug trūksta, kad asmuo visai dingtų iš bendruomenės. Apie tai šičia ir pakalbėsime.

Mūsų priedermė bendratikiams

Tikėjimas mus suartina, galima sakyti, suveda į šeimą, kurioje turime daug progų rodyti vieni kitiems šiltus jausmus (Rom 13:8). Štai savo bendruomenėje tikriausiai matai, kaip rūpesčių prislėgtas brolis ar sesė ‘šaukiasi pagalbos’ (Job 29:12). Yra gal ir tokių, kurie nesuduria galo su galu. Ką šiuo atveju darysime? Apaštalas Jonas primena: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3:17).

Į suvargusio bendratikio „šauksmą“, ko gero, esi nesyk atsiliepęs ir kilniaširdiškai jam padėjęs. Vis dėlto bendruomenės narius turime remti ne tik materialiai. Tarp mūsų yra nusiminusių, vienatvę kenčiančių krikščionių — jie laukia paguodos, švelnaus žodžio. Galbūt jaučiasi neverti tarnauti Jehovai, gal sunkiai serga, gal neteko artimo žmogaus. Palaikykime juos emociškai ir dvasiškai: išklausykime, skirkime laiko pasikalbėti (1 Tes 5:14). Šitaip dar labiau sustiprinsime tarpusavio meilės ryšius.

Bendratikį atjausti, suprasti, nurodyti jam iš Biblijos pačius tinkamiausius žodžius ypač gali bendruomenės ganytojai, vyresnieji (Apd 20:28). Sektinas pavyzdys yra apaštalas Paulius, rodęs tikėjimo broliams ir sesėms didelę meilę (1 Tes 2:7, 8).

O kaip krikščionis begalėtų atlikti savo priedermę bendratikiams, jeigu pats atitoltų? Materialistiniai siekiai kai kada pavilioja net ir bendruomenės vyresniuosius. Kas atsitinka su krikščioniu, pasidavusiu tokiai pagundai?

Gyvenimo rūpesčių varginami

Kaip ir kalbėjome, mėgindamas pastatyti šeimą ant kojų, krikščionis dažniausiai apsikrauna visokiais rūpesčiais ir dvasinius dalykus atideda į šalį (Mt 13:22). Mūsų jau pažįstamas Marekas pasakoja: „Kai sužlugo mano verslas, nusprendžiau ieškoti gerai apmokamo darbo užsienyje. Išvykau trims mėnesiams, bet paskui užsilaikiau dar tris ir taip viskas nusitęsė. Namiškių aplankyti grįždavau tik trumpam. Mano žmoną, kuri, beje, nėra bendratikė, tai labai slėgė.“

Nukentėjo ne vien šeimos santykiai. „Tekdavo daug valandų dirbti alinančiame karštyje, klausytis vulgarių šnekų. Tie žmonės mus, darbininkus, stengėsi visaip išnaudoti, elgėsi grynai kaip banditai, — prisimena Marekas. — Jaučiausi prislėgtas, beteisis. Nebeturėjau kada nei savimi pasirūpinti, todėl pradėjau abejoti, ar dar beįstengsiu tarnauti kitų labui.“

Mareko sprendimas išėjo ne į gera. Čia vertėtų stabtelėti ir pamąstyti. Net jeigu atrodo, kad darbas užsienyje padės įveikti finansinius sunkumus, ar neiškils naujų problemų? Pavyzdžiui, ar šeimos nariai nenukentės dvasiniu arba emociniu atžvilgiu? Ar nenutrūks paties ryšys su bendruomene? Ar neprarasi bendruomenėje savo pareigų, o kartu ir galimybės daryti broliams ir sesėms gera? (1 Tim 3:2-5)

Žinia, pasinerti į darbą galima ir neišvykstant iš savo šalies. Šitaip buvo Jaroslavui ir Beatai. „Viskas prasidėjo nuo paprastų dalykų. Vos susituokę, patogioje vietoje atidarėme dešrainių kioską, — pasakoja brolis. — Ėmė plaukti pajamos ir susigundėme verslą plėsti. Laisvo laiko beveik neliko, todėl dažnai praleisdavome sueigas. Greitai teko nutraukti pionieriaus tarnybą, atsisakyti bendruomenės patarnautojo pareigų. Dėl labai sėkmingos prekybos nebetvėrėme savo kailyje ir kartu su kitu bendrasavininkiu, kuris nėra mūsų tikėjimo brolis, įkūrėme didelę parduotuvę. Netrukus jau važinėjau į užsienį pasirašyti milijoninių kontraktų. Namie būdavau retai, santykiai su žmona ir dukra pašlijo. Klestintis verslas mus iš tikrųjų nugramzdino į letargo miegą. Atitrūkę nuo bendruomenės, brolius ir seseris beveik pamiršome.“

Ko ši istorija pamoko? Geisdamas susikurti savąjį „rojų“, krikščionis greitai tampa savimi patenkintas, abejingas, netgi praranda, vaizdžiai tariant, savo „drabužius“ — krikščionišką tapatybę (Apr 16:15). Šitaip atitolsta nuo bendratikių, kuriems anksčiau stengdavosi pagelbėti.

Viską sąžiningai įvertinkime

Galbūt esame linkę manyti, jog mums taip neatsitiks. Vis dėlto reikėtų rimtai apsvarstyti, kokie mūsų tikrieji poreikiai. „Mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime, — rašė apaštalas Paulius. — Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti“ (1 Tim 6:7, 8). Tiesa, gyvenimo lygis įvairiuose pasaulio regionuose skirtingas. Kas išsivysčiusiose šalyse laikoma pragyvenimo minimumu, kitur galbūt yra prabanga.

Ar mūsų šalis būtų turtinga, ar ne, įsiklausykime į tolesnius Pauliaus žodžius: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo“ (1 Tim 6:9). Spąstai yra slepiami, gerai užmaskuojami, kad auka įkliūtų netikėtai. Kaip tad mums neįsipainioti į „kenksmingų aistrų“ pinkles?

Jei nusistatysime, kas gyvenime svarbiausia, mes, reikia manyti, rasime daugiau laiko dvasiniams dalykams — taip pat ir asmeninėms studijoms. O tokios studijos, sykiu su malda ir apmąstymais, įgalins mus būti ‘visiškai tinkamus, viskuo aprūpintus’ pagelbėti kitiems (2 Tim 2:15; 3:17, Jr).

Jaroslavui grįžti į normalias vėžes padėjo bendruomenės vyresnieji. Jų palaikomas ir skatinamas, per keletą metų jis savo gyvenimą pakeitė iš esmės. „Vienas pokalbis buvo lemiamas: atsakingi broliai atkreipė mano dėmesį į Biblijos pasakojimą apie turtingą vyrą, kuris norėjo gyventi amžinai, bet nesutiko atsisakyti turtų, — prisimena Jaroslavas. — Paskui jie taktiškai paklausė, kaip tai pritaikyčiau sau. Čia man ir atsivėrė akys!“ (Pat 11:28; Mk 10:17-22).

Jaroslavas rimtai apmąstė savo situaciją ir nutarė iš didžiojo verslo trauktis. Per dvejus metus jo šeima dvasiškai atsigavo. Dabar šis brolis yra bendruomenės vyresnysis — tarnauja bendratikių labui. Jaroslavas kalba: „Jei kuris nors liudytojas tiek pasineria į verslą, kad nukenčia jo dvasingumas, iš savo patirties stengiuosi tokiam paaiškinti, kaip neprotinga yra įsikinkyti į nelygų jungą su netikinčiaisiais. Atsisakyti viliojančių pasiūlymų ir visur elgtis sąžiningai tikrai nelengva“ (2 Kor 6:14).

Kitas brolis, Marekas, irgi skaudžiai pasimokė. Nors išvykęs svetur gavo gerai apmokamą darbą ir galėjo šeimą aprūpinti finansiškai, nuo Dievo ir nuo bendruomenės atitolo. Per laiką Marekas susivokė, kam turėtų teikti pirmenybę. „Aš, kaip ir senovėje Baruchas, ‘laukiau sau didelių dalykų’. Bet galiausiai išliejau Jehovai širdį, išsakiau jam savo rūpesčius. Dabar jaučiuosi atgavęs dvasinę pusiausvyrą“ (Jer 45:1-5). Šiandien Marekas vėl siekia „gero darbo“ — bendruomenės prižiūrėtojo tarnystės (1 Tim 3:1).

Tuos, kam galbūt kyla mintis ieškotis sotesnio duonos kąsnio užsienyje, šis brolis perspėja: „Esant toli nuo namų, labai lengva pakliūti į sugedusio pasaulio spąstus. Menkai mokėdamas kalbą, su kitais veik nepabendrausi. Galbūt pinigų ir užsidirbsi, tačiau dvasines žaizdas teks gydyti ne vienus metus.“

Jeigu stengiamės ne tik šeimą išlaikyti, bet ir atlikti savo priedermę bendratikiams, Jehova mumis džiaugiasi. Apgalvotais sprendimais, be to, padedame ir šalia esantiems teisingai apsispręsti. Krikščionims, kurių pečius svarina rūpesčių našta, reikia pagalbos, paguodos, gero brolių bei sesių pavyzdžio. Tegul vyresnieji ir kiti brandūs krikščionys padeda bendruomenės nariams neprarasti pusiausvyros, nepaskęsti rūpesčiuose (Hbr 13:7).

Tad niekada stačia galva nepasinerkime į darbą, neatsiskirkime nuo bendratikių (Fil 1:10). Verčiau pirmenybę teikime dvasiniams dalykams ir tapkime ‘turtingi pas Dievą’ (Lk 12:21).

[Išnaša]

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Ar darbas netrukdo tau lankyti sueigų?

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Ar nepraleidi progų tikėjimo broliams ir sesėms daryti gera?