Dievas kviečia mus į savo meilę

„Malonė [viešpataus] teisumu amžinajam gyvenimui“ (ROM 5:21).

1, 2. Kokias dvi dovanas galima sugretinti ir kuri iš jų vertingesnė?

„DIDŽIAUSIAS romėnų laimėjimas ir vertingiausias palikimas tolesnėms kartoms buvo jų teisės sistema ir jų įsitikinimas, kad gyventi reikia pagal įstatymą“ (dr. Deividas Viljamsas, Biblijos vertėjas, Melburno universiteto dėstytojas). Nors čia teisingai pasakyta, reikia pridurti, jog esama ir daug vertingesnio palikimo, arba dovanos. Toji dovana yra paties Dievo suteikta galimybė pelnyti jo akivaizdoje teisaus žmogaus vardą, o ateityje — išgelbėjimą ir amžiną gyvenimą.

² Ypatingąją dovaną Dievas prirengė, galima sakyti, irgi atsižvelgdamas į tam tikrus teisinius dalykus. Bet Laiško romiečiams 5-ajame skyriuje tuos dalykus apaštalas Paulius dėsto ne sausai, ne kokiais juridiniais postulatais. Priešingai, pradeda šiltais žodžiais: „Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Gavę iš Dievo nepaprastą dovaną, mes negalime jo nemylėti. Paulius, asmeniškai tai jausdamas, rašė: „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5:1, 5).

 3. Kokių savaime kyla klausimų?

³ Kodėl šios brangiõs dovanõs žmonijai labai reikėjo? Kaip Dievas ją padarė kiekvienam prieinamą ir sykiu kaip patenkino teisinius reikalavimus? Kas yra privalu asmeniui, norinčiam ja pasinaudoti? Dabar, kad Dievo meilę dar geriau suvoktume, visa tai ir išsiaiškinkime.

Dievo meilė ir žmogaus nuodėmingumas

4, 5. a) Ką Jehova iš didelės meilės padarė? b) Kokius dalykus iš istorijos žinodami galime suprasti teiginį, užrašytą Romiečiams 5:12?

⁴ Iš didelės meilės Jehova suteikė žmonijai pagalbą — atsiuntė į žemę savo viengimį Sūnų. „Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai“, — rašo Paulius (Rom 5:8, NW). Įsidėmėkime jo pasakymą „kai dar buvome nusidėjėliai“. Kaip nuodėmingumas mumyse radosi, reikėtų žinoti kiekvienam.

⁵ Paulius šį reikalą išdėsto glaustai ir pradeda tokiu teiginiu: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5:12). Ką apaštalas turėjo omenyje, nėra mums paslaptis, nes pirmuosius žmonijos istorijos puslapius Dievas pasirūpino išsaugoti. Jehova, kaip skaitome Biblijoje, sukūrė vyrą ir moterį. Kūrėjas yra tobulas, todėl tobuli buvo ir Adomas su Ieva, mūsų protėviai. Dievas jiems paskelbė tiktai vieną draudimą, kurio buvo visai nesunku laikytis, ir perspėjo, kad jeigu šiam įstatymui nepaklus, mirs (Pr 2:17). Jie, deja, pragaištį ir pasirinko: Dievo priesako nepaisė, vadinasi, nebepripažino jo Viešpačiu, Įstatymų Leidėju (Įst 32:4, 5).

 6. a) Kodėl tarp Adomo palikuonių mirtis viešpatavo dar iki Dievui duodant Mozės įstatymą? b) Kaip galima pailiustruoti nuodėmės paveldimumą?

⁶ Adomas vaikų susilaukė tik tada, kai buvo jau nusidėjęs, todėl visi iš savo tėvo paveldėjo nuodėmę ir netobulybę. Suprantama, Dievo įstatymo jie nepamynė taip, kaip Adomas, ir neužsitraukė tokios pat kaltės; dar ir joks teisynas nebuvo duotas (Pr 2:17). Bet nuodėmę iš Adomo jie, šiaip ar taip, gavo kaip palikimą. Nuodėmė bei mirtis viešpatavo ir iki Dievui duodant teisyną, kuris izraelitams aiškiai parodė, kad yra nusidėjėliai. (Perskaityk Romiečiams 5:13, 14.) Nuodėmingumas iš tėvų persiduoda vaikams nelyginant hemofilija, talasemija ar kitos paveldimos ligos. Štai galbūt teko girdėti, kad hemofiliją, sutrikusio kraujo krešėjimo ligą, paveldėjo caro Nikolajaus II ir Aleksandros Fiodorovnos sūnus Aleksejus. Tiesa, net ir tokioje šeimoje ne visi vaikai paveldima liga serga, vis dėlto gali būti ligos nešėjai. Kitaip yra su nuodėme. Iš Adomo kylantis nuodėmingumas esti neišvengiamas. Šitą blogybę savyje juntame kiekvienas. Ir baigtis visų vienokia — mirtis. Pražūtingasis tėvų paveldas pereina visiems vaikams. Ar kada iš šio pasmerkimo išsivaduosime?

Dovana, Dievo suteikta per Jėzų Kristų

7, 8. Kokiomis priešingomis kryptimis vedė dviejų tobulų žmonių keliai?

⁷ Iš savo didžios meilės Jehova sudarė žmonijai sąlygas nuodėmės paveldo atsikratyti. Ir, kaip Paulius aiškina, Dievas tai įgyvendino per kitą žmogų, irgi tobulą, — galima sakyti, per antrąjį Adomą (1 Kor 15:45). Skirtumas tarp tų dviejų žmonių buvo tas, kad jų keliai vedė priešingomis kryptimis. Kokiomis gi? (Perskaityk Romiečiams 5:15, 16.)

⁸ „Su dovana yra ne taip kaip su kalte“, — rašė Paulius (Brb). Adomas užsitraukė kaltę ir sulaukė pelnytos bausmės — mirties. Tačiau mirė ne vien jis. Štai parašyta: „Dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis.“ Vadovaujantis Dievo teisingumo matu, visiems netobuliems Adomo palikuonims, taigi ir mums, tenka toks nuosprendis kaip Adomui. Bet nenusimename: žinome, jog kitas tobulas žmogus, Jėzus, pasirinkęs nepriekaištingumo kelią, paliko visai kitokį paveldą. Kokį? Atsakyti galima Pauliaus žodžiais: „Vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5:18).

 9. Kaip reikėtų suprasti sąvoką „nuteisinimas“, vartojamą Romiečiams 5:16, 18?

⁹ O kaip reikėtų suprasti sąvoką „nuteisinimas“? Dr. Deividas Viljamsas, kurį jau citavome pirmoje pastraipoje, rašo: „Tai juridinio atspalvio metafora, nusakanti ne vidinę asmens permainą, o Dievo atžvilgiu pasikeitusį jo statusą [...]. Ši metafora piešia tokį paveikslą: žmogus, kaltinamas neteisumu, yra patraukiamas į Dievo teismą, ir teisėjas, pats Dievas, paskelbia jam palankų nuosprendį — kaltinamąjį išteisina.“

10. Ką Jėzus atliko, kad rastųsi pagrindas žmones nuteisinti?

¹⁰ Tačiau kokiu pagrindu teisusis „visos žemės Teisėjas“ galėtų išteisinti kaltės slegiamą asmenį? (Pr 18:25) Dėdamas teisinį pamatą, Dievas pasiuntė į žemę savo viengimį Sūnų — parodė žmonėms didelę meilę. Jėzus, nors čionai perėjo visokius gundymus ir patyrė baisias patyčias bei kančias, Tėvo valią vykdė nepriekaištingai. Jis liko nepeiktinas iki pat pabaigos, iki paskutinio atodūsio ant kančių stulpo (Hbr 2:10). Paaukodamas savąją tobulo žmogaus gyvybę Jėzus, kad išlaisvintų Adomo palikuonis iš nuodėmės ir mirties, sumokėjo išpirką (Mt 20:28; Rom 5:6-8).

11. Kas ką turėjo atitikti, jei kalbame apie išpirką?

¹¹ Kitame laiške Paulius tai vadina „atitinkama išpirka“ (1 Tim 2:6, NW). Kas čia ką atitiko? Milijonams žmonių, savo palikuonių, Adomas perdavė netobulybę ir mirtį. Jėzus, tobulas žmogus, kaip žinia, galėjo susilaukti daugybės tobulų palikuonių.a Taigi anksčiau manėme, kad Jėzaus gyvybė ir visų galimų jo palikuonių gyvybė, kartu paėmus, ir sudarė auką, kuri atitiktų prarastąją tobulo žmogaus gyvybę — tai, ko neteko pats Adomas, o kartu su juo ir visi netobuli palikuonys. Tačiau Biblijoje niekur nėra pasakyta, kad dalį išpirkos sudaro galimi Jėzaus palikuonys. Išgelbėjimas, kaip rašoma Romiečiams 5:15-19, tapo įmanomas tik dėl „vieno žmogaus“ mirties. Jėzaus, tobulo žmogaus, gyvybė visiškai atitiko Adomo gyvybę. Čia kalbame — ir turėtume kalbėti — tiktai apie Jėzų Kristų. Savo „teisiu darbu“, tai yra visu klusniu tarnavimu ir nepriekaištingumu iki mirties, Jėzus atvėrė žmonėms galimybę nuo Dievo gauti nuteisinimo ir gyvenimo dovaną (2 Kor 5:14, 15; 1 Pt 3:18). O kaip išpirkos galia pasireiškia?

Nuteisinimas, pagrįstas išpirka

12, 13. Kodėl būtų teisinga sakyti, kad tam tikrus asmenis Jehova nuteisino iš gailestingumo ir didžios meilės?

¹² Jehova Dievas savo Sūnaus išperkamąją auką priėmė (Hbr 9:24; 10:10, 12). Bet Jėzaus mokiniai, netgi ištikimi apaštalai, kaip buvo, taip ir liko netobuli. Nors stengėsi elgtis teisingai, kartais vis tiek klysdavo. Kodėl? Todėl, kad turėjo paveldėtą nuodėmę (Rom 7:18-20). Kaip Dievas jiems pagelbėjo? „Atitinkamą išpirką“ ne tik priėmė, bet ir jų labui panaudojo.

¹³ Jehova tai padarė ne todėl, kad būtų skolingas apaštalams bei kitiems tikintiesiems už gerus jų darbus. Ne, išpirką Dievas panaudojo savo tarnų labui iš gailestingumo ir didžios meilės. Apaštalams ir kitiems Jehova nutarė nebeįskaityti paveldėtos kaltės, atšaukti nepalankų nuosprendį. Paulius čia aiškiai sako: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2:8).

14, 15. Kokį atlygį Dievas numatė tiems, kuriuos nuteisino, ir ką jie toliau privalėjo daryti?

¹⁴ Pagalvokime, kokia didelė žmogui yra dovana, jei Aukščiausiasis atleidžia jam nuodėmes — ir paveldėtą, ir paties padarytas! Neįmanoma suskaičiuoti, kiek nuodėmių asmuo padarė prieš tapdamas krikščioniu, bet išpirkos pagrindu visas tas nuodėmes Dievas gali dovanoti. Paulius rašo: „Malonė iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo“ (Rom 5:16). Apaštalai ir kiti, nuo mylinčio Dievo gavę šią dovaną (nuteisinimą, arba pripažinimą teisiu), turėjo ir toliau ištikimai jam tarnauti. O koks priešaky laukė atlygis? „Tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.“ Teisumo dovana tikrai veikia priešingai negu Adomo nuodėmė. Dovana laiduoja gyvenimą (Rom 5:17; perskaityk Luko 22:28-30).

¹⁵ Žmonės, kurie šią dovaną gauna, kurie yra pripažįstami teisiais, tampa dvasiniais Dievo sūnumis. Jų, Kristaus bendraveldžių, laukia prikėlimas danguje dvasiniu kūnu, kad su Jėzumi Kristumi viešpatautų drauge kaip karaliai. (Perskaityk Romiečiams 8:15-17, 23.)

Dievo meilė pasiekia ir kitus

16. Kokią dovaną jau dabar gali gauti žmogus, puoselėjantis žemiškąją viltį?

¹⁶ Ne visi ištikimai Dievui tarnaujantys krikščionys viliasi karaliauti su Kristumi danguje. Remdamiesi Biblijos pažadais, daugelis puoselėja tokią pat viltį kaip Dievo tarnai, gyvenę dar iki Kristaus, — laukia amžino gyvenimo žemės rojuje. Ar jie gali jau dabar nuo mylinčio Dievo gauti dovaną, tai yra būti laikomi teisiais, tinkamais būsimam gyvenimui atkurtoje žemėje? Įsigilinę į Pauliaus laišką, adresuotą Romos krikščionims, tvirtai sakome: taip!

17, 18. a) Kaip Dievas žiūrėjo į Abraomą dėl jo tikėjimo? b) Kaip Jehova galėjo laikyti Abraomą teisiu?

¹⁷ Paulius kaip pavyzdį mini Abraomą, nepajudinamo tikėjimo vyrą, gyvenusį dar anksčiau, negu Jehova davė Izraeliui teisyną, ir gerokai anksčiau, negu Kristus atvėrė kelią į gyvenimą danguje (Hbr 10:19, 20). Paulius rašo: „Ne įstatymu buvo pagrįstas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu“ (Rom 4:13; Jok 2:23, 24). Dievas, vadinasi, matė tvirtą Abraomo tikėjimą ir laikė jį teisiu. (Perskaityk Romiečiams 4:20-22.)

¹⁸ Aišku, nereikėtų manyti, kad Abraomas, tarnaudamas Jehovai ištisus dešimtmečius, buvo be nuodėmės. Teisiu jis vadinamas tikrai ne ta prasme (Rom 3:10, 23). Jehovos išmintis tačiau yra beribė. Dievas atsižvelgė į tai, kad Abraomo tikėjimas yra išskirtinis ir kad šis žmogus daro didžius tikėjimo darbus. Ypač įsidėmėtina, jog Abraomas tikėjo iš jo ainijos kilsiant žadėtąjį Palikuonį. Tas Palikuonis vėliau pasirodė esąs Mesijas — Kristus (Pr 15:6; 22:15-18). Jehova, aukščiausiasis Teisėjas, „dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ dovanoti gali netgi nuodėmes, padarytas seniau, iki sumokant išpirką. Štai todėl prikėlimas laukia ir Abraomo, ir kitų ištikimų Dievo tarnų, gyvenusių iki Kristaus. (Perskaityk Romiečiams 3:24, 25; Ps 32:1, 2.)

Teisaus žmogaus vardas — jau dabar

19. Kodėl daugelį padrąsina žinia, kad Dievas laikė Abraomą teisiu?

¹⁹ Tikruosius krikščionis labai padrąsina žinia, kad Dievas laikė Abraomą teisiu. Jehova jį teisiu pripažino kita prasme — ne kaip asmenis, kuriuos šventąja dvasia patepa, idant būtų „paveldėtojai drauge su Kristumi“. Šie Dievo išrinktieji yra ‘pašaukti šventieji’, juos Dievas laiko savo sūnumis (Rom 1:7; 8:14, 17, 33). O Abraomas tapo „Jehovos draugu“ — beje, pirmiau, negu buvo paaukota išperkamoji auka (Jok 2:23, NW; Iz 41:8). Kaip tad šiuo atžvilgiu yra su krikščionimis, kurie viliasi gyventi atkurtame žemės rojuje?

20. Ko Dievas tikisi iš žmonių, kuriuos laiko teisiais lygiai kaip Abraomą?

²⁰ Minėta žmonių grupė dangiškojo gyvenimo vilties negauna, bet „dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ jie irgi yra apdovanojami „teisumo dovana“ (Rom 3:24; 5:15, 17). Jie tvirtai tiki Dievą, tiki jo parūpinta išperkamąja auka ir savo tikėjimą rodo gerais darbais. Vienas iš tokių darbų — tai ‘skelbti apie Dievo karalystę ir mokyti apie Viešpatį Jėzų Kristų’ (Apd 28:31). Jehova todėl gali laikyti juos teisiais lygiai kaip Abraomą. „Teisumo dovana“ jiems reiškia ne Dievo įsūnystę, o draugystę su Dievu. Ją krikščionys labai brangina.

21. Kiek daug mums reiškia Dievo meilė ir teisingumas?

²¹ Žmonių valdovai daug žada, bet amžinojo gyvenimo viltis nuo jų nepriklauso. Kad žmogus gyventų amžiais, — toks yra paties Visatos Valdovo, išmintingojo Dievo sumanymas. Ir savo sumanymą jis įgyvendina tam tikrais etapais. Dievo darbai yra tvirtai pagrįsti teisingumu, o svarbiausia — byloja apie didžią jo meilę. Gerai Paulius pasakė: „Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai“ (Rom 5:8, NW).

[Išnaša]

Pakartokime

• Koks paveldas atiteko Adomo palikuonims?

• Kaip buvo suteikta atitinkama išpirka ir kas čia ką atitiko?

• Kokia perspektyva tau atsivėrė, kai nuo Dievo gavai dovaną — buvai jo pripažintas teisiu?

[Iliustracija 13 puslapyje]

Tobulas žmogus Adomas nusidėjo. Tobulas žmogus Jėzus sumokėjo „atitinkamą išpirką“

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dėl Jėzaus išpirkos Dievas gali mus pripažinti teisiais. Kokia gera naujiena!