Kaip kalbėtis su paaugliu ir nesusipykti?

Jei ir jūsų vaikas jau paauglysb, nesutarimai su juo gali kaip reikiant išbandyti jūsų auklėjimo įgūdžius, taip pat pareikalauti daug kantrybės. „Kai dukra nenori paklusti, man tiesiog kraujas užverda, — sako Marija, 14-metės mama iš Brazilijos. — Kartais taip įsikarščiuojame, kad imame viena ant kitos šaukti.“ Su panašia problema susiduria ir Karmela iš Italijos. Ji pasakoja: „Ginčai su sūnumi visada būna smarkūs ir visada baigiasi taip pat: jis nuėjęs užsidaro savo kambaryje.“

Kodėl kai kurie paaugliai, regis, yra linkę nuolat ginčytis? Ar dėl to kalti jų bendraamžiai? Galbūt. Biblijoje sakoma, kad draugai gali daryti labai didelę įtaką — tiek gerą, tiek blogą (Patarlių 13:20; 1 Korintiečiams 15:33). Be to, daugumoje jaunuoliams skirtų pramogų maištas ir nepagarba pateikiama kaip priimtinas dalykas.

Tačiau reikia turėti omenyje ir kitas priežastis. Jei gerai jas perprasite, kalbėti su paaugliu ir nesusipykti bus daug lengviau pasiekiamas tikslas.

Apaštalas Paulius rašė: „Kai buvau mažas vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, samprotavau kaip vaikas, o kai tapau vyru, palikau, kas vaikiška“ (1 Korintiečiams 13:11). Kaip Paulius teisingai pastebėjo, vaikai ir suaugusieji mąsto skirtingai. Kas turima omenyje?

Vaikai mąsto siaurai, viskas jiems atrodo tik juoda arba balta. O suaugusieji priimdami sprendimus ar darydami išvadas sugeba suvokti abstrakčius dalykus, į viską pažvelgti plačiau, mąstyti giliau. Pavyzdžiui, jie greičiausiai atsižvelgs ir į etinę reikalo pusę, pasvarstys, kaip jų veiksmai atsilieps kitiems. Suaugusieji to jau yra išmokę, o paaugliai dar tik mokosi.

Biblijoje jaunuoliai yra raginami ugdytis gebėjimą samprotauti (Patarlių 1:4). Apskritai, kiekvienas krikščionis skatinamas visame kame elgtis sąmoningai (Romiečiams 12:1, 2; Hebrajams 5:14). Deja, paauglys mokydamasis samprotauti kartais gali imti ginčytis su jumis net dėl, regis, nereikšmingų smulkmenų. Arba gali išsakyti nuomonę, aiškiai liudijančią, kad mąsto klaidingai (Patarlių 14:12). Ką tuomet galėtumėte sakyti, kad pakreiptumėte jo mintis tinkama linkme, bet nesukeltumėte ginčo?

Svarbu atminti: kai diskutuojate su paaugliu, nemanykite, kad paskutinis žodis turi būti jūsų. Net jei atrodo, kad jūsų žodžiai atsitrenkia kaip į sieną, paauglys girdi ir įsimena daugiau nei manote ir galbūt daugiau nei nori pripažinti. Nenustebkite, jeigu po kelių dienų jis perims jūsų požiūrį ir gal net tvirtins, kad pats taip sugalvojo.

„Kartais su sūnumi susipykdavome dėl kokios smulkmenos, tarkim, kai primindavau jam per daug neišlaidauti ar neerzinti sesers. Tačiau dažniausiai, regis, jis tiesiog norėdavo, kad paklausčiau jo nuomonės, būčiau supratingas ir tarčiau „aha, tai štai kaip viskas yra“ arba „tai štai ką tu manai“. Dabar suvokiu, kad jei būčiau taip su juo kalbėjęs, tikriausiai būtume išvengę daug ginčų“ (Kendžis iš Japonijos).

Auklėjant vaiką viena svarbiausių užduočių yra padėti jam tapti atsakingu žmogumi ir paruošti jį tai dienai, kai paliks namus ir pradės gyventi savarankiškai (Pradžios 2:24). Tuo tarpu formuojasi vaiko asmenybė, tai yra būdo bruožai, nuomonė apie įvairius dalykus, vertybės — dalykai, iš kurių matysis, koks žmogus jis yra. Paauglys, jau apsisprendęs, kokiu žmogumi nori būti, spaudžiamas elgtis netinkamai pagalvos ne tik apie galimas pasekmes, bet ir pamąstys: koks žmogus aš esu? kokios mano vertybės? kaip šioje situacijoje turėtų pasielgti šias vertybes puoselėjantis asmuo? (2 Petro 3:11)

Biblijoje rašoma apie Juozapą — jaunuolį, kuris gerai žinojo, kokiu žmogumi nori būti. Kai jo šeimininko Potifaro žmona viliojo Juozapą turėti su ja lytinių santykių, jis pasakė: „Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pradžios 39:9) Nors izraelitai tuo laiku dar nebuvo gavę įstatymo, draudžiančio svetimavimą, šis jaunuolis gerai suprato, kaip Dievas žiūri į tokį dalyką. Maža to, jo žodžiai „kaipgi galėčiau“ parodo, kad Dievo požiūris jam buvo savas (Efeziečiams 5:1).

Taigi formuojasi ir jūsų vaiko asmenybė. Tai puiku, nes turėdamas tvirtą nuomonę apie įvairius dalykus jis lengviau atsilaikys spaudžiamas bendraamžių, ryžtingiau jiems pasipriešins (Patarlių 1:10-15). Kita vertus, norėdamas parodyti esąs asmenybė, jis gali priešintis ir jums. Jei taip nutinka, ką galėtumėte daryti?

Kad paauglystėje formuojasi vaiko asmenybė, o kartu ir nuomonė į vieną ar kitą dalyką, ne tik normalu, bet ir naudinga. Juk Biblijoje sakoma, kad krikščionys neturėtų būti kaip „maži vaikai, blaškomi bangų ir nešiojami visokių mokymo vėjų“ (Efeziečiams 4:14). Tad leiskite formuotis paauglio asmenybei, skatinkite jį turėti tvirtą nuomonę.

„Kai dukros mato, jog esu pasiruošusi jas išklausyti, jos būna labiau linkusios atsižvelgti į mano požiūrį, net jei jis skiriasi nuo jų. Stengiuosi neprimesti joms savo pažiūrų, verčiau leidžiu joms susidaryti savo nuomonę“ (Ivana iš Čekijos Respublikos).

Panašiai kaip maži vaikai, kai kurie paaugliai įpranta įkyriai vis priminti tėvams apie norimą dalyką tikėdamiesi, kad šie nusileis. Jei taip dažnai nutinka ir jūsų šeimoje, būkite atsargus. Nors patenkinus paauglio norą kurį laiką gal bus ramu, tačiau taip paauglys išmoks siekti to, ko nori, keldamas ginčus. Ką daryti? Klausykite Jėzaus patarimo: „Tiesiog jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’“ (Mato 5:37). Jei paauglys žinos, kad tvirtai laikotės savo nuomonės, bus mažiau linkęs su jumis ginčytis.

Kartu nepamirškite būti supratingas. Tegu paauglys paaiškina, pavyzdžiui, kodėl konkrečiu atveju turėtumėte leisti jam namo grįžti vėliau. Nemanykite, kad taip jūs pasiduosite vaiko spaudimui. Ne. Tiesiog elgsitės, kaip moko Biblija: „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems žmonėms“ (Filipiečiams 4:5).

Aišku, tobulų tėvų nėra. Biblijoje rašoma, kad „mes visi dažnai suklumpame“ (Jokūbo 3:2). Tad jei supratote, kad bent iš dalies esate kaltas dėl kilusio barnio, nedvejodamas paauglio atsiprašykite. Pripažindamas savo klaidas parodysite nuolankumo pavyzdį ir paskatinsite jį elgtis taip pat.

„Kai po vieno barnio nusiraminau, atsiprašiau sūnaus, kad nesuvaldžiau savo emocijų. Tai padėjo ir jam nusiraminti, ir jis buvo labiau nusiteikęs mane išklausyti“ (Kendžis iš Japonijos).