Kaip padėti bendratikiui po skyrybų?

Tarp tavo pažįstamų turbūt yra ne vienas, kurio santuoka subyrėjo. Toks reiškinys tapo įprastas. Štai 2012 metais Lietuvoje buvo įregistruota 20 660 santuokų ir 10 399 ištuokos. Skaičiai išties iškalbingi.

Ispanijos šeimos politikos institutas praneša, jog, „kaip rodo statistika, [Europoje] pusė tų, kurie dabar tuokiasi, išsiskirs“. Panaši padėtis yra ir kitose išsivysčiusiose šalyse.

Kodėl nusprendžiama skirtis? Viena didelę patirtį šeimos klausimais turinti patarėja iš Rytų Europos sako: „Ištuoka byloja apie tai, kas atsitiko jau anksčiau, — poros santykiai nutrūko ir baigėsi skyrybomis, sukeliančiomis daug skausmo.“ Ji priduria: „Tarsi audra užgriūva sunkiausios emocijos — pyktis, graužatis, liūdesys, neviltis, gėda.“ Kartais apninka mintys apie savižudybę. „Skyrybų bylai pasibaigus, stoja kitas tarpsnis. Užvaldytas vidinės tuštumos ir vienišumo jausmo, žmogus ima svarstyti: „Kaip dabar, po skyrybų, turėčiau jaustis? Kokia prasmė gyventi?“

Eva,a išsiskyrusi prieš keletą metų, pasakoja: „Po skyrybų jaučiau baisią gėdą, žinojau, kad kaimynai ir kolegos gali prikabinti etiketę „išsiskyrusi“. Širdyje virė pyktis. Likau su dviem mažais vaikais, turėjau jiems būti ir mama, ir tėtis.“ Adamo, bendratikių gerbiamo brolio, dvylika metų tarnavusio vyresniuoju, santuoka irgi nutrūko. Štai ką jis sako: „Praradau tiek savigarbos, jog kartais net piktumas apima, ir tada nebenoriu su niekuo bendrauti.“

Tiems, kuriuos po skyrybų kamuoja nerimas dėl savo ateities, tenka ilgą laiką, kai kada net metų metais, dėti daug pastangų norint atgauti vidinę ramybę. Galbūt žmogus įsivaizduoja esąs niekam nebereikalingas. Be to, pasak vienos psichologės, jis turi „keisti įpročius ir išmokti spręsti įvairias problemas vienas“.

Stanislavas prisimena: „Kai išsiskyrėme, buvusi žmona uždraudė matytis su abiem mūsų mergaitėmis. Jaučiausi visų paliktas. Rodės, net Jehova mane apleido. Praradau norą gyventi. Laikui bėgant supratau, kokia klaidinga buvo mano mąstysena.“ Santuokai iširus, Vandą irgi graužė nežinia dėl ateities. Ji pasakoja: „Buvau tikra, jog gana greitai niekam, net bendratikiams, neberūpės, kaip mums su vaikais einasi. Bet dabar manau kitaip. Broliai ir sesės mus išties globojo ir labai daug man padėjo, kad išauginčiau savo atžalas Jehovos garbintojais.“

Tie išsiskyrusiųjų atsiliepimai rodo, kokie sunkūs išgyvenimai juos lydi. Žmogus gali prarasti savigarbą, jaustis nevertas kitų dėmesio. Kartais jis net ima į kitus šnairuoti, žiūrėti nepatikliai. Tokiam bendratikiui galbūt atrodo, jog broliai ir sesės šaltoki, be atjautos. Tačiau iš Stanislavo ir Vandos patirties aišku, kad taip nėra. Krikščionių bendruomenė savo nariu, kurį prislėgė skyrybos, nuoširdžiai rūpinasi, nors ta pagalba iš pradžių gal ir nepastebima.

Atminkime štai ką: net jei ir labai stengiamės išsiskyrusį bendratikį palaikyti, kartais jį vis tiek gali apimti vienišumo jausmas. Sunki būsena, kai rodosi, kad niekam neberūpi̇̀, ypač gali kamuoti išsiskyrusias seses. Apie tai kalba Alicija: „Nuo skyrybų praėjo aštuoneri metai, bet ir dabar kai kada jaučiuosi nieko verta. Tokiais momentais noriu būti vienumoje, savęs gailėti ir išsiverkti.“

Kai užvaldo pesimizmas, svarbu paisyti Biblijos patarimo neužsidaryti savo kiaute, antraip žmogus prieštarautų „sveikai nuovokai“ (Pat 18:1). Tačiau išsiskyręs asmuo sykiu turi elgtis labai apdairiai ir neįprasti vis guostis kuriam nors priešingos lyties asmeniui. Sveika nuovoka padės suprasti, kad šitaip gali įsižiebti nederami jausmai.

Išsiskyrusio žmogaus sieloje galbūt kaupiasi visokiausi išgyvenimai — nerimastis dėl ateities, vienišumo jausmas, kirba mintis, jog jis niekam nebereikalingas. Žinodami, kad mūsų brolį ar sesę vargina slogios emocijos, kurių sunku atsikratyti, sekime Jehovos pavyzdžiu ir stenkimės tą bendratikį suprasti, jam padėti (Ps 55:23 [55:22, Brb]; 1 Pt 5:6, 7). Bet kokia mūsų pagalba bus jam tikra paguoda. Žmogus bendruomenėje jausis esąs tarp ištikimų draugų (Pat 17:17, Brb; 18:24).