Nojus, Danielius ir Jobas. Ar pažįsti Jehovą taip gerai kaip jie?

1–3. a) Kas šiomis paskutinėmis dienomis padės mums likti ištikimiems Dievui? b) Ką straipsnyje aptarsime?

PASKUTINĖMS dienoms einant į pabaigą, nedorėliai „želia kaip žolė“ (Ps 92:8 [92:7, Brb]). Moralės normų vis mažiau paisoma. Kaip tokioje aplinkoje galime, pasak Biblijos, būti „mažyliai blogybe, o nuovokumu [...] suaugę“? (1 Kor 14:20)

² Atsakymą randame teminės straipsnio citatos antroje dalyje. Atkreipkime dėmesį į žodžius: „Tie, kurie ieško Viešpaties, supranta viską“, tai yra ką būtina daryti, kad patiktų Dievui (Pat 28:5). Panašią mintį randame Patarlių 2:7, 9, kur pasakyta, kad Jehova „turi parengęs sveikos išminties doriesiems“. Tie žmonės, Dievo padedami, gali suprasti, „kas teisu ir kas teisinga, kiekvieną gerą taką ir kas dora“.

³ Būtent tokia išmintimi vadovavosi Nojus, Danielius ir Jobas (Ez 14:14). Tą patį galima pasakyti ir apie šiandieninius Dievo tarnus. O kaip tu? Ar supranti, ko reikia, kad patiktum Jehovai? Visų pirma būtina gerai jį pažinti. Turėdami tai omenyje, plačiau pakalbėkime apie minėtus tris vyrus ir atsakykime į tokius klausimus: 1) kaip jie pažino Dievą? 2) ką gera tas pažinimas jiems suteikė? 3) kaip mes galime išsiugdyti tokį kaip jų tikėjimą?

 4. Kaip Nojus pažino Jehovą ir ką tas pažinimas padėjo jam išsiugdyti?

⁴ Kaip Nojus pažino Jehovą? Nuo seniausių laikų žmonės galėjo pažinti Dievą trejopai: stebėdami jo kūriniją, klausydami kitų dievobaimingų žmonių pasakojimų ir patys patirdami, kaip jis laimina už jo įsakų laikymąsi (Iz 48:18). Kūrinija Nojui ne vien suteikė apsčiai įrodymų, kad Kūrėjas egzistuoja, bet ir padėjo įžvelgti jo „neregimąsias ypatybes“, pavyzdžiui, „amžinąją galybę ir dievystę“ (Rom 1:20). Todėl Nojus išsiugdė tvirtą tikėjimą Dievu.

 5. Iš kieno pasakojimų Nojus tikriausiai sužinojo, ką Dievas buvo numatęs žmonijai?

⁵ Biblijoje pasakyta: „Tikėjimas – iš klausymo“ (Rom 10:17). Kieno pasakojimų apie Jehovą Nojus galėjo klausytis? Visai galimas dalykas, jis daug sužinojo iš savo namiškių ir kitų giminaičių. Štai jo tėvas Lamechas buvo gimęs dar gerokai prieš mirštant Adomui ir tvirtai tikėjo Dievu. (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) Verta paminėti ir Nojaus senelį Metušelachą bei proprosenelį Jeredą. Nojui gimus, šis gyveno dar 366 metus (Lk 3:36, 37).a Tie vyrai ir jų žmonos tikriausiai pasakojo Nojui apie žmonijos pradžią, apie Dievo sumanymą pripildyti žemę teisių žmonių ir apie Edeno sode kilusį maištą, kurio padarinius Nojus pats puikiai matė (Pr 1:28; 3:16–19, 24). Tai, ką jis sužinojo, palietė jo širdį ir paskatino tarnauti Dievui (Pr 6:9).

6, 7. Kokia viltis stiprino Nojaus tikėjimą?

⁶ Tikėjimą labai stiprina viltis. Nojaus tikėjimas turbūt dar labiau sutvirtėjo, kai jis suprato, kad jam duotas vardas, reiškiantis „poilsis“ arba „paguoda“, teikia daug vilties. Dievo įkvėptas Lamechas apie savo sūnų pasakė: „Iš tos pačios žemės, kurią Viešpats prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso“ (Pr 5:29). Nojus vylėsi, kad Dievas viską pakeis į gera. Kaip anksčiau gyvenę Abelis ir Henochas, jis tikėjo, jog ateis pažadėtas palikuonis ir sutrins gyvatei galvą (Pr 3:15).

⁷ Aišku, Nojus iki galo nesuprato, ką reiškia pranašystė, šiandieną randama Pradžios 3:15. Vis dėlto tie žodžiai įkvėpė jam vilties. Be to, jo tikėjimą ir viltį stiprino ir Henocho skelbta žinia, kad nusidėjėlių laukia griežtas nuosprendis (Jud 14, 15). Toji pranašiška žinia derėjo su Dievo pažadu, ištartu Edeno sode, ir galiausiai išsipildys per Armagedoną.

 8. Kodėl galima sakyti, kad aiškus Dievo pažinimas Nojų saugojo?

⁸ Ką gera Dievo pažinimas Nojui suteikė? Aiškus Dievo pažinimas padėjo Nojui išsiugdyti tikėjimą ir gyvenime vadovautis Dievo išmintimi. Tai jį saugojo, ypač nuo dvasinės žalos. Pavyzdžiui, kadangi „ėjo su Dievu“, Nojus nesibičiuliavo su bedieviais. Nedori angelai, pasidarę fizinį kūną, žavėjo patiklius žmones savo antgamtine galia, gal net buvo garbinami tarsi dievai. Bet Nojus nesileido apkvailinamas (Pr 6:1–4, 9). Jis žinojo, kad daugintis ir pripildyti žemę buvo liepta tik žmonėms (Pr 1:27, 28). Todėl suprato, jog lytiniai santykiai tarp moterų ir vyrais pasivertusių angelų yra nenatūralūs ir nederami. Tai tapo dar akivaizdžiau, kai anoms moterims gimė palikuonys – visai kitokie nei žmonių vaikai. Vėliau Dievas pranešė Nojui, kad ruošiasi siųsti žemei tvaną. Tais žodžiais Nojus tvirtai tikėjo ir ėmė statyti didžiulį laivą. Jis ir jo šeima dėl to liko gyvi (Hbr 11:7).

9, 10. Kaip galime sekti Nojaus tikėjimo pavyzdžiu?

⁹ Kaip mes galime išsiugdyti tokį kaip Nojaus tikėjimą? Būtina kruopščiai tyrinėti Dievo Žodį, leisti dvasinėms tiesoms pasiekti mūsų širdį, formuoti mąstyseną ir vesti teisingu keliu (1 Pt 1:13–15). Tikėjimas ir Dievo išmintis apsaugos mus nuo gudrių Šėtono kėslų ir pasaulio dvasios (2 Kor 2:11). Tai dvasiai pasidavę, žmonės palinksta į smurtą ir amoralumą, susitelkia vien į savo kūno troškimus (1 Jn 2:15, 16). Dvasiškai nusilpęs žmogus, pasaulio dvasios paveiktas, gali nebekreipti dėmesio į įrodymus, bylojančius, kaip arti didžioji Jehovos diena. Atminkime, jog Jėzus, lygindamas mūsų laikus su Nojaus dienomis, sakė ne kad žmonės bus smurtingi ar amoralūs, o kad abejingai žiūrės į didelės svarbos dvasinius dalykus. Iš jo žodžių suprantame, kaip tai pavojinga. (Perskaityk Mato 24:36–39.)

¹⁰ Pamąstyk: „Ar iš mano gyvenimo matyti, kad tikrai pažįstu Jehovą? Ar tikėjimo skatinamas ne vien pats laikausi teisingų Dievo normų, bet ir kitus skatinu jų laikytis?“ Atsakymai į šiuos klausimus atskleis, ar tu, kaip ir Nojus, eini su Dievu.

11. a) Ką byloja tai, kad Danielius dar būdamas jaunas mylėjo Jehovą? b) Kokias Danieliaus savybes pats norėtum išsiugdyti?

¹¹ Kaip Danielius pažino Jehovą? Akivaizdu, kad Danielių buvo gerai išauklėję tėvai. Jie mokė sūnų mylėti Jehovą, branginti jo rašytinį Žodį. Danieliaus meilė Dievui neišblėso visą gyvenimą. Net senatvėje jis nepaliovė kruopščiai tyrinėti šventųjų raštų (Dan 9:1, 2). Kad Danielius artimai pažinojo Jehovą ir nepamiršo, kokių geradarysčių jis buvo padaręs Izraelio tautai, puikiai matyti iš jo maldos, užrašytos Danieliaus 9:3–19. Šią nuoširdžią ir atgailos kupiną maldą verta perskaityti ir apmąstyti. Pagalvok: ką ji atskleidžia apie Danieliaus asmenybę?

12–14. a) Kaip Danielius parodė Dievo išmintį? b) Ką gera Danielius laimėjo būdamas drąsus ir ištikimas Jehovai?

¹² Ką gera Dievo pažinimas Danieliui suteikė? Gyventi Babilone, stabmeldžių mieste, Dievui ištikimiems žydams buvo nelengva. Jehova štai buvo pasakęs: „Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau“ (Jer 29:7). Bet žydams reikėjo išlaikyti pusiausvyrą ir nepamiršti, kad jie turi būti išimtinai atsidavę tik Jehovai (Iš 34:14). Danieliui čia labai padėjo Dievo išmintis: jis suprato, kad visų pirma turi paklusti Jehovai, o tik paskui žmonių valdžiai. Praėjus daugeliui amžių to paties principo mokė Jėzus (Lk 20:25).

¹³ Prisiminkime, ką darė Danielius, kai buvo išleistas įsakymas, trisdešimt dienų draudžiantis su prašymu kreiptis į kokį dievą ar žmogų, išskyrus karalių. (Perskaityk Danieliaus 6:8–11 [6:7–10, Brb].) Danielius galėjo teisintis: „Juk šis draudimas ne visam laikui, o tik trisdešimčiai dienų.“ Bet jis taip nemanė. Karaliaus įsakymas jam nebuvo svarbesnis už priedermę garbinti Dievą. Aišku, Danielius būtų galėjęs melstis slapta, niekam nematant. Tačiau jis turėjo omenyje, kad jo įprotis kasdien kreiptis į Jehovą kitiems buvo gerai žinomas. Tad net ir rizikuodamas gyvybe jis nusprendė jokiu būdu nesudaryti aplinkiniams įspūdžio, jog Dievo garbinimą apleido.

¹⁴ Už drąsą ir ištikimybę Jehova stebuklingai išgelbėjo savo tarną nuo kraupios mirties. Be to, dėl šio stebuklo apie Jehovą buvo nuostabiai paliudyta iki pačių tolimiausių Medijos ir Persijos imperijos kampelių (Dan 6:26–28 [6:25–27, Brb]).

15. Kaip galime ugdytis tokį kaip Danieliaus tikėjimą?

¹⁵ Kaip mes galime išsiugdyti tokį kaip Danieliaus tikėjimą? Kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas, reikia ne vien skaityti Dievo Žodį, bet ir suvokti jo prasmę (Mt 13:23). Norime suprasti Jehovos požiūrį, kodėl jis nustatė tą ar kitą principą. Tai bus įmanoma tik jei nuodugniai apmąstysime, ką Biblijoje skaitome. Taip pat labai svarbu nuolat iš širdies melstis, ypač kai užgriūva visokie sunkumai. Jei melsimės tvirtai tikėdami, kad būsime išklausyti, Jehova mums dosniai suteiks jėgų ir išminties (Jok 1:5).

16, 17. Kaip Jobas pažino Dievą?

¹⁶ Kaip Jobas pažino Jehovą? Jobas nebuvo izraelitas. Tačiau tolimi giminystės ryšiai jį siejo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, o šiems vyrams Jehova buvo apreiškęs svarbių dalykų apie save patį ir savo sumanymus žmonių labui. Kažkokiu būdu tos vertingos tiesos, matyt, pasiekė ir Jobą (Job 23:12). Jis sakė: „Mano ausys buvo girdėjusios apie tave“ (Job 42:5, NW). Pats Jehova patvirtino, kad tai, ką Jobas kalbėjo apie jį kitiems, yra tiesa (Job 42:7, 8).

¹⁷ Apie Dievo asmenybę Jobas daug suprato ir iš kūrinijos (Job 12:7–9, 13). Ir Elihuvas, ir Jehova, norėdami priminti Jobui, koks menkas yra žmogus lyginant su Visagaliu, kalbėjo apie kūriniją (Job 37:14; 38:1–4). Jehovos žodžiai pasiekė Jobo širdį ir šis nuolankiai tarė: „Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti. [...] Atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42:2, 6).

18, 19. Kaip Jobas parodė, kad pažįsta Jehovą?

¹⁸ Ką gera Dievo pažinimas Jobui suteikė? Jobas labai gerai pažinojo Jehovą, suprato jo duotų principų paskirtį ir jais vadovavosi savo gyvenime. Pavyzdžiui, jis žinojo, kad negalėtų tvirtinti mylįs Dievą, jei nesielgtų maloniai su savo artimu (Job 6:14, NW). Jobas nelaikė savęs geresniu už kitus, buvo pasiruošęs padėti tiek turtuoliui, tiek vargšui. „Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų?“ – samprotavo jis (Job 31:13–22). Nors buvo turtingas ir žinomas, Jobas išlaikė teisingą požiūrį į save ir kitus. Daugelis pasaulio turtingųjų ir galingųjų šiandieną elgiasi visiškai kitaip.

¹⁹ Jobas saugojosi bet kokios stabmeldystės: neleido, kad jo širdyje kas nors užimtų svarbesnę vietą nei Jehova. Jis ne tik negarbino jokių kitų dievų, bet ir neėmė pernelyg aukštinti turtų, nes suprato, kad šitaip būtų „atmetęs Dievą aukštybėse“. (Perskaityk Jobo 31:24–28.) Įsidėmėtina ir tai, kad santuokinį ryšį tarp vyro ir žmonos Jobas laikė šventu. Net sudarė sandorą su savo akimis, kad į kitą moterį niekada nežvelgs gašliai (Job 31:1). Turėkime omenyje, kad jis gyveno tada, kai Dievas toleravo daugpatystę. Tad, jeigu būtų norėjęs, Jobas būtų galėjęs turėti antrą žmoną.b Bet jis tikriausiai žinojo, kad Edeno sode Jehova suvedė į porą vieną vyrą ir vieną moterį, ir, ko gero, norėjo sekti tokiu pavyzdžiu (Pr 2:18, 24). Maždaug po 1600 metų tų pačių principų dėl santuokos ir lytinio gyvenimo mokė laikytis ir Jėzus Kristus (Mt 5:28; 19:4, 5).

20. Kokią įtaką mums turėtų daryti Jehovos pažinimas?

²⁰ Kaip mes galime išsiugdyti tokį kaip Jobo tikėjimą? Būtina gerai pažinti Jehovą ir tuo pažinimu vadovautis visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, psalmininkas Dovydas rašė, kad Jehova nekenčia mėgstančio smurtą, taip pat sakė, jog nevalia susidėti su nedorais žmonėmis. (Perskaityk Psalmyno 11:5 ir 26:4.) Pamąstyk: „Ką iš šių Biblijos eilučių suprantu apie Dievo mąstymą? Kokią įtaką tai turėtų daryti mano prioritetams, tam, kaip naudojuosi internetu, kokius renkuosi draugus ir laisvalaikio užsiėmimus?“ Tavo atsakymai į šiuos klausimus padės įžvelgti, kiek gerai pažįsti Jehovą. Jei šiame nedorame pasaulyje norime likti tyri, turime lavinti savo jusles, kad gebėtume atskirti gera nuo bloga ir elgtis ne kaip neišmintingi, o kaip išmintingi (Ef 5:15; Hbr 5:14).

21. Kas padės mums suprasti, ką turime daryti, kad pelnytume Jehovos palankumą?

²¹ Nojus, Danielius ir Jobas visa širdimi ieškojo Jehovos ir jis leidosi surandamas. Dievas padėjo jiems „suprasti viską“, tai yra ką jie turi daryti, kad pelnytų jo palankumą. Tų vyrų pavyzdys byloja, kad jei laikomės Jehovos požiūrio, kas teisinga ir kas ne, mūsų gyvenimas bus iš tikrųjų sėkmingas (Ps 1:1–3). Tad pamąstyk: „Ar pažįstu Jehovą taip gerai kaip Nojus, Danielius ir Jobas?“ Pažinti Dievą galime netgi dar geriau negu jie, nes Šventojo Rašto šviesa šiandien šviečia daug ryškiau nei jų dienomis (Pat 4:18). Todėl Dievo Žodį tyrinėk kuo nuodugniau. Gerai viską apmąstyk. Ir melsk Jehovą šventosios dvasios. Su savo dangiškuoju Tėvu tada dar labiau suartėsi. Be to, pajėgsi nepasiduoti šio bedieviško pasaulio įtakai ir elgsiesi išties išmintingai (Pat 2:4–7).