mwbr20.08 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
RUGPJŪČIO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 13–14
„Tvirtai laikykitės ir pamatysite, kaip Jehova jus išgelbės“
(Išėjimo 14:13, 14) Mozė žmonėms atsakė: „Nebijokite. Tvirtai laikykitės ir pamatysite, kaip Jehova jus išgelbės. Egiptiečių, kuriuos regite, daugiau nebematysite. 14 Pats Jehova kovos už jus. Tad nurimkite.“
Mozė turėjo tikėjimą
Mozė nė nenumanė, kad Dievas ketina perskirti Raudonąją jūrą ir taip atverti izraelitams kelią į laisvę, tačiau neabejojo, kad Dievas ką nors padarys savo tautai išgelbėti. Mozė norėjo, kad ir jo tautiečiai būtų tuo tikri, todėl jiems sakė: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį Viešpats jums šiandien suteiks“ (Išėjimo 14:13). Ar Mozei pavyko sustiprinti žmonių tikėjimą? Taip, nes Biblijoje ne tik apie Mozę, bet ir apie visus izraelitus pasakyta: „Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą kaip per sausumą“ (Hebrajams 11:29). Taigi Mozės tikėjimas padėjo išsigelbėti ir jam pačiam, ir visiems, kurie ugdėsi tokį kaip jo tikėjimą.
(Išėjimo 14:21, 22) Mozė ištiesė ranką virš jūros ir Jehova sukėlė stiprų rytų vėją. Jūros vandenys, visą naktį to vėjo genami į šalis, persiskyrė pusiau ir atsivėrė dugnas. 22 Tada izraelitai leidosi eiti per jūrą sausa žeme, o vandenys stovėjo tarsi siena jiems iš dešinės ir iš kairės.
Visagalis, bet supratingas
13 Perskaityk Išėjimo 14:19–22. Įsivaizduok, kad esi su izraelitais, patekusiais į spąstus. Atsiveja faraono kariuomenė, o prieš akis – Raudonoji jūra. Tada Dievas ima veikti. Debesies stulpas pakyla iš stovyklos priekio ir atsiduria tarp jūsų ir egiptiečių. Juos apgaubia visiška tamsa, o jūsų stovykla stebuklingai apšviesta. Matai, kaip Mozė ištiesia ranką virš jūros, pakyla stiprus rytų vėjas ir atsiveria kelias į kitą krantą. Tu, tavo šeima, gyvuliai ir kiti žmonės visi tvarkingai žengiate jūros dugnu. Stebiesi, kad jis nei klampus, nei slidus, o sausas ir gana kietas, tad eiti nesunku. Krantą saugiai pasiekia net patys lėčiausi.
(Išėjimo 14:26–28) Tada Jehova paliepė Mozei: „Ištiesk ranką virš jūros, kad vandenys sugrįžtų ir užlietų egiptiečius, jų kovos vežimus ir raitininkus.“ 27 Mozė tuojau ištiesė ranką virš jūros, ir vanduo grįžo į vietą; tuo metu jau aušo. Egiptiečiai bėgo gelbėdamiesi nuo vandens, tačiau Jehova bloškė juos atgal į jūrą. 28 Vandenys grįžo ir paskandino kovos vežimus, raitininkus ir visą faraono kariuomenę, atsivijusią izraelitus. Nė vienas iš jų neišsigelbėjo.
Niekada neužmiršk Jehovos
Kol egiptiečiai plūkiasi prie savo byrančių kovos vežimų, visa Izraelio tauta pasiekia rytinę pakrantę. Dabar, Mozei ištiesus ranką virš Raudonosios jūros, Jehova paleidžia vandens sienas. Riaumodami ir kliokdami vandenys visu smarkumu virsta ant faraono ir jo karių. Neišsigelbėja nė vienas. Izraelitai laisvi! (Iš 14:26–28; Ps 136:13–15)
Žinia apie šį įvykį pasklido po aplinkinius kraštus ir žmones dar ilgai kaustė baimė (Iš 15:14–16). Štai praėjus net keturiasdešimčiai metų Rahaba, gyvenanti Jeriche, dviem izraelitams kalbėjo: „Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba! [...]. Mes girdėjome, kaip Viešpats nusekino Nendrių jūros vandenį, kai ėjote iš Egipto“ (Joz 2:9, 10). Jeigu net pagonys nepamiršo, ką Jehova padarė dėl savo tautos, tai juo labiau patys izraelitai neturėjo šito užmiršti.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 13:17) Faraonui izraelitus išleidus, Dievas nevedė jų trumpiausiu keliu, per filistinų žemę. „Jei žmonėms teks kariauti, jie ims gailėtis, kad išėjo, ir sugrįš į Egiptą“, – sakė jis.
it-1-E p. 1117
Kelias
Palestinoje ir kaimyniniuose kraštuose nuo seniausių laikų tarp miestų ir karalysčių buvo nutiesti keliai, įskaitant nemažai svarbių prekybinių kelių (Sk 20:17–19; 21:21, 22; 22:5, 21–23; Joz 2:22; Ts 21:19; 1 Sam 6:9, 12; 13:17, 18). Pagrindinis, kaip manoma, kelias iš Egipto vedė į filistinų miestus Gazą ir Aškeloną, paskui – į šiaurės rytus Megido link, toliau į Hacorą, įsikūrusį šiauriau Galilėjos ežero, ir galiausiai į Damaską. Tai buvo trumpiausias kelias iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Jis ėjo per filistinų kraštą. Tačiau Jehova, rūpindamasis, kad filistinai neužpultų izraelitų ir neatimtų jiems drąsos, vedė juos kitu keliu (Iš 13:17).
(Išėjimo 14:2) „Liepk izraelitams sukti atgal ir įsirengti stovyklą priešais Pi Hahirotus, tarp Migdolo ir jūros, iš kur matosi Baal Cefonas. Teįsirengia stovyklą priešais Baal Cefoną, pajūryje.
it-1-E p. 782, pstr. 2–3
Išėjimas
Kurioje Raudonosios jūros dalyje buvo perskirti vandenys, kad izraelitai galėtų ją pereiti?
Izraelitams būnant Etame, „dykumos paribyje“ (antras sustojimas), Dievas liepė Mozei „sukti atgal ir įsirengti stovyklą priešais Pi Hahirotus, [...] pajūryje“. Faraonas galėjo pagalvoti, kad izraelitai „klaidžioja po kraštą nežinodami, kur eiti“ (Iš 13:20; 14:1–3). Biblistai, kurie mano, kad izraelitai keliavo El Hadžo keliu, teigia, kad čia pavartotas raiškus hebrajiškas veiksmažodis, išverstas „sukti atgal“, reiškia ne šiaip „pasukti iš kelio“, o pasirinkti „visai kitą kryptį“ ar bent jau „daryti didelį lanką“. Šie mokslininkai tvirtina, kad izraelitai, pasiekę kažkokią vietovę, esančią šiauriau Sueco įlankos, pasuko priešinga kryptimi ir atkeliavo prie rytinės Atakos kalnyno, iškilusio vakariniame įlankos krante, papėdės. Jie atsidūrė tokioje vietoje, kur didžiulė minia (o izraelitų buvo išties daugybė), jei būtų užpulta iš šiaurės, negalėtų niekur pabėgti. Taigi izraelitai pasijuto tarsi spąstuose, nes priešaky tyvuliavo jūra.
Apie tokį kelionės maršrutą liudija ir vienas pasakojimas, kuris buvo paplitęs tarp žydų pirmame amžiuje. Priešingai nei teigia daugelis populiarių mokslinių teorijų, pati Biblija byloja, kad įvykiai klostėsi būtent taip, ir tai yra svarbiausia (Iš 14:9–16). Atrodo, kad perėjimas per jūrą vyko gan toli nuo šiauriausio Sueco įlankos krašto (vakarinė Raudonosios jūros įlanka). Antraip faraono kariuomenė būtų lengvai apėjusi įlanką ir užpuolusi izraelitus kitame krante (Iš 14:22, 23).
RUGPJŪČIO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 15–16
„Šlovinkime Jehovą giesmėmis“
(Išėjimo 15:1, 2) Tada Mozė ir izraelitai giedojo Jehovai giesmę: „Giedosiu Jehovai, nes jis šlovingai nugalėjo, žirgą ir raitininką jūroje nugramzdino. 2 Jahas – mano stiprybė ir mano jėga, nes jis mane išgelbėjo. Jis mano Dievas ir aš jį šlovinsiu; jis mano tėvo Dievas ir aš jį aukštinsiu.
Kodėl reikia bijoti tikrojo Dievo dabar?
11 Sunaikindamas Egipto karines jėgas, Jehova buvo išaukštintas jo garbintojų akyse ir jo vardas tapo plačiai žinomas (Jozuės 2:9, 10; 4:23–25). Taip, jo vardas buvo iškeltas virš visų bejėgių, netikrų Egipto dievų, kurie pasirodė negalį išgelbėti savo garbintojų. Pasitikėjimas savo dievybėmis ir mirtingu žmogumi bei karine jėga vedė į kartų nusivylimą (Psalmių 145:3). Tad nenuostabu, kad izraelitai buvo paskatinti giedoti gyrių, kuriuo išreiškė sveiką baimę gyvojo Dievo, galingai išlaisvinančio savo tautą!
(Išėjimo 15:11) Kas gi iš dievų prilygtų tau, Jehova? Kas galėtų taip didingai apreikšti savo šventumą kaip tu? Juk tu – baimę keliantis Dievas, vertas gyriaus giesmių; tu darai nuostabius darbus.
(Išėjimo 15:18) Jehova karaliaus per amžių amžius.
w96 1/15 p. 11–12, pstr. 15–16
Kodėl reikia bijoti tikrojo Dievo dabar?
15 Jeigu būtume saugiai stovėję su Moze, mes, be abejo, būtume buvę paskatinti giedoti: „Kas tarp dievų yra tau lygus, Viešpatie [„o Jehova“, NW]? Kas lygus tau, kurs esi kilnus šventumu; garbingas šlovingumu [„kurio reikia bijoti su šlovinimo giesmėmis“, NW], kurs darai stebuklus?“ (Išėjimo 15:11). Tokie jausmingi žodžiai vis buvo kartojami po to bėgant amžiams. Paskutinėje Biblijos knygoje apaštalas Jonas aprašo grupę ištikimų pateptųjų Dievo tarnų: „Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę.“ Kokia ta didinga giesmė? „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas [„ištikimas“, NW]!“ (Apreiškimas 15:2–4).
16 Šiandien taip pat yra išlaisvintų garbintojų, kurie vertina ne tik Dievo sukurtus dalykus, bet ir jo potvarkius. Žmonės iš visų tautų išsilaisvina dvasiškai, atsiskiria nuo šio suteršto pasaulio, kadangi jie pripažįsta teisingus Dievo potvarkius ir jų laikosi. Kasmet šimtai tūkstančių palieka šį sugedusį pasaulį, kad gyventų su tyra, sąžininga Jehovos garbintojų organizacija. Netrukus, po to, kai bus įvykdytas ugninis Dievo teismo nuosprendis klaidingai religijai ir likusiai šios piktosios sistemos daliai, jie amžinai gyvens teisingame naujajame pasaulyje.
(Išėjimo 15:20, 21) Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė būgnelį. Visos moterys ėjo jai iš paskos šokdamos su būgneliais rankose. 21 Atliepdama vyrams, Mirjama giedojo: „Giedokite Jehovai, nes jis šlovingai nugalėjo, žirgą ir raitininką jūroje nugramzdino.“
it-2-E p. 454, pstr. 1
Muzika
Izraelyje, atrodo, dažniausiai giedodavo antifoniškai, tai yra dvi choristų grupės paeiliui giedodavo paralelines eilutes arba pakaitomis giedodavo solistas ir choras. Tikriausiai apie tokį giedojimo būdą, vadinamą atliepiamuoju, ir kalbama Biblijoje (Iš 15:21; 1 Sam 18:6, 7). Kad taip buvo įprasta giedoti, liudija ir kai kurių psalmių, pavyzdžiui, 136-osios, eiliavimo būdas. Iš Nehemijo knygos pasakojimo apie Jeruzalės sienų pašventinimo iškilmes galima daryti prielaidą, kad tada du dideli chorai padėkos giesmes giedojo antifoniškai (Neh 12:31, 38, 40–42).
it-2-E p. 698
Pranašė
Pirmoji moteris, Biblijoje pavadinta pranaše, buvo Mirjama. Dievas per ją tikriausiai yra perdavęs kokią žinią ar kelias, galbūt per giesmę, kurią Dievo įkvėpta ji giedojo (Iš 15:20, 21). Todėl, kaip rašoma Biblijoje, Mirjama su Aaronu sakė Mozei: „Argi jis [Jehova] nekalbėjo ir per mus?“ (Sk 12:2). Pats Jehova per pranašą Michėją primindamas Izraelio tautai, kaip išvedė juos iš Egipto, sakė: „Siunčiau pirma tavęs Mozę, Aaroną ir Mirjamą“ (Mch 6:4). Mirjamai teko garbė perduoti žinias nuo Dievo, bet su juo tokio glaudaus ryšio kaip Mozė ji neturėjo. Kai Mirjama pasielgė nederamai, Dievas ją griežtai nubaudė (Sk 12:1–15).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 16:13) Tą vakarą priskrido putpelių ir jos apdengė visą stovyklą. O rytą visur aplink stovyklą iškrito didelė rasa.
Ar žinote?
Kodėl dykumoje Dievas izraelitus maitino būtent putpelėmis?
Kai izraelitai išėjo iš Egipto, Dievas dukart parūpino jiems mėsos – siuntė daugybę putpelių (Išėjimo 16:13; Skaičių 11:31).
Putpelės yra smulkūs, iki 18 centimetrų ilgio, maždaug 100 gramų svorio paukščiai. Jie peri daugelyje vakarų Azijos ir Europos vietų. Žiemoti putpelės skrenda į šiaurės Afriką ir Arabiją. Migruodamos jos didžiuliais būriais keliauja virš rytinių Viduržemio jūros krantų ir perskrenda Sinajaus pusiasalį.
Kaip rašoma žinyne The New Westminster Dictionary of the Bible, putpelės „skraido greitai ir gerai, taip pat pasigauna vėjo srautus; bet kartais, jeigu vėjo kryptis pasikeičia arba nuo ilgo skridimo putpelės išsenka, visas milžiniškas jų pulkas staiga krenta žemyn. Prisitrenkę paukščiai tiesiog guli ant žemės“. Kad atgautų jėgas ir galėtų tęsti kelionę, putpelėms reikia dienos ar dviejų, tad jos tampa lengvu grobiu medžiotojams. Pavyzdžiui, Egiptas dvidešimtojo amžiaus pradžioje kasmet maistui eksportuodavo apie tris milijonus putpelių.
Abu kartus, kai izraelitai maitinosi putpelėmis, buvo pavasaris. Nors putpelės visada tuo metu praskrenda virš Sinajaus, būtent Jehovos „siųstas vėjas“ atpūtė jas į izraelitų stovyklą (Skaičių 11:31).
(Išėjimo 16:32–34) Mozė tarė: „Štai ką paliepė Jehova: ‘Vieną jos omerą laikysite per kartų kartas, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona aš aprūpinau jus dykumoje, išvedęs iš Egipto krašto.’“ 33 Tada Mozė pasakė Aaronui: „Paimk ąsotį, supilk į jį vieną omerą manos ir padėk Jehovos akivaizdoje. Tebus ji laikoma per kartų kartas.“ 34 Ir Aaronas padėjo ją priešais liudijimo skrynią, kad būtų išsaugota, kaip Jehova Mozei buvo įsakęs.
Skaitytojų klausimai
Izraelitai gan greitai po jų išvadavimo iš Egipto (tada dar Mozė nebuvo gavęs akmens plokščių) pradėjo murmėti dėl maisto. Jehova davė jiems manos (Išėjimo 12:17, 18; 16:1–5). Tuo laiku Mozė paliepė Aaronui: „Paimk vieną ąsotį, suberk į jį visą omerį manos ir jį padėk Viešpaties akivaizdoje, kad būtų išlaikytas jūsų būsimoms kartoms.“ Toliau rašoma: „Aharonas padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei: Aharonas jį padėjo ties Įstatymu, kad būtų išlaikytas“ (Išėjimo 16:33, 34, Jr). Nors Aaronas tada, be abejo, pripylė indą manos, padėti jį „ties Įstatymu“ dar negalėjo – turėjo laukti, kol Mozė padirbdins skrynią ir įdės ten plokštes.
RUGPJŪČIO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 17–18
„Kuklūs vyrai moko kitus ir dalijasi su jais užduotimis“
(Išėjimo 18:17, 18) Uošvis Mozei tarė: „Negerai darai. 18 Pats išvargsi ir žmones nuvarginsi. Šita našta tau per didelė, vienas jos nepaneši.
Mozė rodė meilę
Mozė rodė meilę ir savo tautiečiams izraelitams. Jie pripažino Mozę Jehovos paskirtu tautos vadovu, todėl į jį kreipdavosi įvairiais klausimais. Biblijoje skaitome: „Stovėdami prie jo, žmonės laukė nuo ryto ligi vakaro“ (Išėjimo 18:13–16). Įsivaizduokite: Mozė valandų valandas klausydavosi izraelitų pasakojimų apie jų rūpesčius. Aišku, jis nuvargdavo, tačiau iš meilės noriai stengdavosi jiems padėti.
(Išėjimo 18:21, 22) Tačiau vertėtų iš tautos parinkti sumanių dievobaimingų vyrų, kurie yra patikimi ir bodisi nešvaraus pelno, ir paskirti juos vadovauti tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. 22 Kilus ginčui, tegul jie žmonėms teisėjauja. Sunkiais atvejais tesikreipia į tave, o patys tegul sprendžia mažesnes bylas. Pasidalyk su jais našta ir tau bus lengviau.
Ugdydamasis pasitikėjimą būsi laimingas
Šie vyrai dar prieš patikint jiems atsakingas pareigas turėjo parodyti tam tikras Dievui patinkančias savybes. Elgesiu jie privalėjo rodyti, kad yra dievobaimingi – pasižymi didele pagarba Kūrėjui ir bijosi jam neįtikti. Kiekvienam turėjo būti aišku, kad jie visomis išgalėmis palaikys Dievo normas. Jie privalėjo nekęsti nesąžiningo pelno, tai yra tvirtai laikytis dorovės ir saugotis korupcijos. Jie negalėjo piktnaudžiauti tokiu pasitikėjimu savo pačių, giminių arba draugų naudai.
(Išėjimo 18:24, 25) Mozė uošvio paklausė ir viską padarė, kaip šis sakė. 25 Jis išsirinko iš tautos sumanių vyrų ir paskyrė juos tautos vadais – tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais.
Ištikimybė veda doruosius
Mozė irgi buvo kuklus ir nuolankus. Kai jis pervargo rūpindamasis kitų reikalais, jo uošvis Jetras davė naudingą pasiūlymą: pasidalyti pareigomis su kitais tinkamais vyrais. Pripažindamas savo ribotumus Mozė išmintingai paklausė patarimo. (Išėjimo 18:17–26; Skaičių 12:3) Kuklus žmogus neatsisako dalytis valdžia su kitais ir nesibaimina, kad pavesdamas tam tikras pareigas kitiems kvalifikuotiems vyrams pats nebegalės vadovauti. (Skaičių 11:16, 17, 26–29) Jam svarbiau padėti jiems daryti dvasinę pažangą. (1 Timotiejui 4:15) Ar tai ne pavyzdys mums?
Ką vertinga radome
(Išėjimo 17:11–13) Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, sekėsi izraelitams, bet kai tik jo rankos nusvirdavo, viršų imdavo amalekiečiai. 12 Kai Mozės rankos nuvargo, jam atnešė akmenį, ir Mozė ant jo atsisėdo. Tada Aaronas ir Hūras laikė Mozės rankas – vienas iš vieno šono, kitas iš kito. Taip jo rankos buvo iškeltos iki pat saulėlydžio 13 ir Jozuės kalavijas nugalėjo Amaleką ir jo žmones.
„Nenuleisk rankų“
14 Per mūšį su amalekiečiais Aaronas ir Hūras tiesiogine šių žodžių prasme neleido Mozės rankoms nusvirti. Mes irgi stenkimės įžvelgti, kaip galėtume kitus palaikyti, suteikti jiems praktinę pagalbą. Kam tokios pagalbos reikėtų? Galbūt tiems, kuriuos kamuoja senatvė, sveikatos problemos, vargina šeimynykščių priešiškumas, slegia vienišumo jausmas, artimojo netektis. Taip pat galime pastiprinti jaunuolius, patiriančius spaudimą elgtis nedorai, o gal ieškoti laimės šiame pasaulyje, vaikytis turtų, siekti akademinės ar profesinės karjeros (1 Tes 3:1–3; 5:11, 14). Bendratikiams nuoširdų dėmesį parodysime pašnekindami juos Karalystės salėje ar tarnyboje, pakviesdami pietų ar tiesiog jiems paskambindami.
(Išėjimo 17:14) Tada Jehova Mozei paliepė: „Štai kokius žodžius įrašysi į knygą, kad nebūtų pamiršti, ir persakysi Jozuei: ‘Aš išnaikinsiu Amaleką po dangumi, nė jo atminimo neliks.’“
it-1-E p. 406
Kanonas
Skaitant Mozės raštus nelieka abejonių, kad jie įkvėpti Dievo, priklauso Biblijos kanonui ir yra patikimas vadovas, kaip garbinti Dievą. Mozė tapo Izraelio tautos vedliu ne savo paties iniciatyva, juk iš pradžių net norėjo šios užduoties atsisakyti (Iš 3:10, 11; 4:10–14). Tas pareigas jam patikėjo Dievas. Jis suteikė Mozei tokios galios daryti stebuklus, kad net Egipto žyniai, užsiiminėję kerėjimu, turėjo pripažinti, jog tai Dievo ranka (Iš 4:1–9; 8:16–19). Taigi Mozė tapo kalbėtoju ir rašytoju ne todėl, kad pats to siekė. Gavęs Dievo nurodymus ir šventosios dvasios, jis buvo tikras, kad yra įgaliotas veikti, tad visa, ką Dievo įkvėptas pasakė ir užrašė, vėliau įėjo į Biblijos kanoną (Iš 17:14).
RUGPJŪČIO 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 19–20
„Kuo mums svarbūs Dešimt įsakymų“
(Išėjimo 20:3–7) „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. 4 Nedirbsi sau jokio drožinio ar kitokio atvaizdo to, kas yra aukštai – danguje, kas žemai – žemėje ir kas žemiau žemės – vandenyse. 5 Nesilenksi jiems ir jų negarbinsi, nes aš, tavo Dievas Jehova, esu Dievas, reikalaujantis visiškos ištikimybės ir baudžiantis už tėvų kaltes – kaltes tų, kurie manęs nekenčia, – vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos, 6 o vaikams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų, rodantis ištikimąją meilę iki tūkstantosios kartos. 7 Nepaniekinsi Jehovos, savo Dievo, vardo, nes Jehova nepaliks nenubausto žmogaus, kuris jo vardą paniekina.
w89-E 11/15 p. 6, pstr. 1
Kuo mums svarbūs Dešimt įsakymų?
Pirmieji keturi įsakymai pabrėžia mūsų atsakomybę Jehovai. Pirmas: Dievas reikalauja išskirtinio atsidavimo (Mato 4:10). Antras: jo garbintojai neturi naudotis atvaizdais ar kitais stabais (1 Jono 5:21). Trečias: Dievo vardą būtina vartoti tinkamai, pagarbiai, niekada jo nepaniekinti (Jono 17:26; Romiečiams 10:13). Ketvirtas: visa mūsų gyvensena turi liudyti, kad dvasiniai dalykai mums yra svarbiausi. Tai padeda mums ilsėtis nuo savo darbų, arba švęsti „šabą“, – negyventi vien dėl savęs, nesikliauti savo teisumu (Hebrajams 4:9, 10).
(Išėjimo 20:8–11) Nepamirši, kad šabo diena yra šventa. 9 Šešias dienas gali darbuotis ir dirbti visus savo darbus, 10 bet septinta diena yra šabas Jehovos, tavo Dievo, garbei. Tą dieną nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus, nei dukra, nei vergas ar vergė, nei tavo gyvulys, nei svetimšalis, apsigyvenęs kurioje nors iš tavo gyvenviečių. 11 Juk per šešias dienas Jehova padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose, o septintą dieną ilsėjosi. Todėl Jehova palaimino šabo dieną ir paskelbė ją šventa.
(Išėjimo 20:12–17) Gerbsi savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum krašte, kurį tavo Dievas Jehova tau duos. 13 Nežudysi. 14 Nesvetimausi. 15 Nevogsi. 16 Nekalbėsi netiesos liudydamas prieš savo artimą. 17 Negeisi artimo namų, negeisi artimo žmonos, negeisi jo vergo ar vergės, jo jaučio ar asilo. Negeisi nieko, kas tavo artimui priklauso.“
w89-E 11/15 p. 6, pstr. 2–3
Kuo mums svarbūs Dešimt įsakymų?
Penktas: vaikų klusnumas tėvams – šeimos vienybės pagrindas ir už tai Jehova ją laimina. Kokią nuostabią viltį suteikia šis „pirmasis įsakymas, duotas su pažadu“: žmogui ne tik gerai seksis, bet jis ir ilgai gyvens žemėje (Efeziečiams 6:1–3). Toks klusnumas dabar, kai gyvename nedoros santvarkos „paskutinėmis dienomis“, jaunuoliams suteikia amžino gyvenimo viltį (2 Timotiejui 3:1; Jono 11:26).
Meilė artimui saugos mus nuo tokių blogų darbų kaip žmogžudystė (šeštas), svetimavimas (septintas), vagystė (aštuntas) ir melagingas liudijimas (devintas) (1 Jono 3:10–12; Hebrajams 13:4; Efeziečiams 4:28; Mato 5:37; Patarlių 6:16–19). O ką galima pasakyti apie mūsų motyvus? Dešimtas įsakymas, smerkiantis gobšumą, primena, kaip Jehovai svarbu, kad mūsų motyvai visada būtų teisingi (Patarlių 21:2).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 19:5, 6) Jeigu paklusite mano balsui ir laikysitės sandoros, būsite mano ypatinga nuosavybė, tauta, kurią išsirinkau iš visų tautų, nes man priklauso visa žemė. 6 Būsite mano karališkoji kunigija ir šventa tauta.’ Šiuos žodžius perduosi izraelitams.“
it-2-E p. 687, pstr. 1–2
Kunigas
Krikščionių kunigija. Jehova pažadėjo, kad jei izraelitai laikysis su juo sandoros, jie bus jo „karališkoji kunigija ir šventa tauta“ (Iš 19:6). Tačiau Aarono kilties kunigai tarnavo iki tam tikro laiko ir buvo kur kas šlovingesnės kunigijos įvaizdis (Hbr 8:4, 5). Anie kunigai ėjo savo pareigas, kol senąją Įstatymo sandorą pakeitė naujoji (Hbr 7:11–14; 8:6, 7, 13). Galimybė Dievo pažadėtoje Karalystėje tarnauti kunigais pirmiausia buvo suteikta etniniam Izraeliui, vėliau tokia garbė teko ir kitataučiams (Apd 10:34, 35; 15:14; Rom 10:21).
Tik saujelė žydų pripažino Jėzų Mesiju, todėl Izraelio tautoje neatsirado pakankamai asmenų, tinkamų sudaryti tikrą karališkąją kunigiją ir šventą tautą (Rom 11:7, 20). Dievas dėl izraelitų neištikimybės jau prieš daug šimtmečių per pranašą Ozėją juos įspėjo: „Mane pažinti tu atsisakei, todėl ir aš tavęs atsisakysiu – kunigu man netarnausi. Savo Dievo įstatymą pamiršai, todėl aš pamiršiu tavo sūnus“ (Oz 4:6). Panašiai ir Jėzus pasakė žydų religiniams vadovams: „Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai gerų vaisių“ (Mt 21:43). Tiesa, gyvendamas žemėje Jėzus laikėsi Įstatymo, pripažino Aarono kilties kunigiją, pavyzdžiui, išgydęs raupsuotąjį liepė jam pasirodyti kunigui ir paaukoti dovaną, kaip nurodyta Įstatyme (Mt 8:4; Mk 1:44; Lk 17:14).
(Išėjimo 20:4, 5) Nedirbsi sau jokio drožinio ar kitokio atvaizdo to, kas yra aukštai – danguje, kas žemai – žemėje ir kas žemiau žemės – vandenyse. 5 Nesilenksi jiems ir jų negarbinsi, nes aš, tavo Dievas Jehova, esu Dievas, reikalaujantis visiškos ištikimybės ir baudžiantis už tėvų kaltes – kaltes tų, kurie manęs nekenčia, – vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos,
Išėjimo knygos apžvalga
20:5. Kaip Jehova ‘skiria bausmę už tėvų kaltę’ būsimosioms kartoms? Sulaukęs brandos kiekvienas asmuo yra teisiamas pagal savo paties elgesį ir požiūrį. Tačiau kai Izraelio tauta pasidavė stabmeldystei, ji kentė tokio neklusnumo pasekmes per kartų kartas. Net ištikimiems Dievui izraelitams dėl tautos religinių nusižengimų buvo sunkiau laikytis teisingo kelio.
RUGPJŪČIO 31–RUGSĖJO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 21–22
„Parodykime, kad mūsų požiūris į gyvybę toks kaip Jehovos“
(Išėjimo 21:20) Jeigu šeimininkas savo vergui ar vergei trenktų lazda ir užmuštų, jis bus nubaustas.
it-1-E p. 271
Mušimas
Žydas galėdavo trenkti lazda savo vergui ar vergei, jei šis nepaklusdavo. Tačiau jei nuo sumušimų vergas mirdavo, šeimininkas turėjo būti nubaustas. Jeigu vergas išgyvendavo vieną ar dvi dienas, tai liudijo, kad savininkas jo užmušti neketino. Jis turėjo teisę vergą bausti, nes šis „kainavo jam pinigus“. Vargu ar žmogus būtų norėjęs patirti nuostolį ir prarasti savo vergą – įsigytą nuosavybę. Be to, jei vergas mirdavo po dienos ar kelių, nebuvo galima kategoriškai tvirtinti, kad šis mirė ne nuo ko nors kito, o nuo sumušimų. Taigi jeigu vergas po sumušimo išgyvendavo dieną ar daugiau, šeimininko niekas nebausdavo (Iš 21:20, 21).
(Išėjimo 21:22, 23) Jeigu vyrai besigrumdami užgauna nėščią moterį ir ji pagimdo prieš laiką, bet mirtina nelaimė neįvyksta, kaltininkas turės atlyginti žalą – tiek, kiek iš jo pareikalaus moters vyras; jis atsiskaitys teisėjams tarpininkaujant. 23 Bet jeigu įvyksta mirtina nelaimė, atiduosi gyvybę už gyvybę.
Ar gyvybė tau tiek pat brangi, kiek Dievui?
16 Dievui brangi dar motinos įsčiose tebesanti gyvybė. Išėjimo 21:22, 23 rašoma (NW): „Jeigu vyrai tarpusavyje grumiasi ir užgauna nėščią moterį, ir jos vaikai išeina, bet neatsitinka mirtinos nelaimės, reikia iš jo pareikalauti, kad būtinai atlygintų žalą sulig tuo, kiek jam uždės tos moters vyras; ir jis atsiskaitys teisėjams tarpininkaujant. Bet jeigu atsitiktų mirtina nelaimė, atiduosi sielą už sielą.“ Taigi jei anuomet koks izraelitas sužeisdavo nėščią moterį ir dėl to mirdavo ar ji pati, ar jos vaisius, jis Dievo požiūriu tapdavo žmogžudžiu ir turėdavo sumokėti „sielą už sielą“. Tad pagalvok, kaip Jehova turėtų jaustis matydamas, kiek gyvybių kasmet nužudoma abortais – kiek daug jų paaukojama ant seksualinės laisvės aukuro arba iš „praktinių sumetimų“.
(Išėjimo 21:28, 29) Jeigu jautis mirtinai subadytų vyrą ar moterį, jautį užmušite akmenimis ir jo mėsos nevalgysite. Jaučio savininkas nebus kaltas. 29 Tačiau jeigu vyrą ar moterį subadęs jautis jau ir anksčiau badydavosi, bet savininkas to gyvulio neuždarė, nors buvo įspėtas, turėsite ir jautį užmušti akmenimis, ir savininką nubausti mirtimi.
Jehova nori, kad liktum gyvas ir sveikas
Įstatymas taip pat numatė sankcijas už galvijų padarytą žalą. Jeigu jautis ką mirtinai subadydavo, savininkas turėjo jį užmušti, kad nekeltų pavojaus kitiems. Kadangi nei valgyti, nei parduoti maistui to jaučio mėsos nebuvo leista, šeimininkas patirdavo nemenką nuostolį. O tuo atveju, jeigu jautis jau anksčiau buvo užgavęs žmogų ir, šeimininkui palikus gyvulį neuždarytą, vėliau mirtinai ką nors sužalojo, tai ne tik jautis turėjo būti užmuštas, bet ir savininkas nubaustas mirtimi. Toks įstatymas drausmino kiekvieną aplaidų šeimininką (Iš 21:28, 29).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 21:5, 6) Tačiau jeigu vergas pareikštų: ‘Aš myliu savo šeimininką, savo žmoną ir vaikus ir nenoriu tapti laisvas’, 6 šeimininkas atves jį Dievo akivaizdoje prie durų ar durų staktos, perdurs yla jam ausį ir šis vergaus jam visą gyvenimą.
Kodėl turėtum pasiaukoti Jehovai?
4 Krikščionio pasiaukojimas Dievui yra rimtas žingsnis. Tai ne koks paprastas įsipareigojimas. O kodėl galima tvirtinti, jog pasiaukoti Dievui verta? Aiškumo dėlei pagalvokime, kodėl tarpusavio įsipareigojimas naudingas žmonėms, pavyzdžiui, susaistytiems draugyste. Turėti draugą yra iš tiesų gera, bet privalai į draugystę žiūrėti atsakingai. Toks ryšys tave įpareigoja – jauti priedermę rūpintis savo bičiuliu. Štai Biblijoje pasakojama apie vieną itin įsimintiną pavyzdį – Dovydo ir Jehonatano bičiulystę. Jiedu netgi sudarė draugystės sandorą. (Perskaityk 1 Samuelio 17:57; 18:1, 3.) Nors šitoks susitarimas tarp draugų retas, tarpusavio santykiai yra tvirti, kai žmones saisto įsipareigojimas (Pat 17:17, Brb; 18:24).
5 Įstatyme, Dievo duotame Izraeliui, irgi kalbama apie tokius santykius, kai žmogui buvo naudinga prisiimti įsipareigojimą. Pavyzdžiui, vergas, norintis savo paties labui pasilikti visam laikui pas gerą šeimininką, galėdavo susisaistyti su juo susitarimu. Įstatyme buvo parašyta: „Jei vergas pasako: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną ir vaikus, aš nenoriu būti laisvas’, šeimininkas nuves jį pas teisėjus, pastatys prie durų ar durų staktos, ir šeimininkas yla perdurs jam ausį. Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą“ (Iš 21:5, 6).
(Išėjimo 21:14) Tačiau kas nužudo artimą iš pykčio, sąmoningai, tas turės mirti, net jei reikėtų paimti jį nuo mano aukuro.
it-1-E p. 1143
Ragas
Išėjimo 21:14 užrašyti žodžiai gali reikšti, kad net ir kunigas privalėjo atsakyti už įvykdytą žmogžudystę arba kad žmogžudys negalėjo išvengti bausmės, net jei būtų laikęsis už aukuro ragų. (Palygink su 1 Kar 2:28–34.)