mwbr20.11 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
LAPKRIČIO 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 39–40
„Mozė tiksliai laikėsi nurodymų“
(Išėjimo 39:32) Taigi visi Padangtės, tai yra Susitikimo Palapinės, darbai buvo baigti. Izraelitai viską padarė taip, kaip Jehova buvo Mozei liepęs.
Kokį Jehova tave pažįsta?
13 Visiška priešingybė Korachui buvo Mozė – „romiausias iš visų žmonių žemėje“ (Sk 12:3, Brb). Koks jis romus ir nuolankus, matėsi jau vien iš to, kaip skrupulingai laikėsi Jehovos paliepimų (Iš 7:6; 40:16). Biblijos pasakojimas rodo, kad Mozė nebuvo iš tų, kurie vis ginčytų Dievo valią ar piktintųsi, kodėl Jehova reikalauja daryti taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, dėl padangtės statybos Jehova davė itin detalių nurodymų. Pasakė netgi kokios spalvos ir po kiek kilpų turi būti pritaisyta ant medžiaginių šventovės dangalų (Iš 26:1–6). Panašiai Dievo organizacijoje gali būti šiandieną. Atsakingas brolis, tarkim, duos nurodymų, kurie tau atrodys pernelyg smulkmeniški. Kaip reaguosi? Ar dėl to nesusierzinsi? Jehova reikalus tvarko ir vadovauja nepriekaištingai, įgaliojimus dalija nešykštėdamas ir savo tarnais pasitiki. Jei kokio dalyko prašo labai konkrečiai, išdėstydamas net iki smulkmenų, tai ne be reikalo. Mozė, iš Jehovos gavęs išsamias instrukcijas, nesuirzo ir nemanė, kad Dievas jį menkina ar kad slopina kūrybingumą, varžo laisvę. Priešingai – pasirūpino, kad meistrai ‘visa padarytų, kaip Viešpats buvo įsakęs’ (Iš 39:32). Kokį nuolankumą jis parodė! Mozė suprato, jog dirba Jehovos darbą ir pats tėra įrankis Dievo rankose.
(Išėjimo 39:43) Mozė apžiūrėjo viską, ką jie padarė, ir matydamas, kad viskas padaryta taip, kaip Jehova buvo liepęs, juos palaimino.
(Išėjimo 40:1, 2) Tada Jehova Mozei tarė: 2 „Padangtę, Susitikimo Palapinę, turėsi pastatyti pirmo mėnesio pirmą dieną.
(Išėjimo 40:16) Mozė taip ir padarė. Kaip Jehova jam liepė, taip jis ir padarė.
Ar esi ištikimas visuose dalykuose?
3 „Mozė buvo ištikimas [...] kaip tarnas“, – sakoma Hebrajams 3:5 (Brb). Kodėl šis pranašas vadinamas ištikimu Dievui? Statydindamas ir įrengdamas padangtę, Mozė visa padarė „kaip Viešpats jam buvo įsakęs“ (Išėjimo 40:16). Mes, Jehovos garbintojai, rodome atsidavimą klusniai jam tarnaudami. Be abejo, turime likti ištikimi Jehovai per didelius, skaudžius mėginimus. Tačiau būti ištikimiems – tai ne vien atlaikyti sunkius išbandymus. Jėzus tvirtino: „Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame“ (Luko 16:10, Brb). Privalu būti ištikimiems visada – net jei atrodo, kad tai mažmožis.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 39:34) raudonai dažytų avikailių uždangalą, ruonių odos uždangalą, audinį skiriamajai uždangai,
it-2-E p. 884, pstr. 3
Ruonio oda
Iš kur jos gavo izraelitai? Jeigu Biblijoje pavartotas hebrajiškas žodis tachash nurodo tam tikrą ruonių rūšį, kyla klausimas, iš kur izraelitai gaudavo ruonių odos. Nors dauguma ruonių gyvena Arkties ir Antarkties regionuose, kai kurios jų rūšys mėgsta šiltesnį klimatą. Šiandien kai kuriuose Viduržemio jūros regionuose, taip pat kituose šiltuosiuose vandenyse vis dar gyvena negausios ruonių vienuolių šeimos. Bėgant amžiams dėl žmonių veiklos labai sumažėjo šių gyvūnų populiacija, tačiau bibliniais laikais Viduržemio ir Raudonojoje jūroje šių žinduolių galėjo būti apstu. Dar 1832 metais viename leidinyje buvo teigiama: „Daugelyje Raudonosios jūros salelių aplink Sinajaus pusiasalį aptinkama ruonių“ (A. Calmet. Dictionary of the Holy Bible, 1832, p. 139; taip pat žiūrėkite A. Pollock. The Tabernacle’s Typical Teaching, Londonas, p. 47).
(Išėjimo 40:34) Tada Susitikimo Palapinę apgaubė debesis, ir Padangtė prisipildė Jehovos šlovės.
Ar svarbu, kiek žmonių mato tavo darbą?
Kai padangtė buvo baigta, ją pripildė „Viešpaties šlovė“ (Iš 40:34). Koks akivaizdus Jehovos pritarimo ženklas! Kaip, tavo manymu, tuo momentu jautėsi Becalelis ir Oholiabas? Nors meistrų vardai nebuvo išgraviruoti ant jų dirbinių, abudu turėjo jausti didžiulį pasitenkinimą žinodami, kaip Jehova laimina jų pastangas (Pat 10:22). Ir vėliau, matydami, kad jų padaryti daiktai tebenaudojami Jehovai šlovinti, šie izraelitai džiaugėsi visa širdimi. O kaip juodu džiūgaus tada, kai naujajame pasaulyje grįš į gyvenimą ir sužinos, kad toje padangtėje Dievas buvo garbinamas apie 500 metų!
LAPKRIČIO 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 1–3
„Aukų paskirtis“
(Kunigų 1:3) Jeigu kas norėtų aukoti deginamąją auką iš galvijų bandos, atves sveiką jautį Jehovos akivaizdon, prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.
(Kunigų 2:1) Jei kas nors Jehovai aukoja javų atnašą, tegul aukoja geriausius miltus. Tegul pašlaksto juos aliejumi ir kartu su smilkomaisiais sakais
(Kunigų 2:12) Raugą ir medų Jehovai galima aukoti kaip pirmųjų vaisių atnašą, tačiau tai nebus dedama ant aukuro, netiks malonaus kvapo atnašai.
it-2-E p. 525
Aukos
Deginamosios aukos. Jas aukojant buvo sudeginamas visas gyvulys. Dievo garbintojas negalėdavo pasiimti sau nė trupučio jo mėsos. (Palygink su Ts 11:30, 31, 39, 40.) Deginamosiomis aukomis izraelitas išreikšdavo Jehovai prašymą, kad priimtų ar parodytų priimantis jo auką už nuodėmę. Auka už nuodėmę kartais būdavo atnašaujama drauge su deginamosiomis aukomis. Jėzus Kristus irgi pasiaukojo visiškai, lyg „deginamoji auka“.
it-2-E p. 528, pstr. 4
Aukos
Javų atnašos. Javų atnašos buvo aukojamos kartu su bendrystės aukomis, deginamosiomis aukomis ir aukomis už nuodėmę; taip pat aukodavo pirmojo javų derliaus atnašą. Kartais būdavo aukojamos vien tik javų atnašos (Iš 29:40–42; Kun 23:10–13, 15–18; Sk 15:8, 9, 22–24; 28:9, 10, 20, 26–28; 29 skyrius). Javų atnašos buvo padėka Dievui už jo dosniai teikiamą palaiminimą ir gerovę. Šios atnašos neretai būdavo aukojamos drauge su aliejumi ir smilkomaisiais sakais. Tai galėjo būti geriausi miltai, gruzdinti grūdai, taip pat duonos riestės arba tešlainiai, kepti krosnyje, keptuvėje arba virti aliejuje. Dalį javų atnašos paaukodavo ant deginamųjų aukų aukuro, dalį valgydavo kunigai, o aukojant bendrystės aukas – ir aukotojai (Kun 6:14–23; 7:11–13; Sk 18:8–11). Ant aukuro nebuvo galima aukoti javų atnašų, paruoštų iš tešlos su raugu arba su „medumi“ (tikriausiai turimos omenyje figų ar kitų vaisių sultys), nes tai rūgstantis produktas (Kun 2:1–16).
(Kunigų 3:1) Jei žmogus aukotų bendrystės auką ir norėtų aukoti ją iš galvijų bandos, jis turi parinkti sveiką gyvulį – patiną ar patelę – ir atvesti Jehovos akivaizdon.
it-2-E p. 526, pstr. 1
Aukos
Bendrystės aukos. Tinkamos bendrystės aukos vaizdavo santarvę su Jehova. Izraelitas su šeima valgydavo paaukoto gyvulio mėsą (Padangtės kieme [tradiciškai teigiama, kad tam palei kiemo užtvarą buvo pastatytos stoginės]; šventyklos teritorijoje buvo įrengti valgomieji). Dalį mėsos gaudavo apeigas atlikęs kunigas, dalį – kiti tarnybą einantys kunigai. Jehovai, vaizdžiai kalbant, atitekdavo malonus degančių taukų kvapas. Kraujas, kitaip tariant, gyvybė, irgi būdavo atiduodamas Jehovai. Tai buvo bendros kunigų, aukotojo su šeimyna ir Jehovos vaišės, rodančios, kad tarp jų yra taiki bendrystė. Valgyti paaukoto gyvulio mėsą esant nešvariam (tai yra pagal įstatymą kaip nors susitepusiam) arba valgyti ją vėliau nei nustatyta (šiltame klimate mėsa pradėdavo gesti) buvo draudžiama. Už tai grėsė mirties bausmė. Valgyti būdamas nešvarus arba valgyti tai, kas Jehovos požiūriu nešvaru, izraelitas negalėjo, nes taip būtų parodęs panieką šventiems dalykams (Kun 7:16–21; 19:5–8).
Ką vertinga radome
(Kunigų 2:13) Visas javų atnašas pasūdysi druska. Jokiai javų atnašai neturi stigti tavo sandoros su Dievu druskos. Druską atnašausi kartu su kiekviena atnaša.
(Ezechielio 43:24) Jehovos akivaizdoje kunigai užbers ant tų aukų druskos ir atnašaus kaip deginamąją auką Jehovai.
Kunigų knygos apžvalga
2:13. Kodėl ‘visas atnašas’ reikėjo sūdyti druska? Jos dėdavo ne aukos skoniui pagerinti. Druska yra konservuojanti priemonė. Jos atnašavimas reiškė apsaugą nuo gedimo ir puvimo.
(Kunigų 3:17) Jūs nevalgysite jokių taukų ir jokio kraujo. Tai bus amžinas įsakas. Jis galios visoms jūsų kartoms, kad ir kur gyventumėte.’“
it-1-E p. 813
Taukai
Kodėl buvo duotas toks įsakas? Pagal Įstatymo sandorą kraujas ir taukai priklausė vien tik Jehovai. Kraujyje yra gyvybė. Kadangi gyvybę suteikia Jehova, kraujas priklauso jam (Kun 17:11, 14). Taukai buvo laikomi geriausia gyvulio skerdienos dalimi. Žmogus, aukodamas taukus, pripažindavo, kad tai, kas vertingiausia, priklauso Jehovai – Dievui, kuris visko apsčiai teikia. Taip pat aukotojas parodydavo savo norą atiduoti Jehovai brangiausia, ką turi. Biblijoje sakoma, kad taukai buvo sudeginami ant aukuro kaip „ugninė malonaus kvapo atnaša“ Jehovai (Kun 3:11, 16). Todėl jeigu kas nors valgydavo taukus, nusižengdavo įstatymui – pasisavindavo tai, kas priklauso vien tik Jehovai, pasikėsindavo į jo teises. Tokiam žmogui grėsė mirties bausmė. Vis dėlto, skirtingai nei kraują, taukus, bent jau nugaišusio ar žvėries sudraskyto gyvulio, įvairiems kitiems poreikiams izraelitai galėjo naudoti (Kun 7:23–25).
Kunigų knygos apžvalga
3:17. Kadangi taukai buvo laikomi geriausia ir riebiausia dalimi, draudimas juos valgyti, matyt, leido izraelitams suprasti, jog geriausia dalis priklauso Jehovai. (Pradžios 45:18) Tai primena ir mums atiduoti Jehovai visa, kas geriausia. (Patarlių 3:9, 10; Kolosiečiams 3:23, 24)
LAPKRIČIO 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 4–5
„Atiduok Jehovai, kas geriausia“
(Kunigų 5:5, 6) Jeigu kas nors nusikalsta viena iš šių nuodėmių, savo kaltę turi išpažinti. 6 Taip pat turi atnešti Jehovai auką už kaltę – jauniklę patelę iš avių ar ožkų kaimenės – ir paaukoti ją už savo nuodėmę. Tada už tą nuodėmę kunigas atliks permaldavimą.
it-2-E p. 527, pstr. 9
Aukos
Aukos už kaltę. Aukos už kaltę sykiu buvo ir aukos už nuodėmę, nes kaltę žmogus visada užsitraukia kokia nors nuodėme. Jos būdavo aukojamos už tam tikras nuodėmes ir nuo kitų tokio pobūdžio aukų šiek tiek skyrėsi. Regis, auka už kaltę būdavo atnašaujama todėl, kad asmuo pasikėsino į Jehovos ar jo šventos tautos teises ir dabar prašo atleidimo. Arba atgailaujantis nusidėjėlis aukodavo ją tam, kad atgautų sandoros garantuojamas teises, prarastas dėl savo nuodėmės, ir kad už nuodėmę nebūtų baudžiamas. (Palygink su Iz 53:10.)
(Kunigų 5:7) Jeigu avelės paaukoti neišgali, kaltei išpirkti jis galės paaukoti du purplelius arba du balandžiukus. Atneš juos Jehovai ir paaukos vieną kaip auką už nuodėmę, o kitą kaip deginamąją auką.
Jis supranta mūsų ribotumus
Įstatyme puikiai atsispindi meilingas Jehovos rūpinimasis: „Bet jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius“ (7 eilutė). Jei izraelitas taip sunkiai vertėsi, kad neišgalėjo aukoti avies, Dievas mielai priimdavo tai, ką jis galėjo duoti: du purplelius arba du balandžius.
(Kunigų 5:11) Jeigu žmogus neišgali paaukoti dviejų purplelių ar balandžiukų, kaip auką už nuodėmę jis atneš dešimtadalį efos geriausių miltų. Aliejumi jų nešlakstys ir smilkomaisiais sakais nebarstys, nes tai yra auka už nuodėmę.
Jis supranta mūsų ribotumus
O kaip, jei asmuo negalėdavo paaukoti nė dviejų paukščių? Įstatyme buvo pasakyta: „Tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos [apie du litrus] geriausių miltų aukai už nuodėmę“ (11 eilutė). Patiems vargingiausiems Jehova darė išimtį: leido už nuodėmę atnašauti auką be kraujo. Taigi ir skurstantys izraelitai įstengdavo duoti auką ir susitaikyti su Dievu – gauti nuodėmių atleidimą.
Ką vertinga radome
(Kunigų 5:1) Jei žmogus savo akimis matė kokį prasikaltimą ar ką nors apie jį žino ir girdėjo viešą kvietimą liudyti, bet nepaliudijo, tas žmogus yra užsitraukęs kaltę.
Sekime ištikimų Jehovos tarnų pavyzdžiu
14 Maloningumas ir tau padės rodyti ištikimybę Dievui ir tikėjimo draugams. Štai galbūt sužinai, kad kuris nors bendratikis padarė rimtą nuodėmę. Tu, aišku, nori būti jam ištikimas, ypač jei tai tavo šeimos narys ar draugas. Bet dangstydamas jo nusižengimą pamintum ištikimybę Jehovai, o ji juk yra svarbiau už viską. Tad sek Natano pavyzdžiu ir tvirtai, bet sykiu maloniai su tuo žmogumi pasikalbėk. Paragink jį kuo greičiau kreiptis pagalbos į vyresniuosius. Jeigu jis vis delsia, pats turėtum vyresniesiems viską papasakoti. Šitaip parodysi ištikimybę Jehovai ir maloningumą nusidėjusiajam, nes bendruomenės vyresnieji stengsis tokį žmogų romiai pataisyti ir padėti jam atkurti gerus santykius su Dievu. (Perskaityk Kunigų 5:1 ir Galatams 6:1.)
(Kunigų 5:15, 16) „Jeigu žmogus pasielgtų neištikimai ir netyčia pasisavintų ką nors šventa – tai, kas priklauso Jehovai, – kaltei išpirkti jis atves Jehovai nurodytos vertės sveiką aviną iš kaimenės. Jo vertė bus nustatyta sidabro šekeliais, tai yra šventovės šekeliais. 16 Žmogus atlygins tai, ką paėmė, kas priklausė šventajai vietai, ir dar pridės penktadalį. Jis atiduos tai kunigui, kad šis atliktų už jį permaldavimą. Kunigas paaukos už jo kaltę aviną ir žmogui bus atleista.
it-1-E p. 1130, pstr. 2
Šventumas
Gyvuliai ir derlius. Karvės, avies ir ožkos pirmadėliai patinėliai buvo laikomi šventa auka Jehovai ir jų išpirkti niekas negalėjo. Juos reikėjo paaukoti; tam tikra mėsos dalis atitekdavo įšventintiems kunigams (Sk 18:17–19). Pirmieji derliaus vaisiai, dešimtinė, taip pat visos kitos aukos ir dovanos, skirtos atnašauti šventovėje, irgi buvo šventos (Iš 28:38). Visa tai, kas skirta Jehovai, buvo šventa, labai gerbtina ir neleistina naudoti jokiems kitiems poreikiams. Pavyzdys – įsakas dėl dešimtinės. Jeigu žmogus atidėdavo dešimtinę, tarkim, nuo kviečių derliaus, o paskui pats ar kas nors iš namiškių netyčia paimdavo dalį sau (galbūt valgiui paruošti), jis nusižengdavo Dievo įstatymui dėl šventų dalykų. Toks izraelitas už padarytą nuostolį privalėjo atvesti sveiką aviną iš kaimenės, taip pat atiduoti visa, kas iš jo priklausė šventajai vietai, ir dar prie to pridėti 20 procentų. Šitaip žmonės mokėsi gerbti tai, kas yra šventa ir priklauso Jehovai (Kun 5:14–16).
LAPKRIČIO 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 6–7
„Rodykime dėkingumą“
(Kunigų 7:11, 12) O štai bendrystės aukų, atnašaujamų Jehovai, įstatymas. 12 Jeigu žmogus atnašauja bendrystės auką norėdamas išreikšti dėkingumą, kartu su ta padėkos auka jis atnašaus duonos riestes iš tešlos be raugo, užmaišytos su aliejumi, aliejumi apteptus tešlainius be raugo, taip pat duonos riestes, iškeptas iš geriausių miltų tešlos su daug aliejaus.
Ko pasimokome iš Kunigų knygos
9 Antra pamoka: Jehovai tarnaujame iš dėkingumo. Kad suprastume, kaip tai svarbu, pakalbėkime apie bendrystės aukas, kurios buvo aukojamos senovės Izraelyje. Kunigų knygoje skaitome, kad izraelitas galėjo aukoti bendrystės auką „norėdamas išreikšti dėkingumą“ (Kun 7:11–13, 16–18). Taigi jis aukojo ne dėl to, kad privalėjo, o dėl to, kad pats norėjo. Kitaip sakant, auką atnašavo laisva valia, nes mylėjo Dievą. Pats aukotojas su šeima ir kunigai dalį paaukoto gyvulio mėsos suvalgydavo. Tačiau tam tikra aukos dalis visada būdavo atiduodama Jehovai. Kokia būtent?
(Kunigų 7:13–15) Šias atnašas, taip pat tešlos su raugu riestes jis atneš kartu su bendrystės auka, skirta padėkai išreikšti. 14 Po vieną kepinį iš tų atnašų jis atiduos Jehovai kaip šventą dalį. Ji priklausys tam kunigui, kuris šlakstys bendrystės aukos kraują. 15 Tokių bendrystės aukų, tai yra padėkos aukų, mėsa turi būti suvalgyta tą pačią dieną, kai gyvulys aukojamas. Nė trupučio negalima palikti iki ryto.
Aukos, patikusios Dievui
15 Kita savanoriška atnaša buvo bendravimo auka, aprašyta Kunigų 3 skyriuje. Jos pavadinimas gali būti verčiamas „taikos auka“. „Taika“ hebrajų kalboje reiškia daugiau nei būvį be karo ar neramumų. „Be šios prasmės, Biblijoje tuo žodžiu nusakoma taika su Dievu, gerovė, džiaugsmas, laimė“, – rašoma knygoje Studies in the Mosaic Institutions. Todėl bendravimo auka buvo skirta ne taikai su Dievu užsitikrinti it norint jam įsiteikti, o jo pritarimą jaučiančių ir palaiminga taika su juo besidžiaugiančių žmonių dėkojimas, arba šventimas. Kunigai bei aukotojas valgydavo šią auką po jos kraujo ir taukų atnašavimo Jehovai (Kunigų 3:17; 7:16–21; 19:5–8). Vykdavo gražios simboliškos aukotojo, kunigų ir Jehovos Dievo vaišės, liudijančios taikius tarpusavio santykius.
(Kunigų 7:20) Žmogus, kuris valgytų Jehovai paskirtos bendrystės aukos mėsą būdamas nešvarus, turės būti pašalintas iš savo tautos.
Šlovinimo aukos, malonios Jehovai
8 Kas galėdavo atnašauti? Įstatymas leido eiti prie Jehovos su auka tik švariam, nesusitepusiam žmogui. Jei aukotojas būdavo kuo nors susiteršęs, pirmiausia turėdavo atnašauti už nuodėmę ar kaltę, kad apsivalytų Jehovos akyse ir jo deginamoji arba bendravimo auka būtų priimtina (Kunigų 5:1–6, 15, 17). O mes ar suvokiame, kaip visada svarbu būti tyriems Jehovos požiūriu? Jei norime, kad mūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui, privalome neatidėliodami ištaisyti kiekvieną jo nuostatų pažeidimą. Skubėkime pas tuos, kuriuos Dievas skyrė mums padėti – „bendrijos vyresniuosius“ bei „permaldavimą už mūsų nuodėmes“ – Jėzų Kristų (Jokūbo 5:14, Jr; 1 Jono 2:1, 2).
Ką vertinga radome
(Kunigų 6:13) Ugnis aukure turės degti nuolatos – jai užgesti neleisite.
it-1-E p. 833, pstr. 1
Ugnis
Padangtėje ir šventykloje. Ugnis buvo reikalinga atliekant tarnystę Padangtėje, o vėliau šventykloje. Vyriausiasis kunigas kiekvieną rytą ir saulei vos nusileidus ant smilkalų aukuro degindavo smilkalus (Iš 30:7, 8). Pagal Dievo įstatymą ugnis ant deginamųjų aukų aukuro turėjo degti nuolatos (Kun 6:12, 13). Žydų įsitikinimu, ugnį ant aukuro stebuklingai įžiebė pats Dievas, tačiau tokia plačiai paplitusi nuomonė nepagrįsta Šventuoju Raštu. Jehova iš pradžių Mozei nurodė: „Aarono sūnūs, tarnaujantys kunigais, įkurs aukure ugnį ir pridės malkų“ (Kun 1:7, 8). Tik po Aarono ir jo sūnų įšventinimo į kunigus, tai yra tada, kai jau buvo paaukotos atitinkamos atnašos, plykstelėjo ugnis nuo Jehovos (tikriausiai iš Padangtę gaubiančio debesies) ir prarijo visa, kas gulėjo ant aukuro. Taigi stebuklingai kritusi ugnis ne malkas uždegė, o „sudegino deginamąją auką ir taukus, sudėtus ant aukuro“. Nuo tada ugnis ant aukuro degė nuolat. Matyt, iš dalies tai buvo nuo Jehovos kritusi ugnis, o iš dalies jau prieš tai įžiebta ant aukuro (Kun 8:14–9:24). Panašiai buvo ir per šventyklos pašventinimo iškilmes: Saliamonui baigus melstis, stebuklingai plykstelėjo ugnis nuo Jehovos ir prarijo deginamąją auką ir atnašas (2 Met 7:1; be to, Ts 6:21; 1 Kar 18:21–39; 1 Met 21:26 irgi rašoma, kaip Jehova siuntė ugnį parodydamas, kad savo tarnų atnašas priima).
(Kunigų 6:25) „Sakyk Aaronui ir jo sūnums: ‘Štai koks bus aukų už nuodėmę įstatymas. Auka už nuodėmę bus pjaunama Jehovos akivaizdoje, ten pat, kur pjaunama deginamoji auka. Auka už nuodėmę yra labai šventa.
si-E p. 27, pstr. 15
Trečia Biblijos knyga – Kunigų
15 3. Auką už nuodėmę buvo reikalaujama atnašauti nusikaltus netyčia arba dėl nežinojimo. Kokį gyvulį aukoti, priklausė nuo to, kas nusidėjo: kunigas, tauta, kuris nors iš vadų ar paprastas žmogus. Deginamosios įžado ir geros valios aukos buvo savanoriškos, o aukos už nuodėmę – privalomos (4:1–35; 6:24–30).
LAPKRIČIO 30–GRUODŽIO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KUNIGŲ 8–9
„Jehova laimina savo tautą“
(Kunigų 8:6–9) Jis pakvietė Aaroną su sūnumis ir juos apiprausė. 7 Tada aprengė Aaroną palaidine, aprišo juosta, apvilko berankoviu drabužiu, kunigo liemene ir sujuosė liemenės juosta. 8 Pritvirtino antkrūtinį ir į jį įdėjo Urimus ir Tumimus. 9 Paskui uždėjo jam ant galvos turbaną ir prie turbano iš priekio pririšo žvilgią aukso plokštelę – šventąjį ženklą, – kaip Jehova ir buvo jam paliepęs.
(Kunigų 8:12) Paskiausiai pašventino Aaroną – patepė jį užpildamas ant galvos patepimo aliejaus.
it-1-E p. 1207
Įšventinimas
Mozė apiprausė Aaroną ir jo sūnus Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą (galimas dalykas, Mozė tiesiog liepė jiems apsiprausti) prie Padangtės kieme esančios vario praustuvės ir aprengė Aaroną šventiniais vyriausiojo kunigo drabužiais (Sk 3:2, 3). Puošnūs Aarono drabužiai rodė, kokia svarbi ir atsakinga jo tarnyba. Tada Mozė pašventino Padangtę ir visus joje esančius daiktus bei reikmenis, deginamųjų aukų aukurą ir praustuvę bei visus jų reikmenis. Toks pašventinimas reiškė, kad jų paskirtis išimtinė – turėjo būti naudojami tik atliekant dievatarnystę. Galiausiai Mozė patepė Aaroną užpildamas jam ant galvos aliejaus (Kun 8:6–12; Iš 30:22–33; Ps 133:2).
(Kunigų 9:1–5) Aštuntą dieną Mozė pasikvietė Aaroną su sūnumis ir Izraelio seniūnus. 2 Aaronui jis tarė: „Pasirink iš bandos veršį aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai, sveikus gyvulius, ir atvesk juos Jehovos akivaizdon. 3 O izraelitams sakyk: ‘Parinkite iš bandos ožį aukai už nuodėmę, taip pat metinį veršį ir metinį aviną deginamajai aukai. Gyvuliai turi būti sveiki. 4 Bendrystės aukai, kurią aukosite Jehovos akivaizdoje, paimkite jautį ir aviną, taip pat su aliejumi sumaišytą javų atnašą, nes Jehova šiandien jums pasirodys.’“ 5 Kaip Mozė liepė, taip žmonės ir padarė. Jie atvedė gyvulius prie Susitikimo Palapinės ir ten susirinko visa bendruomenė, visi stojo Jehovos akivaizdon.
it-1-E p. 1208, pstr. 8
Įšventinimas
Aštuntą dieną kunigai, įšventinti ir visiškai pasirengę, pirmą kartą (be Mozės pagalbos) atliko jiems patikėtas pareigas. Jie aukojo atnašas už visos Izraelio tautos nuodėmes, kad žmonės būtų apvalyti ne tik dėl jų įgimto nuodėmingumo, bet ir dėl neseniai padaryto nusižengimo – aukso veršio garbinimo, užtraukusio Jehovos nemalonę (Kun 9:1–7; Iš 32:1–10). Kai tik naujai įšventinti kunigai baigė savo pirmąsias apeigas, Jehova siuntė ugnį (greičiausiai iš Padangtę dengiančio debesies), ir ji prarijo ant aukuro sudėtas atnašas. Taip Jehova parodė, kad šių kunigų tarnystę pripažįsta (Kun 9:23, 24).
(Kunigų 9:23, 24) Mozė su Aaronu įžengė į Susitikimo Palapinę. Iš jos išėję visus palaimino. Tada žmonės išvydo Jehovos šlovę. 24 Plykstelėjo ugnis nuo Jehovos ir sudegino deginamąją auką ir taukus, sudėtus ant aukuro. Visa tai matydami, žmonės pratrūko džiaugsmo šūksniais ir parpuolę ant kelių nusilenkė iki žemės.
Ko pasimokome iš Kunigų knygos
13 Ketvirta pamoka: Jehova laimina savo tarnus. Nusikelkime į 1512 metus prieš mūsų erą, kai Sinajaus kalno papėdėje buvo pastatyta Padangtė (Iš 40:17). Netrukus buvo surengtos Aarono ir jo sūnų įšventinimo į kunigus iškilmės, ir joms vadovavo Mozė. Visa Izraelio tauta susirinkusi į šventę stebėjo, kaip kunigai aukoja savo pirmąsias aukas (Kun 9:1–5). Aaronui ir Mozei palaiminus tautą, plykstelėjo ugnis nuo Jehovos ir prarijo ant aukuro padėtą auką. Taip Jehova tądien parodė, kad įšventintuosius kunigus pripažįsta. (Perskaityk Kunigų 9:23, 24.)
Ką vertinga radome
(Kunigų 8:6) Jis pakvietė Aaroną su sūnumis ir juos apiprausė.
Kodėl turime būti šventi
6 Jehovos reikalavimas, kad Izraelio kunigai apsiplautų ir būtų švarūs, mums šiandieną turi didelę reikšmę. Tie, kas ima studijuoti su mumis Bibliją, neretai pastebi, kokios švarios mūsų sueigų salės, kaip tvarkingai atrodome. Tačiau nepamirštame, kad visi, kas kopia į „Viešpaties kalną“ – nori teisingai garbinti Jehovą, – privalo turėti ir tyrą širdį. (Perskaityk Psalmyno 24:3, 4; Iz 2:2, 3.) Švarus turi būti ne tik Dievo tarnų kūnas. Apvalyti reikia ir protą bei širdį. Tad svarbu nuolat save tikrinti. Kartais, kad būtume šventi, galbūt teks nemažai ką pakeisti (2 Kor 13:5). Pavyzdžiui, jei kuris nors pasikrikštijęs asmuo žiūri pornografiją, turėtų pamąstyti: „Ar taip elgdamasis esu šventas?“ Tada tesikreipia pagalbos, kad šį netyrą įprotį nugalėtų (Jok 5:14).
(Kunigų 8:14–17) Paskui buvo atvestas jautis aukai už nuodėmę ir Aaronas su sūnumis uždėjo rankas jaučiui ant galvos. 15 Mozė jautį papjovė, pamirkė pirštą į jo kraują ir patepė visus aukuro ragus – apvalė, kad būtų be nuodėmės. Likusį kraują Mozė išpylė aukuro papėdėje. Taip jis aukurą pašventino, kad ant jo būtų galima aukoti permaldavimo auką. 16 Tada jis paėmė vidurius dengiančią taukinę, kepenų raiščius, abu inkstus su jų taukais ir pavertė juos dūmais ant aukuro. 17 O visa, kas liko, – jaučio mėsą, odą ir vidurius – Mozė sudegino už stovyklos, kaip Jehova ir buvo jam paliepęs.
it-2-E p. 437, pstr. 3
Mozė
Dievas paskyrė Mozę Įstatymo sandoros tarpininku. Tokių garbingų pareigų, liudijančių apie artimą Jehovos ir Mozės ryšį, neturėjo joks kitas žmogus, išskyrus Jėzų Kristų, naujosios sandoros tarpininką. Aukojamo gyvulio krauju Mozė apšlakstė „sandoros knygą“, vaizduojančią abi sandoros puses – Jehovą ir izraelitus (šiems, be abejo, atstovavo bendruomenės seniūnai). Tada jis perskaitė sandoros knygą tautai ir žmonės pasižadėjo: „Visa, ką Jehova pasakė, mes vykdysime ir būsime jam klusnūs“ (Iš 24:3–8; Hbr 9:19). Mozė, kaip tarpininkas, vadovavo, kai buvo statoma Padangtė ir daromi visi jos reikmenys. Būtent jam Jehova parodė, kaip viskas turi būti padaryta ir įrengta. Taip pat Mozė atliko kunigų įšventinimo ceremoniją. Ypatingos sudėties aliejumi jis patepė padangtę ir vyriausiąjį kunigą Aaroną. Paskui Mozė vadovavo pirmosioms ką tik įšventintų kunigų atliekamoms apeigoms (Išėjimo 25–29 skyriai; Kunigų 8 ir 9 skyriai).