Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SAUSIO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | TEISĖJŲ 15–16
„Niekšinga išdavystė“
Išdavystės – pabaigą pranašaujantis laiko ženklas
4 Pirmiausia pakalbėkime apie suktąją Delilą, teisėjo Samsono mylimąją. Kad palengvintų Dievo tautos dalią, Samsonas vis ieškojo dingsčių pradėti kovą su prispaudėjais filistinais. Matyt, žinodami, kaip lengvabūdiškai Delila žiūri į Samsoną, penki filistinų didžiūnai surezgė planą: pasiūlė jai nemažą sumą pinigų, kad išduotų ypatingos Samsono galios paslaptį, o filistinai savo ruožtu tada galėtų su galiūnu susidoroti. Pelningu pasiūlymu susiviliojusi, Delila visaip stengėsi iš Samsono išgauti, kur jo jėgų šaltinis, tačiau triskart nieko nelaimėjo. Moteris nepasidavė – „diena po dienos ji ujo jį žodžiais ir taip jam įgriso, kad jis jautėsi mirtinai nuvargintas“. Nebeištvėręs Samsonas jai atskleidė, kad niekados nėra kirpęsis plaukų ir, jeigu nusikirptų, taptų silpnas. Sužinojusi, kas reikia, Delila palaukė, kol Samsonas užmigs ant jos kelių, ir paliepė plaukus nukirpti. Tada atidavė vyrą priešams, kad pasielgtų su juo, kaip patinka (Ts 16:4, 5, 15–21). Kokia niekšystė! Godumo apakinta ji išdavė žmogų, kuris ją mylėjo.
Teisėjų knygos apžvalga
14:16, 17; 16:16. Kam nors darydami spaudimą ašaromis bei priekabėmis galime sugadinti tarpusavio santykius. (Patarlių 19:13; 21:19)
w12 4/15 p. 11–12, pstr. 15–16
Išdavystės – pabaigą pranašaujantis laiko ženklas
15 Kaip abu šeimoje gali išlaikyti tarpusavio ištikimybės saitus tvirtus? Dievo Žodyje sakoma: „Džiaukis savo jaunystės žmona“ ir „mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli“ (Pat 5:18; Mok 9:9). Aišku, priesakas puoselėti šiltus jausmus taikytinas ir žmonai. Bėgant metams, ir vyras, ir žmona privalo daryti viską, kad jųdviejų draugystė tvirtėtų, kad fizinis ir emocinis ryšys taptų vis glaudesnis. Vadinasi, jie bus dėmesingi vienas kitam, skirs pakankamai laiko vienas kitam, stengsis vis geriau pažinti vienas kitą. Pagrindinis jų uždavinys yra apsaugoti santuoką nuo visko, kas jai pakenktų, ir išlaikyti artimą ryšį su Jehova. Taigi porai būtina drauge studijuoti Bibliją, reguliariai drauge darbuotis evangelizacijos tarnyboje, drauge melstis ir prašyti Jehovą palaiminimo.
LIKIME IŠTIKIMI JEHOVAI
16 Bendruomenėse yra tokių krikščionių, kurie padarė sunkią nuodėmę ir kuriuos teko griežtai sudrausminti, „kad būtų sveiko tikėjimo“ (Tit 1:13). Dėl netinkamo elgesio kai ką netgi prireikė atskirti nuo bendruomenės. Tačiau tokia auklyba, jei anie krikščionys leidosi jos lavinami, padėjo jiems atsitiesti, sustiprėti dvasiškai (Hbr 12:11). Galbūt kurio iš mūsų šeimos narys arba artimas draugas irgi yra atskirtas? Tai nelengvas ištikimybės išbandymas – tik šiuo atveju ištikimi turime likti ne tam žmogui, o Dievui. Jehova nuolat mus stebi; jis nori, kad visada klausytume jo paliepimo nepalaikyti ryšio su jokiu atskirtuoju. (Perskaityk 1 Korintiečiams 5:11–13.)
Ką vertinga radome
Jehova suteikia Samsonui pergalę
Samsonas buvo atsidavęs vienam tikslui – kovoti su Dievo priešais filistinais. Todėl atėjo į jų miestą, Gazą. Nakvynę susirado prostitutės namuose, bet jokių amoralių ketinimų neturėjo – tiesiog kitą nakvynės vietą priešų mieste vargu ar būtų radęs. Atsikėlęs vidurnaktį, nutvėrė miesto vartus su abiem jų stulpais ir išrovęs nunešė ant kalno prie Hebrono, maždaug už 60 kilometrų. Tai padarė su Dievo galybe, jo palaikomas. (Teisėjų 16:1–3)
SAUSIO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | TEISĖJŲ 17–19
„Kas laužo Dievo Įstatymą, tam nesiseks“
it-2-E p. 390–391
Mikajas
1. Vyras iš Efraimo krašto. Mikajas, nusižengdamas aštuntam iš Dešimties Dievo įsakymų (Iš 20:15), paėmė iš savo motinos 1100 sidabrinių. Kai jis prisipažino tai padaręs ir grąžino pinigus motinai, ši pasakė: „Aš skiriu tą sidabrą Jehovai – noriu, kad pasidarytum drožtinį atvaizdą ir liedintą statulą. Sidabras bus tavo.“ Tada 200 sidabrinių ji nunešė sidabrakaliui ir jis „išdrožė atvaizdą ir nuliejo statulą“. Mikajas tuos dirbinius pasidėjo savo namuose. Jis buvo įsirengęs šventovę, pasidirbęs efodą, terafus ir vieną savo sūnų pasiskyręs kunigu. Nors visa tai Mikajas skyrė Jehovos garbei, iš tikrųjų tai buvo visiškai nepriimtina. Šitaip jis nusikalto įstatymui, draudžiančiam stabmeldystę (Iš 20:4–6), paniekino Jehovos šventovę ir kunigų tarnybą (Ts 17:1–6; Įst 12:1–14). Vėliau Mikajas tarnauti sau kunigu pasamdė jauną levitą Jehonataną, Mozės sūnaus Geršomo palikuonį (Ts 18:4, 30). „Dabar žinau, kad Jehova mane laimins“, – su įsitikinimu sakė Mikajas, bet jo įsitikinimas buvo klaidingas (Ts 17:7–13). Jehonatanas nebuvo iš Aarono palikuonių, todėl tarnauti kunigu neturėjo teisės. Šis sprendimas įklampino Mikają į dar didesnę nuodėmę (Sk 3:10).
it-2-E p. 391, pstr. 2
Mikajas
Netrukus Mikajas drauge su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis leidosi paskui Dano giminės vyrus ir juos pasivijo. Kai tie paklausė, kas atsitiko, Mikajas atsakė: „Pagrobėte dievukus, kuriuos pasidariau, išsivedėte ir mano kunigą. Kas man beliko?“ Tuomet danai įspėjo Mikają, kad jei šis ir toliau eis jiems iš paskos ir rėkaus, turės bėdos. Matydamas, kad danai yra gerokai stipresni už jį ir jo žmones, Mikajas grįžo namo (Ts 18:22–26). Danai užpuolė Laišą – jo gyventojus išžudė kalaviju, o patį miestą sudegino. Laišo vietoje jie pastatė naują miestą ir pavadino jį Danu. Jehonatanas ir jo sūnūs ėmė tarnauti Dano giminės kunigais, o „Mikajo padarytas atvaizdas stovėjo pas juos visą tą laiką, kol Dievo Namai buvo Šilojuje“ (Ts 18:27–31).
Ką vertinga radome
Dievo Žodis gyva šiuolaikine kalba
6 Nauji atradimai tik dar kartą patvirtina, kad Dievo vardas Biblijoje tikrai turi būti. „Naujojo pasaulio“ vertimo 2013 metų redakcijoje jis pavartotas 7216 kartų, šešiais daugiau nei 1984 metų leidime. Penkiose eilutėse jis įrašytas todėl, kad yra minimas neseniai publikuotuose Negyvosios jūros ritiniuose, daugiau nei 1000 metų senesniuose už masoretinį tekstą. Štai šios eilutės: 1 Samuelio 2:25; 6:3; 10:26; 23:14, 16. Atidžiau ištyrinėjus kai kuriuos senovinius rankraščius jį nuspręsta įdėti ir į Teisėjų 19:18.
SAUSIO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | TEISĖJŲ 20–21
„Visada prašyk Jehovą vadovavimo“
Ar kebliose situacijose elgiesi kaip Finehasas?
Kai Gibėjos, Benjamino giminės miesto, vyrai negailestingai išprievartavo ir paliko negyvą vieno levito sugulovę, kitos giminės pakilo su benjaminais kariauti (Ts 20:1–11). Žmonės, prieš eidami į mūšį, meldė Jehovą pagalbos, tačiau du sykius iš eilės pralaimėjo ir nemažai Izraelio kovotojų krito (Ts 20:14–25). Gal atrodė, kad Dievas jų maldų neišklauso? Ar Jehova tikrai norėjo, kad nedorai pasielgusiems tautiečiams jie duotų tokį rimtą atkirtį?
Ar kebliose situacijose elgiesi kaip Finehasas?
Ko iš šio pasakojimo pasimokome? Nors vyresnieji deda daug pastangų ir nuoširdžiai meldžia Dievą pagalbos, kai kurių problemų bendruomenėje galbūt ilgokai nepavyksta išspręsti. Tokiu atveju vyresniesiems vertėtų prisiminti Jėzaus žodžius: „Prašykite [melskite], ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11:9). Jeigu atsakymas greitai ir neateina, vyresnieji gali būti ramūs: Jehova į maldą atsilieps pačiu tinkamiausiu laiku.
Ką vertinga radome
Ar žinote?
Ar senovėje svaidyklės buvo naudojamos kaip ginklas?
Svaidykle Dovydas nukovė milžiną Galijotą. Valdyti šį ginklą jis tikriausiai išmoko dar vaikystėje, piemenaudamas (1 Samuelio 17:40–50).
Bibliniais laikais svaidyklės buvo vaizduojamos tiek egiptiečių, tiek asirų mene. Šis ginklas susideda iš atviros odinės ar medžiaginės kišenėlės su dviem dirželiais ar virvutėmis. Į kišenėlę būdavo įdedamas 5–7,5 centimetro skersmens maždaug 250 gramų nugludintas ar apvalus akmenukas. Įsukęs svaidyklę virš galvos, kovotojas paleisdavo vieną virvutę, ir akmuo dideliu greičiu išlėkdavo tiesiai į taikinį.
Atliekant kasinėjimus Vidurio Rytuose, randama daugybė senovėje svaidyklėms naudotų akmenukų. Įgudęs karys akmenuką galėdavo paleisti 160–240 kilometrų per valandą greičiu. Mokslininkai nesutaria, ar jis nuskriedavo tokį pat nuotolį, kaip iš lanko iššauta strėlė, bet niekas neabejoja, kad svaidyklė buvo ne mažiau pavojingas ginklas (Teisėjų 20:16).
SAUSIO 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | RŪTOS 1–2
„Puoselėk ištikimąją meilę“
Sekime artimų Jehovos draugų pavyzdžiu
5 Rūta galėtų svarstyti, kad geriausia būtų glaustis Moabe pas savo šeimą – motiną ir kitus artimuosius, kurie pasirūpintų jauna našle, jai padėtų. Juk Moabas yra jos gimtinė, čia savi papročiai, kalba, savi žmonės. Nukeliavus į Betliejų viskas būtų kitaip. Noomė, tai žinodama, ragina Rūtą likti savo krašte. Ji baiminasi, kad negalės parūpinti savo marčiai nei vyro, nei saugių namų. Ką rinksis Rūta? Štai apie jos svainę Orpą pasakyta, kad ji „sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų“ (Rūt 1:9–15). Ar ir Rūta nori grįžti prie netikrų savo tautos dievų? Akivaizdu, kad ne.
Sekime artimų Jehovos draugų pavyzdžiu
6 Rūta, reikia manyti, jau pažinojo Dievą Jehovą, galbūt dėka savo vyro ar Noomės. Ji suprato, kad Jehova ne toks kaip Moabo dievai, ir tikėjo, kad tik jį vieną verta mylėti ir garbinti. Bet tokio žinojimo negana. Jai reikėjo apsispręsti – pasirinkti Jehovą savo Dievu ar ne. Rūta pasielgė išmintingai. Noomei ji tarė: „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas!“ (Rūt 1:16) Rūtos meilė Noomei, aišku, paliečia mūsų širdį, bet daug svarbiau buvo jos meilė Jehovai. Vėliau Boazas, vienas žemvaldys, pagyrė Rūtą už tai, kad ji atėjo prisiglausti po Jehovos sparnu. (Perskaityk Rūtos 2:12.) Šie žodžiai primena mums vaizdą, kaip paukščio jauniklis saugiai glaudžiasi po plačiais tėvų sparnais (Ps 36:8 [36:7, Brb]; 91:1–4). Tokiu tėvišku prieglobsčiu Rūtai tapo Jehova. Dievas dosniai atlygino jai už tikėjimą ir moteriai niekada neteko apgailestauti dėl savo sprendimo.
Ką vertinga radome
Rūtos knygos apžvalga
1:13, 21. Ar Noomės gyvenimą apkartino ir nelaimes užtraukė Jehova? Ne, Noomė nekaltino Dievo ją nuskriaudus. Tačiau po visko, kas atsitiko, moteris manė, kad prarado Jehovos palankumą. Našlę slėgė kartėlis ir neviltis. Anais laikais įsčių vaisius buvo laikomas Dievo palaima, o nevaisingumas – prakeikimu. Netekusi sūnų ir neturėdama vaikaičių Noomė turbūt jautėsi Jehovos pažeminta.
SAUSIO 31–VASARIO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | RŪTOS 3–4
„Pelnyk ir saugok gerą vardą“
„Kilni moteris“
Boazo švelnus, ramus tonas tikriausiai išsklaidė Rūtos nerimą. Jis sakė: „Būk Viešpaties palaiminta, mano dukterie! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi“ (Rūtos 3:10). Pirmasis Rūtos „ištikimybės darbas“ buvo tas, kad ji atlydėjo Noomę iš Moabo į Izraelį ir ja rūpinosi. Antrasis „ištikimybės darbas“ – tai pastarasis jos poelgis. Boazas suvokė, kad tokia jauna moteris kaip Rūta būtų galėjusi žvalgytis sutuoktinio tarp jaunesnių už jį vyrų, turtingų ar neturtingų. Tačiau Rūta galvojo ne apie save. Ji norėjo parodyti tikrą gerumą ne tik Noomei, bet ir jos mirusiam vyrui, todėl ir sutiko pratęsti jo giminę. Taigi nenuostabu, kad Boazas buvo taip susižavėjęs šios jaunos moters pasiaukojama dvasia.
„Kilni moteris“
Kaip malonu turėjo būti Rūtai mąstyti apie tai, ką pasakė Boazas, – kad žmonės ją laiko „kilnia moterimi“! Be abejo, jos nuoširdus troškimas pažinti Jehovą ir jam tarnauti labai prisidėjo prie tokios reputacijos. Ji taip pat buvo labai gera, dėmesinga Noomei ir rodė pagarbą jos tautai stengdamasi prisitaikyti prie jai neįprastų, gal net keistų, papročių. Jeigu kaip Rūta gerbiame kitus žmones bei jų papročius, ir mes tikriausiai įgysime kilnių žmonių vardą.
„Kilni moteris“
Boazas vedė Rūtą. Toliau skaitome: „Viešpats leido jai tapti nėščiai, ir ji pagimdė sūnų.“ Betliejaus moterys laimino Noomę ir gyrė Rūtą, sakydamos, kad ji geresnė nei septyni sūnūs. Vėliau, kaip žinia, Rūtos sūnus tapo karaliaus Dovydo protėviu (Rūtos 4:11–22). O Dovydas savo ruožtu buvo Jėzaus Kristaus protėvis (Mato 1:1).
Ką vertinga radome
Rūtos knygos apžvalga
4:6. Kaip giminaitis, išpirkdamas artimojo turtą, galėjo ‘pakenkti’ savo paties paveldui? Pirma, jeigu nuskurdęs žmogus parduodavo paveldėtą žemę, išpirkėjas turėdavo už ją sumokėti atsižvelgdamas, kiek metų liko iki jubiliejaus. (Kunigų 25:25–27) Vadinasi, reikėjo paaukoti dalį savo paties turto. Antra, jeigu išpirkėjas nuo Rūtos susilauktų sūnaus, būtent šis palikuonis, o ne kuris nors iš artimiausių išpirkėjo giminaičių paveldėtų įgytą sklypą.
VASARIO 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 1–2
„Išliek Jehovai savo širdį“
Ji išliejo širdį Dievui
12 Tokia Onos malda – pavyzdys visiems Dievo tarnams. Jehova nori, kad mes, jo mylimi vaikai, atvirai, su visišku pasitikėjimu jam išsipasakotume. (Perskaityk Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]; 1 Tesalonikiečiams 5:17.) Apaštalas Petras, Dievo dvasios įkvėptas, ragino: „Meskite ant jo visą savo nerimo naštą, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5:7).
Kaip Ona atgavo ramybę
Ko pasimokome? Išsakydami Jehovai savo rūpesčius, galime pasiguosti ir nuoširdžiai melsti viską pakeisti į gera. Jeigu nieko daugiau nebegalime padaryti, reikalą palikime Jehovai. Tai geriausia išeitis (Patarlių 3:5, 6).
Ką vertinga radome
Samuelio pirmos knygos apžvalga
2:10. Kodėl Ona prašė, kad Jehova ‘suteiktų jėgą savo karaliui’, nors tada Izraelis karaliaus neturėjo? Kad izraelitai turės karalių, buvo nusakyta Mozės įstatyme. (Pakartoto Įstatymo 17:14–18) Prieš pat mirtį Jokūbas išpranašavo: „Skeptras [karališkos valdžios simbolis] nepaliks Judo.“ (Pradžios 49:10) O apie Sarą, izraelitų pramotę, Jehova pasakė: „Iš jos kils karaliai.“ (Pradžios 17:16) Taigi Ona meldėsi turėdama omenyje būsimąjį karalių.
VASARIO 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 3–5
„Jehova yra supratingas Dievas“
Visagalis, bet supratingas
3 Samuelis dar mažas pradėjo tarnauti Jehovai padangtėje (1 Sam 3:1). Vieną vakarą, kai berniukas jau buvo atsigulęs miegoti, atsitiko kai kas neįprasta. (Perskaityk 1 Samuelio 3:2–10.) Kažkas pašaukė jį vardu. Manydamas, kad tai vyriausiasis kunigas Elis, Samuelis klusniai nubėgo pas jį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Senyvas kunigas pasakė jo nešaukęs. Kai tai pasikartojo dar du sykius, Elis suprato, jog Samuelį šaukė Dievas. Tad jis paaiškino vaikui, kaip atsiliepti, ir šis pakluso. Kodėl Jehova per savo angelą iš pradžių neatskleidė Samueliui, kas su juo kalba? Biblijoje tai nepasakyta, tačiau iš tolesnių įvykių matome, jog taip Dievas parodė supratingumą jaunajam Samueliui. Ką turime omenyje?
Visagalis, bet supratingas
4 Perskaityk 1 Samuelio 3:11–18. Jehovos Įstatyme buvo nurodyta vaikams gerbti pagyvenusiuosius, ypač tautos vadą (Iš 22:27 [22:28, Brb]; Kun 19:32). Ar įsivaizduoji Samuelį ryte einantį pas Elį ir drąsiai pranešantį jam griežtą Dievo nuosprendį? Tikriausiai ne. Biblijoje rašoma, kad Samuelis „apie regėjimą Eliui pasakyti bijojo“. Tačiau Dievas padėjo Eliui suprasti, kas šaukė Samuelį, todėl kunigas ėmėsi iniciatyvos ir paragino berniuką kalbėti. „Ką jis tau pasakė? Prašau neslėpti nuo manęs“, – reikalavo Elis. Samuelis klusniai „pasakė jam visa“.
Ką vertinga radome
Samuelio pirmos knygos apžvalga
3:3. Ar Samuelis tikrai miegojo Šventų švenčiausiojoje? Ne. Jis buvo levitas iš nekunigiškos kehatų šeimos. (1 Metraščių 6:18–23 [6:33–38, Brb]) Todėl neturėjo teisės „eiti į vidų pasižiūrėti į šventuosius daiktus“. (Skaičių 4:17–20) Samuelis galėjo lankytis tik vienoje šventovės vietoje – Padangtės kieme. Ten tikriausiai ir miegojo. Elis, matyt, irgi miegojo kažkur kieme. Frazė „kur buvo Dievo Skrynia“ greičiausiai reiškia Padangtės teritoriją.
VASARIO 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 6–8
„Kas yra tavo Karalius?“
it-2-E p. 163, pstr. 1
Dievo Karalystė
Žmonės pareikalauja karaliaus. Praėjus beveik 400 metų nuo išėjimo iš Egipto ir daugiau kaip 800 metų nuo tada, kai Dievas sudarė sandorą su Abraomu, izraelitai nusižiūrėję į aplinkines tautas užsimanė, kad ir jiems būtų paskirtas karalius. Toks reikalavimas reiškė, kad tauta atstumia Jehovą (1 Sam 8:4–8). Tiesa, žmonės turėjo pagrindą tikėtis, kad Dievas įkurs karalystę, nes jis tai buvo pažadėjęs Abraomui ir Jokūbui. Be to, daug vilčių teikė pranašiški žodžiai, kuriais Jokūbas prieš mirtį palaimino Judą (Pr 49:8–10), paties Jehovos žodžiai, perduoti tautai per Mozę (Iš 19:3–6), Įstatymo sandoros sąlygos (Įst 17:14, 15) ir netgi Bileamo žodžiai, kuriuos jis ištarė pagautas Dievo dvasios (Sk 24:2–7, 17). Samuelio motina, ištikima Dievui moteris, išreiškė tokią viltį maldoje (1 Sam 2:7–10). Tačiau Jehova dar nebuvo iki galo atskleidęs slėpinio apie Karalystę ir dar nebuvo paskelbęs, kada ta karalystė bus įkurta ir kokia bus jos struktūra – ar ji bus valdoma žemėje, ar iš dangaus. Todėl reikalauti nedelsiant paskirti karalių buvo įžūlu.
Jis nepasidavė nusivylimui
Kai Samuelis šį reikalą išsakė maldoje, Jehova jam tarė: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius.“ Samuelį šie žodžiai paguodė, bet sykiu parodė, kaip skaudžiai tauta užgavo Visagalį Dievą. Jehova pranašui liepė įspėti izraelitus, kad įgeidis turėti karalių jiems brangiai kainuos. Samuelis padarė kaip lieptas, bet žmonės vis tiek reikalavo: „Ne! Mums turi būti karalius.“ Samuelis visada klausė Dievo, todėl nuėjo ir patepė karaliumi vyrą, kurį Jehova nurodė (1 Samuelio 8:7–19).
Jehovos valdymas – pats geriausias
9 Jehovos žodžiai iš tiesų pasitvirtino. Karalių viešpatavimas – ypač tų, kurie buvo Dievui neištikimi, – užtraukė Izraeliui didelių sunkumų. Jeigu taip buvo pačioje Izraelio tautoje, tai nieko keista, kad žemės valdovai, nepažįstantys Jehovos, per ištisus amžius neįstengė sukurti ilgalaikio klestėjimo ir stabilumo. Tiesa, kai kurie politikai meldžia Dievą palaiminti jų pastangas įtvirtinti taiką ir saugumą, tačiau kaip Dievas gali laiminti tuos, kurie nepaklūsta jo valdymui? (Ps 2:10–12)
Ką vertinga radome
Kodėl reikia krikštytis?
13 Būsimajam Jehovos liudytojui prieš krikštijantis privalu atsiversti. Atsivertimas – tai nuoširdus savanoriškas apsisprendimas sekti Jėzumi Kristumi. Taip žmogus atmeta ydingą gyvenseną ir pasiryžta daryti, kas teisu Dievo akyse. Rašte vartojamas veiksmažodis „atsiversti“ hebrajų ir graikų kalbose reiškia atsigręžti, atsisukti. Tai žmogaus grįžimas pas Dievą iš klystkelio. (1 Karalių 8:33, 34) Apie tokį žingsnį byloja „atsivertimą liudijantys darbai“. (Apaštalų darbų 26:20) Vadinasi, turime palikti klaidatikystę, gyventi, kaip reikalauja Dievas, būti atsidavę vien Jehovai. (Pakartoto Įstatymo 30:2, 8–10; 1 Samuelio 7:3) Atsivertimas – mąstysenos, siekių ir asmenybės pokytis. (Ezechielio 18:31) Tai įvyksta tada, kai Dievo smerkiamas savybes pakeičiame naujo žmogaus bruožais. (Apaštalų darbų 3:19; Efeziečiams 4:20–24; Kolosiečiams 3:5–14)
VASARIO 28–KOVO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 9–11
„Iš pradžių Saulius buvo kuklus“
Nuolankiai ir kukliai eik su savuoju Dievu
11 Prisiminkime karalių Saulių. Iš pradžių jis buvo kuklus – pripažino savo menką padėtį ir manė esąs nevertas tapti karaliumi (1 Sam 9:21; 10:20–22). Deja, gavęs sostą Saulius netruko pasikelti į puikybę. Štai sykį jam pristigo kantrybės laukti pranašo Samuelio. Užuot tvirtai tikėjęs, kad Jehova savo tautą apsaugos, Saulius ėmėsi aukoti deginamąją auką, nors šito daryti jam buvo nevalia. Dėl to jis prarado Dievo malonę ir teisę karaliauti (1 Sam 13:8–14). Pamoka aiški: nepasiduokime išdidumui ir nedarykime nieko, ko daryti nesame įgalioti.
Neprarask pasiaukojamos dvasios
8 Izraelio karaliaus Sauliaus istorija gerai pailiustruoja, kaip savanaudiškumas gali užgožti norą aukotis. Pradėjęs karaliauti Saulius buvo paprastas, kuklus žmogus (1 Sam 9:21). Kai Saulių, išrinktą karaliumi, keletas izraelitų paniekino, jis nepuolė tų vyrų bausti, nemanė turįs žūtbūt apginti Dievo jam patikėtus įgaliojimus (1 Sam 10:27). Išvesdamas Izraelį į mūšį su amonitais, Saulius parodė, kad leidžiasi vadovaujamas Dievo dvasios. Įveikęs priešus, jis nuolankiai visą garbę atidavė Jehovai (1 Sam 11:6, 11–13).
Amonitai – tauta, už gerumą atsilyginusi priešiškumu
Į Jehovos gerumą amonitai vėl atsakė priešiškumu. Jehova neliko nepastebėjęs šio pikto grasinimo. „Kai tik Saulius išgirdo šituos [Nahašo] žodžius, jį pagavo Viešpaties Dvasia, ir jis užsidegė labai dideliu pykčiu.“ Vadovaujamas Dievo dvasios, Saulius surinko 330 000 kovotojų pajėgas ir visiškai sutriuškino amonitus, kad „nė dviejų iš jų nebeliko vienoje vietoje“ (1 Samuelio 11:6, 11).
Ką vertinga radome
Samuelio pirmos knygos apžvalga
9:9. Kaip suprasti posakį „kas dabar vadinama pranašu, seniau vadinta regėtoju“? Šie žodžiai tikriausiai reiškia, kad Samuelio dienomis ir valdant Izraelio karaliams pranašų vaidmuo vis didėjo. Todėl žodis „regėtojas“ buvo pakeistas terminu „pranašas“. Samuelis laikomas pirmuoju iš pranašų. (Apaštalų darbų 3:24)