Geri draugai. Blogi draugai

JAUNA moteris, vadinsime ją Sara, sielvartaudama išliejo širdį. Vyriškis, kurį laikė draugu, pasirodė esąs žmogžudys. „Jei taip pasielgė tas, kuriuo pasitikėjau, kaip begaliu dar kuo nors pasitikėti?“ — klausė ji. Žmogus, kuriam Sara išsipasakojo, pasiteiravo, kokios buvo to vyro vertybės. Ji paklausė: „Ką turite omenyje?“ Sara net nesuprato, kas tos „vertybės“. O kaip jūs? Ar žinote, ką vertina jūsų draugai?

Kaip rodo Saros patirtis, atsakymas tiesiogiai gali reikšti gyvenimą arba mirtį. Ta mintis pasakyta ir vienoje Biblijos patarlėje: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.“ (Patarlių 13:20) Tačiau daugelis, kaip darė ir Sara, bičiuliais renkasi tuos, kurių kompanijoje gerai jaučiasi. Savaime suprantama, mums patinka žmonės, su kuriais smagu. Bet jeigu tai vienintelis pasirinkimo kriterijus ir menkai arba visai nesigiliname į žmogaus vidų, galime labai nusivilti. Kaip sužinoti, ar asmuo vadovaujasi tikrosiomis vertybėmis?

Aukštos moralinės vertybės — svarbios

Visų pirma, patys privalome vadovautis tikrosiomis vertybėmis. Turime ne tik skirti, kas teisinga ir neteisinga, gera ir bloga, bet ir visada tvirtai laikytis moralinių principų. Kitoje Biblijos patarlėje rašoma: „Kaip geležis paaštrina geležį, taip žmogus paaštrina savo artimo nuovoką.“ (Patarlių 27:17) Jei du žmonės moraliai tvirti, jie padeda vienas kitam augti ir tokia draugystė stiprės.

Pakomas iš Prancūzijos sako: „Tikru draugu laikau žmogų, kuris dėmesingai išklauso ir maloniai kalba su manimi, bet taip pat atvirai pasako, jei elgiuosi neprotingai.“ Taip, geriausi bičiuliai — jauni ar seni — yra tie, kas padeda eiti tinkama linkme ir pataiso, jei sumanome ką neišmintingo. Biblija sako: „Draugo smūgiai siekia gero.“ (Patarlių 27:6) Kad stiprėtume moraliai ir dvasiškai, turime bendrauti su tais, kurie irgi myli Dievą bei vertina jo principus. „Kai mokykloje nebuvo nė vieno, kuris laikytųsi tokių kaip mano krikščioniškų vertybių bei įsitikinimų, — prisimena Selina iš Prancūzijos, — supratau, kaip svarbu turėti tikrų draugų krikščionių susirinkime. Jie labai padėjo elgtis santūriai.“

Į ką atsižvelgti renkantis draugus

Jei norėtumėte su kuo nors susidraugauti, būtų verta savęs paklausti, su kuo tas asmuo draugauja. Iš to galima daug spręsti apie žmogų. Ką apie jį mano subrendę ir gerbiami bendruomenės nariai? Be to, išmintinga atsižvelgti, kaip potencialus draugas elgiasi ne tik su mumis, bet ir su kitais, ypač tais, iš kurių nesitiki jokios naudos. Jeigu jis nėra sąžiningas, principingas, kantrus, atidus su visais ir visada, kokia garantija, kad visuomet gerai elgsis su jumis?

Kad pažintume žmogaus tikrąjį būdą, reikia kantrybės, sugebėjimo ir laiko jį stebėti kasdieniniame gyvenime. Biblija tvirtina: „Žmogaus širdies užmojai — gilūs vandenys, protingas žmogus gali jų semtis.“ (Patarlių 20:5) Norėdami užmegzti su kuo nors draugystę, turime kalbėtis rimtomis temomis — tokiomis, kurios atskleistų jo tikrąją asmenybę, motyvus ir, žinoma, vertybes. Koks jis? Malonus ar šaltas? Optimistas ar pesimistas, gal ciniškas? Nesavanaudiškas ar egoistas? Toks, kuriuo galima pasikliauti, ar nepatikimas? Jei kritikuoja kitus, kas jam sukliudys jums nesant neigiamai kalbėti ir apie jus? „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“, — sakė Jėzus. (Mato 12:34) Taigi įsiklausykime.

Bendri svarbiausieji interesai

Kai kurie mano, kad jų ir draugų skonis turi visiškai sutapti. Štai mažas berniukas pareiškė: „Niekuomet nedraugaučiau su tais, kurie nemėgsta bandelių su varške.“ Tiesa, draugams reikia turėti pakankamai daug bendra, kad galėtų vienas kitą suprasti, o svarbiausia, turėtų nesiskirti esminės moralinės bei dvasinės vertybės. Bet visai nereikia, kad jie būtų vienodo charakterio ir kilmės. Iš tikrųjų skirtinga gyvenimo patirtis draugystę praturtina ir duoda abipusės naudos.

Biblija pateikia du nesenstančius pavyzdžius — Jonatano ir Dovydo bei Rūtos ir Noomės, — kurių draugystė buvo pagrįsta atsidavimu Dievui bei jo principams.a Reikšminga tai, kad abiem atvejais tarp draugų buvo didžiulis amžiaus ir kilmės skirtumas. Todėl tokie pavyzdžiai moko ir dar kai ko: jauno ir seno draugystė gali daug duoti abiem.

Kuo naudingas amžiaus skirtumas

Draugystė su vyresniu arba jaunesniu už save abipusiai praturtina. Štai ką jaunuoliai pasakoja iš savo patirties.

Manuela (Italija): „Prieš kurį laiką susidraugavau su viena sutuoktinių pora. Buvau su jais atvira. Mane pradžiugino, kad ir jie su manimi kalbėjo atvirai. Nežiūrėjo iš aukšto vien dėl to, jog esu jauna. Tai paskatino bendrauti dar artimiau. Ši draugystė labai padeda, kai man sunku. Pastebiu, kad kuomet kalbu apie savo bėdas su bendraamžėmis, jos kartais pataria nelabai apgalvotai. Bet mano vyresni draugai turi patirties, įžvalgos ir nuosaikumo, ko mums, jaunuoliams, dar trūksta. Jų padedama galiu priimti geresnius sprendimus.“

Dzuleika (Italija): „Kai renkamės pabendrauti, kviečiame ne tik jaunimą, bet ir vyresnių už save. Pastebėjau, kad tuomet, kai susiburia skirtingo amžiaus žmonės, iš tikrųjų vieni kitus padrąsiname. Kadangi požiūriai į įvairius dalykus šiek tiek skiriasi, mums įdomu.“

Pagyvenusieji, jūs irgi galite rodyti dėmesį jaunimui. Kaip matome iš pasisakymų, daugelis jaunuolių labai vertina didelę vyresnių patirtį ir mielai su jais bendrauja. Emilija, į devintą dešimtį įkopusi našlė, sako: „Iniciatyvos bendrauti su jaunesniais imuosi pati. Jų energija ir gyvybingumas pakelia nuotaiką!“ Toks abipusis padrąsinimas gali turėti ilgalaikės naudos. Daug laimingų jaunų suaugusiųjų mano, jog jiems didelę įtaką padarė tai, kad augdami turėjo bent kiek už save vyresnių draugų, kurie rodė puikų pavyzdį ir davė vertingų patarimų.

Stiprinkite draugystę

Norint turėti gerų draugų, nebūtina ieškoti vis naujų. Jeigu jau turite jų, kodėl nepagalvojus, kaip tą draugystę sustiprinti? Ypač brangūs seni draugai, todėl ir elgtis su jais turime atitinkamai. Niekada nenuvertinkite jų ištikimybės.

O svarbiausia, prisiminkite, kad tikroji laimė — ir tikroji draugystė — pasiekiama aukojantis, negailint laiko ir išteklių. Atpildas pranoks pastangas ir tai, ką paaukojote. Tačiau jeigu rinkdamasis draugus galvojate tik apie save, niekada nesiseks. Todėl nesiekite draugystės vien tų, kuriais žavitės arba iš kurių galite turėti naudos. Ieškokite draugų ir tarp žmonių, kuriuos kiti galbūt ignoruoja arba kurie patys sunkiai susidraugauja. Gael iš Prancūzijos sako: „Kai numatę ką nors veikti renkamės kartu ir žinome, jog yra jaunuolių, kurie jaučiasi vieniši, pakviečiame juos: ‘Juk nenorite vieni tūnoti namie. Eime su mumis. Susipažinkime.’“ (Luko 14:12-14)

Kita vertus, pats neatstumkite puikių žmonių, rodančių draugiškumą. Eliza iš Italijos sako: „Galbūt jaučiate apmaudą, jei atrodo, kad anksčiau jūsų nepastebėdavo. Galite pradėti galvoti: ‘Ne taip svarbu, turi draugų ar ne.’ Taip užsisklendžiate, atsiskiriate ir sutelkiate dėmesį tik į save. Užuot susidraugavę, pasistatote užtvarą.“ Neleiskite, kad nepagrįsta baimė arba savanaudiški interesai trukdytų įgyti naujų bičiulių, verčiau atsiverkite kitiems. Kai žmonės rodo draugiškumą, turėtume jiems būti labai dėkingi.

Jūs galite įgyti tikrų draugų

Kad susirastumėte tikrų draugų, nepakanka tik norėti, laukti ir skaityti straipsnius, panašius į šį. Mokymasis draugauti primena mokymąsi važiuoti dviračiu. Vien knygos čia nepadės. Reikia mėginti, net jei tektų keliskart griūti. Biblija rodo, kad patvariausia draugystė yra ta, kuri tvirtai pagrįsta bendra draugyste su Dievu. Bet Dievas negali laiminti mūsų noro su kuo nors susidraugauti, jeigu nesistengiame. Ar esate pasiryžęs įgyti tikrų draugų? Nepasiduokite! Melskite Dievą pagalbos, nesavanaudiškai imkitės iniciatyvos ir pats būkite draugiškas.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

Patarimas tėvams

Draugauti, kaip ir daugelio kitų dalykų, pradedama mokytis namuose. Puiku, jei vaiko poreikį bendrauti daugiausiai tenkina šeima. Tačiau net ir tada jo mąstymą, jausmus bei elgseną labai veikia aplinkiniai. Pavyzdžiui, tik pagalvokite, kaip greit dauguma imigrantų vaikų išmoksta naujos kalbos vien bendraudami su kitais vaikais.

Jūs, tėvai, turite išskirtinę užduotį padėti vaikams išmintingai pasirinkti draugus. Be tėvų vadovavimo vaikai bei paaugliai dar nepajėgūs priimti tokių sprendimų. Tačiau bėda, kad daugumai jaunuolių bendraamžiai artimesni už tėvus ar kitus vyresnius žmones.

Kai kurių specialistų nuomone, viena, kodėl paaugliai labiau linksta prie bendraamžių nei prie tėvų, — per mažas tėvų pasitikėjimas savo moraliniu autoritetu. Tėvai privalo prisiimti jiems Dievo skirtą pareigą vadovauti vaikams ir jais rūpintis. (Efeziečiams 6:1-4) Tačiau kaip? Šeimos psichologas dr. Ronas Tafelas sutinka daugybę tėvų, kurie nebežino, kaip elgtis su paaugusiais vaikais. Jis rašo, kad daugelis, užuot tikrai juos auklėję, „bando taikyti įvairius žiniasklaidos propaguojamus metodus“. Kodėl? „Matyt, gerai nepažįsta savo vaikų ir nesugeba su jais palaikyti tinkamų santykių.“

Taip neturi būti. Tėvai privalo suprasti, kad negaudami, ko reikia, namuose, vaikai bandys tai gauti iš draugų. Būtent ko jie trokšta? „To paties, ko jaunuoliams reikėjo visais laikais: globos, pripažinimo, saugumo, aiškių reikalavimų, žinojimo, ko iš jų tikimasi, ir jaustis reikalingiems, — sako Tafelas. — Mūsų laikų tragedija yra ta, kad dažnai suaugusieji nesugeba patenkinti tų paaugliams svarbių poreikių ir šie savo šeimoje nesijaučia kaip namie.“

Kaip galite padėti vaikams įgyti gerų draugų? Pirmiausia pasvarstykite, kaip gyvenate ir su kuo draugaujate patys. Ar gyvensena ir tikslai, kurių siekiate jūs bei jūsų draugai, taurūs ir nesavanaudiški? Ar dvasiniai, o ne materialistiniai? „Darbai kalba garsiau už žodžius, ir vaikai, stebėdami jus, jūsų draugus bei jų vaikus, tikrai perims tokį pat požiūrį bei elgseną“, — pažymi pats turintis vaikų krikščionių vyresnysis Daglas.

Net dauguma gyvūnų instinktyviai ir nuožmiai gina savo jauniklius nuo plėšrūnų. Vienas lokių tyrinėtojas aiškina: „Gerai žinoma, kad lokės gina savo jauniklius nuo bet ko, kas kelia jiems grėsmę.“ Argi žmonės neturėtų juo labiau taip daryti? Rubenas iš Italijos sako: „Mano tėvai samprotaudavo su manimi remdamiesi Šventuoju Raštu. Jie padėjo suprasti, kad būtų geriau vengti tam tikrų draugijų. Iš pradžių mano reakcija buvo tokia: ‘Tik pamanykit! Išvis negaliu turėti draugų!’ Bet laikas parodė, kad tėvai buvo teisūs, ir tik dėl jų kantrybės buvau apsaugotas.“

Taip pat stenkitės vaikus supažindinti su tais, kurie yra puikus pavyzdys ir kurie padės jiems siekti kilnių tikslų. Fransis, jaunuolis, kuriam puikiai sekasi, prisimena: „Mama pastebėjo, kad mes, vaikai, daugiausiai bendraujame tik tarpusavyje, todėl padėjo mums vis pakviesdama į svečius vyresnių draugų, uolių visalaikių krikščionių tarnų. Taip namie su jais susipažinome ir susidraugavome.“ Jei negailėsite pastangų, ir jūsų vaikų gyvenimas namuose taps gera terpe, kurioje užsimezga ir bręsta tikroji draugystė.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Stebėkite, kaip elgiasi tie, su kuriais norite susidraugauti

[Iliustracija 10 puslapyje]

Nesavanaudiška draugystė tarpsta nepaisant amžiaus ir kilmės skirtumų