Kas ciesoriaus, atiduoti ciesoriui

„Atiduokite visiems, ką privalote“ (ROMIEČIAMS 13:7).

1, 2. a) Kaip, pasak Jėzaus, krikščionys turėtų derinti savo įsipareigojimus Dievui ir ciesoriui? b) Koks yra pirmutinis Jehovos Liudytojų rūpestis?

PAGAL Jėzų, yra dalykų, kuriuos mes turime atiduoti Dievui, ir yra dalykų, kuriuos turime atiduoti ciesoriui, arba valstybei. Jėzus pasakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui.“ Tais keliais žodžiais jis suglumino savo priešus ir glaustai nurodė, kokį nuosaikų požiūrį turime turėti į savo santykius su Dievu ir savo elgesį valstybės atžvilgiu. Nenuostabu, kad jo klausytojai „juo stebėjosi“! (Morkaus 12:17).

² Žinoma, pirmutinis Jehovos tarnų rūpestis yra atiduoti Dievui, kas Dievo (Psalmių 114. 115:12-14). Tačiau tai darydami, jie nepamiršta Jėzaus žodžių, jog privalo kai ką atiduoti ciesoriui. Pagal Bibliją išlavinta jų sąžinė reikalauja su malda apsvarstyti tai, ką iš ciesoriaus reikalaujamų dalykų jie gali jam atiduoti (Romiečiams 13:7). Dabartiniais laikais daugelis teisininkų pripažįsta, kad vyriausybinė valdžia yra ribota ir kad žmones bei vyriausybes valdo įgimti įstatymai.

3, 4. Kokie įdomūs komentarai pateikiami apie įgimtą įstatymą, apreikštą įstatymą ir žmonių įstatymą?

³ Apaštalas Paulius nurodė tą įgimtą įstatymą rašydamas apie pasaulio žmones: „Kas apie Dievą galima žinoti, yra jiems aišku; juk Dievas jiems atskleidė. Būtent, jo neregimąsias ypatybes — jo amžinąją jėgą ir dievystę — nuo pasaulio sukūrimo galima įžiūrėti protu per kūrinius, tad jie yra nepateisinami.“ Jeigu tie netikintieji atsižvelgtų į tai, įgimtas įstatymas netgi pažadintų jų sąžinę. Todėl Paulius toliau pasakė: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie — neturintys įstatymo — yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė“ (Romiečiams 1:19, 20, NTP; 2:14, 15).

⁴ Garsus anglų teisininkas Viljamas Blekstonas 18-ajame amžiuje rašė: „Šis gamtos įstatymas [įgimtas įstatymas], būdamas vienmetis [tokio pat amžiaus] su žmonija ir paties Dievo padiktuotas, yra, žinoma, aukštesnis ir jam būtina labiau paklusti negu kokiam nors kitam įstatymui. Jis veikia visoje žemėje, visose šalyse ir visais laikais: žmonių įstatymai netenka jokios galios, jeigu prieštarauja jam.“ Blekstonas toliau kalba apie Biblijoje esantį „apreikštą įstatymą“ ir sako: „Nuo šių dviejų svarbiausių įstatymų — gamtos įstatymo ir apreikšto įstatymo — priklauso visi žmonių įstatymai; taip sakant, jokie žmonių įstatymai neturi būti toleruojami [leidžiami], jeigu jie prieštarauja tiems dviem įstatymams.“ Tai derinasi su Jėzaus žodžiais apie Dievą ir ciesorių, užrašytais Morkaus 12:17. Akivaizdu, kad yra sričių, kuriose Dievas nustato ribas, ko ciesorius gali reikalauti iš krikščionio. Sinedrionas peržengė būtent tą ribą, kai įsakė apaštalams nustoti skelbti apie Jėzų. Todėl apaštalai teisingai atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:28, 29).

„Kas Dievo“

5, 6. a) Ką krikščionys turėtų labiau atsiminti turėdami omenyje Karalystės gimimą 1914-aisiais metais? b) Kaip krikščionis įrodo, kad jis yra tarnas?

⁵ Ypač nuo 1914 metų, kai Jehova Dievas, Visagalis, ėmė valdyti kaip karalius per Kristaus Mesijiškąją Karalystę, krikščionys turėjo būti tikri, kad jie neatiduoda, kas Dievo, ciesoriui (Apreiškimas 11:15, 17). Kaip niekada anksčiau, Dievo įstatymas dabar reikalauja, kad krikščionys „nebūtų pasaulio dalis“ (Jono 17:16, NW). Būdami pasiaukoję Dievui, jų Gyvybės Davėjui, jie turi aiškiai parodyti, kad daugiau nebepriklauso sau (Psalmių 99:2, 3). Kaip rašė Paulius, „esame Viešpaties [„Jehovos“, NW]“ (Romiečiams 14:8). Be to, krikščioniui krikštijantis, jis paskiriamas būti Dievo tarnu, tad jis gali sakyti su Pauliumi: ‛Dievas padarė mus tinkamus būti tarnais’ (2 Korintiečiams 3:5, 6).

⁶ Apaštalas Paulius taip pat rašė: „Aš šlovinu savo tarnystę“ (Romiečiams 11:13, NW). Žinoma, mes turime daryti panašiai. Ar esame visalaikiai tarnai, ar tarnaujame dalį laiko, mes turime omenyje, kad Jehova pats paskyrė mus į mūsų tarnybą (2 Korintiečiams 2:17). Nors kai kurie gali neigti mūsų padėtį, kiekvienas pasiaukojęs, krikštytas krikščionis turi būti pasiruošęs pateikti aiškų ir tvirtą įrodymą, kad jis tikrai yra gerosios naujienos tarnas (1 Petro 3:15, 16a). Ir iš jo elgesio turi matytis, kam jis tarnauja. Kaip Dievo tarnas, krikščionis turi propaguoti tyrą moralę ir jos laikytis, palaikyti šeimos vienybę, būti sąžiningas ir gerbti teisėtvarką (Romiečiams 12:17, 18; 1 Tesalonikiečiams 5:15). Krikščionio ryšiai su Dievu ir Dievo jam paskirta tarnyba yra svarbiausi jo gyvenimo dalykai. Jis negali šito atsisakyti ciesoriaus liepiamas. Aišku, kad tai priskiriama prie to, „kas Dievo“.

„Kas ciesoriaus“

 7. Kokia yra Jehovos Liudytojų kaip mokesčių mokėtojų reputacija?

⁷ Jehovos Liudytojai žino, kad jie privalo ‛paklusti aukštesniosioms valdžioms’, vyriausybių valdovams (Romiečiams 13:1, NW). Taigi jeigu ciesorius, valstybė, ko nors teisėtai reikalauja, pagal Bibliją išmokyta jų sąžinė leidžia jiems įvykdyti tuos reikalavimus. Pavyzdžiui, tikrieji krikščionys yra vieni iš pavyzdingiausių mokesčių mokėtojų žemėje. Vokietijos laikraštyje Münchner Merkur apie Jehovos Liudytojus buvo pasakyta: „Jie yra sąžiningiausi ir punktualiausi mokesčių mokėtojai Federacinėje Respublikoje.“ Italijos laikraštis La Stampa pažymėjo: „Jie [Jehovos Liudytojai] yra lojaliausi piliečiai, kokių tik kas nors pageidautų: jie neišsisukinėja nuo mokesčių ir nesistengia apeiti nepatogių įstatymų siekdami sau naudos.“ Jehovos tarnai tai daro „dėl sąžinės“ (Romiečiams 13:5, 6).

 8. Ar tai, ką turime atiduoti ciesoriui, yra tik piniginiai mokesčiai?

⁸ Ar tai, „kas ciesoriaus“, yra tik mokesčių mokėjimas? Ne. Paulius paminėjo ir kitus dalykus, tokius kaip baimė ir pagarba. Savo knygoje „Kritinis egzegetinis Mato evangelijos vadovas“ vokiečių mokslininkas Heinrichas Mejeris rašė: „Kalbėdami apie tai [kas ciesoriaus], ... mes neturime suprasti, jog tai tik valstybiniai mokesčiai; tai viskas, į ką ciesoriui buvo suteikta teisė remiantis teisėta jo valdžia.“ Istorikas E. V. Barnesas knygoje „Krikščionybės iškilimas“ (anglų k.) pažymėjo, kad krikščionis mokėjo mokesčius, jeigu jam priklausė mokėti, ir „taip pat sutiko su kitais valstybės skirtais įpareigojimais, jeigu iš jo nebuvo reikalaujama atiduoti ciesoriui to, kas priklauso Dievui“.

9, 10. Kokių dvejonių gali kilti krikščioniui dėl to, ką priklauso atiduoti ciesoriui, tačiau į kokius faktus turi būti atsižvelgta?

⁹ Ko galėtų reikalauti valstybė nesikėsindama į tai, kas teisėtai priklauso Dievui? Kai kurie mano, jog gali teisėtai atiduoti ciesoriui pinigus mokesčių forma, tačiau nieko daugiau. Jie, žinoma, nenorėtų atiduoti ciesoriui ką nors, kas atimtų jų laiką, kurį jie galėtų išnaudoti teokratinei veiklai. Tiesa, kad mes turime ‛mylėti Viešpatį, mūsų Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’, bet vis dėlto Jehova nori, kad mes skirtume laiko ne tik mūsų šventai tarnybai, bet ir kitiems dalykams (Morkaus 12:30; Filipiečiams 3:3). Pavyzdžiui, susituokusiam krikščioniui patariama skirti laiko įtikti savo santuokiniam partneriui. Tai nėra bloga, bet apaštalo Pauliaus teigimu, tai yra „šio pasaulio reikalai“, o ne „Viešpaties reikalai“ (1 Korintiečiams 7:32-34; palygink 1 Timotiejui 5:8).

¹⁰ Be to, Kristus nurodė savo pasekėjams ‛atiduoti’ mokesčius, o tam, žinoma, reikia skirti laiko, paaukoto Jehovai, — nes jam yra paaukotas visas mūsų gyvenimas. Jei vidutinė mokesčių suma kokioje nors šalyje sudaro 33 procentus uždarbio (kai kuriose šalyse ši suma dar didesnė), tai reiškia, kad kasmet vidutinis darbininkas sumoka valstybės iždui savo keturių mėnesių užmokestį. Kitaip sakant, iš viso to laiko, kurį vidutinis darbininkas praleidžia dirbdamas, apie 15 metų jis dirba vien tam, kad uždirbtų pinigus „ciesoriaus“ reikalaujamiems mokesčiams sumokėti. Taip pat apsvarstyk mokymosi mokykloje klausimą. Daugumoje šalių įstatymas reikalauja iš tėvų, kad jų vaikai lankytų mokyklą nustatytą minimumą metų. Mokymosi laikotarpis įvairiose šalyse nevienodas. Kai kuriose vietose lankyti mokyklą reikalaujama gana ilgą laiką. Tiesa, toks mokymas paprastai naudingas, bet būtent ciesorius nusprendžia, kokią savo gyvenimo dalį vaikas turi paskirti tam, ir krikščionys tėvai paklūsta tokiam ciesoriaus sprendimui.

Privalomoji karinė tarnyba

11, 12. a) Ko reikalauja ciesorius daugelyje šalių? b) Kaip pirmieji krikščionys žiūrėjo į karinę tarnybą?

¹¹ Kitas ciesoriaus reikalavimas kai kuriose šalyse yra privalomoji karinė tarnyba. 20-ajame amžiuje tokia priemonė daugumoje šalių buvo nustatyta karo metu, o kai kuriose ir taikos metu. Prancūzijoje ši prievolė daugelį metų buvo vadinama kraujo mokesčiu,— dėl to, kad kiekvienas jaunuolis turėjo būti pasiruošęs paaukoti savo gyvybę už valstybę. Ar Jehovai pasiaukojusieji gali tai sąžiningai atiduoti? Kaip į tai žiūrėjo pirmojo amžiaus krikščionys?

¹² Nors patys pirmieji krikščionys stengėsi būti geri piliečiai, jų tikėjimas neleido jiems atimti gyvybės kitam arba aukoti savo pačių gyvybę už valstybę. Enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion pareiškiama: „Ankstyvieji bažnyčios tėvai, tarp jų Tertulianas ir Origenas, patvirtino, kad krikščionys neleido sau atimti žmogaus gyvybės, ir tai buvo priežastis, kodėl jie netarnavo Romos kariuomenėje.“ Knygoje „Ankstyvoji bažnyčia ir pasaulis“ (anglų k.) profesorius S. Dž. Kadū rašo: „Bent jau iki Marko Aurelijaus valdymo [161—180 m. e. m.] nė vienas krikščionis po savo krikšto netapdavo kareiviu.“

13. Kodėl krikščioniškajame pasaulyje daugelio požiūris į karinę tarnybą ne toks kaip pirmųjų krikščionių?

¹³ Kodėl krikščioniškojo pasaulio bažnyčių nariai nebeturi tokio požiūrio į karinę tarnybą šiandien? Todėl, kad ketvirtajame amžiuje įvyko esminių pakitimų. Katalikiškame leidinyje „Krikščionių bažnyčios susirinkimų istorija“ (anglų k.) aiškinama: „Kadangi... valdant pagoniškiems imperatoriams daugelis krikščionių turėjo religinius įsitikinimus dėl karinės tarnybos ir griežtai atsisakydavo imti ginklą ar dezertyruodavo, susirinkimas [įvykęs 314 m. e. m. Arlyje], atsižvelgdamas į Konstantino padarytus pakeitimus, įpareigojo krikščionis eiti į karo tarnybą, ... nes Bažnyčia dabar yra taikoje (in pace) su valstybe, o imperatorius draugiškas krikščionims.“ Kadangi Jėzaus mokymai buvo atmesti, nuo to laiko iki šiol krikščionijos dvasininkija skatino savo kaimenes tarnauti valstybės armijoje, nors kai kurie asmenys dėl savo religinių įsitikinimų to atsisakydavo.

14, 15. a) Kokiu pagrindu kai kuriose vietose krikščionys reikalauja atleidimo nuo karinės tarnybos? b) Kur gauti atleidimą neįmanoma, kokie Rašto principai padės krikščioniui teisingai apsispręsti dėl karinės tarnybos?

¹⁴ Ar krikščionys šiandien šiuo atžvilgiu privalo sekti dauguma? Ne. Jeigu pasiaukojęs, krikštytas krikščionis gyvena šalyje, kurioje religijos tarnai atleidžiami nuo karinės tarnybos, jis gali pasinaudoti ta priemone, nes jis iš tikrųjų yra tarnas (2 Timotiejui 4:5). Daugumoje šalių, įskaitant Jungtines Valstijas ir Australiją, toks atleidimas buvo duodamas netgi karo metu. O taikos metu daugelyje šalių, kuriose privaloma karinė tarnyba, Jehovos Liudytojai kaip religijos tarnai nuo tos tarnybos yra atleidžiami. Taip jie gali toliau viešai tarnauti ir padėti žmonėms.

¹⁵ O ką daryti, jei krikščionis gyvena šalyje, kurioje religijos tarnai neatleidžiami nuo karinės tarnybos? Tada jam reikės asmeniškai apsispręsti klausant pagal Bibliją išmokytos savo sąžinės (Galatams 6:5). Nors jis ir pripažįsta ciesoriaus valdžią, jis rūpestingai apsvarstys, ką turi atiduoti Jehovai (Psalmių 35:10; 114. 115:12-14; Apaštalų darbai 17:28). Krikščionis atsimins, kad tikrojo krikščionio požymis yra mylėti visus savo bendratikius, netgi tuos, kurie gyvena kitose šalyse ar priklauso kitoms gentims (Jono 13:34, 35; 1 Petro 2:17). Be to, jis nepamirš Rašto principų, esančių tokiuose tekstuose kaip Izaijo 2:2-4; Mato 26:52; Romiečiams 12:18; 14:19; 2 Korintiečiams 10:4 ir Žydams 12:14.

Civilinė tarnyba

16. Kokią nekarinę tarnybą kai kuriose šalyse ciesorius reikalauja atlikti iš tų, kurie atsisako tarnauti kariuomenėje?

¹⁶ Tačiau yra šalių, kuriose valstybė, nors ir neatleidžia nuo karinės tarnybos religijos tarnų, vis dėlto pripažįsta, kad kai kurie asmenys gali atsisakyti atlikti karinę tarnybą. Daugelyje tokių šalių imamasi priemonių, kad tokie sąžiningi asmenys nebūtų verčiami tarnauti kariuomenėje. Kai kuriose vietose privalomoji civilinė tarnyba, tokia kaip visuomenei naudingas darbas, yra laikoma nekarine valstybės tarnyba. Ar pasiaukojęs krikščionis galėtų imtis tokios tarnybos? Pasiaukojęs, krikštytas krikščionis čia taip pat turi nuspręsti pats, klausydamas pagal Bibliją išmokytos savo sąžinės.

17. Ar Biblijoje minima nekarinė civilinė tarnyba?

¹⁷ Atrodo, kad privalomoji tarnyba buvo ir bibliniais laikais. Vienoje istorijos knygoje teigiama: „Be mokesčių ir kitų prievolių, reikalaujamų iš Judėjos gyventojų, buvo ir privalomieji darbai [neapmokamas darbas, kurį atlikti reikalavo viešoji valdžia]. Tokia priemonė senovėje buvo Rytuose ir jos toliau laikėsi helenistinės bei Romos valdžios. ... Naujajame Testamente taip pat paminėti privalomojo darbo Judėjoje pavyzdžiai ir jie parodo, kad tai buvo plačiai paplitę. Pagal šį paprotį kareiviai privertė Simoną iš Kirėnės nešti Jėzaus kryžių [kančių stulpą] (Mato 5:41; 27:32; Morkaus 15:21; Luko 23:26).“

18. Kokioje nekarinėje, nereliginio pobūdžio visuomeninėje tarnyboje dažnai dalyvauja Jehovos Liudytojai?

¹⁸ Panašiai ir šiandien kai kuriose šalyse valstybės ar vietinė valdžia reikalauja iš piliečių atlikti įvairų visuomeninį darbą. Kartais tai būna speciali užduotis, pavyzdžiui, kasti šulinius ar tiesti kelius; kartais tai reguliarus darbas, pavyzdžiui, kas savaitę valyti kelius, mokyklas ar ligonines. Kur tokia civilinė tarnyba yra naudinga visuomenei, nesusijusi su klaidinga religija ir nėra nepriimtina Jehovos Liudytojų sąžinei dėl kokių nors kitų priežasčių, jie dažnai sutinka ją atlikti (1 Petro 2:13-15). Tai paprastai būna puikus liudijimas ir kartais nutildo tuos, kurie melagingai kaltina Liudytojus nusiteikimu prieš vyriausybę. (Palygink Mato 10:18.)

19. Kaip krikščionis turi žiūrėti į tai, jeigu ciesorius liepia jam atlikti nekarinę valstybės tarnybą tam tikrą laiką?

¹⁹ O kaip, jei valstybė reikalauja iš krikščionio tam tikrą laiką atlikti civilinę tarnybą, kuri laikoma valstybine ir yra prižiūrima civilinės valdžios organų? Čia taip pat krikščionis turi nuspręsti pats vadovaudamasis apšviesta sąžine. „Visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (Romiečiams 14:10). Susidūręs su ciesoriaus reikalavimu, krikščionis turi su malda ištyrinėti tą dalyką ir apmąstyti tai.a Taip pat būtų išmintinga pasikalbėti apie tai su subrendusiais susirinkimo krikščionimis. Po to sprendimą reikia padaryti pačiam (Patarlių 2:1-5; Filipiečiams 4:5, NW).

20. Kokie klausimai ir Rašto principai padeda krikščioniui apmąstyti nekarinės civilinės valstybės tarnybos reikalą?

²⁰ Tyrinėdami tai, krikščionys apsvarstys daugelį Biblijos principų. Paulius pasakė, kad mes turime ‛būti klusnūs viršininkams ir vyresnybei, ... pasiryžę kiekvienam geram darbui, ... romūs, visiems žmonėms rodantys meilumą’ (Titui 3:1, 2). Taip pat krikščionys gerai padarys ištirdami jiems siūlomą civilinį darbą. Ar sutikdami jį dirbti jie galės išlaikyti krikščionišką neutralumą? (Michėjo 4:3, 5; Jono 17:16). Gal tas darbas vers juos turėti reikalų su kokia nors klaidinga religija? (Apreiškimas 18:4, 20, 21). Gal jis kliudys ar per daug apribos juos, kad jie nebegalės atlikti savo krikščioniškų pareigų? (Mato 24:14; Žydams 10:24, 25). Kita vertus, ar atlikdami reikalaujamą darbą jie galės toliau daryti dvasinę pažangą, galbūt net būti visalaikiais tarnais? (Žydams 6:11, 12).

21. Kad ir koks būtų kokio nors brolio sprendimas jam susidūrus su nekarinės civilinės valstybės tarnybos klausimu, kaip į jį turi žiūrėti susirinkimas?

²¹ Kaip tada, jeigu sąžiningai atsakydamas į tuos klausimus krikščionis padarys išvadą, kad civilinė valstybės tarnyba yra „geras darbas“, kurį jis gali atlikti paklusdamas valdžiai? Tai jo paties sprendimas Jehovos akyse. Paskirti vyresnieji ir kiti turi visiškai gerbti brolio sąžinę ir toliau laikyti jį geros reputacijos krikščioniu. O jeigu krikščionis mano, kad negali atlikti tos civilinės tarnybos, jo požiūrį taip pat reikia gerbti. Jis taip pat išlieka geros reputacijos krikščioniu ir turi būti meilingai palaikomas (1 Korintiečiams 10:29; 2 Korintiečiams 1:24; 1 Petro 3:16b).

22. Kokia bebūtų mūsų padėtis, ko mes nenustosime daryti?

²² Kaip krikščionys, mes nenustosime atiduoti, „kas reikalauja pagarbos — pagarbą“ (Romiečiams 13:7, NW). Mes gerbsime gerą tvarką ir stengsimės būti taikingi, įstatymui paklusnūs piliečiai (Psalmių 33:15). Mes net galime melstis „už karalius ir visus valdovus“, kai šiems vyrams tenka daryti sprendimus, kurie turi įtakos mūsų krikščioniškam gyvenimui ir darbui. Mes tikimės, kad atiduodami ciesoriui, kas ciesoriaus, ‛galėsime tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą’ (1 Timotiejui 2:1, 2). Svarbiausia, mes toliau skelbsime gerąją naujieną apie Karalystę kaip vienintelę žmonijos viltį, sąžiningai atiduodami Dievui, kas Dievo.

[Išnaša]

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Kas krikščioniui yra svarbiausia derinant savo santykius su ciesoriumi ir Jehova?

◻ Ką turime atiduoti Jehovai, ko niekada negalėtume atiduoti ciesoriui?

◻ Kokie yra kai kurie dalykai, kuriuos deramai atiduodame ciesoriui?

◻ Kokie Rašto tekstai padeda mums teisingai apsispręsti dėl privalomosios karinės tarnybos?

◻ Kokius kai kuriuos dalykus būtina prisiminti, jeigu iš mūsų reikalaujama atlikti nekarinę civilinę valstybės tarnybą?

◻ Ko nenustosime daryti Jehovos ir ciesoriaus atžvilgiu?

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Apaštalai sinedrionui pasakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“