Dievas ir ciesorius

„Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (LUKO 20:25).

 1. a) Kuo iškili yra Jehovos padėtis? b) Ką mes turime atiduoti Jehovai, ko niekada negalėtume atiduoti ciesoriui?

DUODAMAS šį nurodymą, Jėzus Kristus, be abejonės, turėjo omenyje, kad Dievo reikalavimai Jo tarnams yra aukštesni už bet kokį ciesoriaus, ar valstybės, jiems keliamą reikalavimą. Jėzus geriau negu kas nors kitas žinojo psalmininko maldos Jehovai žodžių teisingumą: „Tavo karalystė — visų amžių karalystė ir tavo viešpatavimas [suverenumas]a pasilieka per visas kartas“ (Psalmių 144:13). Kai Velnias pasiūlė Jėzui visų karalysčių valdžią apgyventoje žemėje, Jėzus atsakė: „Parašyta: ‛Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ (Luko 4:5-8). „Ciesorius“ niekada neturėjo būti garbinamas, ar jis būtų Romos imperatorius, koks nors kitas žmogiškas valdovas, ar pati valstybė.

 2. a) Kokia yra Šėtono padėtis šio pasaulio atžvilgiu? b) Kieno leidžiamas Šėtonas užima tokią padėtį?

² Jėzus nepaneigė, kad pasaulio karalystės priklauso Šėtonui. Vėliau jis pavadino Šėtoną „šio pasaulio valdovu“ (Jono 12:31, ŠvR; 16:11, NW). Baigiantis pirmajam m. e. šimtmečiui, apaštalas Jonas rašė: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Tai nereiškia, kad Jehova atsisakė savo suverenių teisių į žemę. Prisimink, kad siūlydamas Jėzui politinių karalysčių valdžią, Šėtonas pareiškė: „Duosiu tau visą jų valdžią...; jos man atiduotos“ (Luko 4:6). Šėtonas valdo pasaulio karalystes tik Dievo leidžiamas.

 3. a) Kokia yra valstybių vyriausybių padėtis Jehovos akyse? b) Kodėl galime pasakyti, kad pavaldumas šio pasaulio vyriausybėms nėra pasidavimas Šėtonui, šio pasaulio dievui?

³ Panašiai ir valstybė turi valdžią tik todėl, kad Dievas kaip Suverenus Valdovas jai ją duoda (Jono 19:11). Taigi galima sakyti, kad „egzistuojančios valdžios yra Dievo nustatytos jų santykinėse pozicijose“. Palyginus su aukščiausiąja suverenia Jehovos valdžia, jų valdžia, žinoma, yra daug žemesnė. Tačiau jos yra „Dievo tarnaitė“, „Dievo [„viešieji“, NW] tarnautojai“, nes teikia būtinus patarnavimus, palaiko teisėtvarką ir baudžia nusikaltėlius (Romiečiams 13:1, NW; 13:4, 6). Taigi krikščionims reikia suprasti, kad nors Šėtonas yra nematomas šio pasaulio, arba sistemos, valdovas, jie nepasiduoda jam, kai pripažįsta savo santykinį pavaldumą valstybei. Jie paklūsta Dievui. Šiais 1996-aisiais metais politinė valdžia tebėra „Dievo sutvarkymo“ dalis — laikina priemonė, kuriai Dievas leidžia egzistuoti, ir būtent kaip tokia ji turi būti pripažįstama žemiškųjų Jehovos tarnų (Romiečiams 13:2).

Ikikrikščioniškieji Jehovos tarnai ir valstybė

 4. Kodėl Jehova leido Juozapui tapti žymiu Egipto vyriausybėje?

⁴ Ikikrikščioniškaisiais laikais Jehova leido kai kuriems savo tarnams turėti aukštas pareigas valstybių vyriausybėse. Pavyzdžiui, 18-ame amžiuje p. m. e. Juozapas tapo Egipto ministru pirmininku, pagal rangą antruoju po valdovo faraono (Pradžios 41:39-43). Vėlesni įvykiai parodė, jog Jehova viską sutvarkė taip, kad Juozapas tarnautų kaip priemonė ‛Abraomo sėklai’, jo palikuonims, apsaugoti, kad būtų įgyvendinti Jo tikslai. Žinoma, reikia atsiminti, kad Juozapas buvo parduotas į Egipto vergiją ir gyveno tuo laiku, kai Dievo tarnai neturėjo nei Mozės įstatymo, nei „Kristaus įstatymo“ (Pradžios 15:5, NW; 15:6, 7; 50:19-21; Galatams 6:2).

 5. Kodėl žydams tremtiniams buvo įsakyta ‛ieškoti ramybės’ Babilone?

⁵ Praėjus šimtmečiams, ištikimasis pranašas Jeremijas buvo Jehovos įkvėptas pasakyti žydams tremtiniams, kad būdami Babilono tremtyje jie paklustų valdovams ir net melstų tam miestui taikos. Savo laiške jiems jis rašė: „Štai ką sako kareivijų Viešpats, Israėlio Dievas, visiems tremtiniams... Ieškokite ramybės miestui, į kurį aš jus atvesdinau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo ramybėje bus jūsų ramybė“ (Jeremijo 29:4, 7). Visais laikais Jehovos tautos žmonės turi pagrindą ‛ieškoti ramybės’ sau ir toms šalims, kuriose gyvena, kad turėtų laisvę garbinti Jehovą (1 Petro 3:11).

 6. Nors Danieliui ir trims jo draugams buvo suteikta aukšta padėtis vyriausybėje, kaip jie atsisakė eiti į kompromisą Jehovos Įstatymo atžvilgiu?

⁶ Tremties metu Babilonijoje Danielius ir trys kiti ištikimi žydai, belaisviai Babilono vergijoje, sutiko būti tos valstybės lavinami ir tapo aukšto rango Babilonijos valstybės tarnautojais (Danieliaus 1:3-7; 2:48, 49). Tačiau net savo mokymosi metu jie laikėsi tvirtos pozicijos mitybos atžvilgiu, nes kitaip jiems būtų tekę pažeisti per Mozę duotą jų Dievo Jehovos Įstatymą. Dėl to jie buvo palaiminti (Danieliaus 1:8-17). Kai karalius Nabuchodonosaras pastatė valstybinės svarbos statulą, trys Danieliaus draugai žydai, matyt, buvo priversti dalyvauti ceremonijoje kartu su kitais valstybės pareigūnais. Vis dėlto jie atsisakė ‛parpulti ir pagarbinti’ valstybės stabą. Ir vėl Jehova atlygino jiems už jų ištikimybę (Danieliaus 3:1-6, 13-23, 91-95). Panašiai ir šiandien Jehovos Liudytojai gerbia šalies, kurioje jie gyvena, vėliavą, tačiau neatlieka jokių jos garbinimo veiksmų (Išėjimo 20:4, 5; 1 Jono 5:21).

 7. a) Kokio tvirto nusistatymo laikėsi Danielius, nors ir ėjo aukštas pareigas Babilono vyriausybėje? b) Kas pasikeitė krikščionių laikais?

⁷ Žlugus neobabiloniškajai dinastijai, Danieliui buvo suteiktas aukštas vyriausybinis postas valdant naujajam ją pakeitusiam Medijos Persijos režimui Babilone (Danieliaus 5:30, 31; 6:1-4a). Bet turėdamas aukštą padėtį, jis nėjo į kompromisą savo ištikimybės atžvilgiu. Kai valstybės įstatymas reikalavo, kad jis, užuot garbinęs Jehovą, garbintų karalių Darijų, jis atsisakė. Dėl to jis buvo įmestas pas liūtus, bet Jehova išgelbėjo jį (Danieliaus 6:4b-24). Žinoma, tai buvo ikikrikščioniškaisiais laikais. Kai buvo įkurtas krikščionių susirinkimas, Dievo tarnai tapo pavaldūs „Kristaus įstatymui“. Daugybė dalykų, kurie buvo leidžiami žydų sistemoje, turėjo būti suprantami kitaip, atsižvelgiant į tai, kaip dabar Jehova elgėsi su savo tauta (1 Korintiečiams 9:21; Mato 5:31, 32; 19:3-9).

Jėzaus požiūris į valstybę

 8. Koks atsitikimas parodo, kad Jėzus buvo pasiryžęs nesivelti į politiką?

⁸ Būdamas žemėje, Jėzus Kristus nustatė savo pasekėjams aukštesnes normas ir visiškai atsisakė kištis į politinius bei karinius reikalus. Kai Jėzus stebuklingai pamaitino keletą tūkstančių žmonių keliais kepalėliais duonos ir dviem mažomis žuvelėmis, žydų vyrai norėjo pasigriebti jį ir padaryti politiniu karaliumi. Bet Jėzus vengė jų ir greitai pasitraukė į kalnus (Jono 6:5-15). Dėl šio epizodo leidinyje The New International Commentary on the New Testament pareiškiama: „Tuo laiku žydai puoselėjo karštus nacionalistinius troškimus ir, be abejonės, daugelis mačiusiųjų tą stebuklą manė, kad tai yra Dievo pripažintas vadas — būtent tas, kuris galėtų vesti juos prieš romėnus. Taigi jie nusprendė padaryti jį karaliumi.“ Ten pat priduriama, kad Jėzus „ryžtingai atmetė“ šį pasiūlymą būti politiniu vadovu. Kristus nepalaikė jokio žydų sukilimo prieš romėnų viešpatavimą. Jis netgi išpranašavo pasekmes maišto, kuris įvyks po jo mirties — neapsakomus Jeruzalės gyventojų vargus ir to miesto sunaikinimą (Luko 21:20-24).

 9. a) Koks, Jėzaus žodžiais, yra jo Karalystės ryšys su pasauliu? b) Kokius nurodymus davė Jėzus savo pasekėjams dėl jų elgesio pasaulio vyriausybių atžvilgiu?

⁹ Likus nedaug laiko iki savo mirties, ypatingam Romos imperatoriaus Judėjoje atstovui Jėzus pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18:36). Kol Kristaus Karalystė padarys galą politinių vyriausybių viešpatavimui, jo mokiniai seka jo pavyzdžiu. Jie paklūsta toms nustatytoms valdžioms, bet nesikiša į jų politinius reikalus (Danieliaus 2:44; Mato 4:8-10). Jėzus davė savo mokiniams nurodymus sakydamas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:21). Anksčiau savo Kalno pamoksle Jėzus buvo pasakęs: „Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ (Mato 5:41). Šio pamokslo kontekste Jėzus nurodė noraus paklusnumo teisėtiems reikalavimams principą — ar tai būtų santykiuose tarp žmonių, ar vyriausybės reikalavimuose, jeigu jie neprieštarauja Dievo įstatymui (Luko 6:27-31; Jono 17:14, 15).

Krikščionys ir ciesorius

10. Pagal vieną istoriką, kokį sąžiningumą parodė pirmieji krikščionys ciesoriaus atžvilgiu?

¹⁰ Šie trumpi nurodymai buvo duoti santykiams tarp krikščionių ir valstybės reguliuoti. Knygoje „Krikščionybės iškilimas“ (anglų k.) istorikas E. V. Barnesas rašė: „Tolesniais amžiais, kai koks nors krikščionis suabejodavo dėl savo pareigų valstybei, jis kreipdavosi į autoritetingą Kristaus mokymą. Jis turėjo mokėti mokesčius: imami mokesčiai galėjo būti dideli, — jie darėsi nepakeliami prieš žlungant Vakarų imperijai, — bet krikščionis vis tiek turėdavo juos sumokėti. Jis taip pat turėjo pripažinti kitus valstybinius įpareigojimus, jeigu iš jo nebuvo reikalaujama atiduoti ciesoriui to, kas priklauso Dievui.“

11. Kaip Paulius patarė krikščionims elgtis pasaulio valdovų atžvilgiu?

¹¹ Praėjus truputį daugiau kaip 20 metų po Kristaus mirties, remdamasis kaip tik tuo principu, apaštalas Paulius pasakė krikščionims Romoje: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai [„aukštesniosioms valdžioms“, NW]“ (Romiečiams 13:1). Dar po maždaug dešimties metų, prieš pat savo antrąjį įkalinimą ir mirties bausmės įvykdymą Romoje, Paulius rašė Titui: „Primink jiems [Kretos krikščionims], kad lenktųsi ir būtų klusnūs viršininkams ir vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, nieko neapkalbinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą“ (Titui 3:1, 2).

Aiškėjantis supratimas apie „aukštesniąsias valdžias“

12. a) Kokia, Čarlso Teizo Raselo nuomone, buvo tinkama krikščionio pozicija vyriausybinių valdžių atžvilgiu? b) Kokie buvo skirtingi pateptųjų krikščionių požiūriai į tarnybą ginkluotosiose pajėgose Pirmojo pasaulinio karo metu?

¹² 1886-aisiais metais Čarlsas Teizas Raselas knygoje Amžių Planas rašė: „Nei Jezus, nei apaštalai nesimaišė į jokius žemiškųjų valdovų reikalus. ... Jie mokino, kad bažnyčia pildytų įstatymus ir gerbtų valdininkus delei jų vietos, ... užsimokėti nuskirtus mokesnius ir nesipriešinti jokiems išleistiems įstatymams (Rom 13:1—7; Mato 22:21), išskiriant tik atsitikimus, kuomet tie įstatymai priešingi Dievo įstatymams. (Apašt Darb 4:19; 5:29) Viešpats Jezus, apaštalai ir ankstyvoji bažnyčia buvo nuolankiais įstatymams, nors jie buvo atsiskyrę nuo šio pasaulio valdžių ir nedalyvavo jose.“ Šioje knygoje tiksliai pripažįstama, kad apaštalo Pauliaus paminėtos „augštesniosios vyresnybės“, arba „aukštesniosios valdžios“, yra žmonių vyriausybinės valdžios (Romiečiams 13:1, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas. Kaunas, 1936). 1904-aisiais knygoje „Naujas kūrinys“ (anglų k.) buvo pareikšta, kad tikrieji krikščionys „turi būti tarp labiausiai įstatymui paklūstančių žmonių dabartiniais laikais — ne agitatoriai, ne vaidingi, ne priekabių ieškotojai“. Kai kurių supratimu, tai reiškė visiškai paklusti esamoms valdžioms ir netgi sutikti tarnauti ginkluotosiose pajėgose Pirmojo pasaulinio karo metu. Tačiau kitų požiūriu, karinė tarnyba buvo nesuderinama su Jėzaus teiginiu: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Akivaizdu, kad buvo būtinas aiškesnis supratimas, kaip krikščioniui paklusti aukštesniosioms valdžioms.

13. Kaip 1929 metais pasikeitė supratimas, kas yra aukštesniosios valdžios ir kaip jis pasirodė naudingas?

¹³ 1929-aisiais, kai įvairių vyriausybių įstatymai ėmė drausti tai, ką Dievas įsako, arba reikalauti to, ką Dievo įstatymas draudžia, buvo imta manyti, kad aukštesniosios valdžios turi būti Jehova Dievas ir Jėzus Kristus.b Tokio supratimo Jehovos tarnai laikėsi kritišku laiku prieš Antrąjį pasaulinį karą bei jo metu iki šaltojo karo ir jam vykstant, kai konfrontuojančios pusės stengėsi išlaikyti karinės jėgos pusiausvyrą bei karinę parengtį. Prisimenant tai, galima pasakyti, kad toks požiūris — ypatingas Jehovos ir jo Kristaus aukščiausiosios valdžios iškėlimas — padėjo Dievo tautai išlaikyti tvirtą neutralią padėtį tuo sunkiu laikotarpiu.

Santykinis paklusnumas

14. Kaip 1962 metais buvo ryškiau nušviesti Romiečiams 13:1, 2 ir kiti su tuo susiję Rašto tekstai?

¹⁴ 1961 metais buvo baigtas „Šventojo Rašto Naujojo Pasaulio vertimas“ (anglų k.). Jo ruošimas pareikalavo nuodugnaus Šventojo Rašto teksto kalbos studijavimo. Tikslus žodžių, pavartotų ne tik Romiečiams 13 skyriuje, bet ir Titui 3:1, 2 ir 1 Petro 2:13, 17, vertimas aiškiai parodė, kad sąvoka „aukštesniosios valdžios“ nurodo ne Aukščiausiąją, Jehovos, valdžią ir ne jo Sūnaus, Jėzaus, valdžią, bet žmonių vyriausybines valdžias. 1962-ųjų pabaigoje Sargybos bokšte išspausdintuose straipsniuose buvo tikslus Romiečiams 13-ojo skyriaus paaiškinimas ir taip pat buvo pateiktas požiūris, aiškesnis negu Č. T. Raselo laikais. Šiuose straipsniuose nurodyta, kad krikščionių pavaldumas valdžioms negali būti absoliutus. Jis turi būti santykinis — su sąlyga, kad Dievo tarnams nereikės pažeisti Dievo įstatymų. Tolesni Sargybos bokšto straipsniai pabrėžė šį svarbų punktą.c

15, 16. a) Kokį nuosaikų požiūrį įgalino turėti naujas Romiečiams 13 skyriaus supratimas? b) Į kokius klausimus lieka atsakyti?

¹⁵ Šis pagrindinis principas, padedantis teisingai suprasti Romiečiams 13 skyrių, įgalino Jehovos tautą išlaikyti pusiausvyrą tarp deramos pagarbos politinėms valdžioms ir tvirto nusistatymo svarbiausių Rašto principų atžvilgiu (Psalmių 97:11, NTP; Jeremijo 3:15). Tai leido jiems turėti tinkamą požiūrį į jų santykius su Dievu ir jų reikalus su valstybe. Tai užtikrina, kad atiduodami ciesoriui tai, kas priklauso ciesoriui, jie neužmirštų atiduoti Dievui to, kas priklauso Dievui.

¹⁶ Bet kas iš tikrųjų priklauso ciesoriui? Kokius teisėtus reikalavimus gali valstybė kelti krikščioniui? Tie klausimai bus svarstomi kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Įdomu, kad komentuodamas Romiečiams 13 skyrių, profesorius F. F. Brūsas rašo: „Ir iš šio skyriaus konteksto, ir iš bendro apaštalų raštų konteksto yra aišku, kad valstybė teisėtai gali įsakyti paklusti tik ribose tų tikslų, kuriems Dievas ją yra paskyręs, — o tada, kai valstybė reikalauja ištikimybės, priklausančios vien tik Dievui, jai ne tik galima, bet ir turi būti pasipriešinta.“

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Kodėl pavaldumas aukštesniosioms valdžioms nėra pavaldumas Šėtonui?

◻ Koks buvo Jėzaus požiūris į jo dienų politiką?

◻ Kokį patarimą davė Jėzus savo pasekėjams dėl jų elgesio ciesoriaus atžvilgiu?

◻ Kaip elgtis valstybių valdovų atžvilgiu patarė krikščionims Paulius?

◻ Kaip metams bėgant darėsi vis aiškiau, kas yra aukštesniosios valdžios?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kai Šėtonas pasiūlė Jėzui politinę valdžią, Jėzus atsisakė

[Iliustracija 13 puslapyje]

Raselas rašė, kad tikrieji krikščionys „turi būti tarp labiausiai įstatymui paklūstančių žmonių dabartiniais laikais“