Henochas — bebaimis, nors varginamas sunkumų

GERAM žmogui tai buvo blogiausi laikai. Žemė buvo pilna bedievybės. Žmonių moralė nuolat smuko. Todėl netrukus buvo pasakyta: „Viešpats pastebėjo žmonių piktenybę taip išaugusią visoje žemėje ir jų mintis bei širdies užgaidas taip piktas esančias“ (Pradžios 6:5, ŠvR).

Henochas, septintasis genealoginėje linijoje nuo Adomo, išdrįso būti kitoks. Kas beatsitiktų, jis tvirtai laikėsi teisingumo. Henocho žinia taip erzino bedievius nusidėjėlius, kad jį buvo taikomasi nužudyti; tik Jehova galėjo padėti jam (Judo 14, 15).

Henochas ir visatos masto klausimas

Daug metų iki Henocho gimimo buvo iškeltas visuotinio suvereniteto klausimas. Ar Dievas turi teisę valdyti? Na, Šėtonas Velnias pasakė, kad ne. Jis tvirtino, kad protingiems kūriniams būtų geriau nebūti vadovaujamiems Dievo. Šėtonas stengėsi pateikti įkalčių prieš Jehovą Dievą gudriai patraukdamas žmones į savo pusę. Gerai žinoma, kad Adomas, jo žmona Ieva ir jų pirmasis sūnus Kainas prisidėjo prie Šėtono ir pasirinko savo, o ne Dievo valdžią. Pirmoji žmonių pora tai padarė paragaudama Dievo uždrausto vaisiaus, o Kainas — sąmoningai nužudydamas savo teisų brolį Abelį (Pradžios 3:4-6; 4:8).

Abelis drąsiai stovėjo Jehovos pusėje. Kadangi savo ištikimybe Abelis palaikė tyrą garbinimą, Šėtonui, be abejo, buvo malonu matyti mirtiną Kaino įniršį prieš savo brolį. Nuo to laiko ‛mirties baime’ Šėtonas naudojasi kaip įbauginimo ginklu. Jis nori sukelti baimę bet kurio linkusio garbinti tikrąjį Dievą asmens širdyje (Žydams 2:14, 15; Jono 8:44; 1 Jono 3:12).

Šėtono nuomonė, kad žmonės nepalaikys Jehovos suvereniteto, iki Henocho gimimo tikriausiai atrodė gana pagrįsta. Abelis buvo miręs, o jo ištikimybės pavyzdžiu niekas nesekė. Tačiau Henochas pasirodė esąs išimtis. Jis galėjo tvirtai tikėti, nes gerai žinojo, kas įvyko Edeno sode.a Jis tikriausiai labai brangino Jehovos pranašystę, nurodančią, kad pažadėtoji Sėkla sunaikins Šėtoną ir sugriaus jo planus! (Pradžios 3:15, Brb red.)

Visada puoselėdamas tą viltį, Henochas neišsigando sužinojęs apie Velnio įkvėptą, tapusį istoriniu įvykiu, Abelio nužudymą. Jis ir toliau vaikščiojo su Jehova ir iki gyvenimo pabaigos ėjo teisingumo keliu. Henochas laikėsi atskirai nuo pasaulio ir saugojosi jo nepriklausomos dvasios (Pradžios 5:23, 24).

Be to, Henochas drąsiai kalbėjo ir aiškiai nurodė, kad pikti Velnio darbai žlugs. Dievo šventosios dvasios, arba jo veikliosios jėgos, veikiamas Henochas pranašavo apie piktuosius: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“ (Judo 14, 15).

Dėl drąsių Henocho pranešimų, rašydamas žydų krikščionims, apaštalas Paulius paminėjo jį tarp didelio „debesies liudytojų“, kurie parodė išskirtinį gyvo tikėjimo pavyzdįb (Žydams 11:5; 12:1). Kaip tikintysis, Henochas ištvermingai laikėsi ištikimybės kelio daugiau nei 300 metų (Pradžios 5:22). Jo ištikimybė tikrai turėjo nervinti Dievo priešus danguje ir žemėje! Aštrus Henocho pranašavimas sukėlė Šėtono neapykantą, tačiau teikė Jehovos apsaugą.

Kaip Dievas pasiėmė Henochą?

Jehova neleido Šėtonui ar jo žemiškiesiems tarnams nužudyti Henocho. Todėl įkvėptame pranešime sakoma: „Dievas jį pasiėmė“ (Pradžios 5:24, Brb red.). Tą įvykį apaštalas Paulius aprašo taip: „Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui“ (Žydams 11:5a; 11:5b, Brb red.).

Kaip Henochas buvo „perkeltas, kad neregėtų mirties“? Arba, remiantis Nokso vertimu, kaip Henochas buvo „paimtas nepatyręs mirties“? Dievas ramiai užbaigė Henocho gyvenimą neleisdamas jam patirti mirties skausmų dėl ligos ar dėl jo priešų smurto. Taip, Jehova nutraukė Henocho gyvybę jam esant 365 metų — gana jauno amžiaus, palyginus su jo amžininkais.

Kaip Henochas gavo „liudijimą, kad patikęs Dievui“? Kokį įrodymą jis turėjo? Galbūt Dievas padarė, kad Henochas atsidurtų transo būsenoje, taip kaip apaštalas Paulius buvo „paimtas“, arba perkeltas, ir vizijoje regėjo krikščionių susirinkimo būsimąjį dvasinį rojų (2 Korintiečiams 12:3, 4). Liudijimui ar įrodymui, kad Henochas patikęs Dievui, galėjo būti duota vizija apie būsimąjį žemės Rojų, kurio visi gyventojai palaikys Dievo suverenitetą. Galbūt tada, kai Henochas patyrė tą jaudinančią viziją, Dievas užmigdė jį neskausmingu mirties miegu, kad miegotų iki savo prikėlimo dienos. Atrodo, kad, kaip ir Mozės atveju, Jehova pašalino Henocho kūną, nes „žmonės jo neberado“ (Žydams 11:5; Pakartoto Įstatymo 34:5, 6; Judo 9).

Pranašystė išsipildė

Šiandien Jehovos Liudytojai skelbia iš esmės Henocho pranašystę. Remdamiesi Šventuoju Raštu, jie parodo, kaip ji išsipildys, kai Dievas artimoje ateityje sunaikins bedievius (2 Tesalonikiečiams 1:6-10). Dėl savo skelbiamos žinios jie yra nemėgiami, nes ta žinia labai skiriasi nuo šio pasaulio pažiūrų ir tikslų. Priešiškumas, kurį jie patiria, nestebina jų, nes Jėzus perspėjo savo pasekėjus: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mato 10:22; Jono 17:14).

Tačiau kaip ir Henochas, šiuolaikiniai krikščionys yra tikri, kad galiausiai bus išgelbėti nuo savo priešų. Apaštalas Petras rašė: „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei“ (2 Petro 2:9). Dievas gali įžvelgti, jog verta pašalinti problemą ar sunkią padėtį. Persekiojimas gali baigtis. Bet jeigu ne, jis žino, kaip ‛duoti išeitį’, kad jo tautos žmonės galėtų sėkmingai iškęsti išbandymus. Jehova net suteikia, jeigu būtina, „visa viršijančią jėgos apstybę“ (1 Korintiečiams 10:13, Brb red.; 2 Korintiečiams 4:7, Brb red.).

Kaip ‛atlyginantis tiems, kurie uoliai Jo ieško’, Jehova taip pat palaimins savo ištikimus tarnus amžinuoju gyvenimu (Žydams 11:6, Brb red.). Daugumai iš jų tai bus amžinasis gyvenimas žemės rojuje. Tad kaip Henochas drąsiai skelbkime Dievo žinią. Nors ir varginami visokių sunkumų, darykime tai su tikėjimu.

[Išnašos]

[Rėmelis 30 puslapyje]

Dievo vardas niekinamas

Maždaug prieš keturis šimtmečius iki Henocho gimė Adomo vaikaitis Enosas. „Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo“, — sakoma Pradžios 4:26 (Brb red.). Kai kurie hebrajų kalbos žinovai mano, jog šį tekstą reikėtų skaityti „ėmė niekinamai“ šauktis Dievo vardo, arba „tada prasidėjo niekinimas“. Apie tą istorijos laikotarpį Jeruzalės Targume sakoma: „Tai buvo karta, kurios dienomis jie ėmė klysti, patys daryti stabus ir pravardžiuoti tuos stabus Viešpaties Žodžio vardu.“

Enoso laikais buvo plačiai paplitęs piktnaudžiavimas Jehovos vardu. Tikėtina, kad žmonės vadino Dievo vardu save ar tam tikrus asmenis, per kuriuos jie bandydavo kreiptis į Jehovą Dievą garbinimo metu. O galbūt jie taikė Dievo vardą stabams. Kaip bebūtų, Šėtonas Velnias tikrai įviliojo žmoniją į stabmeldystės spąstus. Iki Henocho gimimo tikrojo garbinimo beveik nebebuvo. Kas nors kaip Henochas, gyvenęs tiesa ir skelbęs ją, buvo nemėgstamas ir todėl persekiojamas. (Palygink Mato 5:11, 12.)

[Rėmelis 31 puslapyje]

Ar Henochas nuėjo į dangų?

„Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties.“ Kai kuriuose Biblijos vertimuose ta Žydams 11:5 teksto dalis išversta taip, jog atrodo, kad Henochas iš tikrųjų nemirė. Pavyzdžiui, Džeimso Mofato Biblijos vertime A New Translation of the Bible sakoma: „Dėl tikėjimo Henochas buvo paimtas į dangų ir todėl niekada nemirė.“

Tačiau praėjus maždaug 3000 metų po Henocho mirties, Jėzus Kristus pareiškė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jono 3:13). The New English Bible vertime skaitome: „Niekas niekada nenuėjo į dangų, išskyrus tą, kuris atėjo iš dangaus, Žmogaus Sūnų.“ Kai Jėzus taip pasakė, net jis dar nebuvo įžengęs į dangų. (Palygink Luko 7:28.)

Apaštalas Paulius sako, kad Henochas ir kiti, sudarantys didelį debesį ikikrikščioniškųjų liudytojų, „visi mirė“ ir „nesulaukė to, kas buvo pažadėta“ (Žydams 11:13, 39). Kodėl? Kadangi visi žmonės, įskaitant Henochą, paveldėjo Adomo nuodėmę (Psalmių 50:7; Romiečiams 5:12). Vienintelė išsigelbėjimo priemonė — Kristaus Jėzaus išperkamoji auka (Apaštalų darbai 4:12; 1 Jono 2:1, 2). Henocho dienomis ta išpirka dar nebuvo sumokėta. Taigi Henochas nenuėjo į dangų, bet užmigo mirties miegu ir laukia prikėlimo žemėje (Jono 5:28, 29).

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Reproduced from Illustrirte Pracht - Bibel/Heilige Schrift des Alten und Neuen Testaments, nach der deutschen Uebersetzung D. Martin Luther’s