Pasaulyje, bet ne pasaulio

„Kadangi jūs — ne pasaulio, ... todėl jis jūsų nekenčia“ (JONO 15:19).

 1. Koks krikščionių ryšys su pasauliu, tačiau koks yra pasaulio požiūris į juos?

PASKUTINĘ naktį būdamas su savo apaštalais, Jėzus jiems tarė: „Jūs — ne pasaulio.“ Apie kokį pasaulį jis kalbėjo? Ar Jėzus anksčiau nepasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“? (Jono 3:16) Aišku, kad apaštalai priklausė tam pasauliui, nes jie buvo pirmieji parodę tikėjimą Jėzumi dėl amžinojo gyvenimo. Tad kodėl čia Jėzus pasakė, kad jo mokiniai yra atskirai nuo pasaulio? Ir kodėl jis taip pat pasakė: „Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“? (Jono 15:19)

2, 3. a) Kokio „pasaulio“ dalis nėra krikščionys? b) Kas Biblijoje sakoma apie „pasaulį“, kuriam nepriklauso krikščionys?

² Atsakymas tas, kad Biblijoje žodis „pasaulis“ (graikiškai koʹsmos) vartojamas skirtingai. Ankstesniame straipsnyje buvo paaiškinta, jog kartais Biblijoje žodis „pasaulis“ reiškia žmoniją apskritai. Tai tas pasaulis, kurį Dievas pamilo ir už kurį mirė Jėzus. Tačiau knygoje The Oxford History of Christianity rašoma: „Žodį ‛pasaulis’ krikščionys vartojo įvardinti ir tai, kas yra atskirai nuo Dievo ir priešiško jam.“ Ar tai tiesa? Katalikų rašytojas Rolanas Mineratas savo knygoje Les chrétiens et le monde (Krikščionys ir pasaulis) paaiškina: „Todėl neigiama prasme pasaulis reiškia... sritį, kurioje veikia Dievui priešiškos valdžios, dėl savo opozicijos pergalingam Kristaus valdymui sudarančios Šėtono vadovaujamą priešo imperiją.“ Tas „pasaulis“ yra žmonės, nutolę nuo Dievo. Tikrieji krikščionys nėra to pasaulio nariai, todėl jis nekenčia jų.

³ Pirmojo amžiaus pabaigoje Jonas turėjo omenyje tą pasaulį, kai rašė žodžius: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jono 2:15, 16). Jis taip pat rašė: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Pats Jėzus pavadino Šėtoną „šio pasaulio valdovu“ (Jono 12:31, ŠvR; 16:11).

Pasaulinių galybių augimas

 4. Kokia pasaulinių galybių pradžia?

⁴ Dabar esantis nuo Dievo atsiskyręs žmonijos pasaulis išsirutuliojo netrukus po Nojaus dienų Tvano, kai daugelis Nojaus palikuonių nustojo garbinti Jehovą Dievą. Pirmiausia išgarsėjo Nimrodas, miesto statytojas ir „smarkus medžiotojas, priešiškas Jehovai“ (Pradžios 10:8, 10-12; 10:9, NW). Tuo laiku didelė šio pasaulio dalis buvo organizuota į miestus karalystes, kurios kartais sudarydavo sąjungas ir kariaudavo viena prieš kitą (Pradžios 14:1-9). Kai kurie miestai karalystės imdavo valdyti kitus ir virsdavo regioninėmis galybėmis. Galop kai kurios regioninės karalystės išaugo ir tapo didelėmis pasaulinėmis galybėmis.

5, 6. a) Kokios septynios pasaulinės galybės paminėtos Biblijos istorijoje? b) Kaip šios pasaulinės galybės pavaizduotos ir kas joms duoda galią?

⁵ Sekdami Nimrodo pavyzdžiu, pasaulinių galybių valdovai negarbino Jehovos — tai parodo jų žiaurūs, smurtiški veiksmai. Tos pasaulinės galybės Rašte pavaizduotos laukiniais žvėrimis ir Biblijoje nurodytos šešios iš jų, laikui bėgant turėjusios didelę įtaką Dievo tautos gyvenime. Tai buvo Egiptas, Asirija, Babilonas, Medijos ir Persijos sąjunga, Graikija bei Roma. Buvo išpranašauta, kad po Romos iškils septintoji pasaulinė galybė (Danieliaus 7:3-7; 8:3-7, 20, 21; Apreiškimas 17:9, 10). Paaiškėjo, kad tai yra Anglijos ir Amerikos pasaulinė galybė, kurią sudaro Britanijos imperija ir jos sąjungininkė Jungtinės Valstijos, galiausiai pranokusios savo galia Britaniją. Britanijos imperija pradėjo plėtotis tuomet, kai galop išnyko paskutinė Romos imperijos liekana.a

⁶ Paskiausia septintoji pasaulinė galybė Apreiškimo knygoje pavaizduota iš neramios žmonijos jūros išnyrančiu žvėrimi su septyniomis galvomis (Izaijo 17:12, 13; 57:20, 21; Apreiškimas 13:1). Kas duoda tam valdančiam žvėriui galybę? Biblijoje yra atsakymas: „Slibinas davė jam savo jėgą, savo sostą ir didelę valdžią“ (Apreiškimas 13:2, Brb red.). Slibinas yra ne kas kitas, o Šėtonas Velnias (Luko 4:5, 6; Apreiškimas 12:9).

Būsimas Dievo Karalystės valdymas

 7. Kokia yra krikščionių viltis ir kokią įtaką ji turi jų santykiams su pasaulio vyriausybėmis?

⁷ Beveik 2000 metų krikščionys meldžia: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Jehovos Liudytojai žino, kad tik Dievo Karalystė gali įgyvendinti tikrąją taiką žemėje. Atidžiai stebėdami Biblijos pranašystes, jie yra įsitikinę, kad į tą maldą bus netrukus atsakyta ir kad Karalystė greitai imsis žemės reikalų (Danieliaus 2:44). Ištikimybė tai Karalystei skatina juos būti neutralius pasaulio vyriausybių reikaluose.

 8. Kokia vyriausybių reakcija į Dievo Karalystės valdymą, pagal 2 psalmės pranašystę?

⁸ Kai kurios šalys tvirtina laikąsi religinių principų. Tačiau iš tikrųjų jos ignoruoja faktą, kad Jehova yra visatos Suverenas ir kad jis pasodino į sostą Jėzų dangiškuoju Karaliumi, valdančiu žemę (Danieliaus 4:14; Apreiškimas 11:15). Pranašiškoje psalmėje sakoma: „Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį [Jėzų]. Jie sako: ‛Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves’“ (Psalmių 2:2, 3, Brb red.). Vyriausybės nepripažįsta Dievo „pančių“ ar „virvių“, kurios apribotų jų nacionalinį suverenitetą. Todėl Jehova sako Jėzui, savo išrinktajam Karaliui: „Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius, geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi“ (Psalmių 2:8, 9, Brb red.). Tačiau žmonijos pasaulis, už kurį mirė Jėzus, nebus visiškai ‛sudaužytas’ (Jono 3:17).

Vengti ‛žvėries ženklo’

9, 10. a) Apie ką mus perspėja Apreiškimo knyga? b) Ką reiškia nešioti ‛žvėries ženklą’? c) Kokį ženklą priima Dievo tarnai?

⁹ Apreiškime, kuris buvo duotas apaštalui Jonui, perspėjama, kad nuo Dievo nutolęs žmonijos pasaulis prieš pat savo pabaigą kels vis daugiau reikalavimų — vers „visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo“ (Apreiškimas 13:16, 17). Ką tai reiškia? Ženklas ant dešinės rankos yra tinkamas aktyvaus rėmimo simbolis. O ką reiškia ženklas ant kaktos? Leidinyje The Expositor’s Greek Testament rašoma: „Tai labai simboliška užuomina apie paprotį įžymėti kareivius bei vergus ryškia tatuiruote arba žyme, ... arba juolab apie religinį paprotį nešiotis dievo vardo įrašą kaip talismaną.“ Daugelis žmonių savo veiksmais bei žodžiais simboliškai nešioja tą ženklą pasirodydami esą „žvėries“ „vergai“ ar „kareiviai“ (Apreiškimas 13:3, 4). Apie jų ateitį žodyne Theological Dictionary of the New Testament sakoma: „Dievo priešai leidžia, kad žvėries [ženklas], paslaptingas skaičius, reiškiantis jo vardą, būtų įžymėtas ant jų kaktos ir ant vienos rankos. Tai duoda jiems dideles galimybes turėti ekonominę bei komercinę naudą, tačiau sukelia Dievo įniršį ir jie neįleidžiami į tūkstantmetę karalystę, Apr 13:16; 14:9; 20:4.“

¹⁰ Reikia vis daugiau drąsos bei ištvermės atsilaikyti prieš spaudimą priimti „ženklą“ (Apreiškimas 14:9-12). Tačiau Dievo tarnai turi tokią stiprybę, todėl dažnai yra nekenčiami ir šmeižiami (Jono 15:18-20; 17:14, 15). Užuot nešioję žvėries ženklą, jie, kaip sako Izaijas, simboliškai rašo ant savo rankos: „Priklauso Jehovai“ (Izaijo 44:5, NW). Kadangi jie dar „dūsauja ir dejuoja“ dėl atskalūniškų religijų daromų bjaurysčių, jų kaktos pažymimos simboline žyme, parodančia, kad yra verti išsaugojimo per Jehovos nuosprendžio įvykdymą (Ezechielio 9:1-7).

11. Kas leidžia žmonių vyriausybėms valdyti, kol Dievo Karalystė ims viešpatauti žemėje?

¹¹ Dievas leidžia žmonių vyriausybėms valdyti iki tol, kol Kristaus dangiškoji Karalystė visiškai paims šios žemės valdžią. Tą Dievo pakantumą politinėms valstybėms nurodė profesorius Oskaras Kulmanas savo knygoje The State in the New Testament. Jis rašo: „Dėl sunkiai suprantamos valstybės ‛laikinumo’ sąvokos pirmųjų krikščionių požiūris į valstybę buvo netvirtas; veikiau jis, matyt, buvo prieštaringas. Pabrėžiu — matyt. Mums pakanka paminėti Romiečiams 13:1 — ‛kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdžiai’ — kartu su Apreiškimo 13: valstybė — kaip žvėris iš bedugnės.“

„Žvėris“ ir „ciesorius“

12. Koks yra nuosaikus Jehovos Liudytojų požiūris į žmonių vyriausybes?

¹² Būtų neteisinga daryti išvadą, kad visi asmenys, turintys vyriausybines pareigas, yra Šėtono įrankiai. Daugelis pasirodė esą teisingi žmonės; toks buvo prokonsulas Sergijus Paulius, Biblijoje pavadintas „išmintingu vyru“ (Apaštalų darbai 13:7). Kai kurie valdovai drąsiai gynė mažumos teises vadovaudamiesi Dievo duota sąžine, nors nežinojo nei apie Jehovą, nei apie jo tikslus (Romiečiams 2:14, 15). Neužmiršk, kad Biblijoje žodis „pasaulis“ vartojamas dviem skirtingomis reikšmėmis: žmonijos pasaulis, kurį Dievas myli ir kurį mes turime mylėti, bei žmonių, nutolusių nuo Jehovos, pasaulis, kurio dievas yra Šėtonas ir nuo kurio mes turime būti atsiskyrę (Jono 1:9, 10; 17:14; 2 Korintiečiams 4:4, Brb red.; Jokūbo 4:4). Todėl Jehovos tarnai turi nuosaikų požiūrį į žmogaus valdymą. Mes nesikišame į politinius reikalus, nes tarnaujame kaip Dievo Karalystės ambasadoriai, arba pasiuntiniai, ir savo gyvenimą esame paaukoję Dievui (2 Korintiečiams 5:20). Kita vertus, mes sąžiningai paklūstame valdžią turintiems žmonėms.

13. a) Koks yra Jehovos požiūris į žmonių vyriausybes? b) Iki kokios ribos krikščionys paklūsta žmonių vyriausybėms?

¹³ Tokiu nuosaikumu išreiškiamas paties Jehovos Dievo požiūris. Jei pasaulinės galybės ir netgi mažos šalys piktnaudžiauja valdžia, engia savo žmones arba persekioja tuos, kurie garbina Dievą, joms, be abejo, tinka jų, kaip žvėrių, pranašiškas apibūdinimas (Danieliaus 7:19-21; Apreiškimas 11:7). Tačiau jei nacionalinės vyriausybės tarnauja Dievo tikslams teisingai palaikydamos įstatymus bei tvarką, jis laiko jas „tarnais“ (Romiečiams 13:6, ŠvR). Jehova tikisi, kad jo tauta gerbs žmonių vyriausybes ir bus pavaldi joms, bet jų priklausomybė nėra beribė. Jei žmonės reikalauja iš Dievo tarnų to, ką draudžia Dievo įstatymas, arba jei jie draudžia daryti, ko Dievas reikalauja iš savo tarnų, pozicija turi būti tokia pat kaip apaštalų, būtent: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:29).

14. Kaip krikščionių paklusnumą žmonių vyriausybėms paaiškino Jėzus? Kaip Paulius?

¹⁴ Jėzus pasakė, kad jo pasekėjai turės įsipareigojimų ir valstybei, ir Dievui: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:21). Apaštalas Paulius buvo įkvėptas parašyti: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai... Bet jei darai bloga — bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate“ (Romiečiams 13:1, 4-6). Nuo pirmojo mūsų eros amžiaus iki pat šių dienų krikščionys turi paisyti valstybės reikalavimų. Jie turi įžvelgti, ar paklusnumas tiems reikalavimams veda į kompromisą dėl savo garbinimo, ar tie reikalavimai yra teisėti ir būtina juos sąžiningai vykdyti.

Sąžiningi piliečiai

15. Kaip Jehovos Liudytojai, būdami sąžiningi, atiduoda ciesoriui tai, ką privalo?

¹⁵ Politinės „viešosios valdžios“ yra Dievo „tarnaitės“, jei jos atlieka Dievo patvirtintą vaidmenį, įskaitant teisę „bausti piktadarius ir pagirti geradarius“ (1 Petro 2:13, 14, Brb red.). Jehovos tarnai sąžiningai atiduoda ciesoriui, ko jis teisėtai reikalauja mokesčiais ir kiek jų Biblija išlavinta sąžinė leidžia, ‛yra klusnūs viršininkams ir vyresnybei, ... pasiryžę kiekvienam geram darbui’ (Titui 3:1). „Geras darbas“ — tai ir pagalba kitiems, pavyzdžiui, nukentėjusiems per katastrofą. Daugelis žmonių kalba apie Jehovos Liudytojų parodytą gerumą artimui tokiose situacijose (Galatams 6:10).

16. Kokius gerus darbus Jehovos Liudytojai sąžiningai daro vyriausybėms ir artimui?

¹⁶ Jehovos Liudytojai myli savo artimą ir supranta, kad geriausia, ką jie gali padaryti žmonėms, — padėti įgyti aiškų supratimą apie Dievo tikslą įkurti teisingą „naują dangų ir naują žemę“ (2 Petro 3:13). Aukštų moralinių Biblijos principų mokymu ir jų laikymusi jie turtina žmonių visuomenę apsaugodami daugelį nuo nusižengimo. Jehovos tarnai laikosi įstatymų ir yra pagarbūs vyriausybės tarnautojams, pareigūnams, teisėjams bei miestų valdžiai, atiduodami ‛garbę, kuriam tai pridera’ (Romiečiams 13:7, ŠvR). Tėvai Liudytojai noriai bendradarbiauja su savo vaikų mokytojais ir padeda savo vaikams gerai mokytis, kad šie vėliau galėtų užsidirbti pragyvenimui ir nebūtų našta visuomenei (1 Tesalonikiečiams 4:11, 12). Savo susirinkimuose Liudytojai yra prieš rasinį nusistatymą bei klasinį susiskaldymą ir labai stengiasi stiprinti šeimos gyvenimą (Apaštalų darbai 10:34, 35; Kolosiečiams 3:18-21). Tad savo veiksmais Liudytojai parodo, kad kaltinimai, esą jie nesirūpina šeima bei visuomenės reikalais, yra melagingi. Todėl teisingi yra apaštalo Petro žodžiai: „Tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones“ (1 Petro 2:15).

17. Kaip gali krikščionys „elgtis protingai su pašaliniais“?

¹⁷ Taigi nors tikrieji Kristaus pasekėjai „ne iš pasaulio“, jie vis dėlto yra žmonijos visuomenės nariai ir privalo „elgtis protingai su pašaliniais“ (Jono 17:16; Kolosiečiams 4:5, Brb red.). Kol Jehova leis viešosioms valdžioms būti jo tarnaitėmis, mes rodysime joms tinkamą pagarbą (Romiečiams 13:1-4). Būdami politiškai neutralūs, mes meldžiamės už „karalius ir visus valdovus“, ypač kai jiems tenka priimti sprendimus, kurie gali būti svarbūs mūsų garbinimo laisvei. Mes ir toliau tai darysime, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visapusiškai atsiduodami Dievui ir būdami santūrūs“, kad „visokie žmonės būtų išgelbėti“ (1 Timotiejui 2:1; 2:2-4, NW).

[Išnaša]

Kartojimo klausimai

◻ Kokio „pasaulio“ dalis yra krikščionys, tačiau kokiam „pasauliui“ jie negali priklausyti?

◻ Ką vaizduoja ‛žvėries ženklas’ ant žmogaus rankos arba kaktos ir kokius ženklus turi ištikimi Jehovos tarnai?

◻ Koks yra nuosaikus krikščionių požiūris į žmonių vyriausybes?

◻ Kokiais būdais Jehovos Liudytojai prisideda prie žmonių visuomenės gerovės?

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Biblijoje parodoma, kad žmonių vyriausybė gali būti ir kaip Dievo tarnaitė, ir kaip žvėris

[Iliustracija 17 puslapyje]

Rodydami meilingą rūpinimąsi kitais, Jehovos Liudytojai turtina savo visuomenes