Agora — senovės Atėnų centras

IŠSILAVINUSIOJI Atėnų visuomenė sujudo! To Graikijos miesto prekyvietėje — agoroje nuolat išgirsi naujų idėjų. Tačiau šį kartą visai kas kita. Vos įžengęs į miestą, vienas žydų kilmės vyras buvo palaikytas „svetimų dievybių skelbėju“. ‛Tiems, kurie pasitaikė čia būti’, jis kalbėjo apie neįprastus dalykus. „Ką šis plepys nori pasakyti?“ — klausė išdidieji epikūrininkai ir rimtai nusiteikę stoikai (ŠR). Taigi Atėnų agora buvo vieta, kur vykdavo vieši debatai visokiausiomis temomis. Bet pasakoti apie svetimus dievus — ne, to jau tikrai per daug! (Apaštalų darbai 17:17, 18, NTP)

Taip įtariai reagavo atėniečiai, kai apaštalas Paulius pirmą kartą ėmė skelbti Atėnų agoroje. Jis kalbėjo apie Jėzų Kristų ir prikėlimą. Turint omenyje imlią Atėnų kultūrą, kuo keistos pasirodė naujos agoroje skelbiamos idėjos?

Atėnuose atsiranda vieša aikštė

Iš tiesų savita buvo pati agora; savitas ir jos vaidmuo religiniame bei viešajame atėniečių gyvenime. Atėnų agora — tai šiek tiek nuožulni, maždaug 10 hektarų ploto sritis į šiaurės vakarus nuo Akropolio. Atrodo, kad šeštojo šimtmečio p. m. e. pradžioje, Atėnų valstybės veikėjo ir įstatymų leidėjo Solono gyvenamuoju laikotarpiu, šis žemės sklypas buvo paskirtas miesto viešajai aikštei. Įkūrus Atėnuose demokratiją ir dėl to vis labiau propaguojant miesto gyvenimą, prasidėjo žaibiškos statybos. Taip agora atgijo ir laikui bėgant tapo labai reikšminga.

Graikiškas žodis a·go·raʹ kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „sueiti, susirinkti“. Tai atitinka agoros paskirtį: ji — svarbiausia miesto sueigų vieta. Agora tapo visuomeninio bei viešojo gyvenimo centru. Šioje aikštėje buvo miesto administravimo bei teismų įstaigos, čia būrėsi prekybininkai ir verslininkai, vyko graikų teatro vaidinimai, atletų pasirodymai bei išprususių žmonių pokalbiai.

Ar nenorėtum pavaikščioti po buvusią Atėnų agorą ir pažiūrėti, kas liko iš jos šventyklų, kolonadų, statulų, paminklų bei viešųjų statinių? Palikime triukšmingą, judrų šiuolaikinį miestą ir nusikelkime į agoros praeitį — pakeliaukime žvyruotais takais, vingiuojančiais pro tylius marmuro griuvėsius, raižytus akmenis bei nutrupėjusius portalus, apaugusius piktžolėmis ir laukiniais augalais.

Šventyklos, šventovės ir dievai globėjai

Lankytojus stebina daugybė šventyklų, šventovių bei kitų vietų, skirtų įvairioms dievybėms. Visa tai turėjo padaryti agorą svarbiu garbinimo centru, nusileidžiančiu tik Akropoliui. Atėnų klasikos aukso amžiuje religija apėmė visas viešojo gyvenimo sritis. Tai neišvengiamai reiškė, kad vyriausybinių žinybų bei vykdomosios valdžios tarnybų „dievams globėjams“ agoroje buvo skirtos specialios šventyklos.

Žymiausias iš šių statinių buvo Hefaisto šventykla. Deivė Atėnė su Hefaistu turėjo daug ką bendra. Šie abu dievai buvo garbinami toje šventykloje kaip menų ir amatų globėjai. Archeologiniai metalo dirbinių bei keramikos radiniai, aptikti prie šios šventyklos, rodo, kad ji priklausė graikų dievui Hefaistui, globojusiam menus, susijusius su ugnimi. Tikriausiai septintajame m. e. amžiuje ši gerai išsilaikiusi šventykla buvo paversta šv. Jurgio Graikų stačiatikių bažnyčia, nors tam tikslui šiandien nenaudojama.

Žinoma, dievo globėjo reikėjo ir pačiai agorai. Juo buvo Dzeusas Agorietis, laikomas iškalbos meno įkvėpėju; jam buvo skirtas puošnus altorius, padarytas iš brangaus Pentelio marmuro. (Palygink Apaštalų darbų 14:11, 12.) Gretimai esantį Didžiosios Deivės Motinos altorių supo įspūdingai išdėstyti mitinių herojų paminklai.

Paėję pirmyn, matome nedidelę Jono šventyklą. Anot geografo Pausanijaus, tai Apolono Tėvo šventykla. Kodėl? Pasak senovės graikų legendos, jis buvo jonėnų giminės pradininko Jono tėvas, o atėniečiai ir kilę iš šios giminės.a Dėl tokios savo padėties Apolonas buvo vienas iš dievų, globojusių valstybės administracines struktūras, ypač įvairias mieste įsikūrusias brolijas.

Šiek tiek šiauriau aptinkame klintinių uolienų liekanas: čia būta mažesnės šventyklos, statytos ketvirtojo šimtmečio p. m. e. viduryje. Šioje vietoje garbintas Dzeusas bei Atėnė Fratrija — dvi svarbiausios dievybės, protėvių religinių brolijų globėjos. Narystė šiose brolijose buvo vos ne būtina sąlyga visiems Atėnų miesto piliečiams. Perėję gatvę, randame Dvylikos dievų aukuro likučius.

Netoliese stūkso Dzeuso Nugalėtojo stoja; čia irgi buvo garbinama ši svarbiausia graikų dievybė, tik šiuokart kaip laisvės ir išgelbėjimo dievas. Ši kolonada, arba stoja, buvo mėgiama sueigų bei pasivaikščiojimų vieta. Sakoma, jog susitikti su draugais čionai ateidavo žymusis filosofas Sokratas; jie galbūt sėdėdavo ir kalbėdavosi arba tiesiog vaikštinėdavo. Daugelis aukų bei dovanų, puošiančių šią stoją, pavyzdžiui, žuvusių Atėnų gynėjų skydai, betarpiškai liudija apie miesto išlaisvinimą ar jo išsaugotą laisvę.

Panatenajų gatvė

Agorą įstrižai kerta platus žvyruotas kelias, vadinamas Panatenajų gatve. Kelio pavadinimas bei savitumas susiję su tautine Atėnų švente — Panatenajomis. Per šventę šiuo keliu nuo Procesijų namų (esančių prie pat miesto vartų) iki Akropolio buvo nešama deivės Atėnės skraistė. Vienas iš Partenono frizų padeda mums įsivaizduoti tos šventinės eisenos iškilmingumą bei didingumą: kavalerija, lenktynių vežimai, aukojamos karvės bei avys, jaunuoliai ir mergaitės, nešantys aukojimui reikalingus įrankius. Eiseną stebėdavo Atėnų miesto piliečiai ir svečiai, kurių patogumu planuodami agorą visiškai pasirūpino architektai. Pavyzdžiui, kolonados su terasomis bei laiptais buvo sumaniai nukreiptos tiesiai į procesijų kelią. Gausybė laiptų, iškirstų kolonadų priekyje, talpindavo daug žiūrovų.

„Pilnas stabų“

Šventyklų, statulų bei paminklų ten buvo tiek daug, jog nenuostabu, kad apaštalas Paulius ‛netvėrė apmaudu, matydamas pilną stabų miestą’ (Apaštalų darbai 17:16). Paulių pritrenkė tai, ką išvydo įžengęs į agorą. Dievo Hermio statulų su pabrėžtais lytiniais organais buvo tokia gausybė, kad joms sutalpinti prireikė viso portiko — Hermio stojos. Kituose Hermio atvaizduose ant jo rūbų matėsi nupieštos ryškios svastikos — vaisingumo ir gyvybės simboliai. Čia buvo ir Veneros Gimdytojos, seksualinės meilės deivės, statula bei Dioniso skulptūra su daugybe falą vaizduojančių kryžių. Agoros „šventumą“ ženklino ties riba esantis akmuo su „šventu“ vandeniu, skirtu iškilmingai apsivalyti visiems ten įeinantiesiems.

Turint omenyje tokį didelį religingumą, nesunku suprasti, kodėl Paulius atsidūrė pavojuje. Jį įtarė esant „svetimų dievybių skelbėju“, o tuometinis įstatymas teigė, kad ‛niekas negali turėti kokių kitų ar naujų dievų; niekas negali slaptai garbinti jokių svetimų dievų, nebent tai būtų viešai leista’. Tad nenuostabu, kad apaštalas buvo nuvestas į Areopagą ir apklaustas (Apaštalų darbai 17:18, NTP; 17:19).

Administracinis centras

Apskritame pastate, tole, buvo įsikūrusi Atėnų vyriausybė. Daug miesto valdžios atstovų likdavo čia nakvoti, — taigi atsakingi pareigūnai visada būdavo vietoje. Tole buvo laikomi svarsčių bei saikų pavyzdžiai. Įvairių administracinių skyrių patalpos glaudėsi šalia. Kalvos šlaito terasą į šiaurės vakarus nuo tolo užėmė Tarybos namai. Čia 500 asmenų taryba rengdavo sueigas: komisijos ruošdavo įstatymus, kuriuos vėliau priimdavo Visuotinis susirinkimas.

Kitas svarbus miesto pastatas — Karališkoji stoja. Tai karališkojo Atėnų archonto, vieno iš trijų svarbiausių miesto magistratų, būstinė. Čia jis spręsdavo įvairius administracinius religijos bei teisės klausimus. Tikėtina, kad būtent čia buvo iškviestas bedievybe kaltinamas Sokratas. Ant priešais esančio pastato sienų matosi įrėžti senovės Atėnų įstatymai. Ant akmens, stūksančio priešais tą pastatą, kasmet, pradėdami eiti savo pareigas, prisiekdavo archontai, arba vyriausieji magistratai.

Atalo stoja

Geriausiai išsilaikęs pastatas agoroje — Atalo stoja. Pergamo karalius Atalas (antrasis amžius p. m. e.), kaip ir kai kurie kiti Viduržemio šalių karališkųjų šeimų palikuonys, būdamas jaunas mokėsi Atėnų mokyklose. Įžengęs į sostą, jis dovanojo savo alma mater miestui šią didingą stoją.

Atalo stoja — puošni dengta vaikštynių vieta — daugiausia buvo skirta neoficialiems pašnekesiams. Nuo jos aũkštų bei terasos buvo galima puikiai stebėti eisenas; vėliau, galbūt dėl savo populiarumo, ši pasivaikščiojimų vieta tapo mėgiamu prekybos centru. Krautuves pirkliams tikriausiai nuomojo valstybė, taigi stoja buvo pelno šaltinis.

Atstatyta Atalo stoja yra puikus geometrinės kompozicijos pavyzdys. Jos bendros proporcijos, akį traukiantys skirtingo dydžio aukštutinių bei žemutinių kolonų orderiai, įdomus šviesos ir šešėlių žaismas, statybinių medžiagų sodrumas bei puošnumas — visa tai daro stoją savitą. Vienodumo vengiama įvairiai: ypač pasirenkant trejopus kapitelius — dorėninį, jonėninį bei Egipto.

Kultūrinės veiklos vieta

Vienas pastatas — Koncertų salė buvo daugelio Atėnų kultūrinių įvykių vieta. Tai Agripos Vipsanijaus, Romos imperatoriaus Augusto žento, dovana. Priekinė pastato dalis išklota įvairiaspalviu marmuru. Auditorijos su maždaug 1000 sėdimųjų vietų ilgis — 25 metrai; ją iš pradžių dengė stogas be vidinių atramų. Tai buvo vienas iš drąsiausių žinomų senovės stogdengystės eksperimentų! Tačiau, matyt, daugelis ten vykusių pramogų tikriesiems krikščionims, besilaikantiems aukštų moralės normų, buvo nepriimtinos (Efeziečiams 5:3-5).

Atrodo, kad senovės laikų smalsuoliai lankydavosi Panteinoso bibliotekoje. Palei jos sienas stovėjo daugybė spintų su papiruso rankraščių ritiniais bei pergamentais. Nuo svarbiausio tos bibliotekos kambario į vakarus driekėsi kiemo kolonų eilė — maloni pasivaikščiojimų, skaitymo ar pamąstymo vieta. Rastas įrašas su dviem bibliotekos taisyklėmis. Jose sakoma: „Knygų išsinešti negalima“ ir „[Biblioteka] atidaryta nuo pirmos iki šeštos valandos“.

Agora šiandien

Antikos pasaulį tyrinėjantys Amerikos mokyklos archeologai pastaraisiais metais atkasė beveik visą agorą. Taikiai ilsėdamasi aukštai iškilusio Akropolio šešėlyje, ji tapo mėgstama vieta visų turistų, norinčių žvilgtelėti į senovės Atėnų istoriją.

Gretimai esantis Monastirakio sendaikčių turgus, nutolęs per keletą žingsnių nuo agoros ir Akropolio, vilioja pažvelgti į dar vieną žavų pasaulį. Čia lankytoją maloniai nustebina graikų folkloras, judrus Vidurio Rytų stiliaus turgus bei derybos dėl kainų. Ir žinoma, lankytojas čia pamatys Jehovos Liudytojus, džiaugsmingai darančius tai, ką daugiau kaip prieš 1900 metų darė apaštalas Paulius: viešai skelbiančius gerąją Karalystės naujieną ‛tiems, kurie pasitaiko čia būti’.

[Išnaša]

[Rėmelis 28 puslapyje]

Prekyba Atėnuose

Agora buvo ne tik intelektualinis Atėnų miesto centras, bet ir svarbiausia miesto prekyvietė. Atėnai tapo svarbiausia prekybos vieta būtent dėl savo tvirtos valiutos bei skrupulingų archontų, įgaliotų užtikrinti visų verslo sandėrių sąžiningumą bei teisingumą.

Atėnai išveždavo vyną, alyvų aliejų, medų, marmurą bei tokias pramonines prekes kaip keramika ir perdirbti metalai. Mainais daugiausia įsiveždavo kviečius. Kadangi Atikoje (sritis aplink Atėnus) gaminamų prekių nepakako savo gyventojams išmaitinti, komercinės prekybos normos buvo griežtos. Pirėjo (Atėnų uosto) turguje visada turėjo būti užtenkamai šviežio maisto aprūpinti ir miestą, ir kariuomenę. Prekybininkams nebuvo leidžiama kaupti atsargų, kad galėtų parduoti jas aukštesnėmis kainomis užėjus stygiui.