Ar tu regi Neregimąjį?

1, 2. a) Kodėl galėjo atrodyti, kad Mozei gresia didelis pavojus? (Žiūrėk paveikslėlį puslapio viršuje.) b) Kodėl Mozė nepabūgo faraono pykčio?

GALINGAJAM faraonui egiptiečiai lenkėsi tarsi dievui. Vienoje knygoje sakoma, kad, žmonių akimis, jis „išmintimi ir galia pranoko visas žemiškas būtybes“ (When Egypt Ruled the East). Norėdamas, kad pavaldiniai jo bijotų, faraonas nešiojo karūną su kobros, pasiruošusios kirsti, figūra. Karūna visiems primindavo, kokia staigi žūtis laukia valdovo priešų. Tik įsivaizduok, kaip jautėsi Mozė, kai Jehova jam pasakė: „Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą — izraelitus iš Egipto“ (Iš 3:10).

² Atkeliavęs į Egiptą ir paskelbęs Dievo žinią, Mozė užsitraukė faraono rūstybę. Kraštą nualinus devynioms bausmėms, įniršęs valdovas Mozę perspėjo: „Saugokis pamatyti mano veidą, nes tą dieną, kai pamatysi mano veidą, mirsi“ (Iš 10:28). Prieš pasitraukdamas iš faraono akivaizdos, Mozė dar išpranašavo, kad pirmagimis jo sūnus mirs (Iš 11:4-8). Tada izraelitams pasakė, kad kiekviena šeima privalo papjauti ožiuką ar avinėlį ir jo krauju patepti durų staktas ir sąramą. Egiptiečiams, dievo Ra garbintojams, avinėlis, beje, buvo šventas (Iš 12:5-7). Mozės galvoje galbūt sukosi mintis: kaip į visa tai reaguos faraonas? Bet Mozės nekaustė baimė. Tikėjimu jis pakluso Jehovai ir nepabūgo karaliaus pykčio, „nes buvo tvirtas, tarytum regėtų Neregimąjį“. (Perskaityk Hebrajams 11:27, 28.)

 3. Kokius klausimus aptarsime?

³ Ar ir tu tiki taip tvirtai, tarsi regėtum Dievą? (Mt 5:8) Kad paaštrintume savo dvasinę regą ir gebėtume matyti Neregimąjį, darsyk pasigilinkime į Mozės pavyzdį. Kaip tikėjimas Jehova apsaugojo jį nuo žmonių baimės? Kaip jis parodė, kad Dievo pažadais tiki? Ir kaip, regėdamas Neregimąjį, Mozė liko tvirtas, kai visai tautai iškilo grėsmė?

 4. Kokia, žmogišku požiūriu, buvo Mozės padėtis, lyginant su faraono?

⁴ Žmogišku požiūriu, Mozė nė iš tolo neprilygo faraonui. Juk visa, net jo gyvybė, buvo valdovo rankose. Jehovai jis sakė: „Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto?“ (Iš 3:11) Maždaug prieš keturiasdešimt metų Mozė pats paliko Egiptą, tad galbūt mąstė: ar protinga grįžti atgal ir rūstinti faraoną?

5, 6. Kodėl Mozė bijojo Jehovos, o ne faraono?

⁵ Iki Mozei išsiruošiant į Egiptą, Jehova norėjo įdiegti savo tarnui vieną svarbią tiesą. Vėliau pats Mozė ją užrašė Jobo knygoje: „Pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis“ (Job 28:28). Kad padėtų jam išsiugdyti tokią baimę, kuri skatintų elgtis išmintingai, Jehova pabrėžė skirtumą tarp žmogaus ir Visagalio. Jis retoriškai klausė: „Kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, Viešpats?“ (Iš 4:11)

⁶ Ką tad Mozė suprato? Kad nėra ko bijoti. Jeigu Jehova jį siuntė pas faraoną su žinia, tai padės tą žinią ir pranešti. Kas toks yra faraonas, lyginant su Jehova? Be to, Dievo tarnai Egipte jau ne sykį buvo papuolę į rimtą pavojų. Mozė tikriausiai apmąstė, kaip, valdant ankstesniems faraonams, Jehova apsaugojo Abraomą, Juozapą ir net jį patį (Pr 12:17-19; 41:14, 39-41; Iš 1:22—2:10). Taigi tikėdamas Neregimuoju Jehova, Mozė drąsiai stojo prieš faraoną ir paskelbė visus Dievo žodžius iki vieno.

 7. Kaip tikėjimas padėjo vienai mūsų sesei nepasiduoti žmonių baimei?

⁷ Tikėjimas Jehova padėjo nugalėti žmonių baimę ir mūsų sesei Elai iš Estijos. 1949-aisiais ją areštavo KGB. Nuovadoje Elą privertė išsirengti spoksant jauniems milicininkams. „Jaučiausi pažeminta, — pasakoja sesė. — Tačiau pasimeldžiau Jehovai ir atgavau dvasios ramybę.“ Paskui ją trims dienoms uždarė vienutėje. Ela prisimena: „Saugumiečiai šaukė: „Mes padarysime, kad Jehovos vardas Estijoje būtų užmirštas visiems laikams! Tave išvešim į lagerį, kitus — į Sibirą.“ Šaipydamiesi klausė: „Kur tavo Jehova?“ Ar tokie bauginimai susilpnino Elos ryžtą? Tardytojams ji drąsiai pasakė: „Žinote, aš viską apgalvojau. Jau verčiau kalėti ir išsaugoti gerus santykius su Dievu, negu būti laisvai ir prarasti jo palankumą.“ Jehova Elai buvo toks realus, lyg stovėtų greta. Tvirtas tikėjimas padėjo sesei išsaugoti ištikimybę.

8, 9. a) Kas padeda įveikti žmonių baimę? b) Apie ką turėtum mąstyti, kad žmonių baimei nepasiduotum?

⁸ Tikėjimas Jehova padės ir tau įveikti baimę. Jei įtakingi valdininkai bandytų uždrausti garbinti Dievą, galime išsigąsti, pasijusti labai menki. Gali atrodyti, kad visa, net mūsų gyvybė, yra jų rankose. Galbūt pirštųsi mintis, jog neverta toliau tarnauti Jehovai ir pykdyti valdžią. Bet nepamiršk: žmonių baimę įveiksi bijodamas Dievo. (Perskaityk Patarlių 29:25.) Jehova sako: „Ko tu bijai? Žmogaus? Jis marus! Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė!“ (Iz 51:12, 13)

⁹ Mąstyk apie tai, koks yra mūsų visagalis Tėvas. Jis mato savo persekiojamų tarnų vargus ir užuojautos skatinamas juos gelbėja (Iš 3:7-10). Jei tektų ginti savo tikėjimą valstybės pareigūnų akivaizdoje, atmink Jėzaus žodžius: „Neimkite nerimauti, kaip ir ką kalbėsite: tą valandą jums bus duota, ką kalbėti“ (Mt 10:18-20). Pasaulio lyderiai prieš Jehovą yra bejėgiai. Jeigu jau šiandien stiprinsi savo tikėjimą, matysi, kad Jehova yra arti, visada pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką.

10. a) Kokį paliepimą 1513 metų p. m. e. nisano mėnesį Jehova davė izraelitams? b) Kodėl Mozė tam paliepimui pakluso?

¹⁰ Jehova 1513 metų p. m. e. nisano mėnesį liepė Mozei ir Aaronui perduoti izraelitams neįprastą paliepimą. Jie turėjo papjauti sveiką, be kliaudos avinėlį ar ožiuką ir jo krauju patepti durų staktas (Iš 12:3-7). Ar Mozė paklausė? Apaštalas Paulius apie jį rašė: „Tikėjimu jis suruošė Paschą ir šlakstymą krauju, kad naikintojas neliestų jų pirmagimių“ (Hbr 11:28). Mozė žinojo, jog Dievo žodžiai visada išsipildo, ir neabejojo, kad visi pirmagimiai Egipte žus.

11. Kodėl Mozė perspėjo tautiečius?

¹¹ Jo paties sūnūs tuo metu tikriausiai buvo Midjane, toli nuo tos vietos, kur Jehova siuntė „naikintoją“a (Iš 18:1-6). Tačiau ant plauko kabojo kitų izraelitų pirmagimių gyvybės. Mozė mylėjo savo tautiečius, todėl skubiai „sušaukė visus Izraelio seniūnus ir tarė jiems: ‘Eikite [...] ir papjaukite Paschos avinėlį’“ (Iš 12:21).

12. Kokią svarbią žinią mes garsiname?

¹² Šiandien angelų vadovaujami Jehovos tarnai skelbia svarbią žinią: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę, nes atėjo jo teismo valanda! Garbinkite Tą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir vandens šaltinius!“ (Apr 14:7) Garsinti šią žinią dabar ypač svarbu. Turime raginti aplinkinius palikti didžiąją Babelę, kad nepatirtų „jos negandų“ (Apr 18:4). Pateptieji krikščionys drauge su „kitomis avimis“ kviečia visus žmones susitaikyti su Dievu (Jn 10:16; 2 Kor 5:20).

13. Kas žadina mūsų ryžtą pasakoti gerąją naujieną?

¹³ Esame įsitikinę, kad gyvename laikotarpiu, Biblijoje vadinamu „teismo valanda“. Jehova tikrai ne veltui mus skatina be atidėliojimų atsidėti evangelizacijai. Regėjime apaštalas Jonas matė „keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose ir laikančius keturis žemės vėjus“ (Apr 7:1). Ar tikėjimo akimis regi tuos angelus, pasirengusius paleisti pražūtingus didžio suspaudimo vėjus? Jei taip, gerąją naujieną pasakosi su dar didesniu ryžtu.

14. Kas mus skatina įspėti nedorėlį „gręžtis nuo savo nedoro kelio“?

¹⁴ Tikrieji krikščionys jau dabar džiaugiasi draugyste su Jehova ir puoselėja viltį gyventi amžinai. Bet sykiu nepamiršta pareigos įspėti nedorėlį „gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas“. (Perskaityk Ezechielio 3:17-19.) Aišku, Dievo žinią skelbiame ne vien dėl to, kad išvengtume kraujo kaltės. Mes mylime Jehovą, mylime ir savo artimą. Ką iš tiesų reiškia mylėti ir atjausti, puikiai byloja Jėzaus alegorija apie gailestingąjį samarietį. Pamąstykime: ar aš, kaip anas samarietis, irgi jaučiu žmonėms gailestį? Ar tas gailestis skatina mane pasakoti jiems apie Jehovą? Juk nenorime būti kaip alegorijoje minėtas kunigas ar levitas ir ieškoti dingsties, taip sakant, apeiti „kita puse“ (Lk 10:25-37). Tikėjimas Dievo žodžiais ir meilė artimui žadins mūsų norą, kol dar yra laiko, atsidėti tarnybai.

15. Kodėl izraelitai jautėsi kaip spąstuose?

¹⁵ Tikėjimas Neregimuoju Mozei padėjo ir tada, kai tautai, išėjusiai iš Egipto, kilo rimta grėsmė. Biblijoje rašoma: „Izraelitai žvalgydamiesi pamatė, kad egiptiečiai juos vejasi. Siaubo apimti izraelitai šaukėsi Viešpaties“ (Iš 14:10-12). Ar tokia kebli situacija žmonėms turėjo būti netikėta? Anaiptol. Jehova iš anksto buvo pasakęs: „Aš sukietinsiu faraono širdį, ir jis vysis juos, idant būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę. O egiptiečiai žinos, kad aš esu Viešpats“ (Iš 14:4). Bet izraelitai stokojo tikėjimo. Jie matė tik tai, kas akimis regima: priešaky neperbrendama Raudonoji jūra, už nugaros — atidundantys faraono kovos vežimai, o juos pačius veda aštuoniasdešimtmetis kerdžius. Žmonės pasijuto tarsi spąstuose.

16. Kaip tikėjimas padėjo Mozei likti tvirtam prie Raudonosios jūros?

¹⁶ Bet Mozė nesusvyravo. Tikėjimas jam leido matyti daugiau nei vien jūrą ar faraono vežimus. Mozė regėjo būsimą išgelbėjimą — žinojo, kad už izraelitus kovos Jehova. (Perskaityk Išėjimo 14:13, 14.) Mozės tikėjimas įkvėpė ir tautiečius. „Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą kaip per sausumą, — sakoma Biblijoje, — o mėginę tai padaryti egiptiečiai buvo paskandinti“ (Hbr 11:29). Izraelis tada „pabūgo Viešpaties ir patikėjo Viešpačiu ir jo tarnu Moze“ (Iš 14:31).

17. Kaip ateityje bus išbandytas mūsų tikėjimas?

¹⁷ Artėja metas, kai atrodys, jog ir mums gresia pražūtis. Iki prasidedant Armagedonui, valdžios jau bus susidorojusios su daug didesnėmis religinėmis organizacijomis nei mūsų (Apr 17:16). Savo garbintojų tautą Jehova apibūdina kaip tuos, kurie gyvena „beginklių kaimų krašte, [...] be mūro sienų, neturinčius nei velkių, nei durų“ (Ez 38:10-12, 14-16). Atrodys, kad nėra jokių šansų išlikti. Kas tuomet dėsis tavo galvoje?

18. Kas per didį suspaudimą mums padės likti tvirtiems?

¹⁸ Neturėtume pasiduoti baimei. Puolimą prieš savo tautą Jehova jau seniai išpranašavo. Be to, nusakė ir puolimo baigtį: „Tą dieną, kai Gogas įkels koją į Izraelio žemę, — tai Viešpaties Dievo žodis, — užvirs mano pyktis“ (Ez 38:18-23). Jehova tada padarys galą visiems, kas kėsinosi pakenkti jo garbintojams. Tavo tikėjimas tą „didingąją ir baisiąją Viešpaties dieną“ padės tau nepalūžti ir leis pamatyti Jehovos išgelbėjimą (Jl 3:4, 5 [2:31, 32, Brb]).

19. a) Koks ryšys siejo Mozę su Jehova? b) Kas Biblijoje pažadama tiems, kurie visur pripažįsta Jehovą?

¹⁹ Tiems svarbiems įvykiams ruoškimės jau dabar — būkime tvirti, tarytum regėtume Neregimąjį. Stiprinkime savo ryšį su Jehova reguliariai tyrinėdami jo Žodį ir jam melsdamiesi. Mozė puoselėjo labai artimą draugystę su Jehova, jo įgalintas nuveikė įstabių darbų, buvo išties didis pranašas. Biblijoje net sakoma, kad Jehova Mozę „pažinojo veidas į veidą“ (Įst 34:10, Jr). Ir tau, jei nepristigsi tikėjimo, Jehova bus toks realus, lyg regėtum jį šalia. Pripažink jį visur ir, kaip pažadama Biblijoje, „jis ištiesins tavo kelius“ (Pat 3:6).