‛Gyventi tikėjimu, o ne regėjimu’

„Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 KORINTIEČIAMS 5:7, Brb red.).

 1. Ką reiškia ‛gyventi tikėjimu’?

KASKART, kai meldžiamės laikydamiesi Dievo Žodžio nurodymų, mes parodome turį tam tikrą tikėjimą. Jį taip pat parodome, kai pradedame liudyti kitiems apie Dievo Karalystę. O kai paaukojame savo gyvenimą Jehovai, įrodome, kad trokštame ‛gyventi tikėjimu’ — tai yra laikytis gyvenimo kelio, kuriuo mus veda tikėjimas (2 Korintiečiams 5:7; Kolosiečiams 1:9, 10).

 2. Kodėl žmogaus dalyvavimas susirinkimo veikloje dar neįrodo, kad jis turi tikėjimą?

² Jei iš tiesų norime gyventi tikėjimu, jis turi būti tvirtai pagrįstas (Žydams 11:1, 6). Jehovos Liudytojai patraukia daug žmonių dėl savo aukštų moralės normų ir tarpusavio meilės. Tai puiki pradžia, bet ji nereiškia, kad tokie žmonės turi tikėjimą. Kai kurie žmonės gali kažkiek prisidėti prie dvasinės veiklos sekdami savo sutuoktinio arba vieno iš tėvų tvirto tikėjimo pavyzdžiu. Žmogui yra tikra palaima gyventi namuose, kur vyrauja tokia įtaka, tačiau tai irgi nėra jo paties meilės Dievui bei tikėjimo pakaitalas (Luko 10:27, 28).

 3. a) Kuo privalome būti tikri dėl Biblijos, kad turėtume tvirtai pagrįstą tikėjimą? b) Kodėl vieni žmonės lengviau patiki Biblijos įkvėptumu negu kiti?

³ Žmonės, kurie iš tiesų gyvena tikėjimu, yra visiškai įsitikinę, kad Biblija — Dievo Žodis. Gausu įrodymų, kad Šventasis Raštas tikrai yra „Dievo įkvėptas“a (2 Timotiejui 3:16). Kiek reikia išnagrinėti tokių įrodymų, kad asmuo būtų įtikintas? Nelygu žmogus. Kas visiškai patenkina vieną, gali neįtikinti kito. Tačiau kai kuriais atvejais žmogus gavęs net ir gausybę nepaneigiamų įrodymų, vis tiek gali nesutikti su aiškia išvada. Kodėl? Dėl troškimų, slypinčių giliai jo širdyje (Jeremijo 17:9). Tad nors asmuo gali tvirtinti besidomįs Dievo tikslu, jo širdis galbūt geidžia pasaulio pritarimo. Gal jis nenori atsisakyti gyvenimo, prieštaraujančio Biblijos normoms. Tačiau jei žmogus tikrai alksta tiesos, yra atviraširdis ir nuolankus, ilgainiui supras, kad Biblija — Dievo Žodis.

 4. Ko reikalaujama iš žmogaus, kad jis įgytų tikėjimą?

⁴ Dažnai vos per keletą mėnesių žmonės, kuriems padedama studijuoti Bibliją, supranta jau turį pakankamai įrodymų, kad ji yra Dievo Žodis. Jei tai skatina juos atverti savo širdį Jehovos mokymui, jis palaipsniui formuoja jų slapčiausias mintis, troškimus ir paskatas (Psalmių 142:10). Romiečiams 10:10 sakoma, kad žmogus tiki „širdimi“. Toks tikėjimas parodo, ką žmogus iš tikrųjų mano, ir bus matomas iš gyvensenos.

Nojus veikė turėdamas tvirtai pagrįstą tikėjimą

5, 6. Kuo rėmėsi Nojaus tikėjimas?

⁵ Nojus buvo vienas iš žmonių, turėjusių tvirtai pagrįstą tikėjimą (Žydams 11:7). Koks buvo jo pagrindas? Nojus turėjo ne parašytą, bet pasakytą jam Dievo žodį. Pradžios 6:13 (Brb red.) sakoma: „Dievas tarė Nojui: ‛Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų.’“ Jehova nurodė Nojui statyti laivą ir smulkiai informavo apie jo statybą. Paskui Dievas pridūrė: „Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus“ (Pradžios 6:14-17, Brb red.).

⁶ Ar iki tol būdavo lietaus? Biblijoje neparašyta apie tai. Pradžios 2:5 sakoma: „Viešpats Dievas dar nebuvo davęs lietaus.“ Tačiau tai parašė Mozė po daugelio šimtmečių kalbėdamas ne apie Nojaus dienas, o apie daug ankstesnį laiką. Pagal Pradžios 7:4, Jehova kalbėjo apie lietų Nojui ir šis, matyt, suprato, ką Dievas turėjo omenyje. Bet Nojus tikėjo ne tuo, ką galėjo matyti. Apaštalas Paulius rašė, kad Nojus ‛gavo apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus’. Dievas kalbėjo Nojui, kad ruošiasi ‛užtvindyti žemę vandenimis’ arba „dangaus vandenynu“, kaip nurodyta „Naujojo Pasaulio vertime“, Pradžios 6:17 išnašoje. Iki pat ano meto tokio įvykio dar nebuvo. Bet visa Nojui matoma kūrinija buvo akivaizdus įrodymas, kad Dievas tikrai gali siųsti tokį naikinantį tvaną. Tikėjimo skatinamas, Nojus pasistatė laivą.

 7. a) Ko Nojui nereikėjo, kad padarytų, kas Dievo jam buvo liepta? b) Kuo mums naudinga apsvarstyti Nojaus tikėjimą ir kaip per mūsų tikėjimą gali būti palaiminti kiti žmonės?

⁷ Dievas nebuvo nurodęs Nojui datos, kada prasidės Tvanas. Tačiau Nojus nepasinaudojo tuo kaip dingstimi laikytis požiūrio „pagyvensim — pamatysim“ ir laivo statybai bei skelbimo darbui skirti antraeilę vietą savo gyvenime. Likus pakankamai laiko, Dievas pasakė Nojui įeiti į laivą. Ir „Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė“ (Pradžios 6:22, Brb red.). Nojus gyveno tikėjimu, o ne regėjimu. Kokie mes dėkingi, kad jis taip elgėsi! Dėl jo tikėjimo mes šiandien esame gyvi. Taip pat ir mūsų rodomas tikėjimas gali turėti didelės įtakos tam, kokia bus ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų bei kitų mus supančių žmonių ateitis.

Abraomo tikėjimas

8, 9. a) Kuo buvo pagrįstas Abraomo tikėjimas? b) Kaip Jehova „apsireiškė“ Abraomui?

⁸ Apsvarstykime kito žmogaus — Abraomo pavyzdį (Žydams 11:8-10). Kuo Abraomas grindė savo tikėjimą? Aplinka, kurioje jis užaugo gyvendamas chaldėjų Ūre, buvo stabmeldiška ir materialistinė. Bet Abraomo požiūrį formavo kitokia įtaka. Be abejo, jis bendravo su Nojaus sūnumi Semu per 150 vienalaikio gyvenimo metų. Abraomas įsitikino, kad Jehova yra „Aukščiausiasis Dievas, kuris dangų ir žemę sutvėrė“ (Pradžios 14:22, ŠvR).

⁹ Dar kai kas labai paveikė Abraomą. Jehova „apsireiškė... Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną, ir įsakė: ‛Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu’“ (Apaštalų darbai 7:2, 3). Kaip Jehova „apsireiškė“ Abraomui? Jis nematė Dievo tiesiogiai (Išėjimo 33:20). Tačiau, galimas dalykas, Jehova pasirodė Abraomui per sapną antgamtinėje šlovėje arba per angelus — pasiuntinius ir atstovus. (Palygink Pradžios 18:1-3; 28:10-15; Kunigų 9:4, 6, 23, 24.) Nepriklausomai nuo to, kaip Jehova apsireiškė Abraomui, šis ištikimas vyras buvo tikras, kad Jehova suteikė jam puikią privilegiją. Abraomas atsakė tikėjimu.

10. Kaip Jehova sustiprino Abraomo tikėjimą?

¹⁰ Abraomo tikėjimo nenulėmė tai, ar jis buvo smulkiai informuotas apie šalį, į kurią Dievas vedė jį. Tikėjimas nepriklausė ir nuo to, ar jis žinojo, kada jam bus duota ta šalis. Jis tikėjo, nes žinojo, kad Jehova yra Visagalis Dievas (Išėjimo 6:3). Jehova pasakė Abraomui, kad šis turės palikuonį, bet kartais Abraomas susimąstydavo, kaip tai galėtų įvykti. Jis seno (Pradžios 15:3, 4). Jehova sustiprino Abraomo tikėjimą liepdamas jam pažvelgti į žvaigždes ir suskaičiuoti jas, jei galįs. „Tiek bus tavo palikuonių“, — pasakė Dievas. Abraomas buvo nepaprastai sukrėstas. Buvo akivaizdu, kad tų stulbinančių dangaus kūnų Kūrėjas gali įvykdyti ką pažadėjo. Abraomas „patikėjo Dievu“ (Pradžios 15:5, 6, Brb red.). Abraomas tikėjo ne tik dėl to, kad girdėjo jam malonius dalykus, — jo tikėjimas buvo tvirtai pagrįstas.

11. a) Kaip Abraomas būdamas beveik 100 metų reagavo į Dievo pažadą, kad sena Sara pagimdys sūnų? b) Koks buvo Abraomo tikėjimas, kai jam teko išbandymas pasiimti savo sūnų į Morijos kalną paaukoti?

¹¹ Abraomui sulaukus beveik 100, o jo žmonai Sarai — beveik 90 metų, Jehova vėl pakartojo savo pažadą, kad Abraomas turės sūnų, ir pasakė, kad motina bus Sara. Abraomas realistiškai apsvarstė jųdviejų padėtį. „Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ (Romiečiams 4:19-21). Abraomas žinojo, kad Dievo pažadas negali neišsipildyti. Tikėdamas jis vėliau pakluso, kai Dievas liepė jam pasiimti savo sūnų į Morijos žemę ir ten jį paaukoti (Pradžios 22:1-12). Abraomas visiškai pasitikėjo, jog Dievas, leidęs stebuklingai gimti sūnui, gali ir sugrąžinti jo gyvybę, kad išsipildytų tolesnis jo pažadas, susijęs su tuo sūnumi (Žydams 11:17-19).

12. Kiek laiko Abraomas gyveno tikėjimu ir koks atlygis laukia jo kartu su šeimos nariais, parodžiusiais tvirtą tikėjimą?

¹² Abraomas rodė tikėjimą ne tik atskirais atvejais, bet visą gyvenimą. Per savo gyvenimą Abraomas negavo nuo Dievo paveldėti nė gabalėlio Pažadėtosios žemės (Apaštalų darbai 7:5). Tačiau jis nepailso ir negrįžo į chaldėjų Ūrą. Šimtą metų iki pat savo mirties jis gyveno palapinėse toje šalyje, kurią Dievas jam buvo nurodęs (Pradžios 25:7). Apie jį ir jo žmoną Sarą, jų sūnų Izaoką bei vaikaitį Jokūbą Žydams 11:16 sakoma: „Nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu: jis prirengė jiems Miestą!“ Taip, Jehova paruošė jiems vietą žemiškoje savo Mesijiškosios Karalystės valdoje.

13. Kas šiandieną iš Jehovos tarnų įrodo turį tikėjimą, panašų į Abraomo?

¹³ Šiandien tarp Jehovos tarnų yra žmonių, panašių į Abraomą. Daug metų jie gyvena tikėjimu. Dievo duodama jėga jie įveikia kalnams prilygstančias kliūtis (Mato 17:20). Jų tikėjimas nesvyruoja, nors ir nežino, kada Dievas duos jiems pažadėtą paveldėjimą. Jie žino, kad Jehovos žodis negali apvilti, ir laiko neįkainojama privilegija būti tarp jo Liudytojų. Ar tu irgi taip manai?

Tikėjimas, skatinęs Mozę

14. Kaip buvo padėtas Mozės tikėjimo pamatas?

¹⁴ Kitas tikinčio žmogaus pavyzdys yra Mozė. Koks buvo jo tikėjimo pagrindas? Tas pagrindas buvo padėtas kūdikystėje. Nors faraono duktė rado Mozę papiruso pintinėje Nilo upėje ir įsisūnijo jį, Mozės motina, žydė Jochebeda, maitino berniuką bei rūpinosi juo ankstyvoje vaikystėje. Jochebeda, matyt, tinkamai mokė jį diegdama meilę Jehovai ir dėkingumą už Jo pažadus Abraomui. Vėliau, gyvendamas faraono namuose, Mozė buvo „išmokytas visos Egipto išminties“ (Apaštalų darbai 7:20-22; Išėjimo 2:1-10; 6:20; Žydams 11:23). Nors Mozė gyveno puikiai, širdimi buvo su pavergta Dievo tauta.

15. Ką Mozei reiškė būti su Jehovos tauta?

¹⁵ Būdamas 40 metų, Mozė užmušė egiptietį, kad išlaisvintų skriaudžiamą izraelitą. Tas incidentas parodė, koks buvo Mozės požiūris į Dievo tautą. Iš tikrųjų „Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi“. Užuot nutaręs „laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ su Egipto dvariškiais, jis buvo tikėjimo paskatintas pasirinkti skriaudžiamą Dievo tautą (Žydams 11:24, 25; Apaštalų darbai 7:23-25).

16. a) Kokį įpareigojimą Jehova davė Mozei ir kaip jam padėjo? b) Kaip Mozė parodė tikėjimą įvykdydamas savo įpareigojimą?

¹⁶ Mozė troško veikti norėdamas palengvinti savo tautos dalią, bet dar nebuvo atėjęs Dievo skirtas laikas išlaisvinti ją. Mozei teko bėgti iš Egipto. Tik maždaug po 40 metų Jehova per angelą liepė Mozei grįžti į Egiptą išvesti izraelitus iš tos šalies (Išėjimo 3:2-10). Kaip Mozė reagavo? Jis nesuabejojo Jehovos galia išlaisvinti Izraelį, bet jautėsi netinkamas atlikti Dievo jam skirtą vaidmenį. Jehova meilingai padrąsino Mozę tiek, kiek reikėjo (Išėjimo 3:11—4:17). Mozės tikėjimas sustiprėjo. Jis sugrįžo į Egiptą ir keletą kartų perspėjo faraoną akis į akį apie nelaimes, kurios ištiks Egiptą dėl to valdovo nenoro išleisti Izraelį garbinti Jehovos. Pats Mozė neturėjo galios sukelti tas nelaimes. Jis gyveno tikėjimu, o ne regėjimu. Jis tikėjo Jehova ir jo žodžiu. Faraonas grasino Mozei. Bet Mozė buvo ištvermingas. „Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Žydams 11:27). Mozė buvo netobulas. Jis darė klaidų (Skaičių 20:7-12). Tačiau būdamas Dievo įgaliotas, jis gyvenime visada vadovavosi tikėjimu.

17. Kokią reikšmę turėjo tai, kad Nojus, Abraomas ir Mozė gyveno tikėjimu, nors jie savo amžiuje nesulaukė Dievo naujojo pasaulio?

¹⁷ Tegu tavo tikėjimas būna toks kaip Nojaus, Abraomo ir Mozės. Tiesa, jie savo dienomis neišvydo Dievo naujojo pasaulio (Žydams 11:39). Dar nebuvo atėjęs Dievo paskirtas metas; jo tikslas dar turėjo būti įgyvendintas kitais aspektais. Bet jų tikėjimas Dievo žodžiu nesusvyravo ir jų vardai įrašyti Dievo gyvenimo knygoje.

18. Kodėl tiems, kurie pašaukti būti danguje, reikia gyventi tikėjimu?

¹⁸ „Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums“, — rašė apaštalas Paulius. Vadinasi, Dievas numatė kažką geresnio tiems, kurie, kaip ir apaštalas Paulius, yra pašaukti gyventi danguje su Kristumi (Žydams 11:40). Būtent juos Paulius pirmiausia turėjo omenyje rašydamas 2 Korintiečiams 5:7 (Brb red.) taip: „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.“ Tai rašant nė vienas iš jų dar nebuvo apdovanotas dangiškuoju gyvenimu. Jie negalėjo jo regėti tiesiogiai, bet jų tikėjimas tuo buvo tvirtai pagrįstas. Kristus buvo prikeltas iš numirusių, — pirmasis iš tų, kuriems bus suteiktas dangiškasis gyvenimas. Ir Kristų matė daugiau nei 500 liudytojų prieš jam įžengiant į dangų (1 Korintiečiams 15:3-8). Jie turėjo tvirtą pagrindą visą gyvenimą vadovautis tuo tikėjimu. Mes taip pat turime svarias priežastis gyventi tikėjimu.

19. Per ką Dievas kalbėjo mums, pagal Žydams 1:1, 2?

¹⁹ Šiandieną Jehova nekalba savo tautai per angelus, kaip kad Mozei degančiame krūme. Jis kalba per savo Sūnų (Žydams 1:1, 2). Dievas per jį pasakytus savo žodžius užrašė Biblijoje, išverstoje į viso pasaulio žmonių kalbas.

20. Kuo mūsų padėtis palankesnė negu Nojaus, Abraomo ir Mozės?

²⁰ Mes turime daug daugiau negu Nojus, Abraomas ir Mozė. Turime visą Dievo Žodį — ir daug kas iš jo jau išsipildė. Atsižvelgiant į tai, ką Biblija sako apie vyrus ir moteris, likusius ištikimais Jehovos liudytojais bet kokiuose išbandymuose, Žydams 12:1 (Brb red.) esame skatinami: „Nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse.“ Į savo tikėjimą mes neturime žiūrėti kaip į savaiminį dalyką. „Lengvai apraizganti nuodėmė“ yra tikėjimo stoka. Reikia stipriai kovoti, jei ir toliau norime ‛gyventi tikėjimu’.

[Išnaša]

Koks tavo atsakymas?

◻ Ką reiškia ‛gyventi tikėjimu’?

◻ Kokios mes galime turėti naudos iš Nojaus parodyto tikėjimo?

◻ Kaip Abraomo parodytas tikėjimas padeda mums?

◻ Kodėl Biblija nurodo Mozę kaip tikinčiojo pavyzdį?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Abraomas gyveno tikėjimu

[Iliustracija 10 puslapyje]

Mozė ir Aaronas parodė tikėjimą faraono akivaizdoje