Jis patiko Dievui

HENOCHAS gyveno ilgai. Nors mums gal sunku įsivaizduoti, jis išgyveno 365 metus – daugiau kaip keturis kartus ilgiau, negu paprastai žmonės gyvena šiais laikais. Tačiau anuomet jo niekas nebūtų laikęs senu. Tada, prieš maždaug 5000 metų, žmonių amžius buvo nepalyginti ilgesnis nei šiandien. Pavyzdžiui, kai gimė Henochas, pirmas žmogus Adomas jau buvo 600 metų su viršum ir po to gyveno dar tris šimtmečius. O kai kurie Adomo palikuonys sulaukė dar daugiau metų. Taigi būdamas 365-erių Henochas tikriausiai tryško energija, visas gyvenimas jam, rodės, priešaky. Vis dėlto atsitiko kitaip.

Šis vyras pateko į mirtiną pavojų. Štai jis bėga nuo žmonių, kuriems ką tik pranešė žinią nuo Dievo. Akyse tebestovi pykčio ir neapykantos perkreipti jų veidai. Jie negalėjo pakęsti Henocho skelbiamos žinios ir niekino Dievą, kuris šį siuntė. Dievui, Jehovai, tie žmonės, aišku, nieko negalėjo padaryti, bet susidoroti su Henochu galėjo. Galbūt šis svarsto, ar dar kada pamatys savo šeimą. Gal mąsto apie savo žmoną ir dukteris ar sūnų Metušelachą, o gal apie vaikaitį Lamechą? (Pradžios 5:21, 23, 25) Ar mano, kad jam jau galas?

Biblijoje apie Henochą kalbama gana lakoniškai – tik trijuose trumpuose epizoduose (Pradžios 5:21–24; Hebrajams 11:5; Judo 14, 15). Tačiau to pakanka, kad mūsų mintyse iškiltų tvirto tikėjimo vyro paveikslas. Gal esate šeimos galva ir turite pasirūpinti namiškiais? Gal jums kartais būna nelengva drąsiai ginti tiesą? Jei taip, iš Henocho tikėjimo galite daug ko pasimokyti.

Tuo metu, kai gimė Henochas, septintasis nuo Adomo, žmonija buvo sugedusi. Aišku, fiziškai žmonės dar nebuvo labai nutolę nuo tobulumo, kurį prarado Adomas su Ieva, todėl gyvendavo taip ilgai. Tačiau jų moralinė ir dvasinė būklė ėjo vis blogyn, kerojo smurtas. Tuo keliu žmonija pasuko antroje kartoje, kai Kainas nužudė savo brolį Abelį. Vienas Kaino palikuonių, rodos, didžiavosi esąs net žiauresnis ir kerštingesnis už pirmąjį žmogžudį. Trečioje kartoje išryškėjo kita blogybė: žmonės ėmė šauktis Jehovos vardo, bet tai darė ne garbindami jį. Dievo vardą jie, matyt, vartojo nepagarbiai, šventvagiškai (Pradžios 4:8, 23–26).

Henocho dienomis tokia iškraipyta garbinimo forma tikriausiai jau buvo įsigalėjusi. Ilgainiui Henochui teko pasirinkti: elgtis kaip dauguma ar ieškoti tikrojo Dievo, Jehovos, kuris sukūrė dangų ir žemę. Jo širdį, ko gero, palietė pasakojimas apie Abelį, žuvusį dėl to, kad Jehovą garbino deramai. Henochas nusprendė irgi garbinti Jehovą. Pradžios 5:22 rašoma: „Henochas ėjo su Dievu.“ Jis yra pirmas žmogus, apie kurį Biblijoje taip pasakyta. Šis vyras buvo dievobaimingas, nors gyveno tarp bedievių.

Toje pačioje Biblijos eilutėje sakoma, kad Henochas ėjo su Dievu gimus sūnui Metušelachui. Tėvu jis tapo būdamas maždaug 65-erių. Su žmona, kurios vardas Biblijoje nepaminėtas, jiedu susilaukė ir daugiau „sūnų bei dukterų“. Eiti su Dievu vyrui, turinčiam vaikų, reiškė rūpintis šeima taip, kaip patinka Dievui. Be to, Henochas suvokė, jog turi būti ištikimas žmonai (Pradžios 2:24). Be abejo, jis stengėsi mokyti savo vaikus apie Dievą Jehovą. Kokių vaisių tai davė?

Biblijoje šia tema randame tik užuominų. Apie tikėjimą Henocho sūnaus Metušelacho, kuris iš Biblijoje aprašytų asmenų gyveno ilgiausiai ir mirė tais pačiais metais, kai užėjo tvanas, nieko nepasakyta. Tačiau žinoma, kad Metušelachas turėjo sūnų Lamechą, kuriam gimus jo senelis Henochas gyveno dar daugiau kaip šimtmetį. Lamechas užaugęs rodė stiprų tikėjimą. Jehovos įkvėptas jis ištarė pranašystę apie savo sūnų Nojų, ir ji išsipildė po tvano. Nojus, kaip ir jo prosenelis Henochas, pasižymėjo tuo, kad ėjo su Dievu. Šie du vyrai niekada nesusitiko, tačiau Henochas jam paliko puikų paveldą. Apie tai Nojus galbūt sužinojo iš savo tėvo Lamecho ar senelio Metušelacho, o gal net Henocho tėvo Jeredo, kuris mirė, kai Nojui buvo 366 metai (Pradžios 5:25–29; 6:9; 9:1).

Kaip Henochas skyrėsi nuo Adomo! Pastarasis, nors buvo tobulas, nusidėjo Jehovai, ir jo palikimas tebuvo maištas bei kančios. Henochas, netobulas žmogus, ėjo su Dievu ir savo vaikams perdavė tikėjimą. Adomas mirė, kai Henochui buvo 308 metai. Ar Adomo palikuonys gedėjo tokio savanaudiško protėvio? Nežinia. Kad ir kaip būtų, Henochas „ėjo su Dievu“ (Pradžios 5:24).

Jeigu esate šeimos galva, pamąstykite, ko galite pasimokyti iš Henocho tikėjimo. Nors labai svarbu rūpintis fiziniais šeimos poreikiais, dar svarbesnė yra dvasinė namiškių gerovė (1 Timotiejui 5:8). Dvasiškai juos ugdote ne tik žodžiais, bet ir darbais. Jei eisite su Dievu kaip Henochas ir savo gyvenime laikysitės Dievo duotų principų, jūs irgi suteiksite savo šeimai turtingą paveldą – sektiną tikėjimo pavyzdį.

Bedieviškame pasaulyje Henochas galėjo jaustis vienišas. Bet ar Jehova pastebėjo šį ištikimą savo tarną? Be abejo. Vieną dieną Jehova kreipėsi į jį ir pavedė paskelbti visiems žmonėms žinią. Taip Henochas tapo pirmuoju pranašu, kurio žinia užrašyta Biblijoje. Tai sužinome iš Jėzaus brolio Judo, kuris po daugelio amžių buvo Dievo įkvėptas pacituoti Henocho pranašiškus žodžius.a

Henochas pranašavo: „Štai Jehova atėjo su savo šventais miriadais įvykdyti visiems nuosprendžio ir atskleisti visų bedievių kaltės dėl jų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai darė, ir dėl visų baisių dalykų, kuriuos bedieviai nusidėjėliai prieš jį kalbėjo“ (Judo 14, 15). Tikriausiai pastebėjote, kad Henochas čia kalba būtuoju laiku, tarsi Dievas jau būtų įvykdęs šią pranašystę. Vėliau, nusakydami būsimus įvykius, būtąjį laiką vartojo daug pranašų. Tai rodo, jog pranašas yra visiškai tikras, kad jo žodžiai išsipildys (Izaijo 46:10).

Ar lengva buvo Henochui pranešti tokią žinią, galbūt skelbti ją visiems, ką sutiks? Pasmerkimas buvo itin griežtas: žmonės, jų darbai ir nuostata net keturis kartus pavadinti bedieviškais. Ši pranašystė perspėjo, kad visuomenė, susikūrusi po pirmųjų žmonių išvarymo iš Edeno sodo, yra visiškai sugedusi. To pasaulio laukė tragiškas galas, kai Jehova „su savo šventais miriadais“ – legionais galingų angelų – ateis jo sunaikinti. Henochas be baimės skelbė šį perspėjimą, ir tai darė vienas! Galbūt jaunasis Lamechas stebėjo tai ir žavėjosi savo senelio drąsa. Jeigu taip, nieko nuostabaus.

Henocho tikėjimas gal paskatins mus pamąstyti, ar mūsų požiūris į pasaulį, kuriame gyvename, toks kaip Dievo. Nuosprendis, kurį Henochas drąsiai skelbė, taikomas ir šiems laikams. Kaip ir buvo perspėta, Jehova sunaikino aną pasaulį tvanu Nojaus dienomis. Tai tebuvo pirmavaizdis didesnio sunaikinimo, kuris bus ateityje (Mato 24:38, 39; 2 Petro 2:4–6). Šiandien, kaip ir anuomet, Dievas su savo šventais miriadais yra pasiruošęs įvykdyti teisingą nuosprendį bedieviškam pasauliui. Kiekvienas turime įsiklausyti į Henocho perspėjimą ir pranešti jį kitiems. Šeimos nariai ir draugai galbūt mūsų šalinsis, kartais gal jausimės vieniši. Bet Jehova niekada nepaliko Henocho, tad nepaliks savo ištikimų tarnų ir dabar.

O kokia buvo Henocho gyvenimo pabaiga? Galima sakyti, jo mirtis net mįslingesnė nei gyvenimas. Pradžios knygoje pasakyta tik tiek: „Henochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė“ (Pradžios 5:24). Kaip tai suprasti? Apaštalas Paulius vėliau paaiškino: „Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad neišvystų mirties; jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. O prieš perkeliamas jis gavo liudijimą, kad Dievui patiko“ (Hebrajams 11:5). Ką Paulius turėjo omenyje, sakydamas „perkeltas, kad neišvystų mirties“? Kai kuriuose Biblijos vertimuose rašoma, kad Dievas pasiėmė Henochą į dangų. Bet taip negalėjo būti. Anot Biblijos, pirmas žmogus, prikeltas gyventi danguje, buvo Jėzus Kristus (Jono 3:13).

Taigi kokia prasme Henochas buvo perkeltas, kad „neišvystų mirties“? Jehova tikriausiai švelniai perkėlė jį iš gyvenimo į nebūtį, apsaugodamas nuo priešmirtinių kančių. Bet prieš tai Henochas gavo „liudijimą, kad Dievui patiko“. Prieš pat mirtį jis, matyt, gavo nuo Dievo regėjimą, kuriame pamatė žemę, paverstą rojumi. Sulaukęs tokio aiškaus Jehovos pritarimo ženklo Henochas ramiai užmigo mirties miegu. Apie Henochą ir kitus Dievui ištikimus vyrus ir moteris apaštalas Paulius rašė: „Visi jie mirė tikėdami“ (Hebrajams 11:13). Vėliau Henocho priešai greičiausiai ieškojo jo kūno, tačiau nerado. Tuo turbūt pasirūpino Jehova, kad žmonės jo neišniekintų arba neimtų garbinti.b

Turėdami omenyje aptartas Biblijos eilutes, pabandykime įsivaizduoti, kaip baigėsi Henocho gyvenimas. Aišku, tai tik vienas galimų scenarijų. Henochas bėga nuo persekiotojų, degančių neapykanta dėl jo skelbto nuosprendžio. Netekęs jėgų jis susiranda vietelę truputį pailsėti, bet žino, kad ilgai slapstytis nepavyks. Smurtinė mirtis, regis, neišvengiama. Henochas meldžiasi Dievui, ir jį užplūsta nepaprasta ramybė. Tada įspūdingame regėjime jis tarsi nukeliamas toli toli.

Jam prieš akis atsiveria visai kitoks pasaulis. Tai panašu į nuostabų Edeno sodą, tik niekur nematyti kerubų, saugančių įėjimą į jį. Visur daug žmonių – vyrų ir moterų, trykštančių jaunyste bei sveikata. Tarp jų viešpatauja taika, nėra nė pėdsako neapykantos ir religinio nepakantumo, kurį teko jam patirti. Henochas jaučia Jehovos pritarimą ir meilę. Jis įsitikinęs, kad čia gyvens, – tai bus jo namai. Visiškai ramus Henochas užmerkia akis ir panyra į gilų miegą.

Mirties miegu jis miega iki šiol, saugomas beribėje Jehovos atmintyje. Kaip vėliau pažadėjo Jėzus, ateis diena, kai visi esantys Dievo atmintyje išgirs Kristaus balsą ir išeis iš kapo. Jiems prieš akis atsivers nuostabus, taikingas naujasis pasaulis (Jono 5:28, 29).

Ar norėtumėte ten gyventi? Koks džiaugsmas būtų susitikti Henochą! Įsivaizduokite, kiek daug galėtume iš jo sužinoti. Jis papasakotų, ar mūsų scenarijus apie jo gyvenimo pabaigą bent kiek atitiko tikrovę. Bet kai ko iš Henocho turime pasimokyti jau dabar. Paminėjęs Henochą apaštalas Paulius pasakė: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hebrajams 11:6). Kokia svari priežastis kiekvienam iš mūsų sekti drąsaus Henocho tikėjimo pavyzdžiu!