Kur slypi blogio šaknys, atskleista!

PIRMAJAME AMŽIUJE daugelis žydų laukė pažadėtojo Mesijo (Jono 6:14). Pradėjęs savo tarnystę, Jėzus žmonėms teikė paguodą, padėjo geriau suprasti Dievo mokymus. Jis išgydydavo ligonius, pamaitindavo alkstančius, nuramino gamtos stichiją, net prikėlė kelis mirusius (Mato 8:26; 14:14-21; 15:30, 31; Morkaus 5:38-43). Be to, skelbė Jehovos žinią, kalbėjo apie amžinojo gyvenimo viltį (Jono 3:34). Savo žodžiais ir darbais Jėzus įrodė, jog yra Mesijas, — tas, kuris išvaduos žmoniją iš nuodėmės ir baisių jos pasekmių.

Suprantama, žydų religiniai vadovai turėjo pirmieji pasveikinti Jėzų, jo klausytis ir noriai jam paklusti. Tačiau jie elgėsi priešingai: ėmė nekęsti, persekioti, netgi susimokė nužudyti! (Morkaus 14:1; 15:1-3, 10-15)

Jėzus teisėtai juos pasmerkė (Mato 23:33-35). Tačiau pripažino, kad dėl viso blogio jų širdyje kaltas dar vienas asmuo. Jėzus pasakė: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44, Brb). Nors Jėzus sutiko, kad žmogus gali pasielgti nedorai, įvardijo, kas yra tikrasis blogio šaltinis, — Šėtonas Velnias.

Sakydamas, jog Šėtonas „nesilaikė tiesos“, Jėzus atskleidė, kad šis dvasinis kūrinys kadaise ištikimai tarnavo Dievui, tačiau teisingą kelią paliko. Kodėl Šėtonas sukilo prieš Jehovą? Nes tiek pasikėlė į puikybę, jog panoro būti garbinamas kaip Dievasa (Mato 4:8, 9).

Maištininkas Šėtonas Edeno sode apgavo Ievą ir sugundė paragauti uždrausto medžio vaisiaus. Kadangi pasakė pirmąją apgavystę žemėje ir apšmeižė Jehovą, Šėtonas tapo „melo tėvu“. Pasidavę jo vilionėms, Adomas su Ieva nepakluso Jehovai. Jiedu pateko nuodėmės valdžion ir sau bei ateinančioms kartoms užtraukė mirtį. Taip Šėtonas pasidarė „žmogžudžiu“ — pačiu žiauriausiu žmonijos istorijoje! (Pradžios 3:1-6; Romiečiams 5:12)

Netgi kai kurios dvasinės būtybės pasidavė pražūtingai jo įtakai ir prie jo prisidėjo (2 Petro 2:4). Kaip ir Šėtonas, tie angelai pradėjo netinkamai domėtis žmonėmis. Jie įsigeidė turėti lytinių santykių su moterimis. Tokio iškrypimo pasekmės buvo siaubingos.

Blogis pripildo žemę

Biblijoje pasakojama: „Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų, dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko“ (Pradžios 6:1, 2). Hebrajų kalbos žodžiai, čia išversti „dangiškosios būtybės“, pažodžiui reiškia „Dievo sūnūs“ (Jobo 1:6, Brb; 2:1, Brb). Tačiau iš kur žinoma, jog tie „Dievo sūnūs“ yra dangiškosios, tai yra dvasinės, būtybės? Žmonės tuokėsi jau maždaug apie 1500 metų, tad nebuvo tikslo tai pabrėžti. Todėl Biblija, atkreipdama dėmesį į žmonėmis pasivertusių „Dievo sūnų“ ir moterų seksualinius ryšius, aiškiai parodo, jog tai nenormalu ir to dar nebuvo buvę.

Kad tokie santykiai nenormalūs, patvirtina ir iš šių porų gimę vaikai. Jie buvo vadinami nefilais ir užaugdavo nepaprastai dideli. Be to, pasižymėjo žiaurumu. Žodis „nefilai“ iš tikrųjų reiškia „smogikai“, arba „tie, kas partrenkia kitus“. Šitie nuožmūs žmonės dar vadinami „senovės galiūnais, garsiais vyrais“ (Pradžios 6:4).

Nefilai bei jų tėvai elgėsi tiesiog žvėriškai. „Žemė buvo sugedusi Dievo akivaizdoje, ir [...] pasidarė pilna smurto“, — rašoma Pradžios 6:11 (Jr). Taip, žmonės irgi ėmė smurtauti bei ištvirkauti kaip ir naujieji „žmonės“.

Tačiau kaip nefilams bei jų tėvams pavyko žmones taip sugadinti? Tenkinant jų nuodėmingus polinkius ir troškimus. Kas iš to išėjo? „Kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius“ (Brb). Galiausiai Jehova sunaikino pasaulį tvanu, išgelbėdamas tik teisųjį Nojų ir jo šeimą (Pradžios 6:5, 12-22). O puolę angelai paliko žmogaus kūną ir gėdingai grįžo į dvasinę sritį. Jie ir toliau rodė priešiškumą Dievui bei jo ištikimų angelų šeimai. Atrodo, nuo to laiko Dievas nebeleido toms piktosioms dvasioms pasiversti žmonėmis (Judo 6). Vis dėlto jos iki šiol daro didžiulę įtaką.

Piktojo kėslai aiškūs!

Kokia stipri Šėtono įtaka, paaiškėja iš 1 Jono 5:19: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (kursyvas mūsų). Velnias vis labiau traukia žmoniją į nesiliaujančių kančių liūną. Ir kuo toliau, tuo labiau nusiteikęs kenkti. Kodėl? Nes po to, kai 1914-aisiais buvo įkurta Dievo Karalystė, jis bei jo demonai buvo išmesti iš dangaus. Apie tai Biblijoje išpranašauta: „Vargas žemei [...], nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimo 12:7-12). Tad kaip Šėtonas šiandien gadina žmoniją?

Pirmiausia skleisdamas dvasią, kuri daro didelį poveikį žmonių mąstymui bei elgesiui. Efeziečiams 2:2 Šėtonas pavadintas „kunigaikščiu, viešpataujančiu ore, dvasia [arba vyraujančia nuostata], veikiančia neklusnumo vaikuose“. Tas demoniškas oras ne tik neskiepija dievobaimingumo ir gerumo, bet netgi kursto maištauti prieš Dievą ir nesilaikyti jo normų. Taip Šėtono bei jo demonų valdomi žmonės vis labiau linksta į blogį.

„Saugok savo širdį“

Viena šito šėtoniško oro apraiškų — pasaulį užtvindžiusi pornografija. Ji sužadina nederamus seksualinius geismus ir patraukliai vaizduoja iškrypėlišką elgesį (1 Tesalonikiečiams 4:3-5). Pornografija perša mintį, jog seksualinė prievarta, sadizmas, grupinis prievartavimas, santykiavimas su gyvuliais ar vaikų tvirkinimas tėra pramoga. Tačiau neapsigaukite, netgi vadinamoji švelnioji pornografija žalinga: žmogus pasidaro nuo jos priklausomas ir tampa tikru vujaristu.b Ši blogybė sugriauna tiek santykius tarp žmonių, tiek draugystę su Dievu. Pornografija atspindi iškrypusią ją propaguojančių demonų mąstyseną — būtent tų pačių maištingų dvasinių būtybių, dėl kurių gašlumo sugedo prieštvaninis Nojaus laikų pasaulis.

Ne veltui išmintingasis Saliamonas įspėjo: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“ (Patarlių 4:23). Saugoti širdį ir neleisti jai pakliūti į pornografijos pinkles reiškia perjungti televizoriaus kanalą arba išjungti kompiuterį, kai ekrane pasirodo nepadorūs vaizdai. Svarbu veikti greitai ir ryžtingai. Įsivaizduokite, kad esate karys, kuris mato į savo širdį nutaikytą ginklą ir stengiasi išvengti kulkos. Šėtonas, galima sakyti, nusitaikęs į jūsų simbolinę širdį — motyvų ir troškimų centrą — ir siekia ją sužeisti.

Be to, reikia žiūrėti, kad širdis nepamėgtų smurto, nes Velnias žino: „kas mėgsta smurtą, to [Dievas] nekenčia iš visos širdies“ (Psalmyno 11:5, kursyvas mūsų). Šėtonui nebūtina, kad taptumėte kraujo ištroškusiu piktadariu ir taip užsitrauktumėte Dievo nemalonę, jam tereikia sužadinti potraukį į smurtą. Neatsitiktinai populiarioji žiniasklaida persmelkta šiurkščios prievartos, dažnai susijusios su okultizmu. Nefilai seniai pražuvo, tačiau jų savybės bei elgsena gyva dabartiniuose žmonėse! Tad ar jūsų pasirinktos pramogos rodo, kad nepasiduodate Šėtono intrigoms? (2 Korintiečiams 2:11)

Kaip nepasiduoti Šėtono įtakai

Blogio jėgos, atrodo, sunkiai įveikiamos. Biblijoje aiškinama, jog žmonės, kurie stengiasi patikti Dievui, kovoja ne tik su savo netobulu kūnu, bet ir su „dvasinėmis blogio jėgomis“. Kad šią kovą laimėtume ir įgytume Dievo palankumą, privalome pasinaudoti visomis jo teikiamomis pagalbos priemonėmis (Efeziečiams 6:12; Romiečiams 7:21-25).

Viena jų — Dievo šventoji dvasia, galingiausia jėga visatoje. Pirmojo amžiaus krikščionims apaštalas Paulius rašė: „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią“ (1 Korintiečiams 2:12). Tie, kurie leidžiasi tos dvasios vadovaujami, pamilsta, kas Dievui patinka, ir ima bjaurėtis tuo, ko jis nekenčia (Amoso 5:15). Kaip šventosios dvasios gauti? Visų pirma per maldą, Biblijos studijas — juk pati Biblija parašyta veikiant šventajai dvasiai — bei bendraujant su tais, kurie nuoširdžiai myli Dievą (Luko 11:13; 2 Timotiejui 3:16; Hebrajams 10:24, 25).

Naudodamiesi šiomis priemonėmis, tarsi ginkluojamės „visais Dievo ginklais“ — jie vieninteliai padės atsilaikyti prieš „velnio klastas“ (Efeziečiams 6:11-18). Dabar kaip niekad tai svarbu. Kodėl?

Blogio dienos suskaičiuotos!

„Nors nedorėliai želia kaip žolė ir visi piktadariai klestėte klesti, jų laukia amžinoji žūtis“, — sako psalmininkas (Psalmyno 92:8 [92:7, Brb]). Kaip ir Nojaus dienomis, taip dabar nenumaldomai plintantis blogis rodo, kad Dievo teismo diena artėja. Ji palies ne tik piktavalius žmones, bet ir Šėtoną su demonais. Jie bus nutrenkti į bedugnę, kad niekam nebegalėtų kenkti, ir galiausiai bus sunaikinti (2 Timotiejui 3:1-5; Apreiškimo 20:1-3, 7-10). Kas įvykdys teismo nuosprendį? Ogi pats Jėzus Kristus, apie kurį skaitome: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jono 3:8).

Ar trokštate, kad blogis greičiau baigtųsi? Jeigu taip, jus paguos Biblijoje užrašyti Dievo pažadai. Jokia kita knyga neatskleidžia, kad blogio šaltinis — Šėtonas ir kad visi nedori jo darbai galiausiai bus sunaikinti. Raginame jus semtis žinių iš Biblijos, kad nepasiduotumėte Šėtono įtakai ir išsaugotumėte viltį gyventi pasaulyje, kuriame blogio nebus (Psalmyno 37:9, 10).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Legendos, kuriose yra tiesos

Mitų apie pusdievius, milžinus ir baisų tvaną yra įvairių kraštų tautosakoje. Pavyzdžiui, tvanas, laivas, išsigelbėjusieji minimi akadų kalba sukurtame Gilgamešo epe. Pats Gilgamešas vaizduojamas kaip gašlus, smurtingas pusdievis. Actekų legendose pasakojama apie senovės pasaulį, apgyventą milžinų, ir didįjį tvaną. Viename norvegų mite kalbama apie milžinų varžybas bei apie išminčių, vardu Bergelmis. Jis pasistatė didžiulį laivą ir su žmona išsigelbėjo. Visos tos mitologinės sakmės tik patvirtina Biblijos pasakojimą, kad visi žemės gyventojai kilo iš žmonių, pergyvenusių tvaną, kuris sunaikino senąjį piktą pasaulį.

[Iliustracija]

Lentelė, kurioje išraižytas „Gilgamešo epas“

[Šaltinio nuoroda]

The University Museum, University of Pennsylvania (neg. # 22065)

[Iliustracija 5 puslapyje]

Dabartiniai žmonės atspindi nefilų savybes

[Iliustracija 7 puslapyje]

Tikslus Biblijos pažinimas padės apsisaugoti nuo blogio įtakos