Pamėginkime įsivaizduoti, kaip Nojaus šeima gyveno pirmąsias 40 dienų nuo tada, kai Jehova uždarė laivą iš lauko. Laivą iš visų pusių talžė lietaus upės. Žinoma, viduje aštuonetas nesėdėjo rankų sudėję. Jie bendravo, vienas kitą stiprino, tvarkė savo laikinuosius namus, rūpinosi laive įkurdintais gyvūnais. Bet staiga... Kas gi čia? Didžiulė laivo konstrukcija gerokai sudrebėjo, kiek pasviro į vieną šoną, paskui į kitą. Taip, laivas pajudėjo! Tvano vandenų sūpuojamas jis vis kilo, kol galiausiai „plūduriavo aukštai viršum žemės“ (Pradžios 7:17, Jr). Jehova, visagalis Dievas, aiškiai parodė, kokia neišmatuojama jo galybė.

Dreifuodamas bekraščiame vandenyne laivas tolydžio girgždėjo, braškėjo. Didžiuliai jo rąstai trynėsi vienas į kitą. Ar Nojui kėlė nerimą bangų aukštis? O gal jam kilo kokia dvejonė dėl konstrukcijos patvarumo? Tikrai ne. Apie tokius dalykus pamąstytų dažnas šių laikų žmogus. Bet Nojus nebuvo skeptikas. Biblijoje rašoma: „Tikėjimu Nojus [...] pastatė laivą“ (Hebrajams 11:7). Ką reiškia „tikėjimu“? Jehova su Nojumi buvo sudaręs sandorą (oficialią sutartį), kad jį su šeima per tvaną išgelbės (Pradžios 6:18, 19). Negi dangaus, žemės ir visų gyvų būtybių Kūrėjas nesugebėtų išlaikyti laivo sveiko? Nojus pagrįstai pasitikėjo, kad Jehova ištesės savo pažadą. Šiuo tikėjimu jis ir visa šeima „buvo išgelbėti per vandenį“ (1 Petro 3:20).

Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų lietus paliovė. Pagal mūsų kalendorių tada turėjo būti 2370 m. p. m. e. gruodis. Bet Nojaus šeimos kelionė laivu dar toli gražu nesibaigė. Didžiulė dėžė, pilna gyvybės, plūduriavo pasauliniame vandenyne, gerokai virš aukščiausių kalnų (Pradžios 7:19, 20). Kiek triūso Nojus su sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu turėjo įdėti, kad gyvūnai būtų sotūs, sveiki, gyventų švariai! Anksčiau, kai Nojus gyvūnus vedė į laivą, Dievas juos buvo padaręs jaukius, romius. Jehovai neturėjo būti sunku palaikyti tokią jų elgseną iki pat tvano pabaigos.a