mwbr20.02 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
VASARIO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 12–14
„Sandora, reikšminga mums“
(Pradžios 12:1, 2) Jehova Abromui tarė: „Eik iš savo krašto, palik savo gimines ir tėvo namus ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu. 2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą, laiminsiu tave, išaukštinsiu tavo vardą ir tu tapsi palaiminimu.
it-1-E p. 522, pstr. 4
Sandora
Sandora su Abraomu. Sandora su Abraomu įsigaliojo tikriausiai tada, kai Abraomas (tada dar buvo vardu Abromas) keliaudamas į Kanaaną persikėlė per Eufrato upę. Įstatymo sandora buvo sudaryta po 430 metų (Gal 3:17). Kai Abraomas gyveno Mesopotamijoje, chaldėjų mieste Ūre, Jehova kreipėsi į jį ir paliepė keliauti į kraštą, kurį jam parodysiąs (Apd 7:2, 3; Pr 11:31; 12:1–3). Išėjimo 12:40, 41 rašoma, kad izraelitai gyveno kaip svetimšaliai Egipte (LXX priduriama „ir Kanaane“) 430 metų, o tada, „tą pačią dieną“, iš Egipto iškeliavo. Iš Egipto jie buvo išvaduoti 1513 m. p. m. e. nisano 14 dieną, atšventę pirmąją Paschą (Iš 12:2, 6, 7). Tai reikštų, kad Abraomas per Eufratą persikėlė 1943 m. p. m. e. nisano 14-ąją. Matyt, nuo tada ir įsigaliojo su Abraomu sudaryta sandora. Kitąsyk Dievas pasirodė Abraomui, kai šis keliaudamas per Kanaano kraštą jau buvo pasiekęs Sichemą. Ten Jehova atskleidė Abraomui dar vieną savo pažado detalę: „Šią žemę atiduosiu tavo palikuoniams.“ Taip Jehova leido suprasti, kad sandora, sudaryta su Abraomu, neatsiejama nuo Edene duoto pažado ir kad žadėtasis „palikuonis“ kils iš žmogaus giminės linijos (Pr 12:4–7). Dar daugiau šios sandoros detalių Jehova atskleidė vėliau, kaip pasakojama Pradžios 13:14–17; 15:18; 17:2–8, 19; 22:15–18.
(Pradžios 12:3) Laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tą, kuris tave niekina. Per tave bus palaimintos visos žemės giminės.
w89-E 7/1 p. 3, pstr. 4
Kodėl turėtume žinoti tiesą apie Abraomą
Šį nuostabų pažadą Abraomas girdėjo dar bent du kartus (Pradžios 18:18; 22:18). Kad išpildytų šį pažadą, Dievas net prikels išnykusių tautų atstovus. Tiems prikeltiesiems gyvenimas bus tikras palaiminimas, nes dauguma jų prisikels tada, kai žemė jau bus panaši į rojų, kurį prarado pirmieji žmonės. Jie bus mokomi, kaip įgyti amžiną gyvenimą (Pradžios 2:8, 9, 15–17; 3:17–23).
(Pradžios 13:14–17) Lotui nuo Abromo atsiskyrus, Jehova šiam tarė: „Pakelki akis ir pažvelki į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus. 15 Visą kraštą, kiek tik užmatai, atiduosiu tau ir tavo palikuoniams kaip amžiną paveldą. 16 Padarysiu taip, kad tavo palikuonių bus gausybė, tarsi dulkių žemėje. Jeigu kas galės suskaičiuoti žemės dulkes, tai galės ir tavo palikuonius suskaičiuoti. 17 Kelkis, pereik skersai išilgai visą šią žemę, nes tau ją atiduosiu.“
it-2-E p. 213, pstr. 3
Įstatymas
Remdamiesi įvairiais istoriniais faktais, kai kurie mokslininkai daro prielaidą, kad pirkėjui žemės sklypą pardavėjas parodydavo iš vietos, iš kurios jį buvo galima gerai matyti, ir nusakydavo sklypo ribas. Pirkėjas tardamas žodį „matau“ iš esmės patvirtindavo sandėrį teisiškai. Duodamas Abraomui pažadą, kad jam atiteks Kanaano kraštas, Jehova paprašė jį pažvelgti visomis keturiomis kryptimis. Abraomas neištarė „matau“ – galimas dalykas, todėl, kad Jehova pasakė atiduosiąs Pažadėtąją žemę vėliau, Abraomo palikuoniams (Pr 13:14, 15). Mozei, Izraelio tautos atstovui, Jehova nurodė: „Apžvelk visą kraštą.“ Jeigu minėta mokslininkų prielaida yra teisinga, tai reiškė, kad tas kraštas teisiškai atiduodamas Izraeliui ir kad izraelitai, vadovaujami Jozuės, jį turi užimti (Įst 3:27, 28; 34:4; taip pat prisimink, ką Šėtonas pasiūlė Jėzui, kaip rašoma Mt 4:8). Panašią teisinę galią, regis, turėjo dar vienas veiksmas: pereidamas žemę „skersai išilgai“ arba į ją įžengdamas asmuo parodydavo, kad ją užima (Pr 13:17; 28:13). Yra atrasta senovinių žemės pirkimą įteisinančių dokumentų, kuriuose paminėta, kiek parduodamoje žemėje yra medžių. (Palygink su Pr 23:17, 18.)
Ką vertinga radome
(Pradžios 13:8, 9) Todėl Abromas tarė Lotui: „Tenebūna ginčų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, juk mes esame broliai. 9 Argi ne visas kraštas tau prieš akis? Prašyčiau nuo manęs atsiskirti. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jeigu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.“
Nesutarimus spręskime su meile
12 Aptarkime vieną Biblijoje aprašytą atvejį, rodantį, kaip Dievo tarnai gali sėkmingai išspręsti bręstantį tarpusavio konfliktą. Straipsnio pradžioje minėjome Abraomą ir jo sūnėną Lotą. Abudu turėjo galvijų bandas ir jų piemenys, matyt, ėmė ginčytis dėl ganyklų. Trokšdamas nutraukti kivirčus, Abraomas pasiūlė Lotui pirmajam rinktis, kur įsikurti (Pr 13:1, 2, 5–9). Koks puikus poelgis! Abraomas siekė ne naudos, o taikos. Ar dėl savo kilnumo jis daug prarado? Tikrai ne. Tuoj po šio incidento Jehova pažadėjo Abraomui didžiai jį laiminti (Pr 13:14–17). Dievo tarnai gali kai ką prarasti dėl to, kad gerbia jo principus ir tarpusavio nesutarimus sprendžia su meile. Tačiau Jehova juos už tai laimins ir niekada neleis patirti neatitaisomos žalos.
(Pradžios 14:18–20) O Salemo karalius Melchizedekas atnešė jam duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas. 19 Abromą jis laimino tokiais žodžiais: „Telaimina Abromą aukščiausiasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas. 20 Ir tebūna pašlovintas aukščiausiasis Dievas, atidavęs tavo engėjus tau į rankas!“ Tada Abromas davė jam dešimtąją dalį visko, ką turėjo.
(Hebrajams 7:4–10) Tas, kuriam patriarchas Abraomas davė dešimtąją dalį savo grobio – tai, kas geriausia, – tikrai buvo didis. 5 Išties, tiems Levio sūnums, kurie gauna kunigystę, Įstatyme liepiama imti iš tautiečių, iš savo brolių, dešimtinę, nors ir šie yra Abraomo palikuoniai. 6 O tasai Melchizedekas, nors ir nėra iš jų kildinamas, ėmė dešimtinę iš Abraomo; jis laimino tą, kuriam buvo duoti pažadai. 7 Žinia, žemesnį paprastai laimina aukštesnis. 8 Pirmu atveju dešimtines ima mirtingi žmonės, o antru – tas, apie kurį sakoma, kad jis gyvena. 9 Ir galima sakyti, kad per Abraomą dešimtinių ėmėjas Levis irgi tuo metu mokėjo dešimtinę, 10 nes kai Melchizedekas Abraomą pasitiko, Levis buvo savo protėvio strėnose.
it-2-E p. 683, pstr. 1
Kunigas
Melchizedekas, Salemo karalius, buvo išskirtinis kunigas (kohen). Biblijoje nieko nerašoma apie jo kilmę, gimimą ar mirtį. Kunigystės jis nepaveldėjo, neturėjo nei pirmtakų, nei įpėdinių. Melchizedekas buvo ir karalius, ir kunigas. Jo kunigystė buvo pranašesnė už levitų kunigystę, nes Levis, galima sakyti, mokėjo dešimtinę Melchizedekui – „buvo savo protėvio [Abraomo] strėnose“, kai šis sumokėjo Melchizedekui dešimtinę ir buvo jo palaimintas (Pr 14:18–20; Hbr 7:4–10). Dėl šių priežasčių Melchizedekas yra tinkamas provaizdis Jėzaus Kristaus, „kunigo per amžius kaip Melchizedekas“ (Hbr 7:17).
VASARIO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 15–17
„Kodėl Jehova pakeitė Abromo ir Sarajos vardus?“
(Pradžios 17:1) Kai Abromui buvo 99 metai, Jehova pasirodė jam ir pasakė: „Aš esu visagalis Dievas. Eik mano keliais ir būk be priekaišto.
it-1-E p. 817
Peiktinumas, priekaištingumas
O žmogaus veiksmai ir darbai neretai būna peiktini. Nuodėmė yra paveldas, kurį visi žmonės gavo iš Adomo (Rom 5:12; Ps 51:5). Jehova tai puikiai supranta, jis „žino mūsų prigimtį, atsimena, kad esame tik dulkės“, ir elgiasi su mumis gailestingai (Ps 103:13, 14). Ištikimą ir klusnų savo tarną Nojų Dievas pavadino „teisiu žmogumi, be priekaišto, kitokiu nei jo amžininkai“ (Pr 6:9). Abraomui jis buvo prisakęs: „Eik mano keliais ir būk be priekaišto“ (Pr 17:1). Nors abu šie vyrai buvo netobuli žmonės ir mirė, Jehova juos laikė nepeiktinais, nes jis „žiūri į širdį“ (1 Sam 16:7; palygink su 2 Kar 20:3; 2 Met 16:9). Izraeliui Dievas įsakė: „Elkitės nepriekaištingai Jehovos, savo Dievo, akyse“ (Įst 18:13; 2 Sam 22:24). Jo siųstas Sūnus buvo nekaltas, nepeiktinas (Hbr 7:26) ir paaukojo savo gyvybę kaip išperkamąją auką, todėl Dievas jį tikinčius, klusnius žmones gali „pripažinti teisiais“ ir sykiu išlikti neklystantis Teisėjas, nepažeidžiantis teisingumo normų (Rom 3:25, 26).
(Pradžios 17:3–5) Abromas parpuolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės, o Dievas toliau jam kalbėjo: 4 „Štai manoji sandora su tavimi. Tu tikrai tapsi daugelio tautų tėvu. 5 Nuo šiol nebesivadinsi Abromas. Tavo vardas bus Abraomas, nes iš tavęs iškildinsiu daugelį tautų.
it-1-E p. 31, pstr. 1
Abraomas
Bėgo laikas. Kanaane jie gyveno jau dešimt metų, bet Sara vis dar neturėjo vaikų. Todėl ji pasiūlė Abraomui imti į žmonas jos tarnaitę egiptietę Hagarą, tikėdamasi per ją susilaukti vaiko. Abraomas sutiko, ir 1932 m. p. m. e. gimė Izmaelis; Abraomui tada buvo 86 metai (Pr 16:3, 15, 16). Praėjo dar daugiau laiko. 1919 m. p. m. e., kai Abraomas buvo 99-erių, Jehova įsakė, kad visi Abraomo šeimynos vyrai būtų apipjaustyti. Tai turėjo būti ženklas, arba antspaudas, kad Jehovą su Abraomu sieja ypatingi sandoros ryšiai. Tąkart Jehova pakeitė jo vardą – iš Abromo į Abraomą – ir paaiškino: „Nes iš tavęs iškildinsiu daugelį tautų“ (Pr 17:5, 9–27; Rom 4:11). Netrukus po to trys materializavęsi angelai, kuriuos Abraomas priėmė svetingai Jehovos vardu, pažadėjo, kad Sara pastos ir pagimdys sūnų, ir tai įvyks nepraėjus nė metams (Pr 18:1–15).
(Pradžios 17:15, 16) Tada Dievas Abraomui pasakė: „O savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja. Jos vardas bus Sara. 16 Aš ją palaiminsiu ir ji pagimdys tau sūnų. Palaiminsiu ją ir iš jos kils tautos, kils tautų karaliai.“
Ką reiškia vardas?
Keleto suaugusių žmonių vardus pakeitė pats Dievas, taip kai ką apie juos išpranašaudamas. Kaip antai, Abromo vardą, reiškiantį „tėvas išaukštintas“, pakeitė į Abraomo – „daugybės tėvas“. Pagal savo vardo prasmę, Abraomas iš tikrųjų tapo daugelio tautų tėvu (Pradžios 17:5, 6). Abraomo žmonos Sarajos vardas turbūt reiškė „vaidinga“. Tad kokia laiminga ji tikriausiai buvo, kai Dievas ją pervadino Sara, „kunigaikštiene“, taip nurodydamas, kad iš jos kils karaliai (Pradžios 17:15, 16).
Ką vertinga radome
(Pradžios 15:13, 14) Tada Dievas tarė Abromui: „Žinok, kad tavo palikuoniai gyvens svetimame krašte. Jiems teks vergauti ir kęsti priespaudą 400 metų. 14 Tačiau tautą, kuriai jie vergaus, aš bausiu, ir jie išeis dideliais turtais nešini.
it-1-E p. 460–461
Chronologija
Jehova Abromui (Abraomui) pasakė: „Žinok, kad tavo palikuoniai gyvens svetimame krašte. Jiems teks vergauti ir kęsti priespaudą 400 metų“ (Pr 15:13; taip pat žiūrėk Apd 7:6, 7). Tai buvo pasakyta, kai dar nebuvo gimęs žadėtasis palikuonis Izaokas. 1932 m. p. m. e. Abromui egiptietė tarnaitė Hagara pagimdė Izmaelį, o 1918 m. p. m. e. gimė Izaokas (Pr 16:16; 21:5). Nuo išėjimo iš Egipto, reiškusio priespaudos pabaigą (Pr 15:14), skaičiuodami 400 metų atgal, gauname 1913 m. p. m. e.; Izaokui tada buvo maždaug penkeri. Atrodo, tuo metu Izaokas buvo nujunkytas ir kaip „svetimo krašto“ gyventojas pirmą kartą patyrė išpranašautą priespaudą, kai devyniolikmetis Izmaelis iš jo šaipėsi (Pr 21:8, 9). Nors šiais laikais Izmaelio šaipymasis iš Abraomo palikuonio galbūt atrodytų menkniekis, patriarchaliniais laikais toks elgesys buvo vertinamas visai kitaip. Tą patvirtina Saros reakcija ir tai, kad Dievas pritarė Saros reikalavimui išvaryti Hagarą ir jos sūnų Izmaelį (Pr 21:10–13). Tas įvykis smulkiai aprašytas Dievo įkvėptame pasakojime, todėl tai yra dar vienas įrodymas, kad nuo tada prasidėjo išpranašautas 400 metų priespaudos laikotarpis, turėjęs baigtis išėjimu iš Egipto (Gal 4:29).
(Pradžios 15:16) Čia sugrįš tik ketvirta tavo palikuonių karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė.
„Padarysiu iš tavęs didelę tautą“
Išsipildymas. Badui ištikus Kanaano kraštą, Egipte gyveno keturios Abraomo palikuonių kartos – iš pradžių kaip ateiviai, vėliau kaip vergai, kuriuos egiptiečiai vertė iš šiaudų ir molio gaminti plytas. Pavyzdžiui, apžvelkime Abraomo provaikaičio Levio, su pagyvenusiu tėvu persikėlusio į Egiptą, šeimos liniją. Taigi keturios jo šeimos kartos buvo šios: 1) Levis, 2) jo sūnus Kehatas, 3) vaikaitis Amramas ir 4) provaikaitis Mozė (Išėjimo 6:16, 18, 20). Izraelitus iš Egipto nelaisvės Mozė išvedė 1513 m. p. m. e.
VASARIO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 18–19
„Visos žemės Teisėjas sunaikina Sodomą ir Gomorą“
(Pradžios 18:23–25) Abraomas priėjęs prie jo paklausė: „Argi drauge su nedorėliu pražudysi ir teisųjį? 24 Jei mieste būtų penkiasdešimt teisių žmonių, nejau juos pražudytum? Argi nepagailėtum miesto dėl penkiasdešimties jame gyvenančių teisiųjų? 25 Tu nieku gyvu nedarytum tokio dalyko – nežudytum teisaus žmogaus drauge su nedorėliu, nestatytum teisiojo į vieną gretą su piktadariu! Tu tikrai taip nepadarytum. Argi visos žemės Teisėjas pasielgtų neteisingai?“
„Visos žemės Teisėjas“ visada elgiasi teisingai
„ARGI tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18:25) Tokiu retoriniu klausimu Abraomas išreiškė savo įsitikinimą, kad Jehovos nuosprendis Sodomos ir Gomoros miestams bus teisingas. Abraomas žinojo, kad Dievas niekada nepasielgtų neteisingai pražudydamas „teisųjį kartu su nedorėliu“. Vyras Jehovai sakė: „Ne tavo būdas daryti tokį dalyką.“ Praėjus maždaug 400 metų per Mozę Jehova apie save pasakė: „Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Įst 31:19; 32:4)
(Pradžios 18:32) Galiausiai Abraomas tarė: „Jehova, prašau nerūstauti, kad klausiu dar kartą. Kaip, jeigu rasi dešimt?“ Jis atsakė: „Nenaikinsiu ir dėl dešimties.“
Kantrybė – savybė, padedanti ištverti su viltimi
Geriausias kantrumo pavyzdys, be abejo, yra Jehova (2 Pt 3:15). Jo Žodyje aprašytas ne vienas atvejis, kai jis parodė didžiulę kantrybę (Neh 9:30; Iz 30:18). Ar prisimename, kaip jis reagavo, Abraomui ėmus klausinėti dėl Sodomos sunaikinimo? Visų pirma, Dievas Abraomo nepertraukė, leido jam išsisakyti ir kantriai išklausė jo nuogąstavimus. Be to, kai Abraomas jam užduodavo klausimą, Jehova atsakydavo pakartodamas Abraomo žodžius. Šitaip Dievas parodė, kad vyro atidžiai klausosi. Taip pat patikino savo tarną, jog nesunaikins Sodomos, net jeigu tenai ras tik dešimt teisiųjų (Pr 18:22–33). Koks puikus pavyzdys, kaip reikia kantriai kitą išklausyti ir nereaguoti į jo žodžius pernelyg jautriai!
(Pradžios 19:24, 25) Tada Jehova ėmė lieti ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Ta siera ir ugnis buvo iš dangaus, nuo Jehovos. 25 Taip jis sunaikino tuos miestus – visą aną kraštą su jo miestų gyventojais ir visa augalija.
Jehova – mūsų Visavaldis Viešpats!
12 Galime neabejoti, kad Jehova netrukus apgins savo teisę visa valdyti. Jis ilgiau nebesitaikstys su blogiu. Dabar yra paskutinės senosios sistemos dienos. Kadaise Dievas pakilo prieš nedorą pasaulį ir nubaudė jį Tvanu. Taip pat sunaikino Sodomą ir Gomorą, paskandino faraoną ir jo kariauną. Prieš Aukščiausiąjį neatsilaikė nei Sisera su savo pulkais, nei Sanheribo vadovaujama asirų kariuomenė (Pr 7:1, 23; 19:24, 25; Iš 14:30, 31; Ts 4:15, 16; 2 Kar 19:35, 36). Todėl gerai žinome, kad Jehova Dievas daugiau nebeleis juodinti savo švento vardo ir varginti savo liudytojų. Be to, matome aiškų ženklą, kad Jėzus jau karaliauja ir kad ši pakrikusi sistema baigiasi (Mt 24:3).
Ką vertinga radome
(Pradžios 18:1) Paskui Jehova pasirodė Abraomui prie didžiųjų Mamrės medžių. Buvo pats dienos karštymetis ir Abraomas sėdėjo prie palapinės angos.
(Pradžios 18:22) Anie vyrai iš ten patraukė Sodomos link, o Jehova pasiliko su Abraomu.
w88-E 5/15 p. 23, pstr. 4–5
Ar kas nors matė Dievą?
Dabar galima suprasti, kodėl Abraomas į žmogaus kūną prisiėmusį angelą, Dievo atstovą, kreipėsi lyg į patį Jehovą. Kadangi angelas kalbėjo tiksliai tai, ką Dievas norėjo perduoti Abraomui, ir Jam atstovavo, Biblijoje pasakyta, kad „Jehova pasirodė Abraomui“ (Pradžios 18:1).
Atminkime, kad angelas gali perduoti Dievo žodžius taip tiksliai, kaip mes galime perduoti savo žodžius kitiems naudodamiesi telefonu ar radiju. Taigi suprantama, kodėl Abraomas, Mozė, Manoachas ir kiti su žmogaus kūną prisiėmusiu angelu kalbėjosi kaip su Dievu. Nors minėti žmonės matė tuos angelus ir Jehovos šlovę, kurią šie atspindėjo, paties Dievo jie nematė. Todėl tai neprieštarauja apaštalo Jono užrašytiems žodžiams: „Dievo joks žmogus niekada nėra matęs“ (Jono 1:18). Tie žmonės matė Dievo atstovus angelus, bet ne patį Dievą.
(Pradžios 19:26) O Loto žmona, eidama vyrui iš paskos, pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.
Padėkime tiems, kam sunku
3 Lotas nusprendė įsikurti Sodomos mieste. Kraštas, tiesa, buvo derlingas, bet žmonės – labai nedori (Pr 13:8–13; 14:12; perskaityk 2 Petro 2:7, 8). Kaip brangiai Loto šeimai kainavo sprendimas ten apsigyventi! Jo žmona, matyt, buvo labai prisirišusi prie paties miesto ar kai kurių tenykščių, todėl kai iš dangaus ant Sodomos ėmė kristi ugnis ir siera, ji nepaklausė Dievo perspėjimo ir žuvo. Taip pat pagalvokime apie Loto dukteris – abiejų sužadėtiniai irgi prarado gyvybę. Lotas neteko namų, turto ir, visų skaudžiausia, žmonos (Pr 19:12–14, 17, 26). Tuo nelengvu Loto gyvenimo tarpsniu Jehova rodė jam didelę kantrybę. Iš ko tai matome?
VASARIO 24–KOVO 1 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 20–21
„Jehova visada įvykdo savo pažadus“
(Pradžios 21:1–3) Jehova nepamiršo Saros ir to, ką buvo jai sakęs. Savo pažadą Jehova įvykdė. 2 Sara tapo nėščia ir atėjus metui, apie kurį kalbėjo Dievas, senatvės sulaukusiam Abraomui pagimdė sūnų. 3 Kūdikį, kurį Sara jam pagimdė, Abraomas pavadino Izaoku.
Dievas pavadino ją kilmingąja
Ar Saros juokas reiškė, kad jai trūko tikėjimo? Ne. Biblijoje skaitome: „Tikėjimu ir pati Sara, nors buvo jau nebe to amžiaus, įgijo galios pradėti palikuonį, mat ji laikė ištikimu tą, kuris buvo davęs pažadą“ (Hebrajams 11:11). Ji pažinojo Jehovą, tikėjo, kad jis gali tesėti bet kokį duotą pažadą. Kas iš mūsų nenorėtų turėti tokį stiprų tikėjimą. Tad stenkimės geriau pažinti Dievą. Tai padės suprasti, jog Sara ne be reikalo visiškai juo pasitikėjo. Jehova išties yra ištikimas ir įvykdo kiekvieną savo pažadą – kai kada taip neįprastai, jog sukelia nuostabą.
„DARYK, KAIP JI SAKO“
Devyniasdešimties Sara galiausiai patyrė tai, ko laukė kone visą gyvenimą. Ji pagimdė sūnų savo mylimam vyrui, dabar jau šimtamečiam! Kaip Dievas ir buvo nurodęs, Abraomas pavadino jį Izaoku. Galime įsivaizduoti šypseną Saros išvargusiame veide, kai ji pasakė: „Dievas iškrėtė man juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manimi“ (Pradžios 21:6). Ši stebuklinga Jehovos dovana teikė jai džiaugsmo iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau tai buvo ir didelė atsakomybė.
Penkerių metų Izaokas buvo nujunkytas, ir ta proga šeima surengė didelį pokylį. Bet atsitiko kai kas nemalonaus. Sara pastebėjo, kad Izmaelis, devyniolikmetis Hagaros sūnus, šaiposi iš Izaoko. Tai nebuvo šiaip koks paerzinimas. Vėliau apaštalas Paulius, Dievo įkvėptas, Izmaelio elgesį pavadino persekiojimu. Sara gerai suprato, kad jos sūnui iškilo didelė grėsmė. Ji žinojo, jog Izaokui skirtas svarbus vaidmuo Jehovos sumanymuose, tad sukaupusi drąsą atvirai pasikalbėjo su Abraomu – paprašė išvaryti Hagarą ir Izmaelį (Pradžios 21:8–10; Galatams 4:22, 23, 29).
Ką apie tai manė Abraomas? Biblijoje skaitome: „Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes tai lietė jo paties sūnų.“ Tėviški jausmai trukdė Abraomui situaciją vertinti objektyviai, mat jis mylėjo Izmaelį. Tačiau Jehova viską matė aiškiai, todėl įsikišo. Dievas tarė Abraomui: „Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.“ Jehova patikino pasirūpinsiąs Hagara ir jos sūnumi. Ištikimasis Abraomas pakluso Dievui (Pradžios 21:11–14).
(Pradžios 21:5–7) Kai gimė Izaokas, Abraomui buvo 100 metų. 6 Sara sakė: „Tai bent juoką man Dievas iškrėtė! Kas tik apie tai sužinos, juoksis drauge su manimi.“ 7 Ir pridūrė: „Kas būtų Abraomui pasakęs, kad Sara dar žindys vaikus? Vis dėlto jo senatvėje pagimdžiau jam sūnų.“
(Pradžios 21:10–12) Ji Abraomui tarė: „Išvaryk tą vergę ir jos sūnų, nes jos sūnus nesidalys paveldo drauge su mano sūnumi Izaoku!“ 11 Abraomui šie Saros žodžiai labai nepatiko. 12 Bet Dievas tarė Abraomui: „Nesisielok dėl vaiko ir dėl vergės. Paklausyk Saros, nes tavo palikuoniais vadinsis tie, kurie kils iš Izaoko.
(Pradžios 21:14) Taigi atsikėlęs anksti rytą Abraomas paėmė duonos, odinę vandens ir užkėlęs Hagarai ant pečių išleido ją drauge su sūnumi. Išėjusi moteris klaidžiojo Beer Šebos dykumoje.
Ką vertinga radome
(Pradžios 20:12) Be to, ji išties yra mano sesuo – mano tėvo dukra, tik ne tos pačios motinos. Aš paėmiau ją į žmonas.
wp17.3 p. 12, išn.
„Kokia tu graži moteris“
Sara buvo Abraomo sesuo; jų abiejų tėvas buvo Terachas, bet motinos kitos (Pradžios 20:12). Nors šiandien tokios santuokos neleistinos, svarbu nepamiršti, kad tada daug kas buvo kitaip. Žmonės dar nebuvo labai nutolę nuo tobulumo, kurį prarado Adomas ir Ieva. Todėl susituokus artimiems giminaičiams, matyt, nekildavo grėsmė, kad palikuonys gims su genetiniais trūkumais. Tačiau praėjus 400 metų žmonės gyveno panašiai tiek, kiek dabar. Tuomet Mozės įstatymas uždraudė turėti lytinių santykių su artimais giminaičiais (Kunigų 18:6).
(Pradžios 21:33) Paskui Beer Šeboje Abraomas pasodino eglūną ir šaukėsi ten amžinojo Dievo, Jehovos, vardo.
w89-E 7/1 p. 20, pstr. 9
Abraomas – pavyzdys visiems, kas siekia draugystės su Dievu
9 Abraomas į tai atsakė dar vienu tikėjimo kupinu poelgiu: pastatė Jehovai aukurą (Pradžios 12:7). Ant to aukuro jis turbūt paaukojo gyvulį. Vėliau tikėjimo skatinamas tą patį darė kitose to krašto vietose, be to, „šaukėsi Jehovos vardo“ (Pradžios 12:8; 13:18; 21:33). Hebrajiškas pasakymas „šauktis vardo“ taip pat reiškia „garsinti (skelbti) vardą“. Abraomas tikriausiai ryžtingai garsino savo Dievo, Jehovos, vardą tiek šeimynykščiams, tiek aplink gyvenusiems kanaaniečiams (Pradžios 14:22–24). Šiandien visi, kurie nori būti Dievo draugai, turi irgi šauktis jo vardo su tikėjimu. Tai reiškia ir liudyti viešai, kaip esame raginami: „Visada aukokime Dievui gyriaus auką – savo lūpomis skelbkime jo vardą“ (Hebrajams 13:15; Romiečiams 10:10).