mwbr19.08 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
RUGPJŪČIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 TIMOTIEJUI 1–4
„Dievas davė mums ne bailumo dvasią“
(2 Timotiejui 1:7) Dievas juk davė mums ne bailumo, o galybės, meilės ir nuovokumo dvasią.
Jaunuoli, tegu visi mato tavo pažangą
9 Šventasis Raštas ragina mus „mąstyti sveikai“ (1 Pt 4:7, NW). Tai reiškia gebėti viską vertinti blaiviai. Sykiu ir mokėti atsilaikyti tokiomis aplinkybėmis, kokios yra, o ne kokių trokštame. Paulius, norėdamas padėti Timotiejui, vėliau jam priminė: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Tim 1:7). Kai kurie nepatyrę jaunuoliai, bailumo dvasios apimti, mintis apie savo įtemptą padėtį stengiasi visaip vyti šalin: nebesikelia iš miego arba neatsitraukia nuo televizoriaus, griebiasi narkotikų arba alkoholio, blaškosi po vakarėlius, ieško seksualinių nuotykių. Bet krikščionys yra raginami ‘atsisakyti bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventi šiame pasaulyje’ (Tit 2:12).
(2 Timotiejui 1:8) Tad nesigėdyk nei liudijimo apie mūsų Viešpatį, nei manęs, dėl jo įkalinto. Kentėk vargus dėl gerosios naujienos, kliaudamasis Dievo galia.
„Būk stiprus ir drąsus!“
7 Paulius rašė Timotiejui: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės... dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo.“ (2 Timotiejui 1:7, 8; Morkaus 8:38) Skaitydami šiuos žodžius, susimąstykime: „Aš gėdijuosi savo tikėjimo ar esu drąsus? Ar darbovietėje (arba mokykloje) aplinkiniai žino, kad aš – Jehovos liudytojas? O gal slepiu tai? Ar gėdijuosi, kad skiriuosi nuo kitų? O gal džiaugiuosi, jog dėl savo gerų santykių su Jehova esu kitoks nei visi?“ Kas baiminasi todėl, kad reikia skelbti gerąją naujieną arba laikytis nepopuliarių įsitikinimų, tegu nepamiršta Jehovos patarimo Jozuei: „Būk stiprus ir drąsus.“ Visada prisimink, jog svarbu ne bendradarbių ar bendraklasių, o Jehovos ir Jėzaus Kristaus nuomonė. (Galatams 1:10)
Ką vertinga radome
(2 Timotiejui 2:3, 4) Būdamas šaunus Kristaus Jėzaus karys, kentėk sunkumus. 4 Juk vyras, atliekantis kario tarnybą, neužsiima pragyvenimo reikalais, jei nori įtikti tam, kuris jį tarnybon pašaukė.
Kraukimės tikrąjį turtą
13 Tvirtą tikėjimą turėjo Timotiejus. Paulius pavadino jį „šauniu Kristaus Jėzaus kariu“ ir pasakė: „Nė vienas, einantis kario tarnybą, norėdamas įtikti į tarnybą pašaukusiam, neužsiima pragyvenimo reikalais“ (2 Tim 2:3, 4). Šiandieniniai Jėzaus „kariai“, tarp jų ir milijonas suvirš visalaikių evangelizuotojų, kiek leidžia jų aplinkybės, laikosi šio Pauliaus pamokymo. Nors pasaulio brukama reklama gali atrodyti labai viliojančiai, jie stengiasi atsispirti jos įtakai ir atsimena Biblijos žodžius: „Kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu“ (Pat 22:7). Šėtonas nori, kad visą savo laiką ir jėgas išeikvotume vergaudami jo pasauliui, pastatytam ant komercijos. Kai kurie ima dideles būsto, automobilio, studijų paskolas ir po to ilgus metus juos slegia finansiniai įsipareigojimai. Kiti norėjo labai prašmatnių vestuvių ir dėl to taip pat įklimpo į skolas. Jeigu stengsimės supaprastinti gyvenimą ir vengsime pernelyg didelių išlaidų bei skolų, bus akivaizdu, kad sumaniai naudojame savo turtą ir norime vergauti Dievui, o ne komercijos sistemai (1 Tim 6:10).
(2 Timotiejui 2:23) Į kvailus neišmanėlių ginčus nesivelk, žinodamas, kad jie veda į nesantaiką.
Jehovos tarnai atsižada neteisumo
10 Šiais laikais Jehovos garbintojai retai kada susiduria su atskalūnybe pačioje bendruomenėje. Vis dėlto kai pasigirsta kokie nors Šventuoju Raštu nepagrįsti mokymai, juos, kad ir kas skleistų, iškart ryžtingai atmeskime. Būtų neprotinga įsitraukti į debatus su atskalūnais tiesiogiai, per internetą ar kitaip. Net jeigu turėtume gerą ketinimą – padėti kuriam nors iš jų suprasti, kur tiesa, – kalbėtis su tokiu asmeniu reikštų nepaklusti Dievui. Jis mums liepia neturėti jokių reikalų su atskalūnais, visiškai nuo jų atsiriboti.
RUGPJŪČIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | TITUI 1–FILEMONUI
„Paskirk vyresniuosius“
(Titui 1:5–9) Aš palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas negerai, ir pagal nurodymus, kuriuos tau daviau, kiekviename mieste paskirtum vyresniuosius. 6 Vyresniuoju gali paskirti tą, kuris yra be priekaišto, vienos žmonos vyras, turi tikinčius vaikus, kurie nėra kaltinami pasileidimu ar maištingi. 7 Juk prižiūrėtojas, kaip Dievo paskirtas prievaizdas, turi būti nepeiktinas, ne savavalis, ne karštakošis, ne girtuoklis, ne smurtautojas, neturi godžiai siekti pelno. 8 Jis turi būti svetingas, mylintis, kas gera, sveikai mąstantis, teisingas, ištikimas, susivaldantis. 9 Jis turi būti geras mokytojas, savo mokymą grindžiantis patikimuoju žodžiu, kad sveiku mokymu sugebėtų ir padrąsinti, ir priešgyniautojus sudrausminti.
Skaitytojų klausimai
Nors Biblijoje detaliai nekalbama, kaip broliams tuomet būdavo suteikiamos pareigos, iš tolesnių eilučių kai kas paaiškėja. Štai sakoma, kad kai Paulius ir Barnabas grįžo iš pirmosios misionieriškos kelionės, „jie kiekvienoje bendruomenėje paskyrė jiems vyresniuosius ir, pasimeldę, papasninkavę, patikėjo juos Jehovai, kurį šie buvo įtikėję“ (Apd 14:23). Po daugelio metų Paulius savo bendražygiui Titui davė tokius nurodymus: „Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas negerai, ir miestuose viename po kito paskirtum vyresniuosius, kaip tau nurodžiau“ (Tit 1:5). Tikėtina, jog šitokią teisę turėjo ir Timotiejus, ne sykį lydėjęs apaštalą Paulių (1 Tim 5:22). Vadinasi, į minėtas pareigas skirdavo ne apaštalai ir vyresnieji Jeruzalėje, o keliaujantieji prižiūrėtojai.
Turėdama mintyje tokį Biblijos laikų pavyzdį, Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba pakoregavo vyresniųjų ir patarnautojų skyrimo tvarką. Nuo 2014 metų rugsėjo 1-osios įsigalioja nauja tvarka. Kiekvienas rajono prižiūrėtojas kruopščiai apsvarstys rekomendacijas iš savo rajono. Per apsilankymus bendruomenėse jis stengsis kuo geriau pažinti į atsakingas pareigas siūlomus brolius. Jei tik yra galimybė, kartu su jais darbuosis tarnyboje. Rekomendacijas jis dar aptars su bendruomenės vyresniųjų taryba. Tada savo rajono bendruomenėse keliaujantysis prižiūrėtojas ir paskirs vyresniuosius bei patarnautojus. Tokia tvarka kur kas labiau atitinka pirmojo amžiaus bendruomenių pavyzdį.
Kas ir kokį vaidmenį atlieka šiame procese? „Ištikimas ir nuovokus vergas“ kaip visada vykdo svarbiausią įpareigojimą – tiekia savo „šeimynykščiams“ dvasinį peną (Mt 24:45–47). Vykdydamas šį įsipareigojimą, „vergas“, šventosios dvasios padedamas, taip pat turi tyrinėti Bibliją, kad galėtų nurodyti, kaip, vadovaujantis jos principais, reikia organizuoti mūsų pasaulinę veiklą. „Vergas“, be to, skiria brolius eiti rajono prižiūrėtojų ir filialo komiteto narių pareigas. Filialai savo ruožtu padeda duotus nurodymus įgyvendinti. Vyresniųjų taryba kruopščiai apsvarsto, ar brolis, jų rekomenduojamas į atsakingas pareigas Dievo bendruomenėje, atitinka Šventojo Rašto reikalavimus. Rajono prižiūrėtojui tenka didelė atsakomybė: jis turi dėmesingai, su malda apsvarstyti vyresniųjų pateiktas rekomendacijas ir tada tinkamus vyrus paskirti atsakingoms pareigoms.
Ką vertinga radome
(Titui 1:12) Vienas iš jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: „Kretiečiai – amžini melagiai, pikti žvėrys, tingūs rajūnai.“
w89-E 5/15 p. 31, pstr. 5
Skaitytojų klausimai
Paulius tikrai nepritarė kretiečių kaip rasinės ar etninės grupės juodinimui. Tuo galime neabejoti, nes jis žinojo, jog Kretoje gyvena daug puikių krikščionių, kuriuos Dievas vertina ir yra patepęs savo šventąja dvasia (Apaštalų darbų 2:5, 11, 33). Ten buvo pakankamai ištikimų krikščionių, kad bendruomenės būtų įkurtos „kiekviename mieste“. Nors tie krikščionys buvo netobuli, galime neabejoti, jog jie nebuvo melagiai ir tingūs rajūnai, antraip būtų praradę Jehovos palankumą (Filipiečiams 3:18, 19; Apreiškimo 21:8). Kaip ir šiais laikais visose šalyse, Kretoje buvo dorų žmonių, kuriuos liūdino aplinkinių žema moralė ir kurie palankiai reagavo į krikščionių skelbiamą žinią (Ezechielio 9:4; palygink su Apaštalų darbų 13:48).
(Filemonui 15, 16) Galbūt jis tam ir buvo nuo tavęs trumpą laiką atskirtas, kad atgal jį priimtum visiems laikams. 16 Ir jau nebe kaip vergą, o daugiau negu vergą – kaip mylimą brolį. Jis labai brangus man ir juo labiau tau, juk dabar jis ne tik tavo vergas, bet ir brolis, tarnaujantis Viešpačiui.
Laiškų Titui, Filemonui ir hebrajams apžvalga
15, 16. Kodėl Paulius neprašė Filemono suteikti Onesimui laisvę? Paulius norėjo daryti tik tai, ką įpareigotas, – ‘skelbti Dievo Karalystę ir mokyti apie Viešpatį Jėzų Kristų’. Jis nusprendė nesikišti į socialinius reikalus, taigi nesiėmė spręsti ir vergvaldystės klausimo (Apd 28:31).
RUGPJŪČIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | HEBRAJAMS 1–3
„Brangink teisumą ir bodėkis nedorybe“
(Hebrajams 1:8) o apie Sūnų: „Amžių amžiais Dievas bus tavasis sostas. Karališkasis tavo skeptras – teisingumo skeptras.
Sveikinkite Kristų, šlovingąjį Karalių
8 Jehova į dangaus Karalystės sostą Jėzų pasodino 1914 metais. Jo „karališkasis skeptras – teisingumo skeptras“, taigi Kristus yra teisingas ir nešališkas valdovas. Jo valdžia teisėta, nes psalmėje pasakyta: „Tavo sostas: Dievas per amžius“ (Psalmių knygos, vertė S. Geda). Šios Karalystės pamatą padėjo pats Jehova. Jėzaus sostas, be to, išsilaikys „per amžius“. Kaip didžiuojamės galėdami tarnauti Jehovai, vadovaujami tokio galingo jo paties paskirto Karaliaus!
(Hebrajams 1:9) Tu branginai teisumą ir bodėjais nedorybe, tad Dievas, tavo Dievas, džiugesio aliejum patepė tave gausiau nei tavo bičiulius.“
Sveikinkite Kristų, šlovingąjį Karalių
7 Perskaityk Psalmyno 45:7, 8 (45:6, 7, Brb). Jėzus mylėjo teisumą ir nekentė visko, kas užtrauktų nešlovę jo Tėvui. Todėl Jehova paskyrė jį dangaus Karalystės Karaliumi. Jėzus buvo pateptas „džiaugsmo aliejumi“ labiau negu jo „bendrai“, tai yra Judo karaliai iš Dovydo linijos. Kaip tai suprasti? Viena, jį patepė pats Jehova. Antra, Dievas paskyrė jį ir Karaliumi, ir Vyriausiuoju Kunigu (Ps 2:2; Hbr 5:5, 6). Trečia, Jėzus buvo pateptas ne aliejumi, o šventąja dvasia. Ir galiausiai, Jėzus karaliauja ne žemėje, o danguje.
Ką vertinga radome
(Hebrajams 1:3) Jis yra Dievo šlovės atspindys, tikslus jo esybės atvaizdas, ir viską palaiko jo galingu žodžiu. Nuplovęs mūsų nuodėmes jis atsisėdo Aukščiausiojo dešinėje aukštybėse.
it-1-E p. 1185, pstr. 1
Atvaizdas
Ar Jėzus visada vienodai atspindėjo savo Tėvo asmenybę?
Dievo pirmagimis Sūnus, kuris vėliau tapo žmogumi Jėzumi, yra savo Tėvo atvaizdas (2 Kor 4:4). Taip galima teigti, nes tikriausiai būtent jam Dievas pasakė: „Padarykime žmogų – kaip savo atvaizdą“; Sūnus buvo panašus į savo Tėvą, Kūrėją, nuo pat sukūrimo (Pr 1:26; Jn 1:1–3; Kol 1:15, 16). Gyvendamas žemėje kaip tobulas žmogus Jėzus atspindėjo savo Tėvo savybes ir asmenybę tiek, kiek įmanoma žmogui, todėl galėjo pasakyti „kas matė mane, matė ir Tėvą“ (Jn 14:9; 5:17, 19, 30, 36; 8:28, 38, 42). Tas panašumas dar padidėjo, kai Jėzaus Tėvas, Dievas Jehova, prikėlė jį dvasiniam gyvenimui ir suteikė „visą valdžią danguje ir žemėje“ (1 Pt 3:18; Mt 28:18). Kadangi tada Dievas Jėzų „dar labiau išaukštino“, Dievo Sūnus ėmė atspindėti savo Tėvo šlovę net labiau, negu tada, kai buvo danguje prieš ateidamas į žemę (Fil 2:9; Hbr 2:9). Dabar jis yra „tikslus [Dievo] esybės atvaizdas“ (Hbr 1:2–4).
(Hebrajams 1:10–12) Ir dar: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatus, ir dangūs – tavo rankų darbas. 11 Jie pražus, o tu pasiliksi. Lyg drabužis jie visi susidėvės, 12 tarsi skraistę, tarsi apdarą juos suvyniosi. Jie bus pakeisti, o tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.“
it-1-E p. 1063, pstr. 7
Dangus
Psalmyno 102:25, 26 kalbama apie Dievą Jehovą, tačiau apaštalas Paulius tuos žodžius pritaiko ir Jėzui Kristui. Ir visai pagrįstai. Juk Dievas pasitelkė savo viengimį Sūnų kurdamas materialiąją visatą. Paulius sako, kad Jėzus bus amžinai, o fizinius kūrinius, jeigu tik panorėtų, Dievas galėtų suvynioti „tarsi skraistę“ ir padėti į šalį (Hbr 1:1, 2, 8, 10–12; palygink su 1 Pt 2:3).
RUGPJŪČIO 26–RUGSĖJO 1 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | HEBRAJAMS 4–6
„Visomis jėgomis stenkis įžengti į Dievo poilsį“
(Hebrajams 4:1) Kadangi pažadas dėl galimybės įžengti į jo poilsį tebegalioja, saugokimės, kad kuris nors iš mūsų tos galimybės neprarastume.
(Hebrajams 4:4) juk Raštuose apie septintą dieną yra pasakyta: „Ir Dievas septintą dieną ilsėjosi nuo visų savo darbų“,
Dievo atilsis – kas tai?
3 Remiantis dviem skirtingomis Šventojo Rašto vietomis, galima padaryti išvadą, kad ir pirmajame mūsų eros amžiuje septintoji diena tebesitęsė. Štai pažiūrėkime vieną epizodą iš Jėzaus tarnybos. Kada jis gydė žmones šabo dieną, priešininkai, gydymą priskirdami prie darbų, ėmė piktintis, kaip jis drįsta pažeisti Įstatymą. Viešpats į tai jiems atsakė: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5:16, 17). Kaip suprasti? Kaltinimą, kad dirba per šabą, Jėzus atrėmė žodžiais „mano Tėvas darbuojasi“. Jo argumentas iš esmės buvo toks: mudu su Tėvu dirbame tą patį darbą. Kadangi per savąjį Šabą, trunkantį tūkstančius metų, Tėvas darbuojasi, man irgi leistina dirbti – netgi šabo dieną. Taigi Jėzus davė suprasti, kad septintoji diena, arba Šabas, didžioji Dievo poilsio diena, tuo laiku dar nebuvo pasibaigusi.
4 Tokia pat išvada peršasi ir pasiskaičius vieną iš Pauliaus laiškų. Čia jis cituoja Pradžios 2:2 ir įkvėptas šventosios dvasios rašo: „Mes, įtikėjusieji, įeiname į atilsį“ (Hbr 4:3, 4, 6, 9, Jr). Vadinasi, Pauliaus laikais septintoji diena tebesitęsė. O kiek ta poilsio diena dar turėjo trukti?
5 Kad į šį klausimą galėtume atsakyti, prisiminkime, kam septintoji diena skirta. Tai paaiškina žodžiai iš Pradžios 2:3: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą.“ Septintąją dieną Jehova padarė šventą, arba išskirtinę, ta prasme, kad šią dieną nusprendė galutinai įgyvendinti visa, ką yra užsibrėžęs dėl žemės. O Dievo sumanymas ir nutarimas yra toks, kad žemę apgyventų ir planeta bei gyvąja gamta rūpintųsi jo nuostatams paklūstantys žmonės (Pr 1:28). Būtent dėl šio nutarimo Jehova Dievas ir „šabo Viešpats“ Jėzus Kristus darbuojasi „ligi šiolei“ (Mt 12:8). Dievo atilsio diena tęsis tol, kol pasibaigs Kristaus viešpatavimo tūkstantmetis ir kol Jehova iki galo atliks visa, kam šitą dieną ir buvo skyręs.
(Hebrajams 4:6) Kadangi kai kurie dar turi į jį įžengti, o tie, kuriems kadaise pirmiems buvo paskelbta geroji naujiena, dėl neklusnumo neįžengė,
Dievo atilsis – kas tai?
6 Dievas atvirai pasakė Adomui ir Ievai, kokį sumanymą žemėje ketina įgyvendinti. Jie, deja, nepanoro veikti išvien su Jehova. Nepaklusnumo keliu jiems iš paskos nuėjo milijonai žmonių. Net Izraelis, Dievo išrinktoji tauta, sekė neklusniųjų pėdomis. Verta įsidėmėti, jog ir pirmajame amžiuje Paulius krikščionis perspėjo, kad į šiuos spąstus gali įpulti kai kurie iš jų pačių tarpo. „Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“, – rašė jis (Hbr 4:11). Paulius, kaip matome, neklusnumą sieja su negalėjimu įžengti į Dievo atilsį. Kaip tai liečia mus? Jeigu vienaip ar kitaip imtume priešintis Dievo sumanymui, ar tai nesukliudytų mums į Dievo atilsį įžengti? Šį svarbų klausimą netrukus aptarsime plačiau. O dabar dar pakalbėkime apie blogą izraelitų pavyzdį ir kodėl jie į Dievo atilsį neįėjo.
(Hebrajams 4:9–11) Taigi Dievo tautai šabo poilsis tebesitęsia. 10 Tas, kuris yra įžengęs į Dievo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip ir Dievas nuo savųjų. 11 Tad darykime viską, kad galėtume įžengti į tą poilsį ir kad kuris nors nepasektume anų neklusnumo pavyzdžiu.
Dievo atilsis – kas tai?
16 Šiandien jau nė mintis nekiltų, kad išgelbėjimą krikščionis gali pelnyti laikydamasis Mozės įstatymo. Štai Paulius, įkvėptas šventosios dvasios, efeziečiams labai aiškiai rašo: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2:8, 9). Ką tad krikščioniui reiškia įžengti į Dievo atilsį? Septintąją, savo poilsio, dieną Jehova paskyrė galutinai įgyvendinti viskam, ką dėl žemės ir žmonijos yra nusprendęs. Į Jehovos atilsį įeiname – prie to atilsio prisidedame – klusniai bendradarbiaudami su Dievu, palaikydami Dievo sumanymus, atsiskleidžiančius per jo organizaciją.
17 O jeigu į Biblijos pamokymus, kuriuos nurodo ištikimas ir nuovokus vergas, nelabai kreiptume dėmesio ir elgtumės taip, kaip patiems norisi, prie Dievo sumanymų neprisiderintume. Savo gerus santykius su Jehova tada statytume į pavojų. Kitame straipsnyje aptarsime kelias įprastines situacijas, kai yra proga parodyti, ar esame Dievui klusnūs. Mūsų sprendimai tokiose situacijose byloja, ar į Dievo atilsį tikrai įėjome.
Ką vertinga radome
(Hebrajams 4:12) Mat Dievo žodis yra gyvas ir paveikus, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia giliai, perskiria sielą ir dvasią, sąnarius ir kaulų smegenis ir gali atskleisti širdies mintis ir ketinimus.
Skaitytojų klausimai
Kas yra „Dievo žodis“, apie kurį Hebrajams 4:12 parašyta, kad jis „gyvas ir paveikus“?
▪ Kontekstas rodo, kad apaštalas Paulius omenyje turėjo Dievo valią, apreikštą žmonėms, įskaitant tai, kas užrašyta Biblijoje.
Mūsų leidiniuose teiginiu iš Hebrajams 4:12 neretai pagrindžiama mintis, kad Biblija turi galią keisti žmogaus gyvenimą. Toks šių žodžių pritaikymas visai tinkamas, bet verta pasigilinti ir į eilutės kontekstą. Paulius krikščionis žydus ragino veikti išvien su Dievu, paklusti jo valiai, o apie Dievo valią buvo žinoma tiek, kiek apie ją rašoma šventuosiuose raštuose. Paulius aptaria, kokia ta valia buvo dėl izraelitų, kuriuos Dievas išvedė iš Egipto vergijos. Jie turėjo galimybę įžengti į pažadėtąjį kraštą, „tekantį pienu ir medumi“, ir ten mėgautis tikra ramybe bei poilsiu (Iš 3:8; Įst 12:9, 10).
Jehova tą savo sumanymą izraelitams aiškiai apreiškė, tai yra jo ištartas žodis. Tačiau šie vėliau užkietino savo širdis ir pristigo tikėjimo, todėl dauguma į Dievo žadėtą poilsį neįžengė (Sk 14:30; Joz 14:6–10). Vis dėlto, pasak Pauliaus, pažadas „įeiti į [Dievo] poilsį“ tebegalioja ir krikščionims (Hbr 3:16–19; 4:1). Tasai pažadas yra vienas iš Jehovos sumanymų, jo ištartas žodis. Tad mes, kaip anuomet krikščionimis tapę žydai, galime apie jį skaityti ir veikti išvien su Jehova, jo valiai paklusti. Norėdamas pabrėžti, kad minėtasis pažadas yra pagrįstas šventaisiais raštais, Paulius citavo žodžius iš Pradžios 2:2 ir Psalmyno 95:11.
Kadangi pažadas įeiti į Dievo poilsį tebegalioja, jis skatina mus veikti. Tikėdami, kad ir mes galime į tą poilsį įeiti, imamės atitinkamų veiksmų. Aišku, laikydamiesi Mozės įstatymo ar tiesiog darydami gerus darbus Jehovos malonės neužsitarnautume. Apie mūsų tikėjimą liudija tai, kad noriai veikiame išvien su Jehova, vykdome jo valią. Be to, kaip jau minėjome, Bibliją studijuoti imasi tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Taip jie sužino Jehovos valią, jo ištartą žodį, ir nemažai jų įtiki, pakeičia savo gyvenseną ir pasiaukoja Jehovai. Visi jie irgi yra akivaizdus įrodymas, kad „Dievo žodis yra gyvas ir paveikus“. Taigi Biblijoje apreikšta Jehovos valia išties pakeitė ir, esame tikri, nepaliaus keisti mūsų gyvenimo į gera.
(Hebrajams 6:17, 18) Taip ir Dievas, nusprendęs pažado paveldėtojams aiškiai parodyti, kad savo valios neatšauks, pažadą patvirtino priesaika. 18 Jis tą padarė, kad tie du neatšaukiami dalykai – neatšaukiami, nes neįmanoma, kad Dievas meluotų, – mums, pabėgusiems į Dievo prieglobstį, būtų stipri paskata įsitverti duotos vilties.
it-1-E p. 1139, pstr. 2
Viltis
Amžinojo gyvenimo ir negendamybės viltis, kurią puoselėja turintieji „dangiškąjį pašaukimą“ (Hbr 3:1), yra tvirtai pagrįsta ir ja galima visiškai pasitikėti. Ją sustiprina du dalykai – Dievo pažadas ir priesaika, nes neįmanoma, kad Dievas meluotų. Ši viltis susijusi su Kristumi, kuris jau įgijo nemirtingumą danguje. Todėl Pauliaus žodžiais tariant, ta viltis yra „patikimas ir tvirtas gyvybę gelbstintis inkaras. Ji veda mus pro uždangą vidun [kaip vyriausiasis kunigas Permaldavimo dieną įeidavo į Šventų Švenčiausiąją], kur įžengė mūsų pirmtakas Jėzus, amžiams tapęs vyriausiuoju kunigu, tokiu kaip Melchizedekas“ (Hbr 6:17–20).