Pažink Jehovą — Dievą asmenį
LYGINDAMAS induistų ir kitų religinių grupių Dievo suvokimą, dr. S. Radakrišnanas iš Indijos pastebi: „Žydų Dievas kitoks. Jis — asmuo, aktyviai veikiantis per visą istoriją ir besirūpinantis šio besivystančio pasaulio pokyčiais bei galimybėmis. Jis — Būtybė, bendraujanti su mumis.“
Biblijoje Dievo vardas hebrajiškai yra יהוה ir paprastai verčiamas „Jehova“. Jehova aukštesnis už visus kitus dievus. Ką žinome apie jį? Kaip jis elgėsi su žmonėmis bibliniais laikais?
Jehova ir Mozė „veidas į veidą“
Jehova su savo tarnu Moze bendravo „veidas į veidą“, nors Mozė ir negalėjo iš tikrųjų matyti Dievo (Pakartoto Įstatymo 34:10; Išėjimo 33:20). Jaunystėje Mozė visa širdimi buvo su tuo metu Egipte vergavusiais izraelitais. Jis atsisakė mėgautis gyvenimu kaip faraono šeimos narys ir „pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą“ (Žydams 11:25). Dėl to Jehova suteikė Mozei daug nepaprastų privilegijų.
Kaip faraono šeimos narys, „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties“ (Apaštalų darbai 7:22). Tačiau kad galėtų vesti Izraelio tautą, jis dar turėjo išsiugdyti nuolankumą, kantrybę bei romumą. Tas savybes per 40 metų jis išsiugdė ganydamas Madiane bandą (Išėjimo 2:15-22; Skaičių 12:3). Likdamas nematomas, Jehova apreiškė save ir savo tikslą Mozei; Dievas per angelus patikėjo jam Dešimt įsakymų (Išėjimo 3:1-10; 19:3—20:20; Apaštalų darbai 7:53; Žydams 11:27). Biblijoje sakoma, kad „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu“ (Išėjimo 33:11, Brb red.). Ir pats Jehova pasakė: „Su juo aš kalbuos burna į burną.“ Kokius brangius artimus ryšius Mozė turėjo su savo nematomu, bet turinčiu asmeniui būdingas savybes Dievu! (Skaičių 12:8)
Mozė ne tik užrašė ankstyvąją Izraelio tautos istoriją, bet ir surašė rinkinį įstatymų su visomis detalėmis. Jam buvo patikėta ir kita neįkainojama privilegija — parašyti Pradžios knygą. Paskutinė tos knygos dalis buvo jo paties šeimai gerai žinoma istorija ir ją užrašyti buvo palyginti lengva. Bet iš kur Mozė sužinojo ankstyviausios žmogaus istorijos smulkmenas? Galimas dalykas, Mozė turėjo pirmuosius savo protėvių išsaugotus rašytinius dokumentus ir panaudojo juos kaip žinių šaltinį. Bet smulkmenas jis galėjo gauti ir žodžiu ar per dieviškąjį apreiškimą tiesiog iš Jehovos. Garbingi visų amžių vyrai ilgai pripažino tą asmenišką ryšį, Mozės turėtą šiuo atžvilgiu su savo Dievu.
Jehova — Dievas asmuo Elijui
Pranašas Elijas irgi pažinojo Jehovą kaip Dievą asmenį. Elijas buvo uolus tyrai garbinti ir tarnavo Jehovai, nors buvo smarkiai nekenčiamas ir jam priešinosi kanaaniečių panteono vyriausiojo dievo Baalo garbintojai (3 Karalių 18:17-40).
Izraelio karalius Achabas su savo žmona Jezabele norėjo nužudyti Eliją. Būgštaudamas dėl savo gyvybės, Elijas pabėgo į Bersabėją, buvusią vakarinėje Negyvosios jūros pusėje. Čia jis nuėjo į dykumą ir meldė mirties (3 Karalių 19:1-4). Ar Jehova atmetė Eliją? Ar jam daugiau neberūpėjo jo ištikimas tarnas? Galbūt Elijas taip manė, tačiau kaip jis klydo! Vėliau Jehova ramiai paklausė jo: „Ką čia veiki, Elijau?“ Po dramatiško antgamtinės jėgos parodymo „štai atsiliepė į jį balsas, ir [vėl] tarė: Ką čia veiki, Elijau?“ Jehova parodė tokį asmenišką dėmesį Elijui norėdamas padrąsinti savo patikimą tarną. Dievas jam buvo numatęs daugiau darbo, ir Elijas noriai atsiliepė į tą kvietimą! Jis ištikimai atliko savo užduotis, tuo pašventindamas Jehovos — savo Dievo, kurį jis laikė asmeniu, vardą (3 Karalių 19:9-18).
Atmetęs Izraelio tautą, Jehova pats daugiau nebekalbėjo savo tarnams žemėje. Bet tai nereiškė, kad jo asmeniškas dėmesys jiems sumažėjo. Per savo šventąją dvasią jis toliau vadovavo ir stiprino juos tarnauti jam. Pagalvok, pavyzdžiui, apie apaštalą Paulių, kuris pirmiau vadinosi Sauliumi.
Pauliui vadovavo šventoji dvasia
Saulius buvo kilęs iš žinomo Kilikijos miesto Tarso. Jo tėvai buvo žydai, bet jis gimė Romos piliečiu. Tačiau Saulius buvo išauklėtas pagal griežtas fariziejų tradicijas. Vėliau Jeruzalėje jis turėjo galimybę lavintis prie žymaus Įstatymo mokytojo „Gamalielio kojų“ (Apaštalų darbai 22:3, 26-28).
Būdamas suklaidintas ir uoliai gindamas žydų tradicijas, Saulius dalyvavo aršioje kampanijoje prieš Jėzaus Kristaus pasekėjus. Jis net pritarė Stepono, pirmojo krikščionio kankinio, nužudymui (Apaštalų darbai 7:58-60; 8:1, 3). Vėliau jis pripažino, kad, nors anksčiau buvo piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas, ‛[jo] buvo pasigailėta, nes [jis] taip elgėsi dėl neišmanymo ir netikėjimo’ (1 Timotiejui 1:13).
Saulius tarnavo Dievui iš nuoširdžių paskatų. Po Sauliaus atsivertimo kelyje į Damaską Jehova jį ypatingai panaudojo. Prikeltasis Kristus nusiuntė jam padėti vieną iš pirmųjų krikščionių mokinių, Ananiją. Nuo tada Pauliui (romėniškas vardas, kuriuo tapęs krikščioniu Saulius buvo vadinamas) vadovavo Jehovos šventoji dvasia, kad jis galėtų ilgai ir vaisingai tarnauti Europos bei Mažosios Azijos srityse (Apaštalų darbai 13:2-5; 16:9, 10).
Ar šiandien galima matyti tokį pat šventosios dvasios vadovavimą? Taip.
Jehovai rūpi net ateistai
Džozefas F. Rezerfordas buvo antrasis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas. 1906 metais jis buvo pakrikštytas kaip Biblijos Tyrinėtojas (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai), po metų paskirtas Bendrijos teisėtu advokatu, o 1917-ųjų sausį tapo jos prezidentu. Tačiau vienu tarpu šis jaunas teisininkas buvo ateistas. Kaip jis tapo tokiu veikliu Jehovos krikščioniu tarnu?
1913 metų liepą Rezerfordas pirmininkavo Springfylde (Masačusetsas, JAV) vykusiam tarptautiniam Biblijos Tyrinėtojų bendrijos kongresui. Vietinio laikraščio The Homestead korespondentas paėmė iš Rezerfordo interviu, ir jo pasakojimas buvo perspausdintas svarbiausius to kongreso momentus nušvietusioje brošiūroje.
Rezerfordas paaiškino, jog tuomet, kai ketino vesti, buvo baptistų religinių pažiūrų, o jo būsimoji žmona — presbiterionų. Kai jo pastorius pasakė, jog „ji eis į pragaro ugnį, nes nebuvo panardinta į vandenį, o jis — tiesiai į dangų, nes buvo, jo logiškas mąstymas pasipriešino ir jis tapo ateistu“.
Rezerfordas turėjo keletą metų kruopščiai tyrinėti, kol vėl patikėjo, jog yra Dievas asmuo. Jis rėmėsi, kaip pats sakė, prielaida, kad „tai, kas negali patenkinti proto, neturi teisės patenkinti širdies“. Rezerfordas paaiškino, jog krikščionys „turi būti tikri, kad Raštas, kuriuo jie tiki, yra tiesa“, ir pridūrė: „Jie turi žinoti, ant kokio pagrindo stovi.“ (Žiūrėk 2 Timotiejui 3:16, 17.)
Taigi ir ateistui, ir agnostikui šiandien įmanoma tyrinėti Raštus, įgyti tikėjimą bei išsiugdyti artimus santykius su pačiu Jehova Dievu. Kruopščiai studijavęs Bibliją pagal Sargybos bokšto bendrijos leidinį Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą, vienas jaunuolis prisipažino: „Pradėdamas studijuoti, aš netikėjau Dievo, bet dabar matau, kad Biblijos žinios visiškai pakeitė mano mąstymą. Pradedu pažinti Jehovą ir pasitikėti juo.“
„Kvailys“ ir Dievas
„Joks ST [Hebrajiškųjų Raštų] rašytojas niekada neįrodinėjo ir nesiginčijo dėl to, ar egzistuoja Dievas“, — sakoma dr. Džeimso Heistingso žodyne A Dictionary of the Bible. „Senovės pasaulyje apskritai nebuvo polinkio neigti Dievo egzistavimą ar ieškoti argumentų įrodyti tai. Tikėti tuo žmogaus protui buvo įgimta ir būdinga visiems žmonėms.“ Žinoma, tai nereiškia, kad visi žmonės tuo metu buvo dievobaimingi. Visiškai ne. Psalmių 13:1 ir 52:1 kalbama apie „neišmintingąjį“, arba, kaip sakoma kitame vertime (14:1, Brb red.), „kvailį“, kuris pasakė savo širdyje „Nėra Dievo [„Jehovos“, NW]“.
Kas tai per kvailas žmogus, neigiantis Dievo egzistavimą? Jam trūksta ne proto. Hebrajiškas žodis na·valʹ reiškia moralės stoką. Profesorius S. R. Draiveris savo komentaruose knygai The Parallel Psalter sako, kad tas trūkumas yra „ne mąstymo silpnumas, bet moralinis ir religinis nejautrumas, visiškas nuovokos, arba supratimo, neturėjimas“.
Psalmininkas toliau aprašo tokio požiūrio pasekmę — moralinį žlugimą: „Jie sugedę, darė pasibjaurėtinus dalykus; nėra, kas darytų gera“ (Psalmių 13:1). Dr. Heistingsas apibendrina: „Dėl to, kad pasaulis netiki Dievo ir nėra baudžiamas, žmonės sugenda ir daro pasibaisėtinus darbus.“ Jie nebijodami bedieviškai elgiasi ir ignoruoja Dievą asmenį, kuriam nenori būti atskaitingi. Bet šiandien taip mąstyti kvaila ir beprasmiška lygiai taip pat, kaip ir prieš 3000 metų, kai psalmininkas rašė tuos žodžius.
Mūsų Dievas asmuo perspėja mus
Dabar grįžkime prie klausimų, iškeltų mūsų įžanginiame straipsnyje. Kodėl tiek daug žmonių mano, jog Dievas asmuo ir tiek kančių šiandieniniame pasaulyje — nesuderinami dalykai?
Biblijoje esančią informaciją užrašė žmonės, kurie „Šventosios Dvasios paakinti... kalbėjo Dievo vardu“ (2 Petro 1:21). Tik Biblija atskleidžia mums Dievą asmenį, Jehovą. Ji taip pat perspėja mus apie Šėtoną Velnią — piktą, žmonėms nematomą asmenybę, veiksmingai nukreipiančią ir kontroliuojančią žmonių mąstymą. Tad jei netikime, kad Dievas — asmuo, kaip tikėsime, jog ir Velnias, arba Šėtonas, yra asmuo?
Apaštalas Jonas įkvėptas rašė: „[Tas, kuris] vadinamas Velniu ir Šėtonu, ... suvedžioja visą pasaulį“ (Apreiškimas 12:9, Brb red.). Vėliau Jonas pasakė: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Tie teiginiai atspindi Jėzaus pasakytus žodžius, kuriuos pats Jonas užrašė savo evangelijoje: „Ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios“ (Jono 14:30).
Koks tolimas šis Rašto mokymas dabartiniam žmonių įsitikinimui! „Kalbėti apie Velnią šiandien visiškai nemadinga. Dabartinis nepatiklumo ir mokslo amžius Šėtoną išleido į pensiją“, — sakoma laikraštyje Catholic Herald. Tačiau Jėzus aiškiai pasakė ketinusiems jį nužudyti žmonėms: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus“ (Jono 8:44).
Biblijoje suprantamai paaiškinama apie Šėtono galią. Joje nušviečiama, kodėl, nors dauguma žmonių trokšta gyventi taikiai ir vieningai, pasaulį vargina neapykanta, karai ir beprasmis smurtas, koks buvo matomas Danbleine (paminėta 3 ir 4 puslapiuose). Be to, Šėtonas nėra vienintelis priešas, su kuriuo turime kovoti. Biblijoje dar kalbama apie velnius, arba demonus — piktąsias dvasines būtybes, kurios jau seniai susivienijo su Šėtonu, kad klaidintų ir apgaudinėtų žmoniją (Judo 6). Jėzus Kristus daug kartų patyrė tų dvasių galią, bet galėjo įveikti jas (Mato 12:22-24; Luko 9:37-43).
Tikrasis Dievas Jehova numatė išvalyti šią žemę nuo blogio ir galiausiai sustabdyti Šėtono bei jo demonų veiklą. Pažindami Jehovą, galime turėti tvirtą tikėjimą bei pasitikėti jo pažadais. Jis sako: „Pirm manęs nebuvo padaryta Dievo ir nebus po manęs. Aš esu, aš, Viešpats [„Jehova“, NW], ir, be manęs, nėra gelbėtojo.“ Jehova tikrai yra Dievas asmuo visiems, kurie pažįsta, garbina jį ir jam tarnauja. Tik iš jo, iš vieno jo, galime laukti išgelbėjimo (Izaijo 43:10, 11).
[Iliustracija 7 puslapyje]
XVIII amžiaus graviūra, kurioje pavaizduota, kaip Mozė įkvėptas užrašo Pradžios 1:1 žodžius
[Šaltinio nuoroda]
Iliustracija iš The Holy Bible by J. Baskett, Oxford
[Iliustracija 8 puslapyje]
Jėzus Kristus daug kartų įveikė demonus