Jehovos gailestingumas gelbsti mus nuo nevilties
„Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo malonės, dėl savo gailestingumo daugybės išdildyk mano nuodėmes!“ (PSALMIŲ 51:1, NTP [50:1, SkV])
1, 2. Kaip kurį nors Jehovos tarną gali paveikti rimta nuodėmė?
JEHOVOS įstatymas negali būti pažeistas nebaudžiamai. Tai ypač akivaizdu, kai padarome kokią nors sunkią nuodėmę prieš Dievą! Nors mes galbūt ilgus metus ištikimai tarnavome Jehovai, tačiau jo įstatymų pažeidimas gali sukelti didelį nerimą ar stiprią depresiją. Galbūt jaučiame, kad Jehova mus paliko, ir mes daugiau nebeverti jam tarnauti. Mūsų nuodėmė gali atrodyti lyg didelis debesis, uždengiantis Dievo malonės šviesą.
2 Senovės Izraelio karalius Dovydas sykį pateko į tokią padėtį. Kaip tai įvyko?
Klaidingi žingsniai gali atvesti į didelę nuodėmę
3, 4. Kas atsitiko karaliui Dovydui jo klestėjmo metu?
3 Dovydas mylėjo Dievą, tačiau žengė klaidingus žingsnius, atvedusius į rimtas nuodėmes (palygink Galatams 6:1). Tai gali atsitikti kiekvienam netobulam žmogui, ypač turinčiam valdžią kitiems. Kaip klestintis karalius, Dovydas džiaugėsi garbe bei galia. Kas būtų drįsęs jam prieštarauti? Gabūs vyrai buvo pasiruošę noriai jam tarnauti, ir žmonės stropiai vykdė jo įsakymus. Tačiau Dovydas nusidėjo padidindamas savo žmonų skaičių ir suskaičiuodamas tautą (Pakartoto Įstatymo 17:14-20; 1 Kronikų 21:1).
4 Šiuo materialinio klestėjimo metu Dovydas rimtai nusidėjo Dievui ir žmonėms. Ir viena nuodėmė sekė kitą tarsi gijos, įpintos į Šėtono išaustą audinį. Kada izraelitų vyrai kovojo prieš amonitus, Dovydas nuo savo namų stogo stebėjo besimaudančią gražią Urijo žmoną Betsabėją. Urijui kariaujant, karalius liepė parvesti moterį į savo rūmus ir svetimavo su ja. Įsivaizduok jo sukrėtimą vėliau sužinojus, kad ji nėščia! Dovydas parsikvietė Uriją tikėdamasis, jog jis praleis naktį su Betsabėja ir manys, kad vaikas jo paties. Nors Dovydas jį nugirdė, Urijas atsisakė miegoti su ja. Tada apimtas nevilties, Dovydas nusiuntė karvedžiui Joabui slaptus nurodymus pastatyti Uriją į priešakines pozicijas, kad jį tikrai užmuštų. Urijas žuvo mūšyje, ir jo našlę, atlikusią įprastą gedulą, Dovydas vedė dar iki žmonėms sužinant apie jos nėštumą (2 Samuelio 11:1-27).
5. Kas įvyko Dovydui nusidėjus su Betsabėja ir kaip jį paveikė jo nuodėmės?
5 Per pranašą Nataną Dievas atidengė Dovydo nuodėmę ir pasakė: „Štai aš sukelsiu prieš tave pikta iš tavo namų.“ Pagal tai, Betsabėjai gimęs kūdikis mirė (2 Samuelio 12:1-23). Dovydo pirmgimis sūnus Amnonas išprievartavo savo įseserę Tamarą ir jos brolio buvo nužudytas (2 Samuelio 13:1-33). Karaliaus sūnus Absalomas bandė užgrobti sostą ir užtraukė gėdą savo tėvui sanguliaudamas su Dovydo sugulovėmis (2 Samuelio 15:1–16:22). Pilietinis karas baigėsi Absalomo žūtimi ir dar didesniu Dovydo liūdesiu (2 Samuelio 18:1-33). Tačiau Dovydo nuodėmės jį sutramdė ir privertė suprasti poreikį būti arti jį pasigailinčio Dievo. Jei mes suklystume, nusižeminę atgailaukime ir artinkimės prie Jehovos (palygink Jokūbo 4:8).
6. Kodėl karalius Dovydas buvo ypač kaltas?
6 Dovydas buvo ypač kaltas, nes jis, izraelitų valdovas, tiksliai žinojo Jehovos Įstatymą (Pakartoto Įstatymo 17:18-20). Jis nebuvo Egipto faraonas ar Babilono karalius, kurie neturėjo tokių žinių ir įprastai galėjo daryti tai, kam nepritarė Dievas (palygink Efeziečiams 2:12; 4:18). Kaip Dievui pasišventusios tautos narys, Dovydas suprato, kad svetimavimas ir žmogžudystė yra didelės nuodėmės (Išėjimo 20:13, 14). Krikščionys taip pat žino Dievo įstatymą. Tačiau kaip ir Dovydas, kai kurie iš jų sulaužo jį dėl įgimto nuodėmingumo, žmogiško silpnumo ir todėl, kad nesipriešino pagundai. Jei tai atsitiktų bet kuriam iš mūsų, nereikia pasilikti tamsoje, kuri užtemdo dvasinį regėjimą ir įstumia mus į didelę neviltį.
Prisipažinimas suteikia palengvėjimą
7, 8. a) Kas atsitiko Dovydui, kai jis bandė nuslėpti savo nuodėmes? b) Kodėl reikia prisipažinti ir nebedaryti nuodėmės?
7 Rimtai nusižengus Dievo įstatymui, mums galbūt sunku prisipažinti dėl nuodėmių net Jehovai. Kas gali atsitikti esant tokioms aplinkybėms? Dovydas 31-ojoje psalmėje prisipažino: „Kolei aš tylėjau, mano kaulai džiūvo mano nuolatiniuose vaitojimuose. Nes dieną ir naktį sunki buvo ant manęs tavo [Jehovos] ranka, buvo eikvojama mano stiprybė kaip esant vasaros karščiams“ (3, 4 eilutės). Bandymas nuslėpti savo nuodėmę ir nuslopinti kaltą sąžinę išsekino neklusnųjį Dovydą. Sielvartas taip nusilpnino jo jėgas, kad jis buvo panašus į sausros iškankintą medį be gyvybę teikiančios drėgmės. Jis iš tikrųjų visapusiškai galėjo patirti tiek dvasines, tiek fizines blogio pasekmes. Kaip bebūtų, jis prarado džiaugsmą. Jei kuris iš mūsų pajuntame panašią būseną, ką turime daryti?
8 Prisipažinimas Dievui gali atnešti atleidimą ir palengvėjimą. „Aš išpažinau tau savo nuodėmę ir savo kaltės nepaslėpiau“, — giedojo Dovydas. „Aš tariau: ‛Išpažįstu savo neteisybę Viešpačiui’, ir tu atleidai mano nuodėmės kaltę“ (Psalmių 31:5). Gal tu kankiniesi dėl kokios nors nuslėptos nuodėmės? Ar nebūtų geriausiai prisipažinti ir jų nebedaryti, kad gavus Dievo atleidimą? Kodėl nepasikvietus susirinkimo vyresniųjų ir nepasirūpinus dvasiniu išgijimu? (Patarlių 28:13; Jokūbo 5:13-20) Bus atsižvelgta į Jūsų atgailaujančią dvasią ir ilgainiui jums bus grąžintas krikščioniškas džiaugsmas. „Palaimintas tas, kieno neteisybė yra atleista, kieno nuodėmė yra uždengta“, — pasakė Dovydas. „Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nepaskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos“ (Psalmių 31:1, 2).
9. Kada ir kodėl sukurta 50-oji psalmė?
9 Dovydas ir Betsabėja buvo atsakingi Jehovai Dievui už savo nusikaltimą. Nors juos dėl nuodėmių galėjo nubausti mirtimi, tačiau Dievas jų pasigailėjo. Ypač jis buvo gailestingas Dovydui dėl Karalystės sandoros (2 Samuelio 7:11-16). Dovydo atgailaujantis požiūris į savo nuodėmes su Betsabėja matomas 50-ojoje psalmėje. Atgailaujantis karalius sukūrė šią jaudinančią psalmę po to, kai pranašas Natanas pabudino jo sąžinę dėl nusižengimo Dievo įstatymui baisumo. Natanui reikėjo vyriškumo, kad atkreiptų Dovydo dėmesį į jo nuodėmę, lygiai kaip ir šiandien paskirti krikščionių vyresnieji turi būti drąsūs tvarkydami panašius reikalus. Užuot atmetęs kaltinimą ir įsakęs nužudyti Nataną, karalius nuolankiai prisipažino (2 Samuelio 12:1-14). Ką jis maldoje išsakė Dievui apie savo gėdingus veiksmus, rodo 50-oji psalmė, ir ji labai tinka maldingiems apmąstymams, ypač jei suklydome ir trokštame Jehovos malonės.
Mes atsakingi Dievui
10. Kaip Dovydas galėjo išgyti dvasiškai?
10 Dovydas nesiekė pateisinti savo nuodėmę, bet maldavo: „Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo malonės, dėl savo gailestingumo daugybės išdildyk mano nuodėmes!“ (Psalmių 51:1, NTP [50:1, SkV]) Dovydas nusidėdamas peržengė Dievo Įstatymo ribas. Tačiau jis turėjo viltį dvasiškai išgyti, Dievui esant palankiam jam savo mylinčiu gerumu, arba ištikima meile. Dievo malonių gausa praeityje buvo atgailaujančiam karaliui pagrindas tikėti, kad jo Kūrėjas išdildys jo nusižengimus.
11. Ką reiškė Permaldavimo dienos aukos ir kas šiandien reikalinga išgelbėjimui?
11 Per pranašiškus Permaldavimo dienos įvaizdžius Jehova davė suprasti, kad jis turi kuo nuvalyti atgailaujančiųjų nuodėmes. Mes dabar žinome, kad jo malonė ir atleidimas teikiamas ir mums dėl mūsų tikėjimo išperkamąja Jėzaus Kristaus auka. Jei Dovydas, turėdamas omenyje tik šios aukos įvaizdžius ir atspindžius, galėjo pasikliauti Jehovos mylinčiu gerumu ir gailestingumu, juo labiau dabartiniai Dievo tarnai turėtų parodyti tikėjimą jų išgelbėjimui pateikta auka! (Romiečiams 5:8; Žydams 10:1)
12. Ką reiškia nusidėti ir kaip jautėsi Dovydas dėl savo nusikaltimo?
12 Dovydas, maldaudamas Dievą, pridūrė: „Visai nuplauk mane nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės. Nes aš pažįstu savo neteisybę ir mano nuodėmė yra nuolat mano akyse“ (Psalmių 50:4, 5). Nusidėti — tai „nepataikyti į taikinį“ Jehovos normų atžvilgiu. Dovydas neabejotinai tai padarė. Tačiau jis nebuvo panašus į žmogžudį ar svetimautoją, kuris abejingas dėl savo nusižengimo, tiktai nerimauja dėl bausmės ar dėl galimybės gauti ligą. Kaip Dievo mylėtojas, Dovydas neapkentė to, kas bloga (Psalmių 96:10). Jis bjaurėjosi savo nuodėme ir norėjo, kad Dievas jį visiškai apvalytų nuo jos. Dovydas gerai suprato savo nusižengimą ir labai krimtosi, kad leido nuodėmingam troškimui nugalėti jį. Jo nuodėmė nuolat jį persekiojo, nes dievobaimingo asmens kalta sąžinė nenusiramina tol, kol nesulaukia atgailos, prisipažinimo ir Jehovos atleidimo.
13. Kodėl Dovydas pasakė, kad jis nusidėjo Dievui vienam?
13 Pripažindamas savo atsakomybę Jehovai, Dovydas pasakė: „Tau vienam aš nusidėjau ir padariau, kas yra pikta tavo akivaizdoje, kad tu pasirodytumei teisus savo nutarimu, tiesus savo teisme“ (Psalmių 50:6). Dovydas sulaužė Dievo įstatymus, pažemino karaliaus padėtį ir ‛tikrai buvo nepagarbus Jehovai’ užtraukdamas Jam nešlovę (2 Samuelio 12:14, NW; Išėjimo 20:13, 14, 17). Dovydo nuodėmingi veiksmai taip pat buvo nusižengimas prieš Izraelio bendruomenę ir jo šeimos narius, lygiai kaip ir šiandien krikštytas nusidėjėlis sukelia liūdesį ar sielvartą krikščionių susirinkimui ir savo mylimiems artimiesiems. Nors atgailaujantis karalius žinojo, kad nusidėjo tokiems žmonėms kaip Urijas, tačiau jis suvokė aukščiausią atsakomybę Jehovai (palygink Pradžios 39:7-9). Dovydas pripažino, kad Jehovos nuosprendis teisingas (Romiečiams 3:4). Nusidėjusiems krikščionims priderėtų turėti tokį pat požiūrį.
Lengvinančios aplinkybės
14. Kokias lengvinančias aplinkybes paminėjo Dovydas?
14 Nors Dovydas nebandė išteisinti savęs, tačiau jis pasakė: „Deja, aš ir gimęs nuodėmingas, su nuodėme motinoj aš prasidėjau“ (Psalmių 50:7, Psalmynas, vertė Č. Kavaliauskas). Dovydas jau gimė nuodėmingas, ir jo motina patyrė gimdymo skausmus dėl paveldėto nuodėmingumo (Pradžios 3:16; Romiečiams 5:12). Jo žodžiai nereiškia, kad tinkami vedybiniai santykiai, pastojimas ir gimdymas yra nuodėmingi, kadangi Dievas pasirūpino santuoka ir vaikų gimdymu; Dovydas taip pat neminėjo kokios nors konkrečios savo motinos nuodėmės. Jis buvo pradėtas nuodėmėje, kadangi jo tėvai buvo nuodėmingi kaip ir visi netobuli žmonės (Jobo 14:4).
15. Nors Dievas gali atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, tačiau ko mes neturime daryti?
15 Jei nusidėjome, mes galime maldoje Dievui paminėti bet kurias lengvinančias aplinkybes, prisidėjusias prie mūsų nusižengimo. Bet nepaverskime neužtarnauto Dievo gerumo pateisinimu laisvam elgesiui ir nesinaudokime įgimtu nuodėmingumu kaip dūmų priedanga, slepiančia nuo atsakomybės už mūsų nuodėmes (Judo 3, 4). Dovydas pripažino atsakomybę už nešvarių minčių puoselėjimą bei pasidavimą pagundoms. Melskime, kad nepasiduotume pagundai, ir po to tegu mūsų elgesys derinasi su tokia malda (Mato 6:13).
Prašymas apvalyti
16. Kokia savybe gėrisi Dievas ir kaip tai turi paveikti mūsų elgesį?
16 Žmonės gali atrodyti puikiomis, pasišventusiomis Dievui asmenybėmis, tačiau jis žvelgia giliau negu išorė ir mato, koks jų vidus. Dovydas pasakė: „Štai tu mėgsti tiesą širdies gilumoje, slaptoje tu apreiški man išmintį“ (Psalmių 51:6, NTP [50:6, SkV]). Dovydas buvo kaltas dėl melo ir klastos, suktybe pražudydamas Uriją ir bandydamas nuslėpti Betsabėjos nėštumo faktą. Vis dėlto jis žinojo, kad Dievas myli tiesą ir šventumą. Tai turėtų nukreipti mūsų elgesį gera linkme, nes Jehova pasmerktų mus, jei būtume klastingi (Patarlių 3:32). Dovydas taip pat suprato, kad jei Dievas ‛apreikštų jam išmintį’ kaip atgailaujančiam karaliui, jis galėtų laikytis Dievo normų visą likusį gyvenimą.
17. Kokia buvo prašymo apvalyti yzopu prasmė?
17 Kadangi psalmininkas įžvelgė Dievo pagalbos reikmę, kad įveiktų nuodėmingus polinkius, jis toliau maldavo: „Apmazgok mane nuo nuodėmės yzopu, kad būčiau švarus! Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą!“ (Psalmių 51:7, NTP [50:7, SkV]) Be viso kito, yzopo augalas (galbūt mairūnas, arba Origanum maru) buvo naudojamas per apvalymo apeigas žmonėms, persirgusiems raupsais (Kunigų 14:2-7). Taigi Dovydas tinkamai meldėsi, kad būtų apvalytas nuo nuodėmės yzopu. Su tyrumo sąvoka taip pat siejasi jo maldavimas, kad Jehova jį nuplautų ir jis pasidarytų visiškai švarus, baltesnis net už sniegą, kuriame nesusikaupė suodžių ar kitokių nešvarumų (Izaijo 1:18). Jei kas iš mūsų dabar kenčia sąžinės graužimą dėl kokio nors nusižengimo, tikėkime, jog su atgaila siekiant Dievo atleidimo, jis gali nuplauti ir apvalyti mus dėl Jėzaus išperkamosios aukos.
Maldauti atgaivos
18. Kokia buvo Dovydo padėtis prieš jo atgailą ir prisipažinimą ir kaip ši žinia gali padėti mums šiandien?
18 Bet koks krikščionis, kurį kada nors kankino kalta sąžinė, gali suprasti Dovydo žodžius: „Duok man išgirsti džiaugsmą ir linksmybę, tedžiūgauja kaulai, kuriuos sutrupinai“ (Psalmių 50:10). Iki Dovydo atgailos ir prisipažinimo dėl savo nuodėmių jo nerami sąžinė padarė jį nelaimingą. Jam nebeteikė malonumo netgi džiugios ir linksmos dainos, atliekamos puikių dainininkų ir gabių muzikų. Nuodėmingo Dovydo kančia, netekus Dievo palankumo, buvo tokia didelė, kad jis panėšėjo į žmogų, kurio kaulai skausmingai sutrupinti. Jis troško atleidimo, dvasinio išgijimo ir atnaujinimo to džiaugsmo, kurį anksčiau patyrė. Šiandien atgailaujančiam nusidėjėliui taip pat reikia Jehovos atleidimo, kad atgautų džiaugsmą, kurį turėjo, kol nepadarė kažko tokio, dėl ko jo santykiai su Jehova atsidūrė pavojuje. ‛Šventosios dvasios džiaugsmo’ grąžinimas atgailaujančiam nusidėjėliui rodo, kad Jehova dovanojo ir myli jį (1 Tesalonikiečiams 1:6). Kokia tai paguoda!
19. Kaip Dovydas galėjo jaustis, Dievui išdildžius visas jo nuodėmes?
19 Dovydas toliau meldė: „Nuo mano kaltybių nugręžk savo veidą, visas nuodėmes mano išdildyk“ (Psalmių 50:11, Ps). Nereikėjo tikėtis, kad Jehova palankiai žvelgtų į nuodėmę. Todėl Jo buvo paprašyta nugręžti veidą nuo Dovydo nuodėmių. Karalius taip pat meldė, kad būtų išdildytos jo nuodėmės ir nuplautos visos jo neteisybės. O kad tik Jehova tai įvykdytų! Tai pakeltų Dovydo dvasią, pašalintų neramios sąžinės sunkumą, ir tada atgailaujantis karalius žinotų, kad jo mylintis Dievas jam dovanojo.
O kas tada, jei jūs nusidėjote?
20. Kas rekomenduojama kiekvienam krikščioniui, kuris sunkiai nusidėjo?
20 Kaip parodyta 50-ojoje psalmėje, visi pasišventę Jehovos tarnai, kurie rimtai nusidėjo, tačiau atgailauja, gali pasitikėdami prašyti jo palankumo ir apvalymo nuo nuodėmės. Jei tu esi krikščionis, kuris tokiu būdu suklydai, kodėl neieškojus nuolankiai meldžiantis mūsų dangiškojo Tėvo atleidimo? Pripažink Dievo pagalbos reikmę, kad vėl įgytumei jo palankumą, ir prašyk, kad jis grąžintų tau ankstesnįjį džiaugsmą. Atgailaujantis krikščionis gali pasitikėdamas kreiptis su malda į Jehovą to prašydamas, nes „jis didžiadvasiškai atleis“ (Izaijo 55:7, NW; Psalmių 102:10-14). Žinoma, šalia to reikia kreiptis į susirinkimo vyresniuosius, kad jie suteiktų reikalingą dvasinę paramą (Jokūbo 5:13-15).
21. Ką tyrinėsime toliau?
21 Jehovos gailestingumas iš tiesų gelbsti jo tautą nuo nevilties. Tačiau patyrinėkime kitas nuoširdžias atgailaujančiojo Dovydo maldas 50-ojoje psalmėje. Mūsų studija parodys, kad Jehova nepaniekina sudužusios širdies.
Kaip tu atsakytum?
◻ Koks yra rimtos nuodėmės poveikis bet kuriam Jehovos tarnui?
◻ Kaip buvo paveiktas Dovydas, bandęs nuslėpti savo nuodėmę?
◻ Kodėl Dovydas pasakė, kad jis nusidėjo Dievui vienam?
◻ Nors Dievas gali atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, jei nusidedame, tačiau ko nereikia daryti?
◻ Ką turi daryti krikščionis, jei jis sunkiai nusidėjo?