Jehova nepaniekina sudužusios širdies
„Mano auka, Dieve, yra sutrinta dvasia; sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi“ (PSALMIŲ 50:17).
1. Koks Jehovos požiūris į jo garbintojus, kurie rimtai nusidėjo, tačiau atgailauja?
JEHOVA ‘gali pastatyti ties savimi debesį, kad nepraeitų malda’ (Raudų 3:44). Bet jis nori, kad jo tauta galėtų prie jo prieiti. Net jei kuris jo garbintojas rimtai suklystų, tačiau atgailautų, mūsų dangiškasis Tėvas atsimena tą gera, ką anas asmuo padarė. Todėl apaštalas Paulius galėjo pasakyti bendrakrikščionims: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Žydams 6:10).
2, 3. Į ką turi atsižvelgti krikščionių vyresnieji, spręsdami klausimą dėl nusidėjusio bendratikio?
2 Krikščionių vyresnieji taip pat turi atsižvelgti į bendratikio ištikimos tarnybos metus, atiduotus Dievui. Čia įskaitoma ir šventa tarnyba atgailaujančiojo, kuris žengė klaidingą žingsnį ar net rimtai nusidėjo. Krikščioniškieji ganytojai siekia dvasinės gerovės visiems, esantiems Dievo kaimenėje (Galatams 6:1, 2).
3 Atgailaujančiajam nusidėjėliui reikia Jehovos malonės. Tačiau reikalinga ir daugiau. Tai paaiškėja iš Dovydo žodžių Psalmių 50:10-19.
Reikalinga nesutepta širdis
4. Kodėl Dovydas meldė nesuteptos širdies ir naujos dvasios?
4 Jei pasišventusio krikščionio dvasinė būsena yra bloga dėl nuodėmės, kas dar jam gali būti reikalinga be Jehovos gailestingumo ir atleidimo? Na, Dovydas maldavo: „Sutverk manyje, Dieve, nesuteptą širdį ir atnaujink manyje stiprią dvasią“ (Psalmių 50:12). Matyt, Dovydas šito prašė todėl, kad suprato, jog iki šiol jo širdis buvo linkusi į didelę nuodėmę. Mes galbūt nebuvome įtraukti į tokios rūšies nuodėmę, kuri suviliojo Dovydą dėl Betsabėjos ir Urijo, bet mums reikalinga Jehovos pagalba, kad nepasiduotume pagundai padaryti bet kokią rimtą nuodėmę. Be to, galbūt mums asmeniškai reikia Dievo paramos pašalinant iš mūsų širdies tokius nuodėmingus bruožus kaip godumą ir neapykantą — nusikaltimus, giminingus vagystei ir žmogžudystei (Kolosiečiams 3:5, 6; 1 Jono 3:15).
5. a) Ką reiškia turėti nesuteptą širdį? b) Ko troško Dovydas, prašantis naujos dvasios?
5 Jehova reikalauja, kad jo tarnai turėtų ‘nesuteptą širdį’, tai yra tyrą motyvą ar ketinimą. Dovydas, suprasdamas, kad jis neparodė šito tyrumo, meldė Dievą apvalyti jo širdį ir nukreipti ją pagal Dievo normas. Psalmininkas taip pat troško naujos, doros dvasios, arba protinio polinkio. Jam reikėjo dvasios, kuri padėtų pasipriešinti pagundoms ir tvirtai laikytis Jehovos įstatymų ir principų.
Gyvybinė šventoji dvasia
6. Kodėl Dovydas maldavo Jehovos neatimti iš jo šventosios dvasios?
6 Būdami neviltyje dėl savo klaidų ir nusižengimo, galime manyti, kad Dievas linkęs mus atstumti ir atimti savo šventąją dvasią, arba veikliąją jėgą. Taip jautėsi Dovydas, nes jis maldavo Jehovą: „Neatmesk manęs nuo savo veido ir neatimk iš manęs savo šventos dvasios“ (Psalmių 50:13). Atgailaujantis ir nusižeminęs Dovydas jautė, kad dėl savo nuodėmių jis pasidarė nevertas tarnauti Jehovai. Būti atstumtam nuo Jehovos veido reiškia prarasti jo palankumą, paguodą ir palaimą. Dovydo dvasiniam atsinaujinimui reikėjo Jehovos šventosios dvasios. Turėdamas šventąją dvasią, karalius galėjo maldingai siekti Dievo vadovavimo, kad įtiktų Jehovai, galėjo išvengti nuodėmės ir išmintingai valdyti. Dovydas, supratęs savo nuodėmes prieš šventosios dvasios Davėją, deramai prašė, kad Jehova jos neatimtų.
7. Kodėl mes turime prašyti šventosios dvasios ir saugotis, kad neliūdintume jos?
7 O kaip su mumis? Mes turime melsti šventosios dvasios ir saugotis neliūdinti jos tuo, kad nesilaikome jos vadovavimo (Luko 11:13; Efeziečiams 4:30). Antraip, prarastume dvasią ir nebegalėtume parodyti Dievo duotų jos vaisių: meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, malonės, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo. Juo labiau Jehova Dievas atimtų savo šventąją dvasią, jei mes neatgailaudami ir toliau jam nusidėtume.
Išgelbėjimo džiugesys
8. Jei mes nusidedame, tačiau norime turėti išgelbėjimo džiaugsmą, ko privalome laikytis?
8 Atgailaujantis nusidėjėlis, kuris patiria dvasinį atsinaujinimą, vėl gali džiaugtis Jehovos teikiamu išgelbėjimu. Šito trokšdamas, Dovydas maldavo Dievą: „Grąžink man tavo gelbėjimo linksmybę ir noringa dvasia sustiprink mane“ (Psalmių 50:14). Kaip nuostabu buvo džiaugtis tikra viltimi dėl Jehovos Dievo teikiamo išgelbėjimo! (Psalmių 3:8) Dievui nusidėjęs Dovydas siekė, kad Jis atnaujintų išgelbėjimo džiaugsmą. Vėlesniais laikais Jehova pasirūpino išgelbėjimu per savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, išperkamąją auką. Jei mes, pasišventę Dievo tarnai, rimtai nusižengiame, tačiau norime, kad išgelbėjimo džiaugsmas mums būtų grąžintas, turime laikytis atgailaujančios nuostatos, kad nenusidėtume prieš šventąją dvasią (Mato 12:31, 32; Žydams 6:4-6).
9. Ką turėjo omenyje Dovydas, melsdamas sustiprinti jį „noringa dvasia“?
9 Dovydas prašė, kad Jehova palaikytų jį „noringa dvasia“. Matyt, tai nurodo ne Dievo norą padėti ar jo šventąją dvasią, bet Dovydo skatinantį protinį polinkį. Dovydas troško Dievo paramos suteikiant jam uolumo dvasią daryti tai, kas teisinga ir neįpulti dar kartą į nuodėmę. Jehova Dievas nuolat palaiko savo tarnus ir pakelia tuos, kurie prislėgti įvairių išmėginimų (Psalmių 144:14). Kokia paguoda žinant tai, ypač jei mes suklydome, tačiau atgailaujame ir norime amžiams ištikimai tarnauti Jehovai!
Ko mokyti nusidėjėlius?
10, 11. a) Ko galėjo išmokyti Dovydas izraelitų nusidėjėlius? b) Ką turėjo padaryti pats Dovydas, kad galėtų mokyti nusidėjėlius?
10 Dievui leidžiant, Dovydas nesavanaudiškai norėjo padaryti kažką tokio, kas parodytų, jog jis vertina Jehovos malonę, ir padėtų kitiems. Atgailaujantis karalius su maldingais jausmais, nukreiptais į Jehovą, toliau pareiškė: „Aš mokysiu nedoruosius tavo kelių, ir nusidėjėliai gręšis į tave“ (Psalmių 50:15). Kaip galėjo nuodėmingasis Dovydas mokyti Dievo Įstatymo laužytojus? Ką jis galėjo pasakyti jiems? Ir ką gero buvo galima tuo pasiekti?
11 Dovydas, nurodydamas izraelitų nusidėjėliams Jehovos kelius ir tikėdamasis pasukti juos iš klystkelio, galėjo liudyti, kokia žalinga yra nuodėmė, ką reiškia atgaila ir kaip gauti Dievo atleidimą. Patyręs baisią kančią dėl Jehovos nemalonės ir kaltos sąžinės, Dovydas neabejotinai galėjo būti užjaučiančiu mokytoju atgailaujantiems, sielvartingiems nusidėjėliams. Žinoma, jis galėjo panaudoti savo pavyzdį pamokant kitus tik pats pripažinęs Jehovos normas ir gavęs Jo atleidimą, nes atsisakantieji paklusti Dievo reikalavimams neturi teisės ‛pasakoti Jo įsakymus’ (Psalmių 49:16, 17).
12. Kokia nauda buvo Dovydui žinant, kad Dievas išlaisvino jį nuo kraujo bausmės?
12 Pakartodamas savo ketinimus kita forma, Dovydas pasakė: „Išgelbėk nuo kraujo bausmės mane, Dieve, — o mano vaduotojau Dieve, — ir aš džiugiai skelbsiu tavo teisumą“ (Psalmių 50:16, Ps). Kaltė dėl pralieto kraujo užtraukė mirties nuosprendį (Pradžios 9:5, 6). Todėl Dovydo širdžiai ir protui suteikė ramybę žinia, kad jo išgelbėjimo Dievas išlaisvino jį nuo kraujo bausmės dėl Urijo. Tuomet jis galėjo džiugiai giedoti apie Dievo, o ne apie savo teisumą (Ekleziasto 7:20; Romiečiams 3:10). Dovydas negalėjo ištrinti savo nedorybės arba grąžinti Uriją iš kapo, kaip kad nūdienis žmogus negali sugrąžinti skaistybės jo suvedžiotajam asmeniui ar prikelti iš mirusiųjų tą, kurį nužudė. Ar neturime pagalvoti apie tai, kai esame gundomi? Ir kaip didžiai privalome vertinti mums parodytą teisingą Jehovos malonę! Iš tikrųjų dėkingumas turi paskatinti mus nurodyti kitiems šį teisingumo ir atleidimo Šaltinį.
13. Kokios sąlygos būtinos, kad nusidėjėlis galėtų atverti savo lūpas šlovinti Jehovą?
13 Nė vienas nusidėjėlis tikrai negali atverti savo lūpų šlovinti Jehovą, jei Dievas, taip sakant, jų maloningai neatveria, kad kalbėtų Jo tiesas. Todėl Dovydas giedojo: „Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę“ (Psalmių 50:17). Dievui dovanojus turėdamas nurimusią sąžinę, Dovydas buvo paskatintas mokyti nusidėjėlius Jehovos kelių ir galėjo laisvai Jį garbinti. Visi, kuriems kaip ir Dovydui buvo dovanotos jų kaltės, privalo vertinti neužtarnautą Jehovos gerumą jiems ir turi pasinaudoti kiekviena proga, kad skelbtų Dievo tiesą ir ‘toliau jį šlovintų’ (Psalmių 42:3).
Dievui priimtinos aukos
14. a) Kokios aukos buvo reikalingos, pagal Įstatymo sandorą? b) Kodėl būtų klaidinga galvoti, kad mes ir toliau nusižengdami, galime tai kompensuoti kokiais nors gerais darbais?
14 Dovydas įgijo didelį supratimą, privertusį jį ištarti: „Nes tu [Jehova] ir nesigėri auka; ir deginamosios aukos, jei aš duočiau, tu nepriimtumei“ (Psalmių 50:18). Įstatymo sandora reikalavo, kad gyvulių aukos būtų atnašaujamos Dievui. Bet Dovydo svetimavimo ir žmogžudystės nuodėmės, už kurias baudžiama mirtimi, negalėjo būti išpirktos tokiomis aukomis. Antraip, jis nebūtų pagailėjęs jokių išlaidų, kad atnašautų gyvulių aukas Jehovai. Nesant nuoširdžios atgailos aukos bevertės. Todėl būtų klaidinga galvoti, kad mes, ir toliau nusižengdami, galime tai kompensuoti kokiais nors gerais darbais.
15. Kokia yra pasišventusio asmens, turinčio palūžusią dvasią, nuostata?
15 Dovydas pridūrė: „Mano auka, Dieve, yra sutrinta dvasia; sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi“ (Psalmių 50:19). Atgailaujančio nusidėjėlio atveju Dievui priimtina ‛sutrintos dvasios auka’. Toks asmuo nebeturi karingos nuostatos. Pasišventusio asmens, turinčio palūžusią dvasią, širdis labai apgailestauja dėl savo nuodėmės; ji yra nusižeminusi, nes patyrė Dievo nepritarimą, ir trokšta daryti viską, kad atgautų Dievo palankumą. Mes negalime pasiūlyti Dievui nieko vertingo, kol nesigailime už savo nuodėmes ir nepašvenčiame jam savo širdžių ypatingu atsidavimu (Nahumo 1:2).
16. Kaip Dievas žvelgia į asmenį, kuris sielvartauja dėl savo nuodėmės?
16 Dievas neatmeta tokios aukos, kaip sudužusi ir prislėgta širdis. Todėl nepaisant nė jokių sunkumų, su kuriais mes, kaip jo tauta, susiduriame, nepasiduokime nevilčiai. Jei mes suklupome gyvenimo kelyje taip, kad tai verčia mūsų širdį šauktis Dievo malonės, tada dar ne viskas prarasta. Net jeigu sunkiai nusidėjome, tačiau atgailaujame, Jehova neatstums mūsų sudužusios širdies. Jis atleis Jėzaus išperkamosios aukos dėka ir grąžins mums savo palankumą (Izaijo 57:15; Žydams 4:16; 1 Jono 2:1). Tačiau kaip ir Dovydas turime melsti, kad būtų grąžintas Dievo palankumas, o ne kad išvengtume reikalingo pabarimo ar pataisymo. Dievas dovanojo Dovydui, bet taip pat nubaudė jį (2 Samuelio 12:11-14).
Rūpinkis švariu garbinimu
17. Be meldimo į Dievą atleisti, kas dar privalu nusidėjėliams?
17 Jei mes padarėme kokią nors sunkią nuodėmę, be abejo, tai labai slėgs mūsų sąžinę, ir atgailaujanti širdis skatins mus maldauti Dievą atleidimo. Vis dėlto melskime taip pat ir dėl kitų. Nors Dovydas tikėjosi vėl teikti Dievui priimtiną garbinimą, jis nebuvo egoistas ir savo psalmėje nepamiršo kitų. Joje Jehovai išreikštas toks maldavimas: „Būdamas geras Sionui, suteik malonę, kad būtų atstatomos Jeruzalės sienos“ (Psalmių 50:20).
18. Kodėl atgailaujantis Dovydas meldė dėl Siono?
18 Taip, Dovydas tikėjosi susigrąžinti Dievo palankumą. Tačiau taip pat nusižeminęs psalmininkas prašė, kad ‛būdamas geras Dievas suteiktų malonę Sionui’, Izraelio sostinei Jeruzalei, kur Dovydas tikėjosi pastatyti Dievo šventyklą. Dovydo rimtos nuodėmės buvo grėsmė visai tautai, nes visi žmonės galėjo nukentėti dėl karaliaus nusikaltimų (palygink 2 Samuelio, skyrius 24). Iš tikrųjų jo nuodėmės tiek paplovė ‛Jeruzalės sienas’, kad jas dabar reikėjo atstatyti.
19. Jei nusidėjome, tačiau mums atleista, ko derėtų prašyti?
19 Jeigu sunkiai nusidėjome, tačiau Jehova atleido, tiktų melsti, kad jis kaip nors atlygintų bet kokią mūsų padarytą žalą. Mes galbūt užtraukėme gėdą jo šventam vardui, pakenkėme susirinkimui ir gal suteikėme širdgėlą savo šeimai. Mus mylintis dangiškasis Tėvas gali pašalinti bet kokią gėdą, užtrauktą jo vardui, gali sustiprinti susirinkimą per savo šventąją dvasią ir gali nuraminti širdį mūsų mylimųjų, kurie myli ir tarnauja jam. Padaryta nuodėmė ar ne, mums, žinoma, visada turi rūpėti Jehovos vardo pašventinimas ir jo tautos gerovė (Mato 6:9).
20. Kokioms sąlygoms esant, Jehovą galėjo džiuginti Izraelio aukos ir atnašavimai?
20 Kas dar įvyktų Jehovai atstačius Siono sienas? Dovydas giedojo: „Tuomet tu [Jehova] priimsi teisėtas aukas, dovanas ir deginamąsias aukas, tuomet aukos ant tavo altoriaus veršius“ (Psalmių 50:21). Dovydas karštai troško, kad jis ir tauta džiaugtųsi Jehovos palankumu ir priimtinai Jį garbintų. Tada Dievą džiugintų jų deginamosios aukos ir visi atnašavimai. Taip ir būtų, nes tai — teisingumo aukos, kurias atnašautų pasišventę, nuoširdūs ir atgailaujantys žmonės, besidžiaugiantys Dievo palankumu. Jie, išreikšdami padėką už Jehovos malonę, aukotų ant jo altoriaus veršius — geriausią ir brangiausią auką. Šiandien mes pagerbiame Jehovą aukodami geriausia, ką turime. Mes ‛atnašaujame mūsų lūpų veršius’, gyriaus auką mūsų gailestingajam Dievui — Jehovai (Ozėjo 14:3; Žydams 13:15).
Jehova girdi mūsų šauksmą
21, 22. Kokie mums naudingi pamokymai yra 50-ojoje psalmėje?
21 Širdinga Dovydo malda, užrašyta 50-ojoje psalmėje, rodo, kad nuodėmė turi iššaukti mumyse tikrai atgailaujančią dvasią. Šioje psalmėje taip pat yra reikšmingi pamokymai mūsų naudai. Pavyzdžiui, jei nusidėję atgailaujame, galime tikėtis Dievo malonės. Tačiau pirmiausia būkime susirūpinę dėl bet kokio priekaišto, kurį galbūt užtraukėme Jehovos vardui (3—6 eilutės). Kaip ir Dovydas galime prašyti dangiškąjį Tėvą malonės dėl savo paveldėto nuodėmingumo (7-ta eilutė). Mes turime būti teisingi ir ieškoti išminties pas Dievą (8-ta eilutė). Jei nusidėjome, turime prašyti Jehovos apvalymo, nesuteptos širdies ir tvirtos dvasios (9—12 eilutės).
22 Iš 50-osios psalmės taip pat galime suprasti, kad mes niekada neturime leisti sau pasidaryti nejautriems nuodėmei. Tai sau leidus, Jehova atimtų iš mūsų jo šventąją dvasią, arba veikliąją jėgą. Tačiau turėdami Dievo dvasią, mes sėkmingai galime mokyti kitus jo kelių (13—15 eilutės). Jei mes suklystame, bet atgailaujame, Jehova leis mums toliau jį šlovinti, nes jis nepaniekina sudužusios ir prislėgtos širdies (16—19 eilutės). Ši psalmė toliau parodo, kad mūsų maldos neturi suktis tik apie mus pačius. Verčiau turėtume melsti palaimos ir dvasinės gerovės visiems tiems, kurie švariai garbina Jehovą (20, 21 eilutės).
23. Kodėl 50-oji psalmė skatina mus būti drąsiems ir optimistiškiems?
23 Ši jaudinanti Dovydo psalmė turi paskatinti mus būti drąsiems ir optimistiškiems. Ji padeda mums suprasti, kad nereikia galvoti, jog viskas prarasta, net jeigu suklupome dėl nuodėmės. Kodėl? Nes jeigu atgailaujame, Jehovos malonė gali išgelbėti mus nuo nevilties. Jei mes atgailaujame ir visiškai pasišvenčiame mus mylinčiam dangiškajam Tėvui, jis girdi malonės šauksmą. Kokia paguoda žinant, jog Jehova nepaniekina sudužusios širdies!
Kaip tu atsakytum?
◻ Kodėl krikščionims reikalinga nesutepta širdis ir Dievo šventoji dvasia?
◻ Ko gali atgailaujantis asmuo mokyti Jehovos įstatymo laužytojus?
◻ Kaip Jehova žvelgia į sudužusią ir prislėgtą širdį?
◻ Kokius paguodžiančius pamokymus randame 50-ojoje psalmėje?
[Iliustracija 26 puslapyje]
Ar tu meldi šventosios dvasios ir saugaisi jos neliūdinti?
[Iliustracija 28 puslapyje]
Parodyk, kad brangini neužtarnautą Jehovos gerumą, skelbdamas jo tiesą