Jaunimas klausia:

Ką daryti, kad liautųsi mane nuolat kaltinę?

„Mane visada kaltindavo. Jei namai buvo neužrakinti, viryklė neišjungta, kas nors palikta ne vietoje ar nepadaryta, — tai Ramono kaltė!“ (Ramonas)

KAI esi paauglys, kartais gal atrodo, kad tave kaltina beveik už viską, kas yra ne taip. Ankstesniame straipsnyje pripažinome, kad tėvai kartais būna per greiti apkaltinti vaikus.a Priežasčių esama įvairių — pradedant įprastu tėvišku rūpinimusi ir baigiant emociniu išsekimu. Kokios jos bebūtų, galimas dalykas, tu jautiesi skaudinamas ir žeminamas, jei tave laiko atsakingu už tai, kuo neprasikaltai.

Žinoma, tu esi netobulas žmogus, todėl kartais padarai klaidų (Romiečiams 3:23). Be to, esi jaunas, vadinasi, palyginti nepatyręs (Patarlių 1:4). Tu tikriausiai kartkartėmis priimi klaidingus sprendimus. Tad kai suklysti, visai teisėta ir derama tave laikyti už tai atsakingu (Ekleziasto 11:9).

Na, tad kaip turėtumei reaguoti apkaltintas už tai, ką iš tikrųjų padarei? Kai kurie jaunuoliai mėgina elgtis taip, tarsi būtų baisiõs neteisybės aukos. Jie burnoja ir šėlsta, kad tėvai juos visada viskuo kaltina. O kas iš to? Nusivylę tėvai imasi dar griežtesnių priemonių savo tikslui pasiekti. Biblijoje patariama: „Išmintį ir pamokymą niekina paikieji. Klausyk, mano sūnau, savo tėvo drausmės ir nepamesk savo motinos pamokymo“ (Patarlių 1:7, 8). Jei pripažįsti savo klaidas ir reikiamai pasitaisai, gali iš jų pasimokyti (Žydams 12:11).

„Pasitarimas“ su tėvais

Bet jei tau primeta ką nors, kuo nesi kaltas, arba kaltina be gailesčio, — tai visiškai kitas reikalas. Suprantama, tu galbūt širsti ir piktiniesi. Gal net jauti pagundą blogai pasielgti — manai vis tiek būsiąs apkaltintas (Ekleziasto 7:7, Brb red.). Tačiau piktavališki veiksmai žeidžia kiekvieną. (Palygink Jobo 36:18, NW.) Patarlių 15:22 nurodoma, kaip viską išspręsti kuo geriau: „Niekais nueina sumanymai, kur nėra pasitarimo.“ Taip, vienas būdas pakeisti tėvų elgesį su tavimi — tai pasakyti, kaip jautiesi.

Pirma sulauk, Biblijos žodžiais tariant, „tinkamo meto“ (Patarlių 15:23). Rašytojas Kleitonas Barbas pataria: „Pasirink tokį laiką ir vietą, kuomet visi jūs atvėsę ir gana gerai jaučiatės.“ Dar Biblija perspėja: „Aštrūs žodžiai sukelia rūstybę“ (Patarlių 15:1, Brb red.). Tad pasistenk kreiptis maloniai ir pagarbiai, ne piktai. Neprarask savitvardos (Patarlių 29:11). Užuot šokęs tėvams į akis („Jūs visada viskuo mane kaltinate!“), pamėgink išaiškinti, kaip jautiesi nuolatos jų užsipuolamas. („Man nesmagu, kai esu kaltinamas kuo neprasikaltau.“) (Palygink Pradžios 30:1, 2.)

Tas pats taikytina ir tada, kai tavo namiškiai pyksta dėl kokio nors nesusipratimo. Jaunojo Jėzaus tėvai kartą ėmė sielotis nebežinodami, kur jis. Bet Jėzus neverkšleno, nesiskundė. Ne, jis ramiai nušvietė padėtį (Luko 2:49). Kodėl gi, iškilus sunkumui, nepasistengti su tėvais bendrauti kaip suaugusiam? Suprask: jie susikrimtę, nes rūpinasi tavimi! Pagarbiai išklausyk (Patarlių 4:1). Palauk, kol viskas nurims, ir tik tada drįsk pasiaiškinti.

‛Ištirk savo darbą’

O kodėl kai kurie tėvai yra linkę tučtuojau blogai spręsti apie vaikus? Tiesą sakant, kartais tėvai turi pagrindą įtarinėti jaunuolius. Patarlių 20:11 (Brb red.) sakoma: „Jau vaiką galima pažinti iš jo poelgių, ar jo darbai bus tyri ir teisingi.“ Kokį vardą užsitarnavai namiškių akyse? Ar iš tavo „poelgių“ matyti, kad esi „teisingas“ bei rimtas, ar kad lengvabūdis ir neatsakingas? Jei tau tinka paskesnis apibūdinimas, nesistebėk jiems dažnai imantis skubotai ir blogai spręsti apie tave. „Aš turėjau sąžiningai pripažinti, — dėl savo tėvų kritikos pažymėjo Ramonas, anksčiau minėtasis jaunuolis. — Kartais jų įtarume buvo kruopelytė tiesos.“

Jei taip yra ir su tavimi, niekur nedingsi — teks pasistengti viską atitaisyti elgesiu. Išsiugdęs įprotį patikimai bei atsakingai elgtis, tu, galimas dalykas, palaipsniui įtikinsi tėvus, kad pasikeitei ir esi vertas pasitikėjimo.

Pavyzdžiu paimkime Ramoną. Dėl jo užmaršumo draugai bei šeima jį geraširdiškai pravardžiavo išsiblaškiusiu profesoriumi. Gal ir tave tėvai yra nepalankiai praminę „nebrendila“ ar „vėjavaikiu“? Pasak rašytojos Katlinos Makkoi, tėvų manymu, tokios etiketės „nurodo, kas yra ne taip, kad paauglys suprastų ir pasikeistų“. Bet iš tikrųjų dėl to dažnai kyla didelis apmaudas. Visgi Ramonas suprato, kad pravardė taikli. Jis prisipažįsta: „Dėmesį visada skirdavau kažkam vienam, tad pamesdavau raktus ar namų darbus ir pamiršdavau kasdieninę ruošą.“

Taigi Ramonas pradėjo keistis. „Aš sužinojau apie pareigas ir kam teikti pirmenybę, — prisimena jis. — Susidariau tvarkaraštį ir rimčiau pažvelgiau į asmenines Biblijos studijas. Sužinojau, kad Jehova svarbiais laiko ne tik didelius dalykus, bet ir mažmožius“ (Luko 16:10). Taikydamas Biblijos principus, Ramonas galop atsikratė užmaršuolio vardo. Kodėl nepamėginus imtis to paties? O jeigu tau tikrai įgriso pravardė, pakalbėk su tėvais. Gal jie įsivaizduos save tavo vietoje.

Jei dvelkia šališkumu

Kartais rodosi, kad už apkaltinimo slypi šališkumas. Ramonas prisimena: „Vyresni broliai ar seserys, būdavo, grįžta namo vėlai — ir nieko. O kai aš grįžtu, tada tai atsiimu.“ Vienas gajanietis, vardu Albertas, prisimena vaikystėje jautęsis panašiai. Jam atrodė, kad mama drausmina jį griežčiau nei brolį.

Bet ne visada esti taip, kaip atrodo. Daugiau laisvės vyresniems vaikams tėvai dažniausiai duoda ne šališkai, — tiesiog, jų manymu, anie elgsis atsakingai. Arba dėl ypatingų aplinkybių. Albertas sutinka, kad jo brolis buvo „mažas ir ligotas“, todėl nebaustas fizinėmis bausmėmis. Nejaugi šališka tėvams pripažinti ypatingus vaiko poreikius arba ribotumus?

Žinoma, tėvai kartais turi savo numylėtinius. (Palygink Pradžios 37:3.) Albertas apie ligotą brolį sako: „Mama jam buvo ypač prielanki.“ Laimei, krikščioniška meilė plati (2 Korintiečiams 6:11-13). Tad jei tėvai ir yra „ypač prielankūs“ kuriam nors tavo broliui ar seseriai, tai nereiškia, kad jie nemyli tavęs. Tikrasis klausimas štai koks: ar jie neteisingai elgiasi su tavimi, kaltina tave, aklai prisirišę prie kito vaiko? Jei taip, tai būtinai pasistenk perteikti jiems savo jausmus. Ramiai ir apgalvotai duok konkrečių pavyzdžių, kodėl tu manai, kad jie elgiasi šališkai. Galbūt jie išklausys.

Sunkios šeimos

Reikia pripažinti, kad ne visada lengva pakeisti padėtį. Kai kurie tėvai jau nuo seno pratę gėdyti ir kaltinti. Gal ypač tie, kurie turi emocinių problemų arba kovoja su priklausomybe nuo žalingų įpročių. Tuomet mažai ko pasiekiama bandant viską išsiaiškinti. Jei taip yra ir tavo atveju, suprask, kad nuo tavęs nepriklauso tėvų problemos ir išspręsti jas įmanoma turbūt tik pašaliečiams padedant. Geriausia, ką galėtumei daryti, — tai deramai gerbti juos ir vengti bereikalingų konfliktų (Efeziečiams 6:1, 2). Patarlių 22:3 (Brb red.) sakoma: „Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia.“b

Tuo tarpu ieškok kitų paramos. Pasikalbėk su brandžiu suaugusiuoju, galbūt krikščioniu vyresniuoju. Tokio žmogaus meilingas dėmesys labai padėtų įveikti jausmą, kad esi visuomet kaltas. Taip pat ‛artinkis prie Dievo’ (Jokūbo 4:8). Nors kiti gal neteisingai kaltina tave, „[Dievas] nesibara visados ir nesirūstina per amžius... Nes jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmių 102:9, 14). Žinodamas esąs vertingas Dievo akyse, tu lengviau pakęsi neteisingus kaltinimus.

[Išnašos]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Jei pripažįstame savo klaidas, mums lengviau iš jų mokytis