„Saugok mano įsakymus ir būsi gyvas“

JIS buvo jaunas, protingas, „dailiai nuaugęs ir gražus“. Jo darbdavio žmona — jausminga ir drąsi. Negalėdama atsispirti to jauno vyro žavesiui, ji kasdien bandė jį suvilioti. „Vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių, ji įsikibo į jo drabužį, sakydama: ‛Sugulk su manimi!’“ Bet Juozapas, patriarcho Jokūbo sūnus, paliko savo drabužį ir pabėgo nuo Potifaro žmonos (Pradžios 39:1-12).

Žinoma, ne kiekvienas bėga nuo pagundų. Štai pagalvok apie jaunuolį, kurį senovės Izraelio karalius Saliamonas matė vakare gatvėje. Suviliotas palaidūnės, ‛jis sekė ją kaip jautis, vedamas pjauti’ (Patarlių 7:21, 22, Brb).

Krikščionys yra įspėjami ‛sergėtis ištvirkimo’ (1 Korintiečiams 6:18). Jaunajam krikščionių mokiniui Timotiejui apaštalas Paulius rašė: „Saugokis jaunatvės aistrų!“ (2 Timotiejui 2:22) Jeigu kartais mums būtų daroma užuomina ištvirkauti, svetimauti ar kaip nors kitaip amoraliai elgtis, mes irgi turime nedelsdami bėgti — taip kaip Juozapas nuo Potifaro žmonos. Kas padės mums tokiais atvejais būti tvirtiems? Biblijoje, Patarlių knygos 7 skyriuje, Saliamonas duoda vertingų patarimų. Jis kalba ne tik apie tai, kas galėtų apsaugoti mus nuo amoralių žmonių pinklių, bet ir išdėsto jų viliojimo metodus — vaizdžiai piešia įvykius, kaip jaunuolį suvedžioja palaidūnė.

‛Prisirišk mano įsakymus prie savo pirštų’

Karalius pradeda tėvišku patarimu: „Mano sūnau, saugok mano žodžius ir neužmiršk mano įsakymų. Saugok mano įsakymus ir būsi gyvas, sergėk mano įstatymą kaip savo akies vyzdį“ (Patarlių 7:1, 2, Brb).

Tėvams, ypač tėčiams, Dievas skyrė atsakomybę mokyti savo vaikus Dievo nustatytos gėrio ir blogio sampratos. Mozė ragino tėvus: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). O apaštalas Paulius rašė: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Taigi ypač brangintini tėvų pamokymai, kuriais jie stengiasi įdiegti savo vaikams Dievo Žodžio, Biblijos, priminimus, įsakymus bei įstatymus.

Vaikai mokomi ir nustatant jiems šeimos taisykles. Jos naudingos visiems šeimos nariams. Žinoma, tos taisyklės kiekvienoje šeimoje skirtingos — nelygu poreikiai. Tačiau tėvų pareiga nuspręsti, kas šeimai geriausia. Tėvai myli savo vaikus, todėl rūpinasi jais ir nustato tam tikras taisykles. Vaikams patariama laikytis jų kaip ir visų Rašto mokymų, gaunamų iš tėvų. Tuos pamokymus reikia labai rūpestingai saugoti — „kaip savo akies vyzdį“. Tai galimybė išvengti pražūtingų Jehovos normų ignoravimo pasekmių — ir ‛likti gyvam’.

„Užsirišk juos [mano įsakymus] sau ant pirštų, — tęsia Saliamonas, — įsirašyk savo širdies plokštėje“ (Patarlių 7:3). Kaip pirštai yra nuolat prieš mūsų akis ir be jų neįgyvendintume savo tikslų, taip ir dvasinio auklėjimo pamokos ar iš Biblijos įgytos žinios turi mums visuomet priminti, kaip turime elgtis ir kuo vadovautis. Tas žinias reikia įsirašyti savo širdies plokštėje, kad jos taptų neatskiriama mūsų dalimi.

Nepamiršdamas išminties ir supratimo svarbos, karalius ragina: „Sakyk Išminčiai: ‛Tu mano sesuo’, — vadink supratimą artimu draugu“ (Patarlių 7:4). Išmintis yra sugebėjimas tinkamai pritaikyti Dievo duotas žinias, todėl išmintį turime branginti kaip švelniai mylimą seserį. Kas yra supratimas? Tai mokėjimas įžvelgti dalyko esmę suvokiant ryšį tarp atskirų jo dalių ir visumos. Supratimas turi būti mums kaip artimas draugas.

Kodėl svarbu gilinti Rašto žinias ir branginti išmintį bei supratimą? Todėl, kad ‛apsisaugotum nuo palaidūnės, nuo svetimautojos vilionių’ (Patarlių 7:5). Taigi išmintis apsaugos mus nuo meilikaujančios ir suktos amoralios moters.

Jaunuolis susitinka ‛suktą moterį’

Izraelio karalius toliau aprašo sceną, kurią stebėjo pats: „Prie savo namų lango žvalgiausi pro pinučius ir pamačiau tarp neišmanėlių bernioką be sveikos nuovokos. Jis ėjo gatve netoli kampo, žengdamas keliu jos namų link prieblandoje, dienai blėstant, sutemose, nakčiai temstant“ (Patarlių 7:6-9).

Langas, pro kurį Saliamonas žiūri, turi pinučius — pintas groteles, galbūt pagražintas puošybos elementais. Saulė leidžiasi ir gatves pamažu apgaubia sutemos. Karalius mato jaunuolį — labai patiklų. Stokodamas įžvalgos, arba sveiko proto, tas jaunas vyras elgiasi paikai. Jis tikriausiai žino, kas gyvena šioje gatvėje ir kas gali nutikti. Jaunuolis suka link jos namų ir ateina netoli „jos kampo“ (Brb). Kas ta ji ir kuo užsiima?

Karalius stebi, kas bus toliau: „Žiūriu, moteris eina jo link, išsipuošusi kaip kekšė, suktos širdies. Ji veržli ir įžūli, jos kojos namie nenustovi. Tai gatvėje, tai aikštėse ir prie kiekvieno gatvės kampo ji tyko“ (Patarlių 7:10-12).

Šios moters apdaras aiškiai byloja, kas ji (Pradžios 38:14, 15). Jos drabužiai nepadorūs — kaip prostitutės. Be to, ji suktos širdies: jos protas ir tikslai ‛klastingi’ (Brb). Ji veržli ir įžūli, plepi ir savavalė, rėksminga ir užsispyrusi, drąsi akiplėša. Užuot sėdėjusi namie, nuolat stoviniuoja aikštėse, prie gatvės kampo tyko savo aukos. Ji laukia tokių kaip tas jaunuolis.

‛Daugybė vilionių’

Taigi jaunas vyras susitinka palaidūnę, rezgančią klastas. Tai prikausto Saliamono dėmesį! Jis pasakoja: „Pastvėrusi bučiuoja jį ir akiplėšiškai sako jam: ‛Turėjau atnašauti bendravimo auką. Šiandien įvykdžiau savo įžadus, todėl išėjau tavęs pasitikti, ieškoti tavęs ir suradau!’“ (Patarlių 7:13-15).

Ši moteris moka meilikauti. Ji drąsi ir kalba įtikinamai. Kiekvieną žodį yra gerai apgalvojusi, kad tik apsuktų jaunuoliui galvą. Sakydama, jog atnašavo bendravimo auką bei įvykdė savo įžadus, ji nori pasirodyti dora — netgi dvasinga. Bendravimo aukas, atnašaujamas Jeruzalės šventykloje, sudarė mėsa, miltai, aliejus bei vynas (Kunigų 19:5, 6; 22:21; Skaičių 15:8-10). Kadangi dalį atnašos aukotojas galėdavo pasiimti sau ir savo šeimai, klastūnė leidžia suprasti, kad namuose turi apsčiai maisto. Užuomina aiški: jaunuolis puikiai pasilinksmins. Ji laukė būtent jo. Kaip malonu! — tik reikia tuo patikėti. „Tiesa, ji gatvėje laukė kažko, — sako vienas Biblijos tyrinėtojas, — bet ar ji tikrai lūkuriavo to jaunuolio? Tik visiškai paikas tikės jos žodžiais.“

Suvedžiotojos kerai — ne tik patrauklus apdaras, meilikaujanti kalba, jausmingas apkabinimas ir lūpų skonis. Ji pasitelkia kvapus. Klastūnė taip šneka: „Išpuošiau savo guolį užvalkalais, spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis; iškvėpinau savo lovą mira, alaviju ir cinamonu“ (Patarlių 7:16, 17). Ji skoningai išpuošė savo guolį margais audeklais iš Egipto, pašlakstė jį brangiais kvepalais — mira, alaviju ir cinamonu.

„Eime ir skęskime meilėje iki ryto, — tęsia ji, — mėgaukimės glamonėmis.“ Toks kvietimas — daugiau nei tik maloni vakarienė dviese. Moteris žada seksualinį artumą. Jaunam vyriškiui toks pasiūlymas drąsus ir jaudinantis! Ji toliau jį įkalbinėja: „Juk mano vyro nėra namie, jis išvykęs į tolimą kelionę. Jis pasiėmė maišelį pinigų ir ligi pilnaties negrįš namo“ (Patarlių 7:18-20). Jos žodžiais, jiedu bus visiškai saugūs, nes jos vyras išvykęs verslo reikalais ir greitai negrįš. Kaip puikiai ji moka sugundyti jaunuolius! „Daugybe vilionių jį paveikia, viliojančia šneka įtikina“ (Patarlių 7:21). Tik toks morališkai tvirtas vyras kaip Juozapas galėtų pasipriešinti jos gundymui (Pradžios 39:9, 12). Ar šis jaunuolis pakankamai tvirtas?

„Kaip jautis, vedamas pjauti“

„Jis seka ją kaip jautis, vedamas pjauti, — sako Saliamonas, — kaip kvailys, einantis į supančiojimo vietą, kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis, kuris lekia į spąstus ir nesupranta, kad praras savo gyvybę“ (Patarlių 7:22, 23, Brb).

Jaunuolis neatsispiria. Pamiršęs sveiką nuovoką, jis eina paskui suvedžiotoją „kaip jautis, vedamas pjauti“. Kaip supančiotas žmogus negali pabėgti nuo bausmės, taip tas jaunuolis pasiduoda nuodėmei. Jis nepastebi pavojaus, kol ‛strėlė neperveria jo kepenų’, tai yra, kol mirtinai nesužalojamas. Mirtis gali būti fizinė — nes jaunuolis gali užsikrėsti lytiškai platinama liga.a Žaizda gali sukelti ir dvasinę mirtį — jis „praras savo gyvybę“. Jis pats ir jo gyvenimas sužlugdyti; be to, jis sunkiai nusidėjo Dievui. Taip jis skuba į mirties nagus kaip paukštis į spąstus!

„Nenuklyskite į jos takus“

Padaręs išvadą iš to, ką pamatė, išmintingasis karalius ragina: „Tad, vaikai, klausykitės manęs ir dėkitės į širdį mano žodžius. Neleiskite savo širdžiai sukti jos keliais, nenuklyskite į jos takus, nes ji pražudė daugelį, jos aukos gausios. Jos namai — kelias į Šeolą, vedantis žemyn į mirties kambarius“ (Patarlių 7:24-27).

Aišku, Saliamonas pataria vengti mirtin vedančių amoralaus asmens kelių, kad ‛būtume gyvi’ (Patarlių 7:2, Brb). Koks šiuolaikiškas patarimas! Mums, be abejo, reikia saugotis vietų, kur pasalūnai laukia savo aukų. Neikime ten, kad nepatektume į jų pinkles. Kodėl turėtume prarasti „sveiką nuovoką“ ir klaidžioti keliais, kur vaikšto ‛svetimautojai’?

„Palaidūnė“, kurią matė karalius, sugundė jaunuolį kvietimu „mėgautis glamonėmis“. Argi ne taip suviliojami daugelis jaunuolių, ypač mergaičių? Tačiau pagalvok: jeigu kas nors įkalbinėja tave lytiškai santykiauti, ar tai tikros meilės, ar savanaudiškos aistros požymis? Argi vyras, nuoširdžiai mylintis moterį, vers ją eiti prieš savo sąžinę ir pažeisti krikščioniško mokymo principus? „Neleiskite savo širdžiai sukti jos keliais“, — įspėja Saliamonas.

Gundytojo žodžiai paprastai būna meilūs ir gerai apgalvoti. Pasitelkę išmintį ir supratimą įžvelgsime pinkles. Niekada nepamirškime Jehovos nurodymų, nes jie mums yra apsauga. Tad visuomet stenkimės ‛saugoti Dievo įsakymus, kad būtume gyvi’ — dabar ir amžinai (1 Jono 2:17).

[Išnaša]

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Kaip jūs žiūrite į tėvų nustatytas taisykles?

[Iliustracija 31 puslapyje]

Laikytis Dievo įsakymų reiškia gyvenimą