Prisimink savo Didįjį Kūrėją!
„Prisimink savo Kūrėją..., nelauk, kol ateis piktos dienos“ (EKLEZIASTO 12:1, Brb red.).
1. Kam skirti savo jaunystę ir jėgas turi pasiaukojęs Dievui jaunimas?
JEHOVA duoda savo tarnams jėgų vykdyti jo valią (Izaijo 40:28-31). Jų suteikia visokio amžiaus žmonėms. Tačiau Dievui pasiaukojęs jaunimas turi ypač stengtis išmintingai naudoti savo jaunystę ir jėgas. Todėl jis nuoširdžiai klauso „telkėjo“, senovės Izraelio karaliaus Saliamono, patarimo. Šis skatino: „Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: ‛Man jie nepatinka’“ (Ekleziasto 1:1, NW; 12:1, Brb red.).
2. Ką turėtų daryti pasiaukojusių krikščionių vaikai?
2 Saliamono patarimas prisiminti Didįjį Kūrėją jaunystėje pirmiausia buvo skirtas Izraelio jaunuoliams. Jie nuo gimimo buvo Jehovai pasiaukojusios tautos nariai. O kaip yra su pasiaukojusių krikščionių vaikais šiuomet? Be abejo, ir jie turi nepamiršti savo Didžiojo Kūrėjo. Tuo išaukštinamas Dievas ir jie patys palaiminami (Izaijo 48:17, 18).
Puikūs praeities pavyzdžiai
3. Kokį pavyzdį paliko Juozapas, Samuelis ir Dovydas?
3 Biblijoje yra daug puikių pavyzdžių, kaip jaunuoliai nepamiršo savo Didžiojo Kūrėjo. Jokūbo sūnus Juozapas nuo mažumės per visas dienas prisimindavo jį. Kai Potifaro žmona gundė Juozapą paleistuvauti su ja, ji išgirdo jo ryžtingą atsisakymą: „Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pradžios 39:9) Levitas Samuelis nepamiršo savo Kūrėjo ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą (1 Samuelio 1:22-28; 2:18; 3:1-5). Jaunasis betliejietis Dovydas, be abejo, irgi prisimindavo savo Kūrėją. Dovydo pasitikėjimas Dievu buvo akivaizdus, kai jis išėjo prieš filistinų milžiną Galijotą ir tarė: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu. Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą..., kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje. Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas.“ Netrukus Galijotas buvo nužudytas ir filistinai leidosi bėgti (1 Samuelio 17:45-51, Brb red.).
4. a) Iš kur žinome, kad maža sirų belaisvė izraelitė bei jaunasis karalius Jozijas neužmiršo savo Didžiojo Kūrėjo? b) Kaip 12-metis Jėzus parodė prisimenąs savo Kūrėją?
4 Jauna belaisvė izraelitė taip pat neužmiršo savo Didžiojo Kūrėjo. Jos liudijimas sirų karvedžio Naamano žmonai buvo toks įtikinantis, kad anas vyras nukeliavo pas Dievo pranašą, buvo pagydytas nuo raupsų ir pasidarė Jehovos garbintojas (2 Karalių 5:1-19). Jaunasis karalius Jozijas buvo drąsus Jehovos tyro garbinimo rėmėjas (2 Karalių 22:1—23:25). Tačiau geriausias pavyzdys žmogaus, neužmiršusio savo Didžiojo Kūrėjo dar paauglystėje, buvo Jėzus iš Nazareto. Štai kas atsitiko jam esant 12 metų. Tėvai pasiėmė jį į Jeruzalę švęsti Paschos. Keliaudami namo, jie pastebėjo, jog Jėzaus nėra, tad grįžo jo ieškoti. Po trijų dienų rado jį šventykloje besikalbantį su mokytojais Rašto temomis. Į sielvartingą savo motinos klausimą Jėzus atsakė: „Kam ieškojote manęs? Ar nežinojote, kad aš turiu būti savo Tėvo namuose?“ (Luko 2:49, NTJ) Jėzui buvo naudinga pasisemti dvasinių dalykų šventykloje, „savo Tėvo namuose“. Dabar Jehovos Liudytojų Karalystės salės yra puiki vieta įgyti žinių apie mūsų Didįjį Kūrėją.
Prisimink Jehovą dabar!
5. Kaip savais žodžiais atpasakotumei telkėjo mintis iš Ekleziasto 12:1?
5 Nuoširdūs Jehovos garbintojai trokšta kuo anksčiau pradėti jam tarnauti ir nepaliauti visas dienas. O ko gali tikėtis jaunuolis, tuščiai leidžiantis jaunystę ir neprisimenantis savo Kūrėjo? Minėtasis telkėjas buvo Dievo įkvėptas pasakyti: „Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: ‛Man jie nepatinka’“ (Ekleziasto 12:1, Brb red.).
6. Iš ko akivaizdu, kad Simeonas ir Ona neužmiršo savo Didžiojo Kūrėjo?
6 Senatvės „piktos dienos“ niekam nemalonios. Tačiau pagyvenę žmonės, kurie prisimena Dievą, nepraranda džiaugsmo. Pavyzdžiui, senasis Simeonas paėmė šventykloje kūdikį Jėzų į rankas ir džiugiai tarė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Luko 2:25-32). Aštuoniasdešimt ketverių metų Ona irgi nepamiršo savo Kūrėjo. Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir matė, kai ten atnešė kūdikį Jėzų. „Tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Luko 2:36-38).
7. Kokia padėtis tų, kurie tarnaudami Dievui sulaukė senatvės?
7 Šiuolaikiniai Jehovos Liudytojai, sulaukę garbaus amžiaus Dievo tarnyboje, galbūt irgi kenčia senatvės skausmus bei negalias. Tačiau kokie laimingi jie yra ir kaip mes vertiname jų ištikimą tarnystę! Jie turi „Jehovos džiaugsmą“, nes žino, kad jis įvedė savo nematomą valdžią žemėje ir paskyrė Jėzų Kristų galingu dangiškuoju Karaliumi (Nehemijo 8:10, NW). Nūdien ir jauniems, ir seniems metas paklausyti raginimo: „Vaikinai ir merginos, ir seni žmonės, ir maži vaikai! Tešlovina visi Viešpaties vardą, nes tik jo vieno vardas yra didingas, — jo didybė dengia žemę ir dangų“ (Psalmių 148:12, 13).
8, 9. a) Kam ir kodėl „piktos dienos“ neteikia pasitenkinimo? b) Kaip paaiškintum Ekleziasto 12:2 (Brb red.)?
8 Tie, kas negalvoja apie savo Didįjį Kūrėją ir nežino jo šlovingų tikslų, senatvės „piktomis dienomis“ neranda pasitenkinimo ir galbūt labai sielvartauja. Jie neturi dvasinio supratimo, padedančio atlaikyti senatvės išmėginimus ir tuos vargus, kurie užgriuvo žmoniją išmetus iš dangaus Šėtoną (Apreiškimas 12:7-12). Todėl telkėjas skatina mus prisiminti savo Kūrėją ‛nelaukiant, kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus’ (Ekleziasto 12:2, Brb red.). Ką reiškia tie žodžiai?
9 Saliamonas prilygina jaunystę Palestinos vasarai, kai debesys netemdo saulės, mėnulio, žvaigždžių šviesos. Tuo laiku viskas skaisčiai žėri. O senatvė yra lyg šalta, lietinga žiema, kai užgriūna nelaimė po nelaimės (Jobo 14:1). Kaip apgailėtina būtų gyvenimo vasarą netarnauti Kūrėjui žinant apie jį! Gyvenimo žiemą, senatvėje, viskas nublanksta, ypač tiems, kas nepanoro tarnauti Jehovai jaunystėje ir vaikėsi tuštybių. Kad ir kokio amžiaus būtume, ‛iki galo sekime Viešpačiu’, kaip darė ištikimas pranašo Mozės bendražygis Kalebas (Jozuės 14:6-9, Brb red.).
Senatvės vargai
10. Ką reiškia a) „namų sargai“? b) „stiprieji“?
10 Toliau Saliamonas pamini vargus, kai „namų sargai drebės, stiprieji susilenks, malėjos nebedirbs, nes jų bus maža išlikę, o tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys“ (Ekleziasto 12:3, Brb red.). „Namai“ reiškia žmogaus kūną (Mato 12:43-45; 2 Korintiečiams 5:1-8). „Sargai“ — tai rankos, saugančios kūną ir jį aprūpinančios. Senatvėje jos dažnai dreba iš silpnumo, dėl pailsusių nervų ar paralyžiaus. „Stiprieji“ — kojos, nebe tvirti ramsčiai, o tokios silpnos ir sulinkusios, kad vos velkasi. Vis dėlto ar tu nesidžiaugi matydamas pagyvenusius bendratikius krikščionių susirinkime?
11. Ką perkeltine prasme reiškia „malėjos“ ir ‛tie, kurie žiūri pro langus’?
11 „Malėjos nebedirbs, nes jų bus maža išlikę.“ Kaip tai atsitiks? Dantys išges arba išbyrės ir beliks vos keli arba nė vieno. Bus sunku, gal net neįmanoma sukramtyti kietą maistą. „Tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys“ — akys, gebančios regėti, nusilps arba visai aptems.
12. a) Ką reiškia, kad „durys į gatvę užsidarys“? b) Ką gali pasakyti apie pagyvenusius Karalystės skelbėjus?
12 „Durys į gatvę užsidarys, — tęsia telkėjas, — girnų garsas nusilps; paukščiai prikels savo giesmėmis, o dukterų giesmių nesigirdės“ (Ekleziasto 12:4, Brb red.). Dvejos burnos durys — lūpos vos beatsivers arba visai nebeprasižios ir nebepasakys, kas yra „namuose“, tai yra kūne senolių, netarnaujančių Dievui. Niekas nebus siunčiamas į „gatvę“ — į viešumą. Tačiau ką galima pasakyti apie uolius pagyvenusius Karalystės skelbėjus? (Jobo 41:14, NW) Jie galbūt lėtai tevaikšto po namus ir kai kuriems sunku šnekėti, tačiau tie žmonės tikrai šlovina Jah! (Psalmių 113:1)
13. Kaip telkėjas apibūdina kitus senimo vargus, tačiau kaip yra su pagyvenusiais krikščionimis?
13 Girnų garsas nusilps, nes maistą kramtys bedantė burna. Senas žmogus negali ramiai miegoti savo lovoje. Net paukščių čiulbesys jam trukdo. Jis nedaug dainų begali padainuoti ir tai sunkiai. „Dukterų giesmių“ — melodijos — „nesigirdės“. Senas vos girdi melodijas bei dainas. Tačiau pagyvenę krikščionys — tiek dvasia pateptieji, tiek jų draugai — krikščionių sueigose giesmėmis šlovina Dievą. Kaip gera drauge su jais garbinti Jehovą susirinkime! (Psalmių 149:1)
14. Kokia baimė persekioja senuosius?
14 Kokia liūdna senimo padėtis, ypač tų, kurie ignoruoja Kūrėją! Telkėjas sako: „Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje. Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius [„ilgalaikius“, NW] namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami“ (Ekleziasto 12:5). Laiptų viršuje daugelis senukų bijosi pargriūti. Jau vien žiūrint aukštyn jiems svaigsta galva. Judriose gatvėse jiems baugu: vis galvoja, ar nesusižeis, ar neužpuls vagis.
15. Ką reiškia žodžiai „migdolas pražysta“ ir „žiogas vos bepasivelka“?
15 Žodžiai „migdolas pražysta“, matyt, reiškia seno žmogaus plaukus, žilstančius, kol visai pabąla. Žili plaukai krenta it balti migdolo žiedai. ‛Vos vilkdamasis’ — galbūt sulinkęs, su nukarusiomis plaštakomis arba į klubus įremtomis rankomis, styrančiomis alkūnėmis, — jis primena žiogą. Tačiau jei kuris nors iš mūsiškių bent kiek panašus į tokį vabzdį, tebūna kitiems žinoma, kad mes priklausome veikliai, greitai Jehovos skėrių armijai! (Žiūrėk Sargybos bokšto 1998 m. gegužės 1 d. numerį, puslapiai 8—13.)
16. a) Ką reiškia posakis „kapario uoga tampa bejėgė“? b) Kas yra žmogaus „ilgalaikiai namai“ ir kokie yra artėjančios mirties požymiai?
16 Pagyvenęs žmogus nebeturi apetito, net jei maistas skanus lyg kapario uoga. Šie prieskoniai vartojami apetitui sužadinti. „Kapario uoga tampa bejėgė“ ta prasme, kad senam žmogui net šie vaisiai nebesukelia apetito. Visa tai rodo, kad jis jau artėja į „savo ilgalaikius namus“ — kapą. Tai bus žmogaus amžini namai, jei jis neprisiminė savo Kūrėjo ir elgėsi taip nedorai, jog Dievas jo neprisimins per prikėlimą. Iš senolio lūpų sklindantis liūdesys ir skaudžios dejonės rodo besiartinančią mirtį.
17. Kaip nutrūksta „sidabrinis siūlas“ ir ką gali reikšti „aukso dubuo“?
17 Esame skatinami prisiminti savo Kūrėją, „kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas ir sudaužytas aukso dubuo; ąsotis sukultas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos“ (Ekleziasto 12:6). „Sidabrinis siūlas“ gali būti stuburo smegenys. Kai šis nuostabus impulsų perdavimo į smegenis takas nepagydomai sužalojamas, mirtis neišvengiama. „Aukso dubeniu“ galbūt pavadintos kaukolėje, tarsi dubenyje, esančios smegenys, sujungtos su stuburo smegenimis. Jei vertingos it auksas smegenys nebefunkcionuoja, žmogus miršta.
18. Ką simbolizuoja ‛ąsotis prie šulinio’ ir kas atsitinka jam susikūlus?
18 ‛Ąsotis prie šulinio’ — tai širdis, kurion atiteka ir į visus kūno organus išteka kraujas. Žmogui mirus, širdis yra kaip prie šaltinio sukultas ąsotis, nes jau nebegali gauti, talpinti bei varinėti kūno maitinimui būtino kraujo. ‛Vandens ratas, sulaužytas prie talpyklos’, nebesisuka ir gyvybę palaikančio kraujo cirkuliacija nutrūksta. Taip Jehova apsakė Saliamonui kraujotaką daug anksčiau, negu tai pademonstravo Viljamas Harvėjus, gyvenęs XVII amžiuje.
19. Kas pasakyta Ekleziasto 12:7 apie mirtį?
19 Telkėjas pridūrė: „Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė“ (Ekleziasto 12:7). „Vandens ratui“ sulūžus, iš žemės dulkių sukurtas žmogaus kūnas grįžta į žemę (Pradžios 2:7; 3:19). Siela miršta, nes Dievo duota dvasia, gyvybės jėga, sugrįžta ir lieka pas Kūrėją (Ezechielio 18:4, 20, Brb red.; Jokūbo 2:26).
Kokia ateitis laukia tų, kurie prisimena Kūrėją?
20. Ko meldė Mozė, pasak Psalmių 90:12?
20 Saliamonas labai įtikinamai pasakė, kodėl svarbu prisiminti savo Didįjį Kūrėją. Juk tiems, kurie prisimena Jehovą ir nuoširdžiai vykdo jo valią, šis palyginti trumpas ir sunkus gyvenimas dar nėra viskas. Tų jaunuolių ir senolių požiūris toks pat, kokį išreiškė Mozė savo maldoje: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.“ Nuolankus Dievo tarnas labai troško, kad Jehova pamokytų jį bei Izraelio tautą išmintingai vertinti savo ‛metų dienas’ ir nugyventi jas taip, kaip nori Dievas (Psalmių 90:10, 12).
21. Ką turime daryti, kad skaičiuotume savo dienas Jehovos garbei?
21 Krikščionių jaunimas turi ypač klausyti telkėjo patarimo prisiminti Kūrėją. Jiems suteiktos puikios galimybės šventai tarnauti Dievui! Tačiau kad ir kokio būtume amžiaus, išmokę skaičiuoti savo dienas Jehovos garbei šiuo „pabaigos metu“, visi galbūt galėsime skaičiuoti jas amžinai (Danieliaus 12:4; Jono 17:3). Jei to norime, turime prisiminti savo Didįjį Kūrėją. Be to, reikia įvykdyti visus savo įsipareigojimus Dievui.
Kaip tu atsakytumei?
◻ Kodėl jaunimas skatinamas prisiminti savo Kūrėją?
◻ Kokie kai kurie Rašte paminėti žmonės neužmiršo savo Didžiojo Kūrėjo?
◻ Kokius senatvės padarinius aprašė Saliamonas?
◻ Kokia ateitis laukia tų, kurie prisimena Jehovą?
[Iliustracijos 15 puslapyje]
Dovydas, izraelitė belaisvė, Ona ir Simeonas neužmiršo Jehovos
[Iliustracijos 16 puslapyje]
Pagyvenę Jehovos Liudytojai su džiaugsmu šventai tarnauja savo Didžiajam Kūrėjui