Penktas skyrius
Tikrasis Dievas pranašauja išgelbėjimą
1, 2. a) Kokius klausimus iškelia Jehova? b) Kaip Jehova įrodys esąs vienintelis tikrasis Dievas?
ŽMONĖS daugelį amžių svarsto: kas yra tikrasis Dievas? Stebėtina, kad Izaijo knygoje pats Jehova iškelia šį klausimą! Jis ragina išsiaiškinti: ar Jehova yra vienintelis tikrasis Dievas? o gal kas kitas gali pretenduoti į jo vietą? Užvedęs šią diskusiją, Jehova nustato protingus dievystės kriterijus. Tad nuoširdūs žmonės, išnagrinėję pateiktus argumentus, prieis prie vienokios nenuginčijamos išvados.
2 Izaijo laikais plačiai priimta garbinti atvaizdus. Izaijo pranašysčių knygos 44 skyriuje trumpai ir aiškiai pasakyta, kad atvaizdų garbinimas — tuštybė! Deja, paties Dievo tauta pakliūva į stabmeldystės pinkles. Kaip skaitėme ankstesniuose Izaijo skyriuose, izraelitai turės būti griežtai sudrausminti. Bet Jehova meilingai nuramina, kad nors ir leis babiloniečiams paimti tautą į nelaisvę, metui atėjus išvaduos. Išsipildžiusios pranašystės apie išlaisvinimą ir tyro garbinimo atkūrimą bus nepaneigiamas įrodymas, kad Jehova — vienintelis tikrasis Dievas. Kokia gėda visiems, garbinantiems negyvus tautų dievus!
3. Kaip pranašiški Izaijo žodžiai padeda šiuolaikiniams krikščionims?
3 Šios Izaijo pranašystės ir jų senovinis išsipildymas stiprina šiuolaikinių krikščionių tikėjimą. Be to, pranašiški Izaijo žodžiai pildosi mūsų laikais ir dar išsipildys ateityje. Dabar esama prakilnesnio gelbėtojo ir didesnio išgelbėjimo negu senojoje Dievo tautoje.
Viltis tiems, kurie priklauso Jehovai
4. Kaip Jehova drąsina Izraelį?
4 Iš pradžių 44 skyriuje maloniai primenama, kad Izraelį Dievas išsirinko, atskyrė nuo aplinkinių tautų kaip savo tarną. Pranašystėje sakoma: „‛Dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!’ Taip kalba Viešpats, tavo kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: ‛Nebijok, Jokūbai, mano tarne, brangusis [„Ješurūnai“, Brb], kurį išsirinkau!’“ (Izaijo 44:1, 2) Jehova rūpinasi Izraeliu, vaizdžiai tariant, nuo motinos įsčių — nuo tada, kai išėję iš Egipto izraelitai susibūrė į tautą. Dievas vadina juos „Ješurūnu“ — „Teisiuoju“. Šis kolektyvinis titulas, Dievo meilės bei švelnumo išraiška, primena izraelitams, kad jie privalo likti teisūs, nors dažnai nėra tokie.
5, 6. Kaip Jehova atgaivina Izraelį ir kokie yra rezultatai?
5 Kokius mielus ir gaivius žodžius toliau taria Jehova! Jis kalba: „Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų. Jie sužels kaip žolė, kaip gluosniai paupiuose“ (Izaijo 44:3, 4). Prie vandens versmių medžiai tarpsta net karštame, sausringame krašte. Kai Jehova parūpins gyvastį teikiančio tiesos vandens ir išlies šventąją dvasią, Izraelis suklestės ir sužaliuos kaip medžiai palei drėkinimo kanalus (Psalmyno 1:3; Jeremijo 17:7, 8). Jehova duos savo tautai jėgų atlikti, kas pavesta, — liudyti jo dievystę.
6 Išliejus šventąją dvasią, kai kurie asmenys ims labiau vertinti Izraelio ryšius su Jehova. Todėl skaitome: „Vieni sakys: ‛Aš esu Viešpaties!’ — kiti vadinsis Jokūbo vardu, o dar kiti ant rankos užsirašys ‛Viešpaties’ ir didžiuosis Izraelio vardu“ (Izaijo 44:5). Taip, bus garbė atstovauti Jehovai, nes žmonės matys, kad jis yra vienintelis tikrasis Dievas.
Iššūkis dievams
7, 8. Kokį iššūkį Jehova meta tautų dievams?
7 Pagal Mozės įstatymą, atpirkėjas — paprastai artimiausias vyriškos lyties giminaitis — galėjo už tam tikrą kainą išpirkti asmenį iš vergijos (Kunigų 25:47-54; Rūtos 2:20). Babilono ir visų jo dievų nusivylimui, dabar pats Jehova prisistato esąs Izraelio Atpirkėjas, susigrąžinsiąs tautą (Jeremijo 50:34). Jis kreipiasi į netikrus dievus ir jų garbintojus tokiais žodžiais: „Taip kalba Viešpats, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas, Galybių Viešpats: ‛Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra. Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, tegu pasako, pareiškia ir paaiškina! Kas žiloje senovėje sukūrė tautą? Tai, kas turi įvykti, jie tepasako! Nenusigąskite, nebijokite: argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau? Juk jūs mano liudytojai! Ar yra gi kitas Dievas be manęs? Ar yra kokia nors Uola be manęs?’“ (Izaijo 44:6-8)
8 Jehova reikalauja, kad dievai pasiaiškintų. Ar gali jie pašaukti būtin tai, ko nėra, — tiksliai, tarsi dabartį, nupasakoti ateities įvykius? Tai įmanoma tiktai ‛pirmajam ir paskutiniajam’, gyvenusiam dar tada, kai nė minties nebuvo apie netikrus dievus, ir gyvensiančiam, kai jie seniai bus pamiršti. Tegul jo tautos nariai drąsiai liudija šią tiesą. Juk juos palaiko Jehova, tvirtas ir pastovus kaip didžiulė uola! (Pakartoto Įstatymo 32:4; 2 Samuelio 22:31, 32)
Garbinti atvaizdus — tuštybė
9. Ar izraelitams buvo draudžiama daryti bet kokį gyvos esybės atvaizdą? Paaiškink.
9 Jehovos iššūkis, mestas netikriems dievams, primena antrąjį iš Dešimties įsakymų. Tas įsakymas labai aiškus: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų“ (Išėjimo 20:4, 5). Žinoma, šiuo draudimu nenorėta pasakyti, kad izraelitams nevalia darytis dekoratyvinių atvaizdų. Pats Jehova nurodė padirbti šventykloje augalų ir kerubų atvaizdus (Išėjimo 25:18, 33; 26:31). Tačiau jų nereikėjo garbinti, melstis jiems ar aukoti atnašų. Dievo įkvėptas įsakymas draudė garbinimo objektu daryti bet kokį atvaizdą. Garbinti atvaizdus ar pagarbiai jiems lenktis — stabmeldystė (1 Jono 5:21).
10, 11. Kodėl Jehovos požiūriu atvaizdai yra gėdingi?
10 Izaijas kalba apie negyvų stabų beprasmybę ir dievadirbių gėdą: „Niekingi visi tie, kurie daro stabų statulas; jų branginamieji negali jiems niekuo padėti. Jų garbintojai akli, jiems stinga išmanymo, jie tik patys save kvailina. Kas dievą daro ar liedina stabą be noro užsidirbti? Žiūrėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai — tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir prisistatys, juos pagaus baimė ir apims gėda“ (Izaijo 44:9-11).
11 Kodėl Dievo požiūriu atvaizdai tokie gėdingi? Pirmiausia jokiu daiktu neįmanoma tiksliai pavaizduoti Visagalio (Apaštalų darbų 17:29). Be to, garbinti kūrinį, o ne Kūrėją, yra Jehovos dievystės įžeidimas. Argi tai nežemina ir paties žmogaus, sukurto „pagal Dievo atvaizdą“? (Pradžios 1:27, Brb; Romiečiams 1:23, 25)
12, 13. Kodėl žmogus negali padaryti jokio garbintino atvaizdo?
12 Ar gali įgyti šventumo daiktas, specialiai padarytas garbinti? Izaijas primena, kad darytis atvaizdą tėra žmogaus sumanymas. Dievadirbio įrankiai ir darbo metodai tokie, kaip kitų amatininkų: „Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta. Stalius pamatuoja medį virvele ir nusibraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro — dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventykloje“ (Izaijo 44:12, 13).
13 Tikrasis Dievas padarė žemėje visa, kas gyva, taip pat žmogų. Sąmoningos esybės nuostabiai paliudija Jehovos dievystę, bet, žinoma, Jehovai neprilygsta joks jo kūrinys. Tad nejaugi žmogus galėtų pranokti pats save ir padaryti kažką pranašesnį, ką vertėtų garbinti? Bedarydamas atvaizdą, žmogus nuvargsta, išalksta, ištrokšta. Tai rodo, kad jis palyginti silpnas, ir vis dėlto gyvas! Jo dirbinys galbūt panašus į žmogų, net gražus. Bet nėra jame gyvybės. Atvaizdai anaiptol ne dieviški. Jokia skulptūra ‛nenukrito iš dangaus’, nes jos gamintojas tėra mirtingas žmogus (Apaštalų darbų 19:35).
14. Kodėl dievadirbiai visiškai priklauso nuo Jehovos?
14 Toliau Izaijas aiškina, kad dievadirbiai visiškai priklauso nuo gamtos procesų ir Jehovos sukurtų medžiagų: „Jis kertasi kedrą, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net pasodina kedrą, kad lietus jį užaugintų. Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį. Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: ‛O, kaip man šilta, net karšta!’ O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą — savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: ‛Gelbėk, nes tu mano dievas!’“ (Izaijo 44:14-17)
15. Kokį absoliutų nesupratingumą rodo atvaizdų gamintojas?
15 Ar nesudegusi malka gali ką nors išgelbėti? Žinoma, ne. Tiktai tikrasis Dievas gelbsti. Tad kodėl žmonės garbina daiktus? Izaijas nurodo, jog iš tikrųjų problema slypi asmens širdyje: „Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi. Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: ‛Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?’ Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: ‛Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?’“ (Izaijo 44:18-20) Įsivaizduoti, kad stabmeldystė duoda dvasinės naudos, — tai lyg valgyti pelenus vietoj sveiko maisto.
16. Kaip prasidėjo stabmeldystė ir kur jai yra gera dirva?
16 Tiesą sakant, stabmeldystė prasidėjo danguje, kuomet galingas dvasinis asmuo, tapęs Šėtonu, užsimanė būti garbinamas kaip Jehova. Savo įnorio genamas, Šėtonas atitolo nuo Dievo. Šitaip ir atsirado stabmeldystė, nes, pasak apaštalo Pauliaus, godumas lygus stabmeldystei (Izaijo 14:12-14; Ezechielio 28:13-15, 17; Kolosiečiams 3:5). Šėtonas skatino pirmąją žmonių porą puoselėti savanaudiškas mintis. Ieva užsigeidė to, ką siūlė Šėtonas: „Atsivers jums akys... ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Jėzus sakė, kad godumas išeina iš širdies (Pradžios 3:5; Morkaus 7:20-23). Netyra širdis yra gera dirva stabmeldystei. Kaip svarbu visiems mums ‛saugoti savo širdį’ ir neleisti, kad joje kas užimtų teisėtą Jehovos vietą! (Patarlių 4:23; Jokūbo 1:14)
Jehova stengiasi paliesti širdis
17. Ką izraelitai turėtų priimti į širdį?
17 Jehova mėgina paveikti izraelitus primindamas, kokią garbingą ir atsakingą užduotį jie, Dievo liudytojai, turi. Jehova sako: „Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli, nes tu mano tarnas! Sukūriau tave būti mano tarnu, nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli! Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį, tavo nuodėmes kaip miglą. [„Nutrinsiu tavo nusižengimus lyg debesiu ir tavo nuodėmes — lyg debesies tumulu“, NW.] Sugrįžk pas mane, nes tave išpirkau. Dangūs, džiūgaukite, nes Viešpats tai padarė, valiuokite, žemės gelmės! Kalnai, šokite giedodami, drauge su miškais ir visais jų medžiais! Juk Viešpats išpirko Jokūbą, per Izraelį jis parodys savo šlovę“ (Izaijo 44:21-23).
18. a) Kodėl Izraelis turi priežastį džiaugtis? b) Kaip šiuolaikiniai Jehovos tarnai gali sekti jo gailestingumo pavyzdžiu?
18 Izraelis nepadarė Jehovos. Jis — ne žmogaus rankų padirbtas dievas. Tai Jehova sukūrė Izraelį, savo išrinktąjį tarną. Gelbėdamas tautą, jis dar sykį įrodys savo dievystę. Jis švelniai kreipiasi į savąją tautą ir pažada, — jeigu jie atgailaus, — visiškai uždengti jų nuodėmes, paslėpti jų nusižengimus tarsi už nepermatomų debesų. Koks džiaugsmas Izraeliui! Šiuolaikiniai Jehovos tarnai seka Dievo pavyzdžiu ir stengiasi būti tokie gailestingi kaip jis — noriai padeda klystantiems, jei tik įmanoma, atgaivina jų dvasią (Galatams 6:1, 2).
Dievystės išmėginimo kulminacija
19, 20. a) Kaip Jehovos argumentai pasiekia kulminaciją? b) Ką gera Jehova pranašauja savo tautai ir koks jo įgaliotinis visa tai padarys?
19 Teisinį ginčą Jehova kreipia prie didžios kulminacijos. Tuojau jis pats pasakys, kas paaiškėjo, surengus griežtą dievystės išmėginimą — patikrinus gebėjimą tiksliai išpranašauti ateitį. Tolesnes penkias Izaijo 44 skyriaus eilutes vienas biblistas pavadino „Izraelio Dievo prakilnybės poema“, nes tiktai Jis yra Kūrėjas, ateities Apreiškėjas ir Izraelio išgelbėjimo viltis. Šioje Biblijos atkarpoje prieinama prie dramatiškos kulminacijos, kai vardu pavadinamas žmogus, išlaisvinsiantis tautą iš Babilono.
20 „Taip kalba Viešpats, tavo Atpirkėjas, kuris tave sukūrė motinos įsčiose: ‛Aš — Viešpats, kuris sukūrė Visatą ir vienas pats išskleidė dangus. Kai klojau žemę, kas buvo su manimi? Aš — tas, kuris nieku paverčia kerėtojų ženklus ir burtininkus padaro žiopliais. Aš — tas, kuris išminčius priverčia pergalvoti ir jų pažinimą padaro kvailą. Aš — tas, kuris savo tarno žodį patvirtina ir įvykdo užmojį, paskelbtą jo pasiuntinių. Aš sakau Jeruzalei: „Būk apgyventa!“ Judo miestams: „Būkite atstatyti!“ Aš prikelsiu jų griuvėsius! Aš — tas, kuris sako marių gelmėms: „Išdžiūkite! Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!“ Aš — tas, kuris taria Kyrui: „Tu — mano kerdžius!“ Visa, ką aš noriu, jis įvykdys. Jis tars Jeruzalei: „Būk atstatyta!“, o apie Šventyklą sakys: „Tebūna dedami pamatai!“’“ (Izaijo 44:24-28)
21. Ką garantuoja Jehovos žodžiai?
21 Jehova gali ne vien išpranašauti ateities įvykius, bet ir iki galo įgyvendinti savo apreikštą tikslą. Ši garantija teiks vilties Izraeliui. Nors Babilono kariuomenė nuniokos kraštą, Jeruzalė bei aplinkiniai miestai pakils iš griuvėsių ir teisingas garbinimas čionai bus atkurtas. Tačiau kaip?
22. Paaiškink, kaip Eufrato upė išdžiūsta.
22 Neįkvėpti pranašautojai paprastai nedrįsta pernelyg konkrečiai nupasakoti ateities, kad ilgainiui neapsijuoktų. O Jehova per Izaiją apreiškia netgi vardą to žmogaus, kurį pasitelks išvaduoti Izraelio tautai iš nelaisvės, kad žmonės sugrįžtų namo ir atstatytų Jeruzalę bei šventyklą. Jis yra vardu Kyras — Persijos valdovas Kyras Didysis. Jehova smulkmeniškai paaiškina, kokią strategiją Kyras panaudos, skverbdamasis per galingus ir įmantrius Babilono gynybos įtvirtinimus. Babiloną saugos aukštos sienos ir vandens kanalai, vagojantys ir juosiantys miestą. Kyras pasinaudos pagrindiniu tos sistemos elementu — Eufrato upe. Anot senovės istorikų Herodoto ir Ksenofonto, Kyras nukreipė Eufrato vandenis, kad netekėtų per Babiloną, ir kariai perbrido nusekusią upę. Galingasis Eufratas nebesaugojo Babilono. Ta prasme jis išdžiūvo.
23. Koks šaltinis patvirtina, kad išsipildė pranašystė apie Izraelio išlaisvintoją Kyrą?
23 Ar išsipildė pažadas, kad Kyras išlaisvins Dievo tautą ir pasirūpins Jeruzalės bei šventyklos atstatymu? Pats Kyras oficialiame dokumente, įtrauktame į Biblijos tekstą, pareiškia: „Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‛Viešpats, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai — tebūna jų Dievas su jais! — tesileidžia kelionėn į Jeruzalę Jude atstatyti Viešpaties, Izraelio Dievo, Namų Jeruzalėje’“ (Ezros 1:2, 3). Jehovos žodis, pasakytas per Izaiją, visiškai išsipildė!
Izaijas, Kyras ir šiuolaikiniai krikščionys
24. Kokia yra sąsaja tarp Artakserkso paskelbto įsakymo „atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“ ir Mesijo atėjimo?
24 Izaijo knygos 44 skyriuje Jehova išaukštinamas kaip vienintelis tikrasis Dievas ir savo senovinės tautos Gelbėtojas. Ši pranašystė labai reikšminga ir visiems mums. Kyro potvarkis atstatyti šventyklą, išleistas 538—537 m. p. m. e., davė pradžią įvykiams, vedantiems prie kitos svarbios pranašystės išsipildymo. Kitas valdovas, Artakserksas, vėliau įsakė atstatyti Jeruzalės miestą. Danieliaus knygoje rašoma, kad „nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę [455 m. p. m. e.], iki pateptojo vado [Mesijo]“ bus 69 „septynetai“, arba savaitės, kiekviena trunkanti po 7 metus (Danieliaus 9:24, 25). Ši pranašystė irgi išsipildė. Tiksliai pagal tvarkaraštį, 29 m. e. m., — praėjus 483 metams nuo tada, kai Pažadėtojoje žemėje įsigaliojo Artakserkso potvarkis, Jėzus buvo pakrikštytas ir pradėjo savo žemiškąją tarnybą.a
25. Ką šiais laikais simbolizuoja Kyro užgrobto Babilono žlugimas?
25 Ištikimų žydų išvadavimas iš nelaisvės žlugus Babilonui buvo įvaizdis dvasinio pateptųjų krikščionių išlaisvinimo 1919 metais. Šis išlaisvinimas liudijo, kad ir kitas Babilonas — ištvirkėlė didžioji Babelė, bendras visų klaidingų pasaulio religijų simbolis, — žlugo. Apreiškimo knygoje rašoma, jog apaštalas Jonas iš anksto matė didžiosios Babelės kritimą (Apreiškimo 14:8). Taip pat regėjo staigų jos sunaikinimą. Tos stabais apsikrovusios pasaulio imperijos pražūtį Jonas aprašo panašiai, kaip Izaijas senojo Babilono užgrobimą. Gynybiniai Babilono kanalai neapsaugojo miesto nuo užkariautojo Kyro. Panašiai ir žmonijos „vanduo“, palaikantis bei saugantis didžiąją Babelę, ‛išdžius’, o tada ji bus pelnytai sunaikinta (Apreiškimo 16:12).b
26. Kaip mūsų tikėjimą stiprina Izaijo pranašystė ir jos išsipildymas?
26 Dabar, praėjus daugiau kaip dviem su puse tūkstančio metų nuo pranašo Izaijo laikų, matome, jog Dievas tikrai „įvykdo užmojį, paskelbtą jo pasiuntinių“ (Izaijo 44:26). Izaijo pranašysčių išsipildymas — puikus pavyzdys, kokios patikimos yra visos Šventojo Rašto pranašystės.
[Išnašos]
a Žiūrėk knygą Įsiklausyk į Danieliaus pranašystę!, 11 skyrius (išleido Sargybos bokšto bendrija).
b Žiūrėk knygą „Apreiškimo didinga kulminacija arti!“, 35 ir 36 skyrius (anglų k., išleido Sargybos bokšto bendrija).
[Iliustracija 63 puslapyje]
Ar nesudegusi malka gali ką nors išgelbėti?
[Iliustracija 73 puslapyje]
Iš marmuro nukalta iranėnų karaliaus, galbūt Kyro, galva
[Iliustracija 75 puslapyje]
Kyras nukreipia Eufrato vandenis ir taip išsipildo pranašystė