Devintas skyrius
Jehova moko mūsų pačių labui
1. Kaip išmintingi žmonės atsiliepia į Jehovos žodžius?
KAI Jehova kalba, išmintingi asmenys pagarbiai klausosi ir atsiliepia į jo žodžius. Visa, ką Jehova sako, yra mūsų naudai. Dievas labai rūpinasi mūsų gerove. Kaip miela išgirsti Jehovą kreipiantis į savo senąją sandoros tautą: „O, kad klausytum mano Įsakymų!“ (Izaijo 48:18) Dievo mokymų vertė akivaizdi, tad reikia jam paklusti ir leistis jo vadovaujamiems. Žinodami apie išsipildžiusias pranašystes, nė kiek neabejojame, kad Jehova yra pasiryžęs tesėti savo pažadus.
2. Kam buvo parašyti Izaijo 48 skyriaus žodžiai ir kam dar jie gali būti naudingi?
2 Izaijo knygos 48-asis skyrius, kaip matyti, parašytas žydams, pateksiantiems į Babilono nelaisvę. Bet ir dabar krikščionims nevalia ignoruoti tos žinios. Izaijo 47 skyriuje Biblija pranašavo Babilono žlugimą. O dabar Jehova aiškina, ką yra numatęs tame mieste gyvenantiems tremtiniams. Jehovą skaudina išrinktosios tautos veidmainystė ir atkaklus netikėjimas jo pažadais. Vis dėlto jis nori mokyti savos tautos žmones jų labui. Jis numato gryninimo laikotarpį, paskui — ištikimo likučio sugrįžimą į tėvynę.
3. Kuo buvo ydingas Judo garbinimas?
3 Kaip toli Jehovos tauta nuklydo nuo tyro garbinimo! Izaijo žodžiai verčia susimąstyti: „Klausykitės štai ko, Jokūbo namai, vadinami Izraelio vardu, kilę iš Judo sėklos, prisiekiantys Viešpaties vardu ir besišaukiantys Izraelio Dievo be ištikimybės ir be teisumo, nors vadinatės šventąja tauta [„šventojo miesto vardu“, Brb] ir kliaujatės Izraelio Dievu, kurio vardas yra Galybių Viešpats!“ (Izaijo 48:1, 2) Kaip veidmainiška! ‛Prisiekdami Viešpaties vardu’, žmonės tik dėl akių vartoja Dievo vardą (Sofonijo 1:5). Iki Babilono tremties žydai garbino Jehovą „šventajame mieste“, Jeruzalėje, bet garbino nenuoširdžiai. Jų širdys buvo toli nuo Dievo ir apeigas jie rengė „be ištikimybės ir be teisumo“. Jie neturėjo tokio tikėjimo kaip patriarchai (Malachijo 3:7).
4. Koks garbinimas patinka Jehovai?
4 Jehova primena, jog garbinti reikia iš širdies, ne atsainiai. Formalus garbinimas, stengiantis kitiems įtikti ar padaryti įspūdį, nėra ‛pamaldus elgesys’ (2 Petro 3:11, Jr). Jei asmuo vadinasi krikščionimi, jo garbinimas savaime nepasidaro priimtinas Dievui (2 Timotiejui 3:5). Pripažinti Jehovą būtina, tačiau tai tik pradžia. Jehova nori, kad žmogus garbintų jį visa siela, skatinamas nuoširdžios meilės bei dėkingumo (Kolosiečiams 3:23).
Pranašaujami nauji dalykai
5. Kokius senesnius dalykus išpranašavo Jehova?
5 Galbūt Babilone gyvenantiems žydams reikia atšviežinti atmintį. Todėl Jehova dar sykį primena esąs teisingų pranašysčių Dievas: „Senesnius dalykus aš buvau jums seniai paskelbęs; jie išėjo iš mano burnos, ir aš daviau išgirsti juos; aš ūmai veikiau, ir jie įvyko“ (Izaijo 48:3, Skv). „Senesni dalykai“ — tai užmojai, kuriuos Dievas jau įgyvendino. Antai jis išvadavo Izraelio tautą iš Egipto ir davė jai Pažadėtąją žemę kaip paveldą (Pradžios 13:14, 15; 15:13, 14). Tokios pranašystės, išeinančios iš Dievo lūpų, yra dieviškos kilmės. Dievas skelbia savo potvarkius. Sužinoję juos, žmonės turėtų paklusti (Pakartoto Įstatymo 28:15). Dievas ūmai veikia ir padaro, ką išpranašavęs. Jehovos visagalybė yra garantija, jog jis pasieks savo tikslą (Jozuės 21:45; 23:14).
6. Kokie ‛kietasprandžiai ir maištingi’ pasidarė žydai?
6 Jehovos tauta pasidarė „kietasprandė ir maištinga“ (Psalmyno 78:8, Brb). Dievas be užuolankų sako: „Esi užsispyręs, ... tavo sprandas — tarsi sausgyslė iš geležies, o tavo kakta — iš vario“ (Izaijo 48:4). Žydai yra nesukalbami ir nepalenkiami kaip metalas. Todėl Jehova iš anksto apreiškia, kas įvyks. Antraip jo tauta apie Jehovos darbus sakytų: „Mano stabas visa tai padarė, mano statula — drožtinė ar liedinta — tai sutvarkė“ (Izaijo 48:5). Ar šitie Jehovos žodžiai nors kiek paveiks neištikimus žydus? Dievas jiems taria: „Dabar, kai visa išgirdai, pagalvok! Ar neturi visa tai pripažinti? Nuo dabar kai ką visiškai nauja skelbiu tau, paslaptingus įvykius, kurių tu nežinai. Dabar, o ne seniai, prieš dienų dienas, jie prasidėjo; anksčiau apie juos negirdėjai, kad nesakytum: ‛Aš jau žinojau apie juos!’“ (Izaijo 48:6, 7)
7. Ką turės pripažinti žydų tremtiniai ir ko jie galės tikėtis?
7 Gerokai iš anksto Izaijas užrašė pranašystę, kad Babilonas žlugs. Dabar žydams, tarytum jau į Babiloną ištremtiems, liepiama apmąstyti pranašystės išsipildymą. Ar gali jie paneigti, jog Jehova yra išsipildžiusių pranašysčių Dievas? Judo gyventojai patys matė ir girdėjo Jehovą esant tiesos Dievą, taigi ar neturėtų jie skelbti šios tiesos kitiems? Jehovos apreikštas žodis pranašauja naujus dalykus, kurių dar nebuvo, — pavyzdžiui, kad Kyras užgrobs Babiloną ir paleis žydus į laisvę (Izaijo 48:14-16). Šitokios stulbinančios permainos užgriūva kaip perkūnas iš giedro dangaus. Niekas nebūtų galėjęs jų numatyti vien stebėdamas pasaulio raidą. Nei iš šio, nei iš to klostosi netikėti įvykiai. Kas juos sukelia? Kadangi Jehova numato juos maždaug prieš 200 metų, atsakymas aiškus.
8. Kokių naujų dalykų viliasi šiuolaikiniai krikščionys ir kodėl jie visiškai pasitiki Jehovos pranašišku žodžiu?
8 Jehova ištesi žodį, kaip yra numatęs savo paties tvarkaraštyje. Išsipildžiusios pranašystės patvirtina jo dievystę ne vien senovės žydams, bet ir šiuolaikiniams krikščionims. Daugybė pranašysčių, išsipildžiusių praeityje („senesni dalykai“), laiduoja, kad kiti Jehovos pažadai — būsimas „didis sielvartas“, „milžiniškos minios“ išlikimas per tą sielvartą, „nauja žemė“ ir dar daug kas — virs tikrove (Apreiškimo 7:9, 14, 15; 21:4, 5; 2 Petro 3:13). Toks užtikrinimas skatina tyraširdžius uoliai kalbėti apie Jehovą. Jie pritaria psalmininko žodžiams: „Skelbiau teisumą didelėje minioje, lūpų neužčiaupiau“ (Psalmyno 40:9, Brb).
Jehova rodo kantrybę
9. Kaip Izraelio tauta pasirodo „neklaužada nuo pat gimimo dienos“?
9 Žydai, netikėdami Jehovos pranašystėmis, neklauso jo perspėjimų. Todėl Dievas jiems sako: „Tu to negirdėjai ir nežinojai, tai nepasiekė tavo ausų. Bet Aš žinojau, kad būsi neištikimas ir nusikalsi, ir vadinau tave neklaužada nuo pat gimimo dienos“ (Izaijo 48:8, Brb). Judas nugręžia ausis, kad negirdėtų Jehovos skelbiamų gerų naujienų (Izaijo 29:10). Dievo sandoros tauta išsiduoda esanti „neklaužada nuo pat gimimo dienos“. Nuo pat pradžios ir per visą istoriją Izraelis pelnosi maištininko reputaciją. Tautos nusižengimai ir neištikimybė — ne atsitiktinės nuodėmės, o įsisenėjusi yda (Psalmyno 95:10; Malachijo 2:11).
10. Kodėl Jehova tvardosi?
10 Gal visos viltys žlugo? Ne. Nors Judas maištauja ir išdavikiškai elgiasi, Jehova visada yra ištikimas. Dėl savo didžio vardo garbės jis išlies pyktį su saiku. Dievas sako: „Dėl savo vardo aš valdau pyktį, savo šlovės dėlei susilaikau, kad tavęs nesunaikinčiau“ (Izaijo 48:9). Kokia priešingybė! Jehovos tauta — ir Izraelis, ir Judas paliko Dievą. O Jehova pašventins savo vardą, elgdamasis taip, kad jam pačiam būtų šlovė. Užtat jis nesunaikins savo išrinktosios tautos (Joelio 2:13, 14).
11. Kodėl Dievas neleis pražūti savo tautai?
11 Dievo papeikimas skatina tyraširdžius žydų tremtinius atsitokėti ir noriai klausyti jo mokymų. Tokius asmenis labai nuramina tolesni žodžiai: „Štai išgryninau tave, tačiau ne kaip sidabrą; išmėginau tave skausmo žaizdre. Dėl savęs, savo paties dėlei, kad mano vardas nebūtų paniekintas, dabar tai darau. Savo šlovės neperleisiu kitam!“ (Izaijo 48:10, 11) Jehova leido savo tautai patirti sunkių išmėginimų, tartum pereiti „skausmo žaizdrą“. Žmonės buvo išbandyti, išgryninti, jų širdys atsiskleidė. Panašių dalykų būta ir prieš keletą šimtmečių, kai Mozė sakė jų protėviams: „Tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne“ (Pakartoto Įstatymo 8:2). Nors žmonės maištavo, anuomet Jehova nesunaikino tautos. Nė šį sykį jos nepražudys. Tad Jehovos vardui bus šlovė. Jeigu jo tauta žūtų nuo babiloniečių rankos, jis pasirodytų neištikimas savo sandorai ir apgėdytų savo vardą. Izraelio Dievas atrodytų bejėgis gelbėti savo tautą (Ezechielio 20:9).
12. Kaip per Pirmąjį pasaulinį karą buvo taurinami tikrieji krikščionys?
12 Šiais laikais Jehovos tauta irgi turėjo būti taurinama. XX amžiaus pradžioje daugelis Biblijos tyrinėtojų (nors jų tebuvo maža grupelė) tarnavo Dievui iš nuoširdžių paskatų — norėjo jam įtikti, bet kiti vadovavosi blogais motyvais, geidė aukštos padėties. Visa ta grupelė turėjo būti išgryninta, kad būtų pasiruošusi skelbti gerąją naujieną plačiajame pasaulyje, kaip ir numatyta pabaigos laikui (Mato 24:14). Malachijas pranašavo, kad, Jehovai atėjus į šventyklą, toks gryninimo darbas iš tiesų bus atliktas (Malachijo 3:1-4). Jo žodžiai išsipildė 1918 metais. Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje tikrieji krikščionys patyrė ugninių išmėginimų, kol galiausiai buvo įkalintas Džozefas Rezerfordas, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas, bei keletas kitų atsakingų brolių. Tiems nuoširdiems krikščionims taurinimo procesas išėjo į naudą. Po Pirmojo pasaulinio karo jie degė ryžtu tarnauti didžiam Dievui taip, kaip jis nurodys.
13. Kaip Jehovos tauta reaguoja į persekiojimus po Pirmojo pasaulinio karo?
13 Nuo to meto Jehovos liudytojai ne sykį kentė žiaurius persekiojimus. Vis dėlto jie nesuabejojo savo Kūrėjo žodžiu, o veikiau įsidėmėjo eilutes, apaštalo Petro rašytas anuomet persekiojamiems krikščionims: „Reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas... bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus“ (1 Petro 1:6, 7). Ugningi persekiojimai nepalaužia tikrų krikščionių ištikimybės, tik atskleidžia jų tyrus motyvus, parodo tikėjimo tvirtybę ir atsidavimo bei meilės nuoširdumą (Patarlių 17:3).
„Aš pirmas, aš ir paskutinis!“
14. a) Kokia prasme Jehova yra „pirmas“ ir „paskutinis“? b) Kokius galingus darbus Jehova padarė savo „rankomis“?
14 Dabar Jehova švelniai kreipiasi į savo sandoros tautą: „Išgirsk mane, Jokūbai, Izraeli, kurį pavadinau vardu! Aš esu tas pats, aš pirmas, aš ir paskutinis! Mano rankos padėjo žemės pamatus, mano dešinė išskleidė dangus. Kai juos pašaukiu, jie tuojau pat ateina“ (Izaijo 48:12, 13). Dievas — ne toks kaip žmogus. Jis yra amžinas ir nesikeičia (Malachijo 3:6). Apreiškimo knygoje Jehova sako: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apreiškimo 22:13). Pirma Jehovos nebuvo visagalio Dievo ir po jo nebus. Jis yra Aukščiausiasis ir Amžinasis, Kūrėjas. Savo „rankomis“ — savo galios apraiška — jis įtvirtino žemę ir išskleidė žvaigždėtą dangų (Jobo 38:4; Psalmyno 102:26 [102:25, Brb]). Kai jis pašaukia savo kūrinius, šie yra pasirengę jam tarnauti (Psalmyno 147:4).
15. Kaip ir kokiu tikslu Jehova „myli“ Kyrą?
15 Iškilmingas kvietimas adresuojamas ir žydams, ir nežydams: „Sueikite visi ir klausykitės! Kas iš jų kada paskelbė ką nors panašaus? Viešpaties bičiulis [„tas, kurį Viešpats myli“, Brb] įvykdys jo valią prieš Babiloną ir Chaldėjos palikuonis. Aš, aš tai paskelbiau, aš jį pašaukiau, aš jį atvedžiau; jam seksis kelyje!“ (Izaijo 48:14, 15) Tiktai Jehova yra Visagalis, gebąs tiksliai išpranašauti įvykius. Nė vienas iš „jų“, tų beverčių stabų, nesugeba šitaip pranašauti. Jehova, o ne stabai, „myli“ Kyrą; kitaip tariant, Jehova išsirinko jį ypatingam tikslui (Izaijo 41:2; 44:28; 45:1, 13; 46:11). Dievas numatė, jog Kyras užžengs į pasaulio sceną, ir paskyrė jį būsimuoju Babilono užkariautoju.
16, 17. a) Kodėl galima sakyti, jog Dievas nepranašauja slapta? b) Kaip Jehova šiomis dienomis apreiškia savo tikslus?
16 Toliau Jehova kviečia: „Prieikite arčiau prie manęs ir klausykitės, ką sakau! Nuo pat pradžios aš nekalbėjau apie tai paslapčiomis; nuo to laiko, kai tai pradėjo vykti, aš esu čia“ (Izaijo 48:16a). Jehova nepranašauja slapčiomis ir neatveria paslapčių tik keliems išrinktiesiems. Jehovos pranašai atvirai kalbėjo Dievo vardu (Izaijo 61:1). Jie viešai skelbė Dievo valią. Pavyzdžiui, su Kyru susiję įvykiai Dievui nebuvo staigmena ar naujiena. Maždaug prieš 200 metų Dievas, pasitelkęs Izaiją, aiškiai išpranašavo tuos įvykius.
17 Ir šiomis dienomis Jehova neslepia savo tikslų. Šimtuose valstybių ir jūros salų milijonai žmonių po namus, gatvėse bei visur, kur įmanoma, skelbia perspėjimą, kad šiai pasaulio santvarkai ateina galas, ir pasakoja gerą naujieną apie būsimąsias Dievo Karalystės palaimas. Iš tiesų Jehova Dievas apreiškia savo tikslus.
‛Klausyk mano įsakymų!’
18. Ko Jehova linki savo tautai?
18 Jehovos dvasios įkvėptas, pranašas pareiškia: „Dabar Viešpats Dievas ir jo Dvasia pasiuntė mane. Taip kalba Viešpats, tavo Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‛Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti’“ (Izaijo 48:16b, 17). Ši meilinga Jehovos rūpinimosi išraiška turėtų įtikinti Izraelio tautą, kad Dievas ruošiasi išlaisvinti juos iš Babilono. Jis yra jų Atpirkėjas (Izaijo 54:5). Jehova nuoširdžiai trokšta, kad izraelitai susitaikytų su juo ir kreiptų dėmesį į jo įsakymus. Teisingas garbinimas grindžiamas klusnumu Dievo nurodymams. Izraelitai neįstengtų vaikščioti teisingu keliu, jeigu nebūtų mokomi ‛kelio, kuriuo dera eiti’.
19. Kokį širdingą kvietimą skelbia Jehova?
19 Jehova nori, kad jo tauta išvengtų nelaimių ir džiaugtųsi gyvenimu. Apie tai gražiai rašoma: „O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas — kaip marių bangos“ (Izaijo 48:18). Koks širdingas visagalio Kūrėjo kvietimas! (Pakartoto Įstatymo 5:29; Psalmyno 81:14 [81:13, Brb]) Užuot ėję į nelaisvę, izraelitai gali mėgautis taikos apstybe — lyg vandeninga upe (Psalmyno 119:165). Jų teisūs darbai gali būti nesuskaičiuojami kaip marių bangos (Amoso 5:24). Jehovai tikrai rūpi izraelitai, tad jis meilingai nurodo kelią, kuriuo jie turėtų vaikščioti. O, kad jie klausytų!
20. a) Ko Dievas linki Izraeliui, nors šis maištauja? b) Ką sužinome apie Jehovą iš jo elgesio su savąja tauta? (Žiūrėk rėmelį 133 puslapyje.)
20 Kokių palaimų Izraelis susilauktų, jei atgailautų? Jehova sako: „Tavo palikuonių būtų kaip smilčių, o gimusių iš tavo giminės — kaip smėlio grūdelių. Jų vardas nežūtų ir neišdiltų mano akyse“ (Izaijo 48:19). Jehova primena tautai, ką žadėjęs, — kad Abraomo sėkla pasidarys gausinga „kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys“ (Pradžios 22:17; 32:12). Deja, šitie Abraomo palikuonys yra maištingi, tad neturi teisės į pažado išsipildymą. Jų reputacija tokia bloga, kad pagal paties Jehovos Įstatymą net jų tautos vardas turi būti išnaikintas (Pakartoto Įstatymo 28:45). Tačiau Jehova nenori, kad jo tauta pražūtų, ir neketina jų visiškai apleisti.
21. Kokių palaimų šiandieną galime sulaukti, jeigu esame imlūs Jehovos mokymams?
21 Principai, raiškiai nubrėžti šioje Šventojo Rašto atkarpoje, tinka ir mūsų laikų krikščionims. Jehova, gyvenimo Šaltinis, geriausiai žino, kaip turėtume gyventi (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Gaires jis nustato mūsų naudai, o ne tam, kad atimtų džiaugsmą. Tikrieji krikščionys imliai reaguoja — trokšta būti Jehovos mokomi (Michėjo 4:2). Jo potvarkiai saugo mūsų dvasingumą, mūsų santykius su juo ir tarsi skydas užstoja nuo pragaištingos Šėtono įtakos. Jeigu suvokiame principus, glūdinčius Dievo įstatymuose, matom, kad Jehovos mokymai išeina mums tiktai į gera. Mes suprantame, kad „jo įsakymai nėra sunkūs“. Taigi nebūsime atmesti, nežūsime (1 Jono 2:17; 5:3).
„Eikite iš Babilono!“
22. Ką raginami daryti ištikimi žydai ir kas jiems žadama?
22 Kai Babilonas žlugs, ar kas nors iš žydų bus teisingai nusistatęs širdyje? Ar jie pasinaudos Dievo suteikta laisve, ar sugrįš į tėvynę ir atkurs tyrą garbinimą? Taip. Tolesni Jehovos žodžiai rodo, kad jis tuo neabejoja. „Eikite iš Babilono, bėkite iš Chaldėjos! Džiaugsmingai ir garsiai tai skelbkite, kad būtų žinoma; neškite žinią ligi žemės pakraščių, sakykite: ‛Jokūbą, savo tarną, Viešpats išpirko! Troškulio jie nekentėjo, vedami per sausas dykynes. Jis liepė vandeniui ištrykšti iš uolos, praskėlė uolą, ir tryško vandenys’“ (Izaijo 48:20, 21). Jehovos tauta pranašiškai raginama nedelsti, tuojau eiti iš Babilono (Jeremijo 50:8). Žinia apie jų išpirkimą turi pasklisti ligi žemės pakraščių (Jeremijo 31:10). Jehova, išvedęs savo tautą iš Egipto, rūpinosi jos poreikiais dykumose. Panašiai jis globos savo tautą kelyje iš Babilono į namus (Pakartoto Įstatymo 8:15, 16).
23. Kam Dievas nesuteiks ramybės?
23 Kalbant apie Jehovos gelbstinčius veiksmus, žydams reikia prisiminti dar vieną svarbų principą. Asmenys, nusiteikę elgtis teisingai, kentės dėl savo nuodėmių, tačiau nepražus. O neteisiems žmonėms viskas susiklostys kitaip. „‛Nedorėliai neturės ramybės’, — sako Viešpats“ (Izaijo 48:22). Neatgailaujantys nusidėjėliai nesulauks ramybės, kurią Dievas numatė jį mylintiems. Išgelbėjimas skirtas ne užkietėjusiems nedorėliams ar netikintiems asmenims, o tikintiesiems (Titui 1:15, 16; Apreiškimo 22:14, 15). Dievo ramybė nepriklauso blogiems žmonėms.
24. Kas Dievo tautai suteikė džiaugsmo šiais laikais?
24 Galimybė išeiti iš Babilono 537 m. p. m. e. labai nudžiugino dievobaimingus izraelitus. Dievo tauta džiaugėsi ir 1919 metais, kai ištrūko iš Babelės gniaužtų (Apreiškimo 11:11, 12). Jie buvo kupini vilties ir pasinaudojo proga išplėsti savo veiklą. Aišku, tam mažam krikščionių būreliui reikėjo drąsos pasakoti tiesą priešiškame pasaulyje. Bet su Jehovos pagalba jie ėmėsi skelbti gerąją naujieną. Istorija rodo, kad Jehova juos laimino.
25. Kodėl svarbu atidžiai kreipti dėmesį į teisingus Dievo potvarkius?
25 Šioje Izaijo pranašystės dalyje pabrėžiama, kad Jehova moko mūsų pačių labui. Itin svarbu atidžiai kreipti dėmesį į teisingus Dievo potvarkius (Apreiškimo 15:2-4). Jeigu mąstysime apie Dievo išmintį ir meilę, mums bus lengviau prisiderinti prie teisingų Jehovos normų. Visi jo įsakymai išeina mums į naudą (Izaijo 48:17, 18).
[Rėmelis/iliustracijos 133 puslapyje]
Visagalis Dievas tvardosi
„Aš valdau pyktį, ... susilaikau, kad tavęs nesunaikinčiau“, — atskalūnams izraelitams sakė Jehova (Izaijo 48:9). Tokie žodžiai padeda mums suprasti, kad Dievas, niekada nepiktnaudžiaudamas galia, rodo tobulą pavyzdį. Nėra asmens, galingesnio už Dievą, todėl jį vadiname Visagaliu, Visažiniu. Jis pats teisėtai prisiima „Visagalio“ titulą (Pradžios 17:1). Jis turi ne vien beribę jėgą, tačiau ir absoliučią valdžią. Sukūręs pasaulį, jis yra visavaldis visatos Viešpats. Tad niekam nevalia sulaikyti jo rankos ar sakyti: „Ką tu darai?“ (Danieliaus 4:32 [4:35, Brb])
Tačiau Dievas yra lėtas pykti, net kai reikia parodyti galią priešams (Nahumo 1:3, Brb). Jehova ‛valdo pyktį’, ir teisingai sakoma, kad jis „lėtas pykti“. Juk meilė, o ne pyktis, yra jo esminė savybė. Savo įniršį Dievas išlieja visada pelnytai, visada teisėtai, visada su saiku (Išėjimo 34:6; 1 Jono 4:8).
Kodėl Jehova šitaip elgiasi? Todėl, kad derina savo visagalybę su kitomis trimis pagrindinėmis savybėmis — išmintimi, teisingumu, meile. Jo galios apraiška niekada nesikerta su šiais būdo bruožais.
[Iliustracija 122 puslapyje]
Izaijo žinia apie grįžimą į tėvynę — vilties spindulys tremtyje gyvenantiems dievobaimingiems žydams
[Iliustracijos 124 puslapyje]
Žydai buvo linkę priskirti Jehovos darbus stabams
1. Ištarė 2. Glazūruotų plytelių frizas iš Babilono Procesijų kelio 3. Slibinas, Marduko simbolis
[Iliustracija 127 puslapyje]
„Skausmo žaizdre“ paaiškėja, ar iš tyrų motyvų tarnaujame Jehovai
[Iliustracijos 128 puslapyje]
Tikrieji krikščionys buvo aršiausiai persekiojami