Vienuoliktas skyrius

„Nepasitikėkite didžiūnais“

Izaijo 50:1-11

1, 2. a) Kokio įkvėpto patarimo neklauso žydai ir kokie bus padariniai? b) Kodėl Jehova klausia: ‛Kur skyrybų raštas?’

„NEPASITIKĖKITE didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti... Laimingas žmogus, kurio pagalba — Jokūbo Dievas, o viltis — Viešpats, jo Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę“ (Psalmyno 146:3-6). O kad Izaijo laikų žydai vadovautųsi psalmininko patarimu! O kad jie pasitikėtų ne Egiptu ar kokia kita pagonių tauta, o „Jokūbo Dievu“! Tada Jehova apsaugotų Judą nuo priešų. Deja, tauta nesikreipia pagalbos į Jehovą, todėl jis leis sugriauti Jeruzalę ir ištremti Judo gyventojus į Babiloną.

² Judas tegul kaltina pats save. Jis nebūtų teisus sakydamas, kad Jehova elgėsi išdavikiškai, išsižadėjo sandoros su tauta ir šitaip jį sužlugdė. Kūrėjas nėra sandorų laužytojas (Jeremijo 31:32; Danieliaus 9:27; Apreiškimo 15:4, NW). Jehova pabrėžia šį faktą, klausdamas žydų: „Kur jūsų motinos skyrybų raštas, kuriuo ją paleidau?“ (Izaijo 50:1a) Pagal Mozės įstatymą vyras, išsituokdamas su žmona, privalo duoti jai skyrybų raštą. Tada jai leistina tekėti už kito (Pakartoto Įstatymo 24:1, 2). Perkeltine prasme Jehova davė tokį raštą Judo seseriai, Izraelio karalystei, bet ne Judui.a Jehova tebėra „vedęs“ šią tautą (Jeremijo 3:8, 14, Brb). Judui tikrai neleistina dėtis su pagonimis. Jehova nenutrauks santuokos ryšių, „kol ateis Šilojas [Mesijas]“ (Pradžios 49:10, NW).

 3. Dėl kokios priežasties Jehova ‛parduoda’ savo tautą?

³ Jehova dar klausia Judo: „Kuriam gi skolintojui pardaviau jus?“ (Izaijo 50:1b) Jehova išsiųs žydus į Babilono nelaisvę ne tam, kad padengtų kažkokią tariamą skolą. Jehova — ne vargšas izraelitas, turintis parduoti vaikus skolintojui, kad atsiskaitytų (Išėjimo 21:7). Jehova nurodo tikrąją priežastį, kodėl jo tauta pateks į vergiją: „Tik dėl savo nuodėmių buvote parduoti, tik dėl savo nusižengimų buvo paleista jūsų motina“ (Izaijo 50:1c). Ne Jehova paliko žydus, o žydai Jehovą.

4, 5. Kaip Jehova parodo meilę savo tautai ir kaip Judas atsiliepia?

⁴ Kitas Jehovos klausimas aiškiai rodo, kad jis myli savo tautą: „Kodėl nebuvo nė vieno, kai atėjau? Kodėl niekas neatsiliepė, kai šaukiau?“ (Izaijo 50:2a) Per savo tarnus pranašus Jehova, vaizdžiai sakant, atėjo į savo tautos namus maldauti, kad žmonės gręžtųsi į jį visa širdimi. Bet atsakymo negirdėti. Žydai mieliau kreipiasi paramos į žemės žmogų, kartais netgi į Egiptą (Izaijo 30:2; 31:1-3; Jeremijo 37:5-7).

⁵ Ar Egiptas patikimesnis gelbėtojas negu Jehova? Akivaizdu, jog neištikimi žydai pamiršo šimtmečių senumo įvykius — savo tautos atsiradimo istoriją. Jehova jų klausia: „Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau? Argi man stinga jėgų, kad išvaduočiau? Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą, dykuma paverčiu upes! Jose žuvys, netekusios vandens, dvokia ir gaišta nuo troškulio. Apgaubiu dangus tamsybe, apvelku juos ašutine“ (Izaijo 50:2b, 3).

6, 7. Kaip Jehova parodė savo gelbstinčią galią puolant egiptiečiams?

⁶ Egiptas 1513 m. p. m. e. buvo Dievo tautos engėjas — anaiptol ne išsvajotasis gelbėtojas. Izraelitai vergavo tame pagonių krašte. Bet Jehova išlaisvino juos, ir kaip įspūdingai! Pirmiausia jis nubaudė šalį dešimčia bausmių. Po ypač skaudžios dešimtosios bausmės Egipto faraonas paragino izraelitus greičiau palikti kraštą (Išėjimo 7:14—12:31). Tačiau izraelitams išėjus faraonas greit apsigalvojo. Jis sutelkė karius ir išžygiavo parsivaryti izraelitų atgal į Egiptą (Išėjimo 14:5-9). Izraelitai pakliuvo į spąstus: įkandin sekė Egipto karių pulkai, priešaky tyvuliavo Raudonoji jūra! Bet Jehova ėmėsi už juos kovoti.

⁷ Jehova užtvėrė egiptiečiams kelią, pastatydamas tarp jų ir izraelitų debesies stulpą. Debesis egiptiečių pusę temdė, o izraelitus apšvietė (Išėjimo 14:20, Brb). Egiptiečių pulkai buvo sulaikyti. „Pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, Viešpats nuseklino jūrą ir pavertė ją sausa žeme“ (Išėjimo 14:21). Vandenys prasiskyrė ir visi žmonės — vyrai, moterys bei vaikai saugiai perėjo Raudonąją jūrą. Kai tauta buvo nebetoli kito kranto, Jehova pakėlė debesį. Egiptiečiai strimgalviais puolė jūros dugnu vytis. Izraelitams pasiekus krantą, Jehova paleido vandenis ir nuskandino faraoną su kariais. Taip Jehova kovojo už savo tautą. Šiandieną tai labai padrąsina krikščionis! (Išėjimo 14:23-28)

 8. Už kokių perspėjimų nepaisymą ištremiami Judo gyventojai?

⁸ Nuo tos Dievo pergalės iki Izaijo laikų praėjo septyni šimtai metų. Dabar pats Judas yra tauta. Kartais jis eina į diplomatines derybas su kitomis šalimis, tokiomis kaip Asirija ir Egiptas. Bet pagoniškų valstybių vadovais negalima pasikliauti. Jie pirmiausia žiūrės savo naudos, o kažkokia sandora su Judu jiems ne itin rūpės. Pranašai Jehovos vardu įspėja tautą nesudėti vilčių į šitokius žmones. Deja, tauta nepaiso pranašų. Galiausiai žydai bus ištremti į Babiloną vergauti 70 metų (Jeremijo 25:11). Jehova nepamirš ir neatstums savo tautos visam laikui. Skirtu metu jis prisimins juos ir atvers kelią grįžti į tėvynę atkurti tyro garbinimo. Kokiam tikslui? Kad paruoštų sutikti Šiloją — tą, kuriam privalo paklusti visos tautos!

Šilojas ateina

 9. Kas yra Šilojas ir koks jis mokytojas?

⁹ Slenka amžiai. „Atėjus laiko pilnatvei“, į žemės sceną įžengia Šiloju vadinamas Viešpats Jėzus Kristus (Galatams 4:4; Hebrajams 1:1, 2). Faktas, jog Kalbėtoju žydams Jehova paskyrė savo artimiausią bičiulį, rodo, kaip Jehova myli savo tautą. Koks kalbėtojas Jėzus pasirodo esąs? Pats geriausias! Jėzus — ne vien kalbėtojas, bet ir mokytojas — Vyriausiasis Mokytojas. Nenuostabu, juk jis išmokytas Jehovos Dievo (Jono 5:30; 6:45; 7:15, 16, 46; 8:26). Tai patvirtina Izaijo skelbiami pranašiški Jėzaus žodžiai: „Viešpats Dievas davė man iškalbų [„mokytų žmonių“, NW] liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Izaijo 50:4).b

10. Kaip Jėzus atspindi Jehovos meilę tautai ir kokio atsako iš žmonių susilaukia?

¹⁰ Prieš ateidamas į žemę, Jėzus darbavosi su Tėvu danguje. Šilti Sūnaus ir Tėvo santykiai poetiškai aprašomi Patarlių 8:30 (Brb): „Aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, ... džiūgavau Jo akivaizdoje.“ Jėzui buvo tikras džiaugsmas klausyti Tėvo. Jis, kaip ir Tėvas, mylėjo žmoniją (Patarlių 8:31). Atėjęs į žemę Jėzus ‛žodžiu stiprina nuvargusius’. Pradėdamas savo tarnybą jis perskaito guodžiančią ištrauką iš Izaijo pranašystės: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams, ... siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Luko 4:18; Izaijo 61:1). Geroji naujiena vargdieniams! Atgaiva nuvargusiems! Kaip šita žinia turėtų nudžiuginti žmones! Kai kurie iš tikrųjų džiaugiasi, bet ne visi. Galiausiai daugelis nepripažįsta, kad Jėzus yra Jehovos išmokytas.

11. Kokie žmonės ima Jėzaus jungą ir ką jie patiria?

¹¹ Vis dėlto kai kurie nori išgirsti daugiau. Jie mielai atsiliepia į širdingą Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11:28, 29). Tarp tų, kuriuos patraukė Jėzus, yra ir jo apaštalai. Jie žino, kad imti Jėzaus jungą reiškia uoliai darbuotis. Viena darbo sritis — skelbti gerąją naujieną apie Karalystę iki žemės pakraščių (Mato 24:14). Apaštalams bei kitiems mokiniams šis darbas tikrai atgaivina sielą. Šiandien tą patį darbą dirbantys ištikimi krikščionys irgi džiaugiasi.

Jis nemaištauja

12. Kaip Jėzus rodo klusnumą dangiškajam Tėvui?

¹² Jėzus niekada nepamiršta, kokiam tikslui atėjęs į žemę — vykdyti Dievo valios. Jo požiūris pranašiškai nusakomas: „Viešpats Dievas atvėrė man ausis. Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau“ (Izaijo 50:5). Jėzus visada paklūsta Dievui. Jis netgi sako: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“ (Jono 5:19). Prieš gimdamas žmogumi, Jėzus turbūt milijonus ar net milijardus metų dirbo su savo Tėvu. Atėjęs į žemę, jis toliau laikosi Jehovos nurodymų. Mes, netobuli Kristaus sekėjai, juolab turėtume rūpestingai vykdyti Jehovos priesakus!

13. Kas laukia Jėzaus ir kaip jis parodo drąsą?

¹³ Kai kurie žmonės, nepriimantys Jehovos viengimio Sūnaus, jį persekioja. Tai irgi išpranašauta: „Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido“ (Izaijo 50:6). Pranašystėje sakoma, kad priešininkai kankins ir žemins Mesiją. Jėzus tai žino. Jis žino ir kiek truks persekiojimas. Tačiau kai jo laikas žemėje eina į pabaigą, jis nepasiduoda baimei, o apsišarvavęs tvirtu lyg titnagas ryžtu išsiruošia Jeruzalėn, kur baigsis jo žemiškasis gyvenimas. Pakeliui Jėzus sako savo mokiniams: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“ (Morkaus 10:33, 34). Šį piktą antpuolį sukurstys žmonės, kurie turėtų žinoti daugiau už kitus, — aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai.

14, 15. Kaip išsipildo Izaijo žodžiai, kad Jėzus bus mušamas ir žeminamas?

¹⁴ Jėzus drauge su kai kuriais sekėjais 33 m. e. m. nisano 14-osios naktį yra Getsemanės sode. Jis meldžiasi. Čia atskuba būrys žmonių ir jį suima. Bet jis neišsigąsta, nes žino, kad Jehova yra su juo. Jėzus nuramina persigandusius apaštalus kalbėdamas, kad, jeigu jis norėtų, paprašytų Tėvą atsiųsti į pagalbą per dvylika legionų angelų. Bet, jo žodžiais tariant, „kaipgi išsipildytų Raštai?“ (Mato 26:36, 47, 53, 54)

¹⁵ Visa, kas išpranašauta apie Mesijo kančias bei mirtį, išsipildo. Sinedrionas surengia teismo parodiją, paskui Jėzus stoja prieš Poncijų Pilotą ir šis įsako jį nuplakti. Romėnų kariai ‛daužo jam galvą nendrine lazda, spjaudo’. Šitaip išsipildo Izaijo žodžiai (Morkaus 14:65; 15:19; Mato 26:67, 68). Biblijoje konkrečiai nepranešama, ar iš Jėzaus barzdos buvo išrauta plaukų (tai reikštų didžiausią panieką), tačiau nereikia abejoti: kaip Izaijas pranašavo, taip ir atsitiko (Nehemijo 13:25).c

16. Kaip laikosi Jėzus, priešininkų smarkiai spaudžiamas, ir kodėl jis nesigėdija?

¹⁶ Jėzus ramiai, oriai stovi priešais Pilotą ir nesiprašo paliekamas gyvas. Jis juk žino turėsiąs mirti, kad išsipildytų Raštai. Kai Romos vietininkas pabrėžia galįs pasmerkti Jėzų myriop arba paleisti, Jėzus drąsiai atsako: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių“ (Jono 19:11). Piloto kariai nežmoniškai elgiasi su Jėzumi, bet jam negėda. Kodėl turėtų gėdytis? Jis teisiamas nepelnytai, ne už kokį nusikaltimą, o persekiojamas už teisumą. Čia išsipildo tolesni Izaijo žodžiai: „Viešpats Dievas man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau veidą, kietą kaip titnagas, ir žinau, kad nebūsiu sugėdintas“ (Izaijo 50:7).

17. Kaip Jehova palaiko Jėzų per visus jo tarnybos metus?

¹⁷ Jėzus drąsus, nes visiškai pasitiki Jehova. Jam kuo puikiausiai tinka Izaijo žodžiai: „Mano gynėjas arti; kas drįs su manimi bylinėtis? Stokime vienas prieš kitą teisman! Kas kelia bylą prieš mane? Tegu man prisistato! Štai Viešpats Dievas man padeda; kas gi mane pasmerks? Jie visi sutrūnys kaip drabužis, kandys juos sugrauš“ (Izaijo 50:8, 9). Jėzaus krikšto dieną Jehova jį išteisina ir paskelbia dvasiniu Dievo sūnumi. Tąsyk nuskamba paties Dievo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mato 3:17). Artinantis žemiškojo gyvenimo pabaigai, Jėzus atsiklaupęs meldžiasi Getsemanės sode. Tada ‛jam pasirodo iš dangaus angelas ir jį sustiprina’ (Luko 22:41-43). Taigi Jėzus žino, kad Tėvas pritaria jo pasirinktam gyvenimo keliui. Tobulas Dievo Sūnus nepadaro jokios nuodėmės (1 Petro 2:22). Priešai neteisingai kaltina jį šabo nepaisymu, apšaukia girtuokliu ir demonų apsėstuoju, bet Jėzui jų melagystės nenuplėšia garbės. Dievas su juo, tad kas gali būti prieš jį? (Luko 7:34; Jono 5:18; 7:20; Romiečiams 8:31; Hebrajams 12:3)

18, 19. Ką, panašiai kaip Jėzus, išgyvena pateptieji krikščionys?

¹⁸ Jėzus perspėja savo mokinius: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jono 15:20). Netrukus tai pasitvirtina. Per 33 m. e. m. Sekmines ištikimiems Jėzaus mokiniams išliejama šventoji dvasia ir įsteigiamas krikščionių susirinkimas. Nieko nelaukdami religiniai vadovai mėgina užgniaužti gerosios naujienos skelbimo veiklą, sustabdyti šiuos dievobaimingus vyrus bei moteris, susivienijusius su Jėzumi ir tapusius „Abraomo sėklos“ dalimi, dvasiniais Dievo sūnumis (Galatams 3:26, 29, NW; 4:5, 6). Nuo pirmojo amžiaus iki dabar pateptieji krikščionys tvirtai stovi teisumo pusėje ir užtat kenčia Jėzaus priešų melo propagandą bei aršų persekiojimą.

¹⁹ Jie prisimena įkvepiančius Jėzaus žodžius: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mato 5:11, 12). Net smarkiausiai puolami pateptieji krikščionys nenusimena. Kad ir ką priešai sakytų, jie žino esą Dievo paskelbti teisiais. Jehovos akyse jie „šventi, tyri ir nekalti“ (Kolosiečiams 1:21, 22).

20. a) Kas remia pateptuosius krikščionis ir ką jie patiria? b) Kaip pateptieji krikščionys ir „kitos avys“ įgyja mokyto žmogaus liežuvį?

²⁰ Dabar pateptuosius krikščionis palaiko „kitų avių“ „milžiniška minia“. Šie asmenys irgi stoja už teisumą, todėl kenčia kartu su pateptaisiais broliais ir yra ‛išplovę savo drabužius ir juos išbalinę Avinėlio krauju’. Jehova skelbia juos teisiais, ir jie pergyvens „didį sielvartą“ (Jono 10:16; Apreiškimo 7:9, 14, 15; Jokūbo 2:23). Nors dabar oponentai atrodytų stiprūs, Izaijo pranašystėje sakoma, jog Dievo nustatytu laiku jie pasirodys lyg kandžių suėstas drabužis, kurį belieka išmesti. Tuo tarpu ir pateptieji krikščionys, ir „kitos avys“ stiprinasi reguliariomis maldomis, Dievo Žodžio studijomis, garbinimo sueigų lankymu. Šitaip Jehova ugdo juos, padeda kalbėti mokyto žmogaus liežuviu.

Pasikliaukime Jehovos vardu

21. a) Kas vaikšto šviesoje ir kuo jiems tai naudinga? b) Kas atsitinka vaikštantiems tamsoje?

²¹ Dabar atkreipkime dėmesį į ryškų kontrastą: „Kas iš jūsų bijo Viešpaties ir paklūsta jo tarno balsui? Kas gyvena naktyje be šviesos, pasitikėdamas Viešpaties vardu ir neabejodamas savo Dievu?“ (Izaijo 50:10) Tie, kurie klauso Dievo Tarno, Jėzaus Kristaus, balso, vaikšto šviesoje (Jono 3:21). Jie ne vien vartoja Dievo vardą, Jehova, bet ir deda viltis į Asmenį, besivadinantį šiuo vardu. Net jei kadaise klaidžiojo tamsoje, dabar jie nebebijo žmonių. Jie remiasi Dievu. O tuos, kurie vaikšto tamsoje, lydi žmonių baimė. Taip yra su Poncijumi Pilotu. Nors šis romėnų valdininkas žino, kad Jėzus apkaltintas neteisingai, baimės kaustomas negali jo paleisti. Romėnų kariai nužudo Dievo Sūnų, tačiau Jehova jį prikelia ir apvainikuoja šlove. O kaip Pilotas? Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad, praėjus vos ketveriems metams nuo Jėzaus mirties, Pilotas buvo pašalintas iš Romos vietininko pareigų; jam liepta sugrįžti į Romą ir atsakyti už sunkų prasižengimą. O kas nutiko žydams, inicijavusiems Jėzaus nužudymą? Mažiau negu po keturių dešimtmečių romėnų kariuomenė sugriovė Jeruzalę, nužudė arba paėmė į vergiją gyventojus. Mėgstantiems tamsą nėra šviesios ateities! (Jono 3:19)

22. Kodėl tikėtis išgelbėjimo iš žmonių — didžiausia kvailystė?

²² Išgelbėjimo tikėtis iš žmonių — didžiausia kvailystė. Izaijo pranašystėje paaiškinama kodėl: „Jūs visi, kurie įžiebiate ugnį ir apsupate save žiežirbomis, vaikščiokite savo ugnies šviesoje ir tarp savo žiežirbų. Tai padarys mano ranka, jūs atsigulsite skausmuose“ (Izaijo 50:11, Brb). Žmonių vadai ateina ir išeina. Ryški asmenybė gali kuriam laikui patraukti liaudies dėmesį. Tačiau net nuoširdžiausias žmogus ne ką tegali. Užuot sukūręs didelę ugnį, kaip tikisi jo šalininkai, jis įžiebs vos keletą „žiežirbų“, kurios blankiai šviečia, menkai šildo, greit užgęsta. O tiems, kurie deda viltis į Šiloją — Dievo pažadėtąjį Mesiją, — niekada neteks nusivilti.

[Išnašos]

[Iliustracija 155 puslapyje]

Žydai pasikliauja žmonių valdovais, o ne Jehova

[Iliustracija 156, 157 puslapiuose]

Prie Raudonosios jūros Jehova apsaugojo savo tautą: pastatė debesies stulpą tarp izraelitų ir egiptiečių