Pasninkas. Ar tai suartina jus su Dievu?

„Pasninkas padeda susitelkti į dvasinius dalykus ir primena, kad materialinės gėrybės nėra gyvenime svarbiausia“ (KATALIKĖ).

„Pasninkavimas padeda užmegzti ryšį su Dievu“ (ŽYDŲ RABINAS).

„Mano religija moko, kad pasninkas yra privalomas dalykas, vienas iš kertinių akmenų, bylojančių apie mano atsidavimą Dievui ir dėkingumą jam. Pasninkauju todėl, kad myliu Dievą“ (BAHAJŲ RELIGIJOS IŠPAŽINĖJA).

DAUGELIO pasaulio religijų, kaip antai budizmo, hinduizmo, islamo, džainizmo ir judaizmo, išpažinėjai laikosi pasninko. Nemažai kas įsitikinę, kad kurį laiką susilaikydamas nuo maisto žmogus priartėja prie Dievo.

O ką manote jūs? Ar turėtumėte pasninkauti? Ką šiuo klausimu sako Dievo Žodis, Biblija?

Pasninkas Biblijos laikais

Biblijos laikais žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasninkaudavo ir Dievas tam pritarė. Pasninkas būdavo ženklas, kad žmogus didžiai sielvartauja ar atgailauja už nuodėmes (1 Samuelio 7:4-6). Pasninkaudavo ir melsdami Dievo malonės ar vadovavimo (Teisėjų 20:26-28; Luko 2:36, 37). Be to, pasninkas leisdavo labiau susikaupti apmąstymų metu (Mato 4:1, 2).

Vis dėlto iš Biblijos žinome, jog tam tikrais atvejais Dievo visai nedžiugino tai, kad žmogus pasninkauja. Karalius Saulius nuo valgio susilaikė prieš kreipdamasis į dvasių iššaukėją (Kunigų 20:6; 1 Samuelio 28:20). Pasninką skelbė ir tokie nedori žmonės kaip Jezabelė bei apaštalą Paulių taręsi nužudyti aklatikiai (1 Karalių 21:7-12; Apaštalų darbų 23:12-14). Visiems buvo žinoma, kad pasninko reguliariai laikosi fariziejai (Morkaus 2:18). Tačiau Jėzus juos pasmerkė ir Dievui jie tikrai nebuvo mieli (Mato 6:16; Luko 18:12). Buvo ir kitų atvejų, kai Izraelio tautos žmonės pasninkaudavo, tačiau jų darbai buvo pikti ir motyvai netinkami, todėl Jehova į jų pasninką nė nežiūrėjo (Jeremijo 14:12).

Šie pavyzdžiai rodo, kad pačiu pasninkavimu žmogus Dievo malonės negali pelnyti. Kita vertus, Dievas rodė palankumą daugeliui savo nuoširdžių tarnų, kurie pasninkavo. Tad ar krikščionys irgi turėtų pasninkauti?

Ar krikščionys privalo pasninkauti?

Mozės įstatymas liepė žydams ‘varginti savo sielas’, tai yra pasninkauti kartą per metus Permaldavimo dieną (Kunigų 16:29-31, Brb; Psalmyno 35:13). Tai buvo vienintelė diena metuose, kada Jehova liepė savo tautai pasninkauti.a Žydai, saistomi Mozės įstatymo, privalėjo šiam nurodymui paklusti. Tačiau krikščionys Mozės įstatymui nėra pavaldūs (Romiečiams 10:4; Kolosiečiams 2:14).

Nors Jėzus, kaip Įstatyme buvo reikalaujama, pasninkavo, tuo jis negarsėjo. Savo mokiniams, jei šie nuspręstų pasninkauti, Jėzus davė nurodymų, kaip tada elgtis, tačiau laikytis pasninko niekada neįsakė (Mato 6:16-18; 9:14). Kodėl tad Jėzus pasakė, kad po jo mirties mokiniai pasninkaus? (Mato 9:15) Čia nebuvo koks paliepimas. Jėzus tiesiog norėjo pasakyti, kad jam mirus mokiniai didžiai sielvartaus ir praras norą valgyti.

Biblijoje užrašyti du pasakojimai, kai pirmieji krikščionys laikėsi pasninko, rodo, jog žmogui, kuris nusprendžia susilaikyti nuo maisto vedamas gerų motyvų, Dievas yra palankus (Apaštalų darbų 13:2, 3; 14:23).b Vis dėlto krikščionims pasninkauti nėra privalu. Tačiau jei žmogus nusprendžia susilaikyti nuo maisto, jam derėtų turėti omenyje, kad yra kai kokių pavojų.

Saugokitės spąstų

Jei krikščionis nuspręstų pasninkauti, neturi laikyti savęs teisuoliu. Biblija įspėja saugotis „tariamo nusižeminimo“ (Kolosiečiams 2:20-23; Brb). Jėzaus pasakojimas apie išdidųjį fariziejų, kuris jautėsi teisesnis už kitus, nes reguliariai pasninkavo, aiškiai parodo, kad Dievas smerkia tokią nuostatą (Luko 18:9-14).

Taip pat nebūtų tinkama visiems pasakoti, kad pasninkauji, arba pasninkauti dėl to, kad liepia kiti. Kaip rašoma Mato 6:16-18, Jėzus pasakė, kad asmens pasninkas turi būti žinomas tik jam ir Dievui ir skelbtis apie tai nedera.

Žmogus niekada neturėtų manyti, kad pasninkaudamas atpirks savo nuodėmes. Kad pasninkas būtų Dievui priimtinas, asmuo sykiu turi paklusti Jo įstatymams (Izaijo 58:3-7). Ne pasninku, o tik nuoširdžia atgaila galima gauti nuodėmių atleidimą (Joelio 2:12, 13). Biblijoje pabrėžiama, jog mums atleidžiama Jehovos malone dėl Kristaus aukos. Dievo atleidimo neįmanoma užsitarnauti jokiais darbais, taigi ir pasninku (Romiečiams 3:24, 27, 28; Galatams 2:16; Efeziečiams 2:8, 9).

Izaijo 58:3 paminėtas dar vienas dalykas, kurio reikia vengti. Izraelitai manė, kad Jehova turi jiems kažkaip atlyginti už pasninkavimą, nes pasninkaudami jie neva darė Dievui malonę. Jie klausė: „Kodėl mums pasninkaujant, Tu nematai? Kodėl mums varginant savo sielas, Tu nepaisai?“ (Brb). Šiandien nemažai žmonių mąsto panašiai, esą Dievas turi jiems atsidėkoti už tai, kad jie pasninkauja. Niekada neleiskime sau taip galvoti, nes tai būtų nepagarbu ir prieštarautų Šventajam Raštui!

Kiti mano, kad galima pelnyti Dievo palankumą kankinant savo kūną pasninku, plakimu ar kaip kitaip. Dievo Žodis smerkia tokį požiūrį; jame sakoma, kad „kūno varginimas“ yra bevertis — nepadeda įveikti blogų troškimų (Kolosiečiams 2:20-23).

Išmintingas požiūris

Pasninkauti nėra privalu, tačiau nėra ir draudžiama. Kai kuriomis aplinkybėmis susilaikyti nuo maisto gali būti naudinga, jei saugomasi minėtų pavojų. Vis dėlto pasninkavimas nėra pagrindinė teisingo garbinimo dalis. Jehova yra „laimingasis Dievas“ ir jis nori, kad jo tarnai būtų laimingi (1 Timotiejui 1:11, NW). Dievo Žodyje sakoma: „Žmogui nėra nieko geriau, kaip [...] valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana“ (Mokytojo 3:12, 13).

Garbindamas Dievą žmogus turi jausti džiaugsmą, tačiau pasninkas su džiaugsmu Biblijoje nėra siejamas. Be to, jeigu susilaikymas nuo maisto pakenktų sveikatai arba atimtų jėgas, jog nebegalėtume atlikti to džiugaus darbo, kurį mūsų Kūrėjas patikėjo tikriesiems krikščionims — skelbti gerąją naujieną apie Karalystę, — jis būtų akivaizdžiai žalingas.

Kad ir ką nuspręstume, pasninkauti ar ne, reikia vengti teisti kitus. Tarp krikščionių neturi kilti nesutarimų šiuo klausimu, nes „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Romiečiams 14:17, Brb).

[Išnašos]

[Anotacija 28 puslapyje]

Fariziejai pasninkaudami rodė tariamą nusižeminimą

[Anotacija 29 puslapyje]

„Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“

[Rėmelis 29 puslapyje]

Kaip dėl gavėnios?

Keturiasdešimties dienų pasninko laikotarpiu, gavėnia, prisimenamas, kaip sakoma, Kristaus 40-ies dienų pasninkas dykumoje. Tačiau Jėzus neliepė savo mokiniams minėti jo pasninką ir nėra jokio įrodymo, kad jie būtų tai darę. Pirma patikima užuomina apie keturiasdešimties dienų pasninką prieš Velykas, manoma, yra Atanazo laiškuose, kurie datuojami 330 m. e. m.

Gali atrodyti keista, kad kai kuriose religijose gavėnia yra prieš Velykas, nors Jėzus pasninkavo po savo krikšto, ne prieš savo mirtį. Tačiau 40-ies dienų pasninkas metų pradžioje buvo įprastas tarp senovės babiloniečių, egiptiečių ir graikų. Taigi šis „krikščioniškas“ paprotys, matyt, perimtas iš jų.