Dvidešimt trečias skyrius

„Naujas vardas“

Izaijo 62:1-12

 1. Kas žadama Izaijo 62 skyriuje?

NURAMINIMAS, paguoda, viltis sugrįžti, — štai ko reikia nusiminusiems žydams, Babilono tremtiniams. Jau keli dešimtmečiai praėjo, kai Jeruzalė ir šventykla buvo sugriauta. Už kokių 800 kilometrų nuo Babilono plyti nuniokotas Judas ir atrodo, kad Jehova pamiršo žydus. Kas galėtų praskaidrinti jų gyvenimą? Ogi Jehovos pažadai, kad jie sugrįš namo ir atkurs tyrą garbinimą. Tuomet žmonės nebevadins jų šalies „Paliktąja“ ir „Nuniokotąja“, bet pripažins, kad Dievas ją laimina (Izaijo 62:4; Zacharijo 2:16 [2:12, Brb]). Izaijo 62 skyriuje duodama gausybė tokių pažadų. Čia, kaip ir kitose atkūrimo pranašystėse, kalbama ne vien apie žydų išvadavimą iš Babilono nelaisvės, bet ir apie daug svarbesnius dalykus. Pranašystei pildantis didžiausiu mastu, Izaijo 62 skyrius užtikrina, kad Jehovos dvasinė tauta, „Dievo Izraelis“, bus išgelbėta (Galatams 6:16).

Jehova nėra abejingas

 2. Kaip Jehova vėl rodo malonę Sionui?

² Babilonas užkariaujamas 539 m. p. m. e. Tada Persijos karalius Kyras išleidžia potvarkį, kad dievobaimingi žydai gali grįžti į Jeruzalę ir atkurti Jehovos garbinimą (Ezros 1:2-4). Pirmieji žydai sugrįžta į tėvynę 537 m. p. m. e. Jehova vėl yra maloningas Jeruzalei, kaip matome iš šiltų pranašiškų žodžių: „Aš netylėsiu dėl Siono ir nenurimsiu dėl Jeruzalės, kol pasirodys jų teisumas lyg ryto aušra ir išgelbėjimas lyg degantis žibintas“ (Izaijo 62:1, Brb).

 3. a) Kodėl Jehova galiausiai išsižadėjo žemiškojo Siono ir ką vietoj jo subūrė? b) Kaip ir kada nukrypo tikintieji? Kokiu tarpsniu mes dabar gyvename?

³ Jehova 537 m. p. m. e. ištesėjo pažadą atkurti Sioną, arba Jeruzalę. Jos gyventojai patyrė gelbstinčią Dievo galią ir jų teisumas skaisčiai sušvito. Deja, ilgainiui žmonės vėl nuklydo nuo tyro garbinimo ir net nepripažino Jėzaus Mesiju, todėl Jehova išsižadėjo savo išrinktosios tautos (Mato 21:43; 23:38; Jono 1:9-13). Jehova subūrė naują tautą — „Dievo Izraelį“. Naujoji tauta tapo jo ypatinga nuosavybe. Pirmajame amžiuje tos tautos nariai uoliai skelbė gerąją naujieną visame anuomet žinomame pasaulyje (Galatams 6:16; Kolosiečiams 1:23). Nelaimei, po apaštalų mirties tikintieji nukrypo nuo teisingos religijos ir taip susiformavo atskalūniška krikščionybė, iki šiol išpažįstama bažnyčiose (Mato 13:24-30, 36-43; Apaštalų darbų 20:29, 30). Ilgus amžius bažnyčios nekliudomai darė gėdą Jehovos vardui, bet 1914-aisiais prasidėjo Jehovos „geros valios metai“ ir šita Izaijo pranašystė ėmė pildytis didžiausiu mastu (Izaijo 61:2, NW).

4, 5. a) Ką Sionas su savo vaikais simbolizuoja šiandieną? b) Kaip Jehova padarė Siono „išgelbėjimą lyg degantį žibintą“?

⁴ Jehovos pažadas atkurti Sioną dabar pildosi jo dangiškajai organizacijai, „aukštybių Jeruzalei“, kuriai žemėje atstovauja jos vaikai — dvasia pateptieji krikščionys (Galatams 4:26). Jehovos dangiškoji organizacija tarnauja kaip atsidavusi pagalbininkė — budri, mylinti, darbšti. Koks buvo džiaugsmas 1914 metais, kai ji pagimdė Mesijo Karalystę! (Apreiškimo 12:1-5) Ypač nuo 1919 metų šios organizacijos žemiškieji vaikai skelbia tautoms jos teisumą ir išgelbėjimą. Kaip Izaijas pranašavo, jie šviečia tamsoje lyg žibintas ir neslepia savo šviesos (Mato 5:15, 16; Filipiečiams 2:15).

⁵ Jehovai labai rūpi jo garbintojai ir jis nesiilsės, arba nenurims, kol ištesės visus pažadus Sionui ir jo vaikams. Pateptųjų likutis su savo palydovais, „kitomis avimis“, irgi netyli (Jono 10:16). Jie garsiai aiškina žmonėms, kaip rasti vienintelį kelią į išgelbėjimą (Romiečiams 10:10).

Jehovos duotas „naujas vardas“

 6. Ką Jehova yra numatęs Sionui?

⁶ Ką Jehova yra numatęs Sionui — savo dangiškajai moteriai, kurią vaizdavo senovės Jeruzalė? Jis sako: „Išvys tuomet tautos tavo teisumą, o visi karaliai — tavo šlovę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį tau suteiks pats Viešpats“ (Izaijo 62:2). Tautos yra priverstos atidžiai stebėti teisius izraelitų darbus. Net karaliai turi pripažinti, kad Jeruzalė atstovauja Jehovai ir kad jų valdžia nublanksta prieš Jehovos Karalystę (Izaijo 49:23).

 7. Ką simbolizuoja naujas Siono vardas?

⁷ Dabar Jehova pavadina Sioną nauju vardu ir tuo patvirtina, kad Siono būklė pasikeitė. Naujasis vardas simbolizuoja žemiškųjų Siono vaikų palaimas bei garbingą padėtį nuo 537 m. p. m. e. ir rodo, kad Jehova pripažįsta Sioną savo nuosavybe.a Šiandieną Dievo Izraelis džiūgauja galėdamas suteikti Jehovai malonumo, drauge džiaugiasi ir kitos avys.

 8. Kaip Jehova suteikia Sionui šlovės?

⁸ Davęs Sionui naują vardą, Jehova žada: „Tu būsi puošni karūna Viešpaties rankoje, karališka diadema savo Dievo dešinėje“ (Izaijo 62:3). Jehova išaukština dangaus Sioną — savo simbolinę žmoną, kad kiti ja gėrėtųsi (Psalmyno 48:3 [48:2, Brb]; 50:2). Puošni karūna ir „karališka diadema“ liudija apie jos šlovę ir galią (Zacharijo 9:16). Dievo Izraelis, atstovaujantis dangaus Sionui, arba „aukštybių Jeruzalei“, yra nuostabus pavyzdys, ką daro Dievo ranka — jo galios apraiška (Galatams 4:26). Jehovos padedama toji dvasinė tauta puoselėja ištikimybę ir atsidavimą; milijonai žmonių, pateptieji bei kitos avys, rodo ypatingą tikėjimą, meilę. Kristaus tūkstantmečio valdymo laikotarpiu pateptieji, gavę šlovingą atlygį danguje, bus Jehovos įrankis dejuojančiai kūrinijai išgydyti ir nuvesti į amžinąjį gyvenimą (Romiečiams 8:21, 22; Apreiškimo 22:2).

„Viešpats žavisi tavimi“

 9. Apibūdink, kokių permainų sulaukia Sionas.

⁹ Dangaus Sionui, atstovaujamam žemiškųjų vaikų, naujas vardas dera prie džiaugsmingos permainos. Mes skaitome: „Tavęs daugiau nebevadins ‛Paliktąja’, tavo šalies — ‛Nuniokotąja’, bet būsi vadinama ‛Ji mano žavesys’, o tavo šalis — ‛Ištekėjusia’, nes Viešpats žavisi tavimi, už jo yra ištekėjusi tavo šalis“ (Izaijo 62:4). Žemiškasis Sionas nuo 607 m. p. m. e. guli sugriautas, bet Jehova žada, kad jis pakils iš griuvėsių, o krašte vėl apsigyvens žmonės. Nykūs laikai baigsis ir Sionas nebebus „Paliktoji“ ar „Nuniokotoji“. Naujas gyvavimo tarpsnis (jau nebe griuvėsiai!) Sionui prasideda 537 m. p. m. e., kai imamasi atstatyti Jeruzalę. Jehova pareiškia, kad Sionas vadinsis „Ji mano žavesys“, o Siono šalis — „Ištekėjusi“ (Izaijo 54:1, 5, 6; 66:8; Jeremijo 23:5-8; 30:17; Galatams 4:27-31).

10. a) Kokią permainą patyrė Dievo Izraelis? b) Kokioje „šalyje“ yra Dievo Izraelis?

¹⁰ Nuo 1919 metų šitokią permainą patyrė ir Dievo Izraelis. Per Pirmąjį pasaulinį karą atrodė, tarsi Dievas išsižadėjo pateptųjų krikščionių, bet 1919-aisiais jie atgavo Jehovos malonę ir ėmė tyrai jį garbinti. Tai turėjo įtakos jų mokymams, organizacinei tvarkai ir visai veiklai. Dievo Izraelis įžengė į savo „šalį“ — dvasines valdas, arba veiklos sritį (Izaijo 66:7, 8, 20-22).

11. Kaip žydai ima savo motiną į žmonas?

¹¹ Toliau Jehova kalba apie naują palaimingą savo tautos būvį: „Kaip jaunuolis ima mergaitę į žmonas, taip tavo sūnūs ims tave į žmonas. Kaip jaunikis džiaugiasi nuotaka, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi“ (Izaijo 62:5, NW). Kaip gali žydai, Siono „sūnūs“, imti savo motiną į žmonas? Ogi iš Babilono tremties sugrįžę Siono sūnūs atgauna senąją sostinę ir vėl joje apsigyvena. Kai tai įvyksta, Sionas nebėra apleistas, bet pilnas sūnų (Jeremijo 3:14).

12. a) Kaip Jehova įrodo, kad pateptųjų krikščionių organizaciją su juo sieja santuokos ryšiai? b) Kodėl Jehovos ryšiai su išrinktąja tauta yra kilnus santuokos pavyzdys? (Žiūrėk rėmelį, p. 342.)

¹² Panašiai 1919 metais dangiškojo Siono sūnūs apsigyveno savo šalyje, savo dvasinėse valdose, pranašiškai vadinamose ‛Paimtąja į žmonas’. Pateptųjų krikščionių veikla toje šalyje aiškiai liudija, kad jie yra ‛tauta [Jehovos] vardui’ (Apaštalų darbų 15:14, Jr). Jie duoda Karalystės vaisių ir skelbia Jehovos vardą, todėl Jehova tikrai gėrisi jais. Nenutrūkstami saitai vienija jų organizaciją su Dievu. Patepdamas šiuos krikščionis šventąja dvasia, išvaduodamas iš dvasinės nelaisvės ir visai žmonijai per juos skelbdamas Karalystės viltį, Jehova džiaugiasi jais kaip jaunikis nuotaka (Jeremijo 32:41).

„Netylėkite“

13, 14. a) Kaip Jeruzalė senovėje tampa saugiu miestu? b) Kaip Sionas šiais laikais tampa „žemės pasididžiavimu“?

¹³ Naujas simbolinis vardas Jehovos tautos žmonėms yra saugumo garantija — ženklas, kad Jehova juos pripažįsta ir laiko savo nuosavybe. O dabar Jehova prilygina savo tautą įtvirtintam miestui: „Ant tavo mūrų, Jeruzale, pastačiau sargybinius; niekuomet, nei dieną, nei naktį, jie nenurims. O jūs, kurie primenate Viešpačiui, neduokite sau ramybės [„kurie tariate Viešpaties vardą, netylėkite“, Brb]! Ir jam neduokite ramybės, kol jis neatstatys Jeruzalės ir jos nepadarys žemės pasididžiavimu“ (Izaijo 62:6, 7). Ištikimam likučiui sugrįžus iš Babilono, Jehovos nustatytu metu Jeruzalė tikrai pasidaro „žemės pasididžiavimas“ — įtvirtintas miestas, saugi vieta. Dieną naktį ant sienų budi sargybiniai: sergi miestą ir perspėja gyventojus apie pavojų (Nehemijo 6:15; 7:3; Izaijo 52:8).

¹⁴ Šiais laikais Jehova per pateptuosius sargybinius nurodo romiesiems, kaip išsilaisvinti iš klaidingos religijos gniaužtų. Kad apsisaugotų nuo dvasinio užkrato, bedieviško pasaulio įtakos ir išvengtų Jehovos nemalonės, jie kviečiami į Dievo organizaciją (Jeremijo 33:9; Sofonijo 3:19). Saugumas labai priklauso nuo sargybinio klasės, „ištikimo ir protingo vergo“, tiekiančio dvasinį „maistą reikiamu metu“ (Mato 24:45-47, Jr). Sargybinio bendradarbiai, „milžiniška minia“, irgi daug prisideda, kad Sionas būtų „žemės pasididžiavimas“ (Apreiškimo 7:9).

15. Kaip sargybinio klasė su savo palydovais nuolatos tarnauja Jehovai?

¹⁵ Kaip matyti iš uolios milijonų tikinčiųjų veiklos, sargybinio klasė su savo palydovais nuoširdžiai darbuojasi. Čia reikėtų paminėti keliaujančiuosius prižiūrėtojus ir jų žmonas; Betelio namuose ir Jehovos liudytojų spaustuvėse tarnaujančius savanorius; misionierius ir specialiuosius, reguliariuosius, pagalbinius pionierius. Be to, krikščionys triūsia Karalystės salių statybose, lanko ligonius, padeda iškilus gydymo problemoms ir laiku suteikia pagalbą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių bei avarijų. Daugelis tų pasiaukojusių žmonių neretai tiesiogine prasme tarnauja „dieną naktį“! (Apreiškimo 7:14, 15)

16. Kaip Jehovos tarnai ‛neduoda jam ramybės’?

¹⁶ Jehovos tarnai skatinami be paliovos melstis ir prašyti Dievo, kad jo valia ‛būtų kaip danguje, taip ir žemėje’ (Mato 6:9, 10; 1 Tesalonikiečiams 5:17). Jiems sakoma: „[Jehovai] neduokite ramybės“, kol išsipildys viltis ir lūkesčiai dėl teisingo garbinimo atkūrimo. Jėzus pabrėžė, jog reikia melstis nuolatos. Jis ragino savo sekėjus ‛šauktis Dievo per dienas ir naktis’ (Luko 18:1-8).

Atlygis už tarnavimą Dievui

17, 18. a) Kaip Siono gyventojai tikisi pasinaudosią savo darbo vaisiais? b) Kaip Jehovos tauta šiandieną džiaugiasi savo darbo vaisiais?

¹⁷ Naujas Jehovos duotas vardas yra ženklas, kad jo tauta stengiasi ne veltui. „Viešpats prisiekė savo dešine, savo galingąja ranka: ‛Nebeduosiu tavo grūdų maitintis tavo priešams; nebegers daugiau svetimšaliai tavo vyno, dėl kurio tu sunkiai darbavaisi. Ne! Kas į klėtį nešė grūdus, tas juos valgys, šlovindamas Viešpatį. Kas rinko vynuoges, tas gers vyną mano šventuose kiemuose’“ (Izaijo 62:8, 9). Jehovos dešinė, jo galingoji ranka, simbolizuoja jėgą ir galią (Pakartoto Įstatymo 32:40; Ezechielio 20:5). Prisiekdamas ja, Dievas ryžtasi pakeisti Siono būklę. 607 m. p. m. e. Jehova leidžia priešams apiplėšti Sioną, išgrobstyti jo vertybes (Pakartoto Įstatymo 28:33, 51). Tačiau dabar Siono ištekliais naudosis tik tie, kurie turi teisę (Pakartoto Įstatymo 14:22-27).

¹⁸ Pažadui pildantis mūsų laikais, atsikūrusi Jehovos tauta klesti dvasiškai. Dievo tarnai džiaugiasi savo darbo vaisiais — didėjančiu krikščionių mokinių būriu ir dvasinio maisto apstybe (Izaijo 55:1, 2; 65:14). Kadangi Jehovos tauta yra ištikima, jis neleidžia, kad priešai sutrukdytų dvasiniam klestėjimui ar išplėštų nuoširdžios tarnybos vaisius. Joks triūsas Jehovos tarnyboje nenueina veltui (Malachijo 3:10-12; Hebrajams 6:10).

19, 20. a) Kaip į Jeruzalę grįžtantiems žydams nuvalomas kelias? b) Kaip šiais laikais kelias nuvalomas romiesiems, kad jie ateitų į Jehovos organizaciją?

¹⁹ Naujas vardas Jehovos organizaciją daro patrauklią nuoširdiems žmonėms. Čia ateina minios, ir kelias yra atviras. Izaijo pranašystėje sakoma: „Eikite pro vartus, eikite, parenkite kelią tautai! Tieskite, tieskite vieškelį, nurinkite nuo jo akmenis! Iškelkite ženklą tautoms!“ (Izaijo 62:10). Pirmiausia turbūt kviečiama eiti pro Babilonijos miestų vartus ir sugrįžti Jeruzalėn. Keliauninkai turi nurinkti nuo kelio akmenis, kad netrukdytų, ir pastatyti kelrodį ženklą (Izaijo 11:12).

²⁰ Nuo 1919 metų pateptieji krikščionys yra atskirti Dievo tarnybai ir eina „šventuoju Keliu“ (Izaijo 35:8). Jie buvo pirmieji keliautojai, traukiantys dvasiniu vieškeliu iš didžiosios Babelės (Izaijo 40:3; 48:20). Dievas suteikė jiems garbingą užduotį skelbti jo galingus darbus ir kviesti į vieškelį kitus žmones. Suklupimo akmenis jie pašalino nuo kelio daugiausia dėl savęs (Izaijo 57:14). Jiems reikėjo aiškiai suprasti Dievo tikslus ir mokymus. Klaidingi įsitikinimai gyvenimo take virsta suklupimo akmenimis, bet Jehovos Žodis yra „kaip trupinantis uolą kūjis“. Juo pateptieji krikščionys skaldė suklupimo akmenis, kad norintieji tarnauti Jehovai neužkliūtų ir nepargriūtų (Jeremijo 23:29).

21, 22. Kokį ženklą Jehova iškėlė žmonėms, paliekantiems klaidingą religiją, ir iš kur tai žinome?

²¹ Jeruzalė 537 m. p. m. e. tapo ženklu, kviečiančiu žydų likutį sugrįžti ir atstatyti šventyklą (Izaijo 49:22). Pateptųjų likutis, 1919 metais išlaisvintas iš klaidingos religijos pančių, neklaidžiojo be tikslo. Jie žinojo, kuria kryptimi eiti, nes Jehova iškėlė jiems ženklą. Kokį ženklą? Tą patį, apie kurį Izaijo 11:10 pranašaujama: „Tą dieną Jesės šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys.“ Apaštalas Paulius šiuos žodžius pritaiko Jėzui (Romiečiams 15:8, 12). Taip, ženklas yra Jėzus Kristus, karaliaujantis dangiškajame Siono kalne! (Hebrajams 12:22; Apreiškimo 14:1)

²² Pateptieji krikščionys ir kitos avys buriasi aplink Jėzų Kristų vieningai garbinti Aukščiausiojo Dievo. Jo valdžia išteisina Jehovos visavaldystę ir teikia palaimų tyraširdžiams žmonėms iš visų žemės tautų. Ar tai ne puiki paskata mums šlovinti Dievą?

‛Tavo išgelbėjimas ateina!’

23, 24. Kaip išgelbėjimas ateina žmonėms, tikintiems Dievą?

²³ Naujas vardas, kurį Jehova duoda savo organizacijai kaip žmonai, yra susijęs su jos vaikų amžinu išgelbėjimu. Izaijas rašo: „Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių: ‛Sakykite Siono dukteriai: „Štai tavo Gelbėtojas [„išgelbėjimas“, Brb] ateina!“ Štai jo atlygis drauge su juo, jo atpildas pirma jo’“ (Izaijo 62:11). Kai Babilonas žlugo, žydai buvo išgelbėti ir sugrįžo į savo tėvynę. Bet čia kalbama apie svarbesnius dalykus. Jehovos žodžiai primena, ką Zacharijas pranašavo Jeruzalei: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zacharijo 9:9).

²⁴ Po trejų su puse metų nuo krikšto ir patepimo šventąja dvasia Jėzus atjojo į Jeruzalę ir apvalė šventyklą (Mato 21:1-5; Jono 12:14-16). Šiandieną Jėzus Kristus neša Jehovos išgelbėjimą visiems, kurie tiki Dievą. Nuo 1914 metų, kai sėdo sostan, Jėzus yra Jehovos paskirtasis Teisėjas ir nuosprendžio Vykdytojas. Po trejų su puse metų nuo valdymo pradžios, 1918-aisiais, jis apvalė Jehovos dvasinę šventyklą, žemėje atstovaujamą pateptųjų krikščionių susirinkimo (Malachijo 3:1-5). Jis pakilo kaip ženklas, ir nuo tada yra renkami Mesijo Karalystės šalininkai, žmonės iš visų žemės kampelių. Panašiai kaip senovėje, „išgelbėjimas“ Dievo Izraeliui atėjo kartu su išlaisvinimu iš didžiosios Babelės 1919 metais. „Atlygis“ arba „atpildas“, laukiantis pasiaukojusių pjūties darbininkų, — tai nemarus gyvenimas danguje arba amžinasis gyvenimas žemėje. Visi, kurie lieka ištikimi, tegul tvirtai tiki, kad jų „triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 15:58).

25. Kas žadama Jehovos tautai?

²⁵ Kokia šviesi ateitis laukia dangiškosios Jehovos organizacijos, jos pateptųjų atstovų žemėje ir visų uolių bendradarbių! (Pakartoto Įstatymo 26:19) Izaijas pranašavo: „Jie bus vadinami ‛Šventąja tauta’, Viešpaties atpirktaisiais, o tu vadinsiesi ‛Lankoma’, ‛Neužmirštuoju miestu’“ (Izaijo 62:12). Vienu tarpu „aukštybių Jeruzalė“, atstovaujama Dievo Izraelio, jautėsi apleista. Daugiau ji taip nesijaus. Jehova amžinai globos savo tautą ir nuolat rodys jai palankumą.

[Išnaša]

[Rėmelis 342 puslapyje]

Kilnus santuokos pavyzdys

Tuokdamiesi žmonės ko nors tikisi iš vedybų. O kokie yra Dievo lūkesčiai? Kokiam tikslui jis įkūrė šeimos instituciją?

Dievo požiūrį geriau suprasime paanalizavę jo santykius su Izraelio tauta. Izaijas čia pritaiko šeimos įvaizdį (Izaijo 62:1-5). Įsidėmėkime, ką Jehova Dievas, kaip „vyras“, daro savo „nuotakai“: saugo ją ir pašventina (Izaijo 62:6, 7, 12); gerbia ir vertina (Izaijo 62:3, 8, 9); gėrisi ja, kaip matyti iš naujų vardų, kuriuos jai duoda (Izaijo 62:4, 5, 12).

Paulius atkartodamas, ką Izaijas kalbėjo apie Jehovos ir Izraelio santykius, Krikščionių graikiškuosiuose raštuose aiškina, kad vyras su žmona yra kaip Kristus su pateptųjų krikščionių susirinkimu (Efeziečiams 5:21-27).

Paulius skatino krikščionis ugdytis šeimose tokius santykius kaip Jėzaus ir susirinkimo. Nėra didesnės meilės už tą, kurią Jehova parodė Izraeliui ir Kristus — susirinkimui. Šiuos kilnius simbolinius ryšius krikščionys gali imti sėkmingos ir laimingos santuokos pavyzdžiu (Efeziečiams 5:28-33).

[Iliustracija 339 puslapyje]

Jehova vadins dangaus Sioną nauju vardu

[Iliustracijos 347 puslapyje]

Šiais laikais Jehovos sargybinio klasė netyli