Dvidešimt aštuntas skyrius

Šviesa tautoms

Izaijo 66:15-24

1, 2. Kodėl šviesa gyvybiškai svarbi ir kokia tamsa dabar dengia žemę?

JEHOVA yra šviesos Šaltinis, jis „duoda saulę, kad šviestų dieną, įpareigoja mėnulį ir žvaigždes, kad šviestų nakčia“ (Jeremijo 31:35). Jau vien dėl to reikia pripažinti jį gyvybės Šaltiniu. Juk šviesa — gyvybės laidas. Jeigu Saulė nešviestų ir nešildytų Žemės, čia niekas negyventų. Mūsų planeta būtų tiesiog netinkama gyventi.

² Taigi labai reikšminga, kad Jehova šiems laikams pranašavo tamsą — ne šviesą. Izaijas įkvėptas rašė: „Štai tamsa padengs žemę ir tautas“ (Izaijo 60:2, Brb). Aišku, čia kalbama ne apie tikrą, o apie dvasinę tamsą. Vis dėlto neturime sumenkinti šių žodžių svarbos. Gyventi be dvasinės šviesos, kaip ir be saulės spindulių, galop darosi neįmanoma.

 3. Kur šiais tamsiais laikais galime rasti šviesą?

³ Šiais tamsiais laikais nevalia ignoruoti dvasinės šviesos, kurią mums siunčia Jehova. Leiskime Dievo Žodžiui apšviesti mūsų taką: jei galime, skaitykime Bibliją kasdien (Psalmyno 119:105). Krikščionių sueigos yra gera proga padrąsinti vieniems kitus, kad neišklystume iš „teisiųjų tako“ (Patarlių 4:18; Hebrajams 10:23-25). Kruopščiai studijuodami Bibliją ir bendraudami su kitais krikščionimis, semiamės jėgų atsilaikyti, nepasiduoti tamsai „paskutinėmis dienomis“, kurios baigsis „Viešpaties įniršio diena“ (2 Timotiejui 3:1; Sofonijo 2:3). O toji diena sparčiai artinasi! Kaip senosios Jeruzalės gyventojams, taip ir šiuolaikiniam pasauliui ji būtinai ateis.

Jehova teisia

4, 5. a) Kaip Jehova ateina kovoti su Jeruzale? b) Kodėl galime sakyti, kad 607 m. p. m. e., kai Jeruzalė bus sugriauta, tik nedaugelis išsigelbės? (Žiūrėk išnašą.)

⁴ Paskutinėse Izaijo pranašystės eilutėse Jehova įspūdingai nupasakoja, kaip užklups jo įniršio diena. Mes skaitome: „Štai ateis Viešpats kaip ugnis, o jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų savo pyktį deginančia kaitra, savo bausmę — ugnies liepsnomis. Ugnimi ir kalaviju Viešpats teis žmoniją [„visą kūną“, Jr, išnaša]; daug bus Viešpaties aukų“ (Izaijo 66:15, 16).

⁵ Iš šių žodžių Izaijo amžininkai turėtų suprasti, kas gresia. Artėja metas, kai Jehovos nuosprendžio vykdytojai babiloniečiai užpuls Jeruzalę. Jų vežimai kaip vėtra kels debesis dulkių. Baisingas reginys! Jehova užpuolikų rankomis įvykdys ugninį nuosprendį visam neištikimam žydų „kūnui“. Bus taip, tarytum pats Jehova kovotų su savo tauta. Jis neslėps pykčio. Daug žydų žus kaip „Viešpaties aukos“. Ši pranašystė išsipildo 607 m. p. m. e.a

 6. Kokius smerktinus darbus daro Judo žmonės?

⁶ Ar Jehova pelnytai teisia savo tautą? Be abejo! Tyrinėdami Izaijo knygą, ne kartą įsitikinome, kad žydai tik dedasi pasiaukojusiais Jehovos tarnais, o iš tikrųjų yra įsivėlę į klaidingą garbinimą. Jehova gerai žino jų darbus. Tai patvirtina tolesni pranašystės žodžiai: „‛Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip stabo sekėjai, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus...’, — tai Viešpaties žodis“ (Izaijo 66:17). Ar tie žydai „pasišvenčia ir apsivalo“ ruošdamiesi tyrai garbinti Dievą? Aišku, ne. Tam tikruose soduose jie atlieka pagoniškus apsivalymo ritualus, o paskui godžiai valgo kiaulieną ir kitų gyvūnų mėsą, kuri pagal Mozės įstatymą nešvari (Kunigų 11:7, 21-23).

 7. Kuo krikščioniškasis pasaulis panašus į stabmeldį Judą?

⁷ Kaip nupuolė tauta, kurią su vieninteliu tikruoju Dievu siejo sandoros ryšiai! Tik pagalvokime, juk panašiai nupuolė ir krikščioniškasis pasaulis! Jis irgi skelbiasi, kad tarnauja Dievui, ir daugelis jo vadovų dedasi labai dievobaimingi. Tačiau jie susiteršia pagoniškais mokymais bei tradicijomis ir klaidžioja juodžiausioje dvasinėje tamsoje (Mato 6:23; Jono 3:19, 20).

‛Jie matys mano šlovę’

 8. a) Kas ištiks Judą ir krikščioniškąjį pasaulį? b) Kokia prasme tautos „matys [Jehovos] šlovę“?

⁸ Ar Jehova mato smerktinus krikščioniškojo pasaulio darbus, ar žino apie jo klaidingus mokymus? Paskaitykime iš Izaijo knygos tolesnius Jehovos žodžius ir rasime atsakymą: „Aš žinau jūsų darbus ir mintis; surinksiu įvairių kalbų tautas, ir jos matys mano šlovę“ (Izaijo 66:18, Brb). Jehova viską žino. Teisdamas tuos, kurie skelbiasi jo tarnais, Dievas pasvers ne vien darbus, bet ir mintis. Nors Judas sakosi tikįs Jehovą, savo stabmeldiškais darbais ir pagoniškomis apeigomis tai paneigia. Žmonės veltui mėgina ‛apsivalyti’ atlikdami pagoniškus ritualus. Stabmeldžių kaimynų akivaizdoje tauta bus nuniokota. Pagonys „matys [Jehovos] šlovę“ ta prasme, kad bus įvykių liudininkai ir turės pripažinti Jehovos žodžio išsipildymą. O ką visa tai reiškia nominaliajai krikščionybei? Kada ją ištiks galas, daugybė jos buvusių draugų ir verslo partnerių tik stovės ir bejėgiškai žiūrės, kaip pildosi Jehovos žodis (Jeremijo 25:31-33; Apreiškimo 17:15-18; 18:9-19).

 9. Kokią gerą žinią pasako Jehova?

⁹ Jeruzalė 607 m. p. m. e. bus sugriauta, tad nejaugi Jehova nebeturės žemėje liudytojų? Ne, taip nereikia manyti. Ištikimi garbintojai, pavyzdžiui, Danielius ir trys jo draugai, tarnaus Jehovai net Babilono tremtyje (Danieliaus 1:6, 7). Ištikimų Jehovos liudytojų linija nenutrūks. Po 70 metų dievobaimingi žmonės sugrįš iš Babilono į Judą ir atkurs tyrą garbinimą. Apie tai Jehova čia ir užsimena: „Duosiu jiems ženklą, o tuos iš jų, kurie bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo apie mano garsą ir neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę“ (Izaijo 66:19).

10. a) Kokia prasme dievobaimingi žydai, išėję iš Babilono nelaisvės, bus ženklas? b) Kas šiais laikais yra ženklas?

¹⁰ Dievobaimingų žmonių minia, 537 m. p. m. e. sugrįžusi į Jeruzalę, bus nuostabus ženklas, įrodymas, kad Jehova gelbsti savo tautą. Kam būtų atėjusi į galvą mintis, jog vieną gražią dieną žydų belaisviai vėl tyrai garbins Jehovos šventykloje niekieno nevaržomi? Tai galima sugretinti su pirmojo amžiaus įvykiais. Tada „ženklai ir įspėjimas“ buvo pateptieji krikščionys. Prie jų būrėsi romūs žmonės, norintys tarnauti Jehovai (Izaijo 8:18; Hebrajams 2:13). Šiais laikais atkurta pateptųjų krikščionių šalis klesti, tad jie yra nuostabus ženklas žemėje (Izaijo 66:8). Pateptieji — gyvas įrodymas, kad Jehovos dvasia patraukia romiuosius, kurie iš širdies nori jam tarnauti.

11. a) Kaip atkūrus tyrą garbinimą tautų žmonės sužinos apie Jehovą? b) Kaip pirmą kartą išsipildė Zacharijo 8:23 pranašystė?

¹¹ O kaip tautų žmonės, niekuomet negirdėję apie Jehovą, pažins jį, kai 537 m. p. m. e. tyras garbinimas bus atkurtas? Pasibaigus Babilono tremčiai, ne visi dievobaimingi žydai sugrįš į Jeruzalę. Vieni, kaip Danielius, liks Babilone. Kiti išsisklaidys po įvairius žemės kampelius. V amžiuje p. m. e. žydų gyventa visoje Persijos imperijoje (Esteros 1:1; 3:8). Be abejo, jie pasakojo savo kaimynams pagonims apie Jehovą ir nemažai svetimtaučių tapo žydų prozelitais. Žinome, jog vienas iš tokių prozelitų buvo etiopas eunuchas, kuriam Pilypas, Kristaus sekėjas, pirmajame amžiuje paskelbė gerąją naujieną (Apaštalų darbų 8:26-40). Tuo laikotarpiu pirmąkart išsipildė pranašo Zacharijo žodžiai: „Tuomet dešimt vyrų iš įvairių tautų atėję įsikibs žydui už skverno ir sakys: ‛Mes eisime su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas’“ (Zacharijo 8:23, Brb). Jehova tikrai siuntė šviesą tautoms! (Psalmyno 43:4 [43:3, Brb])

„Dovana Viešpačiui“

12, 13. Kaip „broliai“ bus gabenami į Jeruzalę nuo 537 m. p. m. e.?

¹² Atstatytoji Jeruzalė ir atkurtoji kunigija žydams, gyvenantiems svetimuose kraštuose, bus tyro garbinimo centras. Daugelis jų iš tolimiausių kampelių atkeliaus į Jeruzalę švęsti metinių švenčių. Įkvėptas Izaijas rašo: „Iš visų tautų, — sako Viešpats, — jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą [„dovaną“, Skv] Viešpačiui ant arklių ir vežimais, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, — sako Viešpats, — kaip izraelitai neša savo atnašą švariuose induose. Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais“ (Izaijo 66:20, 21).

¹³ ‛Broliai iš visų tautų’ dalyvavo ir Sekminių dieną, kai šventoji dvasia buvo išlieta Jėzaus mokiniams. Apie tai skaitome: „Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi“ (Apaštalų darbų 2:5). Senu papročiu jie atvyko į Jeruzalę pagarbinti, o išgirdę gerąją naujieną apie Jėzų Kristų daugelis jį įtikėjo ir pasikrikštijo.

14, 15. a) Kaip pateptieji krikščionys po Pirmojo pasaulinio karo subūrė daugiau dvasinių „brolių“ ir kaip šie buvo atgabenti Jehovai lyg „atnaša švariuose induose“? b) Kaip Jehova ‛padarė kai kuriuos kunigais’? c) Ar galėtum paminėti keletą pateptųjų krikščionių, rinkusių savo dvasinius brolius? (Žiūrėk rėmelį šiame puslapyje.)

¹⁴ Ar šita pranašystė išsipildo ir mūsų laikais? Taip, akivaizdu. Po Pirmojo pasaulinio karo pateptieji Jehovos tarnai, kruopščiai tyrinėdami Šventąjį Raštą, suprato, kad 1914 metais danguje buvo įkurta Dievo Karalystė ir kad reikia surinkti dar daugiau Karalystės paveldėtojų, arba „brolių“. Bebaimiai tarnai įvairiausiu transportu keliavo „ligi pat žemės pakraščių“ ir ieškojo būsimų pateptojo likučio narių, o suradę atvedė juos (daugiausia iš krikščioniškų bažnyčių) kaip dovaną Jehovai (Apaštalų darbų 1:8).

¹⁵ Anuomet susibūrę pateptieji nemanė, kad Jehova priims juos tokius, kokie buvo dar prieš pažindami Biblijos tiesą. Jie stengėsi apsivalyti nuo dvasinės bei moralinės nešvaros ir tapti „atnaša švariuose induose“, arba, kaip sakė apaštalas Paulius, ‛skaisčia mergele Kristui’ (2 Korintiečiams 11:2). Pateptiesiems reikėjo ne vien atsikratyti klaidingų doktrinų, bet ir išmokti visiškai nesivelti į pasaulio reikalus. Savo ganėtinai ištaurintiems tarnams Jehova 1931 metais suteikė garbę vadintis jo vardu — Jehovos liudytojais (Izaijo 43:10-12). O kaip Jehova ‛padarė kai kuriuos kunigais’? Tie pateptieji įėjo į „karališkąją kunigystę, šventąją tautą“ ir atnašavo Dievui gyriaus aukas (1 Petro 2:9; Izaijo 54:1; Hebrajams 13:15).

Žmonės vis dar renkami

16, 17. Kokių „palikuonių“ esama po Pirmojo pasaulinio karo?

¹⁶ „Karališkajai kunigystei“ priklauso 144 000 asmenų ir ilgainiui visi jie buvo surinkti (Apreiškimo 7:1-8; 14:1). Ar rinkimo darbas tuo ir baigėsi? Ne. Izaijo pranašystėje skaitome: „‛Kaip nauji dangūs ir nauja žemė, kuriuos sukursiu, pasiliks mano akivaizdoje, taip jūsų palikuonys ir vardas išliks’, — sako Viešpats“ (Izaijo 66:22, Brb). Šiems žodžiams pildantis pirmą kartą, iš Babilono nelaisvės grįžę žydai susilauks vaikų. Atkurtasis žydų likutis — „nauja žemė“ ir nauja žydų vadovybė — „nauji dangūs“ gerai įsitvirtins. Vis dėlto pranašystė nuostabiausiai išsipildo mūsų laikais.

¹⁷ Dvasinių brolių tautos „palikuonys“ yra „milžiniška minia“, amžinai gyvensianti žemėje. Šie žmonės, atėję „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“, stovi „priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje“. Jie „išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ (Apreiškimo 7:9-14; 22:17). „Milžiniška minia“ iš dvasinės tamsos gręžiasi į Jehovos šviesą. Jie tiki Jėzų Kristų ir drauge su pateptaisiais broliais bei sesėmis stengiasi likti dvasiškai ir moraliai tyri. Jie paklūsta Kristaus vadovavimui, tad gyvens amžinai! (Psalmyno 37:11, 29)

18. a) Kaip milžiniškos minios nariai seka pateptųjų brolių pavyzdžiu? b) Kaip pateptieji su savo draugais garbina Jehovą „nuo vieno jauno mėnulio iki kito ir nuo vieno sabato iki kito“?

¹⁸ Uolūs žemiškąją viltį puoselėjantys krikščionys žino, kad aukšta moralė ir tyra dvasia yra būtini dalykai, tačiau norint įtikti Jehovai to negana. Dabar — pats žmonių rinkimo įkarštis, ir krikščionys nori dalyvauti šiame darbe. Apreiškimo knyga pranašauja: „Jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje“ (Apreiškimo 7:15). Šie žodžiai primena mums priešpaskutinę Izaijo pranašystės eilutę: „‛Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis manęs pagarbinti’, — sako Viešpats“ (Izaijo 66:23). Tai vyksta dabar. „Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą“, kitaip sakant, reguliariai, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, pateptieji krikščionys kartu su savo draugais, milžiniška minia, ateina pagarbinti Jehovos. Jie tai daro lankydami sueigas, atlikdami viešąją tarnybą ir panašiai. Ar tu irgi reguliariai ‛ateini pagarbinti Viešpaties’? Jehovos tautai garbinimas teikia daug džiaugsmo. Beje, milžiniškos minios nariai laukia, kada „visa žmonija“ tarnaus Jehovai „nuo vieno jauno mėnulio iki kito ir nuo vieno sabato iki kito“ (Brb) ištisą amžinybę.

Dievo priešininkų žūtis

19, 20. Kam bibliniais laikais buvo skirta gehena ir ką ji vaizduoja?

¹⁹ Mums teliko aptarti vieną Izaijo pranašystės eilutę. Knyga baigiasi tokiais žodžiais: „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie maištavo prieš mane; kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta, jie bus bjaurastis visai žmonijai“ (Izaijo 66:24). Jėzus Kristus, ragindamas mokinius paprasčiau gyventi ir svarbiausiais laikyti Karalystės interesus, galbūt turėjo omenyje kaip tik šią pranašystę. Jis sakė: „Jei tave gundo nusidėti tavoji akis, išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą [„geheną“, vertė A. Jurėnas, 1972, išnaša], kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Morkaus 9:47, 48; Mato 5:29, 30; 6:33).

²⁰ Kokia vieta yra gehena? Prieš keletą šimtmečių hebraistas Dovydas Kimhis rašė: „Tai vietovė... prie Jeruzalės, bjauri vieta, kur metami netyri daiktai ir lavonai. Čia nuolat liepsnojo ugnis, deginanti netyrus daiktus ir negyvėlių kaulus. Todėl nedorėlių teismas alegoriškai vadinamas Gehinomu.“ Jeigu, šio hebraisto teigimu, gehenoje buvo pilamos šiukšlės ir metami lavonai žmonių, laikomų nevertais palaidoti, ugnis geriausiai sunaikindavo tokias atmatas. Ko nesudegindavo ugnis, prarydavo kirmėlės. Koks ryškus Dievo priešininkų žūties įvaizdis!b

21. Kam Izaijo pranašystės pabaiga pakelia dvasią ir kodėl?

²¹ Lavonai, ugnis ir kirmėlės — ar ne šiurpi Izaijo pranašystės pabaiga? Užkietėję Dievo priešininkai, be abejo, taip sakytų, o Dievo draugams Izaijo pranašaujama amžina nedorėlių pražūtis pakelia dvasią. Priešai jau niekad nebeims viršaus, — kokia gera žinia Jehovos tautai! Visi, kurie engia Dievo garbintojus ir apgėdina jo vardą, amžiams prapuls. Paskui „nelaimės nebesikartos“ (Nahumo 1:9).

22, 23. a) Paaiškink, kuo tau buvo naudinga studijuoti Izaijo knygą. b) Kam tu esi nusiteikęs ir kokią viltį puoselėji, išnagrinėjęs Izaijo knygą?

²² Baigdami nagrinėti Izaijo pranašystę, mes puikiai suprantame, kad ši Biblijos knyga nėra tik kažkokia senovės istorija. Ne, ji ypač aktuali dabar. Juk tamsūs Izaijo laikai panašūs į mūsų amžių. Ir anuomet, ir šiuomet problemos tos pačios: politiniai neramumai, religinė veidmainystė, korupcija teisinėje sistemoje, tikinčiųjų ir vargšų priespauda. Izaijo pranašystė VI amžiuje p. m. e. tikrai turėjo džiuginti dievobaimingus žydus ir šiandien ją studijuodami semiamės vilties.

²³ Šiais kritiškais laikais, kai žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, mes esam labai dėkingi, kad Jehova per Izaiją siunčia šviesą visai žmonijai! Įvairių tautų, įvairios kilmės žmonės, širdingai priimdami tą dvasinę šviesą, laimi amžinąjį gyvenimą (Apaštalų darbų 10:34, 35). Tad nuolatos vaikščiokime Dievo Žodžio šviesoje, kasdien jį skaitykime, apmąstykime ir vertinkime jo žinią — savo amžinai gerovei ir Jehovos švento vardo gyriui!

[Išnašos]

[Rėmelis 409 puslapyje]

Pateptieji — dovanos Jehovai iš visų tautų

Chuanas Munjisas iš Jungtinių Valstijų 1920 metais išvyko į Ispaniją, vėliau persikėlė į Argentiną ir ten įkūrė ne vieną pateptųjų susirinkimą. Nuo 1923-iųjų tiesos šviesa nušvito tyraširdžiams žmonėms Vakarų Afrikoje: misionierius Viljamas Braunas (dažnai vadinamas Biblijos Braunu) išsiruošė skelbti Karalystės žinios Siera Leonėje, Ganoje, Liberijoje, Gambijoje ir Nigerijoje. Tais pačiais metais kanadietis Džordžas Jangas nuvyko į Braziliją, o paskui keliavo po Argentiną, Kosta Riką, Panamą, Venesuelą ir net Tarybų Sąjungą. Maždaug tuo laiku Edvinas Skineris iš Anglijos išplaukė į Indiją ir daug metų triūsė ten pjūties darbe.

[Iliustracija 411 puslapyje]

Kai kurie žydai per Sekmines pasirodė esą ‛broliai, pargabenti iš visų tautų’

[Iliustracija per visą 413-ą puslapį]