Ketvirtas skyrius

Iškilūs Jehovos namai

Izaijo 2:1-5

1, 2. Kokie žodžiai išraižyti ant sienos Jungtinių Tautų aikštėje ir iš kur jie paimti?

„JIE perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.“ Šie žodžiai išraižyti ant sienos Niujorko Jungtinių Tautų aikštėje. Kelis dešimtmečius nebuvo jokios nuorodos, iš kur paimta citata. Kadangi JT organizacija (įkurta 1945 metais) siekia pasaulinės taikos, piršosi mintis, jog cituojami JT steigėjai.

² Vis dėlto 1975 metais po citata buvo iškaltas Izaijo vardas. Pasirodo, žodžiai tie — ne šiuolaikiniai, o pranašiški, daugiau kaip prieš 2700 metų užrašyti Izaijo knygos 2-ajame skyriuje. Tūkstančius metų tiesos mylėtojai mąstė, kaip ir kada išsipildys Izaijo pranašystė. Dabar nebereikia spėlioti. Šiandieną savo akimis matome, kaip nuostabiai ji pildosi.

 3. Kokios tautos perkala savo kalavijus į arklus?

³ O kokios tautos perkala savo kalavijus į arklus? Žinoma, ne politinės tautos ir vyriausybės. Kol kas jos gaminasi kalavijus, arba ginklus, karui kurstyti ir „taikai“ jėga palaikyti. Apskritai tautos visuomet buvo linkusios perkalti savo arklus į kalavijus! Izaijo pranašystė išsipildo visų tautų atstovams — žmonėms, kurie garbina Jehovą, „ramybės Dievą“ (Filipiečiams 4:9).

Tautos plūsta tyrai garbinti Dievo

4, 5. Kas pranašaujama Izaijo knygos 2 skyriaus pradžioje ir kaip pabrėžiamas šių žodžių patikimumas?

⁴ Izaijo 2 skyrius prasideda: „Žodis, kurį Amoco sūnus Izaijas matė regėjime apie Judą ir Jeruzalę. Ateityje [„paskutinėmis dienomis“, Brb] atsitiks taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link“ (Izaijo 2:1, 2).

⁵ Atkreipk dėmesį, kad Izaijo pranašavimai nėra spėlionės. Izaijui nurodoma rašyti, kas tikrai „atsitiks“. Jehova būtinai „atliks“, ką numatęs (Izaijo 55:11). Tikriausiai Dievas norėjo pabrėžti savo pažado patikimumą ir todėl įkvėpė pranašą Michėją, Izaijo amžininką, užrašyti savo knygoje tokią pat pranašystę kaip Izaijo 2:2-4 (Michėjo 4:1-3).

 6. Kada išsipildo Izaijo pranašystė?

⁶ Kada turi išsipildyti Izaijo pranašystė? „Paskutinėmis dienomis.“ Krikščionių graikiškuosiuose raštuose pranašaujami šio tarpsnio požymiai: karai, žemės drebėjimai, marai, badmečiai ir „sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1-5; Luko 21:10, 11).a Besipildančios pranašystės rodo, kad mes tikrai gyvename „paskutinėmis dienomis“, dabartinės pasaulio santvarkos pabaigoje. Tad logiška manyti, jog regėsime išsipildančią ir Izaijo pranašystę.

Garbinimo kalnas

 7. Kokį pranašišką paveikslą piešia Izaijas?

⁷ Keliais žodžiais Izaijas piešia ryškų pranašišką paveikslą. Čia matome aukštą kalną, kurio viršūnėje stovi šlovingi namai — Jehovos šventykla. Kalnas stūkso iškilęs viršum kalvų ir kalnelių, bet neatrodo niūrus ar baugus, atvirkščiai, — patrauklus. Visų tautų žmonės noriai plūsta į Jehovos namų kalną. Nesunku įsivaizduoti, tačiau ką visa tai reiškia?

 8. a) Kieno mėgiama vieta Izaijo dienomis yra kalvos ir kalneliai? b) Ką reiškia tai, jog tautos plūsta į „Viešpaties Namų kalną“?

⁸ Izaijo dienomis kalvos ir kalneliai yra garbintojų mėgiama vieta. Čia apeigas atlieka stabmeldžiai, čia stovi ir netikrų dievų šventovės (Pakartoto Įstatymo 12:2; Jeremijo 3:6). O Jeruzalėje, Morijos kalno viršūnėje, puikuojasi Jehovos namai — šventykla. Ištikimi izraelitai tris kartus metuose traukia Jeruzalėn ir kopia į Morijos kalną garbinti tikrojo Dievo (Pakartoto Įstatymo 16:16). Taigi daugelis tautų plūsta į „Viešpaties Namų kalną“ imdamosi teisingo garbinimo.

 9. Ką vaizduoja „Viešpaties Namų kalnas“?

⁹ Žinoma, dabar Dievo tauta ne paraidine prasme lipa į kalną ir buriasi ne akmenų šventovėje. Romėnų pulkai 70 m. e. m. sugriovė Jehovos šventyklą Jeruzalėje. Apaštalas Paulius irgi aiškino, kad Jeruzalės šventykla bei pirmykštė padangtė tebuvo vaizdinys. Tie pastatai simbolizavo didesnę dvasinę realybę — „tikrąją padangtę, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Hebrajams 8:2). Dvasinė šventykla — tai organizuotas Jehovos garbinimas, grindžiamas Jėzaus Kristaus išperkamąja auka (Hebrajams 9:2-10, 23). Vadinasi, „Viešpaties Namų kalnas“, minimas Izaijo 2:2, vaizduoja šlovingą ir tyrą Jehovos garbinimą mūsų laikais. Tikrieji garbintojai buriasi ne kokioje nors vietovėje, o garbinimo vienybėje.

Iškeliamas tyras garbinimas

10, 11. Kokia prasme Jehovos garbinimas iškeltas mūsų dienomis?

¹⁰ Anot pranašo, „Viešpaties Namų kalnas“, arba tyras garbinimas, „stovės tvirtai iškilęs virš kalnų“ ir bus „aukštesnis už kalvas“. Dar gerokai anksčiau karalius Dovydas atgabeno sandoros skrynią Jeruzalėn, į Siono kalną, iškilusį 760 metrų virš jūros lygio. Čionai skrynia ir liko stovėti, kol ją pernešė į šventyklą, pastatytą ant Morijos kalno (2 Samuelio 5:7; 6:14-19; 2 Metraščių 3:1; 5:1-10). Taigi Izaijo dienomis šventoji skrynia jau buvo užnešta į šventyklą viršum daugybės aplinkinių kalvų, ant kurių buvo klaidingai garbinama.

¹¹ Žinoma, dvasine prasme Jehovos garbinimas visada buvo pranašesnis už stabmeldžių religines apeigas. O mūsų dienomis Jehova iškėlė savo garbinimą į aukštumas virš visokiausio netyro garbinimo, daug aukščiau už visas „kalvas“ ir „kalnus“. Kaip? Nagi rinkdamas žmones, norinčius šlovinti jį „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:23).

12. Kas vadinami „karalystės vaikais“ ir kas yra renkama?

¹² Jėzus Kristus sakė, kad „šito pasaulio laikmečio pabaigoje“ bus „pjūtis“, kai angelai surinks „karalystės vaikus“ — asmenis, turinčius viltį valdyti su Jėzumi dangaus šlovėje (Mato 13:36-43; Jr, išnaša). Nuo 1919 metų Jehova įpareigojo „likusius“ asmenis iš tos grupės darbuotis su angelais pjūties darbe (Apreiškimo 12:17, NW). Tad pirmiausiai surenkami „karalystės vaikai“ — Jėzaus pateptieji broliai. Paskui jie padeda rinkti kitus.

13. Kaip Jehova laimina pateptųjų likutį?

¹³ Pjūties metu Jehova leidžia pateptųjų likučiui vis geriau suprasti ir pritaikyti jo Žodį, Bibliją. Tai irgi pakylėja tyrą garbinimą. Nors „žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės“, Jehovos išgryninti ir ištaurinti pateptieji ‛spindi tarsi žiburiai’ žmonijoje (Izaijo 60:2; Filipiečiams 2:15). „Pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu“, dvasia pateptieji ‛spindi kaip saulė savo Tėvo karalystėje’ (Kolosiečiams 1:9; Mato 13:43).

14, 15. Kas dar, be „karalystės vaikų“, yra renkama ir kaip Agėjas tai išpranašavo?

¹⁴ Kiti žmonės irgi plūsta į „Viešpaties Namų kalną“. Jėzaus pavadinti „kitomis avimis“, jie viliasi amžinai gyventi žemės rojuje (Jono 10:16; Apreiškimo 21:3, 4). XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje jų atsirado tūkstančiai, paskui — šimtai tūkstančių, galiausiai — milijonai! Regėjime, siųstame apaštalui Jonui, jie apibūdinami kaip „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apreiškimo 7:9).

¹⁵ Agėjas irgi pranašavo būsiant milžinišką minią: „Taip kalba Galybių Viešpats: ‛Dar valandėlė laiko, ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą. Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų lobiai [asmenys, tyrai garbinantys Dievą kartu su pateptaisiais krikščionimis] suplauks čia; pripildysiu šiuos Namus šlovės, — sako Galybių Viešpats’“ (Agėjo 2:6, 7). Vis didėjanti „milžiniška minia“ su pateptaisiais bendradarbiais iškelia tyrą garbinimą Jehovos namuose. Dar niekados nebuvo tiek daug tikrojo Dievo garbintojų, tad Jehovai ir jo paskirtajam Karaliui Jėzui Kristui yra garbė. Valdovas Saliamonas rašė: „Karaliaus didybė — gausi tauta“ (Patarlių 14:28).

Garbinimas, išaukštintas žmonių gyvenime

16—18. Kaip pasikeitė kai kurie žmonės, stengdamiesi priimtinai garbinti Jehovą?

¹⁶ Jehovai priklauso visa garbė, nes mūsų laikais jis iškėlė tyrą garbinimą. Taip pat tie, kurie artinasi prie Jo, daro šį darbą. Kopti į kalną reikia pastangų. Panašiai būtina stengtis norint sužinoti Dievo teisingas normas bei gyventi pagal jas. Kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, šiuolaikiniai Dievo tarnai atsisakė tokios gyvensenos ir įpročių, kurie nesuderinami su teisingu garbinimu. Ištvirkėliai, stabmeldžiai, svetimautojai, vagys, gobšai, girtuokliai bei kitokie asmenys pasikeitė ir buvo „nuplauti“ Dievo akivaizdoje (1 Korintiečiams 6:9-11).

¹⁷ Daug kam ne svetimas vienos merginos pasakojimas: „Kadaise klaidžiojau be jokios vilties. Gyvenau amoraliai ir girtavau. Sirgau lytinėmis ligomis. Pardavinėjau narkotikus ir buvau viskam abejinga.“ Ėmusi studijuoti Bibliją, mergina norėjo prisiderinti prie Dievo normų ir iš pagrindų pertvarkė savo gyvenimą. Dabar ji sako: „Aš turiu dvasios ramybę, savigarbą, ateities viltį, tikrą šeimą ir, svarbiausia, — gerus santykius su Tėvu Jehova.“

¹⁸ Netgi įsigiję gerą vardą Jehovos akyse, visi privalo kelti tyrą garbinimą — laikyti jį svarbiausiu savo gyvenime. Prieš tūkstančius metų Izaijo lūpomis Jehova patikino, jog šiandieną minios žmonių skirs jo garbinimui pirmąją vietą savo gyvenime. Ar tu esi tarp jų?

Tauta, mokoma Jehovos kelių

19, 20. Ko ir kur mokoma Dievo tauta?

¹⁹ Apie šių laikų tikruosius garbintojus Izaijas mums pasakoja: „Daug tautų ateis ir sakys: ‛Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais.’ Iš Siono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės“ (Izaijo 2:3).

²⁰ Jehova neleidžia savo tautos žmonėms klajoti tarsi pasimetusioms avims. Per Bibliją ir biblinius leidinius jis parodo jiems savo kelius: perteikia „mokymą“ ir savo „žodį“. Tokios žinios padeda jiems ‛eiti jo takais’. Dėkingomis širdimis atsiliepdami į Dievo nurodymus, jie kalbasi tarpusavyje apie Jehovos kelius. Jie suvažiuoja į didelius kongresus, buriasi ir mažesnėmis grupėmis — Karalystės salėse bei privačiuose namuose — klausytis ir mokytis Dievo kelių (Pakartoto Įstatymo 31:12, 13). Taip jie seka pirmaisiais krikščionimis, kurie rinkdavosi paskatinti, paraginti vienas kitą „mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hebrajams 10:24, 25).

21. Kokį darbą dirba Jehovos tarnai?

²¹ Jie kviečia ir kitus žmones ‛kopti’ į Jehovos Dievo garbinimo „kalną“. Kaip tiksliai jie vykdo įsakymą, kurį Jėzus davė savo mokiniams prieš pakildamas į dangų! Tada jis sakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Dievo dvasios palaikomi, Jehovos liudytojai klusniai eina per žemę ir moko, ruošia mokinius, krikštija juos.

Kalavijai perkalami į arklus

22, 23. Kas pranašaujama Izaijo 2:4 ir ką apie tai pasakė vienas JT pareigūnas?

²² Dabar skaitome kitą eilutę, kurios dalis išraižyta ant sienos JT aikštėje. Izaijas rašo: „Jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Izaijo 2:4).

²³ Tai būtų nemenkas laimėjimas. Federikas Majoras, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos generalinis direktorius, kartą pasakė: „Visi karo baisumai, kuriuos mums perteikia vaizdo ir garso aparatūra, vargu ar gali sustabdyti didelę karo mašiną, riedančią jau daugelį amžių. Dabartinėms kartoms Biblija paveda neįveikiamą uždavinį ‛perkalti savo kalavijus į arklus’ ir karo instinktą, ugdomąsi nuo neatmenamų laikų, pakeisti meile taikai. Tai būtų geriausias ir kilniausias ‛visuotinio kaimo’ poelgis ir geriausias palikimas mūsų vaikams.“

24, 25. Kam ir kaip pildosi Izaijo pranašystė?

²⁴ Ištisos tautos niekada nepasieks šito kilnaus tikslo. Tokia užduotis joms per sunki. Izaijo žodžiai pildosi įvairių tautų žmonėms — atskiriems asmenims, kuriuos vienija tyras garbinimas. Jehova ‛išsprendė jų tarpusavio ginčus’. Jis išmokė savo žmones taikiai sugyventi. Tikrai, susiskaldžiusiame ir nesantaikos draskomame pasaulyje jie simboliškai perkalė savo „kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius“. Kaip?

²⁵ Pirmiausia jie nedalyvauja tautų karuose. Ginkluoti vyrai atėjo suimti Jėzaus prieš mirtį. Kai Petras puolė ginti savo mokytojo kalaviju, Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Nuo tada Jėzaus sekėjai perkala savo kalavijus į arklus ir neima ginklo savo artimui žudyti, nepalaiko karo. Jie ‛siekia santaikos su visais’ (Hebrajams 12:14).

Taikos siekis

26, 27. Kaip Dievo tauta ‛ieško ramybės ir vejasi ją’? Pateik pavyzdį.

²⁶ Dievo tautos taika nėra vien atsisakymas kariauti. Nors Jehovos tarnai gyvena daugiau kaip 230 šalių, kalba įvairiausiomis kalbomis ir atstovauja įvairiausioms kultūroms, jų tarpe vyrauja taika. Šiais laikais jiems pildosi žodžiai, kuriuos Jėzus sakė savo mokiniams pirmajame amžiuje: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Krikščionys yra „taikdariai“ (Mato 5:9). Jie ‛ieško ramybės ir vejasi ją’ (1 Petro 3:11). Jų tvirtovė — Jehova, „ramybės Dievas“ (Romiečiams 15:33).

²⁷ Yra įspūdingų pavyzdžių, kaip žmonės pasidaro taikdariai. Vienas vyras rašo apie savo jaunystę: „Skaudi patirtis išmokė mane apsiginti. Buvau piktas ir nesukalbamas. Visados puldavau muštis. Kasdien pliekdavomės vis su kitu gatvės vaikinu: kartais kumščiais, kartais akmenimis ar buteliais. Aš augau labai pašėlęs.“ O paskui jis priėmė kvietimą kopti į „Viešpaties Namų kalną“. Jis mokėsi Dievo kelių ir pasidarė taikingas Dievo tarnas.

28. Kaip krikščionys gali siekti taikos?

²⁸ Dauguma Jehovos tarnų niekada taip nešėlo. Bet ir palyginti mažareikšmiais poelgiais — rodydami gerumą, atleisdami bei užjausdami — jie palaiko taikius santykius su kitais žmonėmis. Nors yra netobuli, jie stengiasi ‛būti vieni kitiems pakantūs ir atleisti vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turi skundą’, kaip ir patariama Biblijoje (Kolosiečiams 3:13).

Taiki ateitis

29, 30. Kokia ateitis laukia žemės?

²⁹ Šiomis „paskutinėmis dienomis“ Jehova daro nuostabų darbą. Jis renka iš visų tautų žmones, norinčius jam tarnauti, ir moko juos vaikščioti jo keliais — taikos keliais. Tie žmonės pergyvens „didį sielvartą“ ir įeis į taikingą naująjį pasaulį, kuriame niekas nebekariaus (Apreiškimo 7:14).

³⁰ Kalavijų, tai yra ginkluotės, nebebus. Psalmininkas apie tą metą rašė: „Ateikite ir pamatykite, ką Viešpats padarė, pasižiūrėkite į jo nuostabius darbus žemėje. Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“ (Psalmyno 46:9, 10 [46:8, 9, Brb]). Turint omeny tokias perspektyvas, mums ligi šiol skamba Izaijo raginimas: „O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime Viešpaties šviesoje!“ (Izaijo 2:5) Tegul Jehovos šviesa jau dabar nušviečia mūsų taką ir mes vaikščiosime jo keliais visą amžinybę (Michėjo 4:5).

[Išnaša]