Dvidešimt trečias skyrius

Pasitikėdamas lauk Jehovos

Izaijo 30:1-33

1, 2. a) Kas rašoma Izaijo knygos 30 skyriuje? b) Kokius klausimus dabar apsvarstysime?

IZAIJO knygos 30 skyriuje skelbiamos dar kelios ištarmės blogiesiems. Beje, aprašoma ir nuostabi Jehovos asmenybė. Ši pranašystės atkarpa tokia vaizdinga, jog tarsi matai Dievą šalia, girdi jo ganytojišką balsą, jauti jo gydantį prisilietimą (Izaijo 30:​20, 21, 26).

² Vis dėlto Izaijo tautiečiai, atskalūnai Judo gyventojai, neketina sugrįžti prie Jehovos. Jie mieliau deda viltis į žmogų. Ką apie tai mano Jehova? Ir kaip ši Izaijo pranašystės dalis gali padėti krikščionims su pasitikėjimu laukti Jehovos? (Izaijo 30:18) Pažiūrėkime.

Kvailas ir pražūtingas sprendimas

 3. Kokias užmačias Jehova iškelia aikštėn?

³ Kurį laiką Judo vadovai slapčia rezga planus, kaip išvengti Asirijos jungo. O Jehova viską mato ir dabar iškelia jų užmačias aikštėn: „Vargas maištingiems vaikams, — tai Viešpaties žodis, — kurie vykdo užmojį, tačiau ne mano, ir sudaro sąjungas, tačiau ne mano dvasios, kraudami nuodėmę ant nuodėmės! Jie leidžiasi keliauti į Egiptą“ (Izaijo 30:​1, 2a).

 4. Kaip Dievo maištingai tautai Egiptas atstoja Dievą?

⁴ Sąmokslininkų planai išaiškėjo. Koks sukrėtimas! Kelionė į Egiptą sąjungos sudaryti — ne vien iššūkis Asirijai, o maištas prieš Jehovą Dievą. Viešpataujant karaliui Dovydui, tauta laikė Jehovą tvirtove ir glaudėsi jo „sparnų pavėsyje“ (Psalmyno 27:1; 36:8 [36:7, Brb]). Dabar žmonės „pasitiki faraono apsauga“ ir „ieško prieglaudos Egipto šešėlyje“ (Izaijo 30:2b). Egiptas jiems atstoja Dievą! Kokia išdavystė! (Perskaityk Izaijo 30:​3-5.)

5, 6. a) Kodėl sąjunga su Egiptu yra lemtinga klaida? b) Kokia ankstesnė Dievo tautos kelionė rodo, kad ši kelionė į Egiptą — kvailystė?

⁵ Užbėgdamas už akių prieštarai, neva Egipte lankomasi be jokių rimtų ketinimų, Izaijas pamini daugiau faktų: „Ištarmė apie Negebo gyvūnus. Per kraštą, pavojingą ir neramų, ten, kur liūtė ir riaumojantis liūtas, kur angis ir skraidančioji gyvatė, jie gabena savo turtą ant asilų nugarų ir savo lobius ant kùprių keterų“ (Izaijo 30:6a). Aišku, kelionė gerai suplanuota. Pasiuntiniai apkrauna lobiais kupranugarių bei asilų karavaną ir traukia į Egiptą per dykumą, kur riaumoja liūtai ir šliaužioja nuodingos gyvatės. Nuvykę jie įteikia brangenybes egiptiečiams ir tariasi nusipirkę apsaugą. Bet Jehova sako: „Iš [šios tautos] jiems nėra naudos, [Egipto] pagalba bevertė ir tuščia, todėl ir vadinu jį ‛sutramdytu Rahabu’“ (Izaijo 30:​6b, 7). „Rahabas“, „jūrų pabaisa“, simbolizuoja Egiptą (Izaijo 51:​9, 10; NW). Jis viską žada, bet nieko nedaro. Judo sąjunga su juo yra lemtinga klaida.

⁶ Izaijui kalbant apie pasiuntinių kelionę, klausytojai gali prisiminti panašią kelionę Mozės laikais. Jų protėviai ėjo per tą pačią „baisią dykumą“ (Pakartoto Įstatymo 8:​14-16). Mozės dienomis izraelitai keliavo iš Egipto, spruko nuo pavergėjų. O šįsyk pasiuntiniai keliauja į Egiptą — pasiduoda geruoju. Kokia kvailystė! Niekados neženkime tokio žingsnio ir neiškeiskime savo dvasinės laisvės į vergiją! (Palygink Galatams 5:1.)

Priešiškumas pranašo žiniai

 7. Kodėl Jehova liepia Izaijui užrašyti jo perspėjimą, skirtą Judui?

⁷ Jehovos liepiamas Izaijas užrašo paskelbtąją žinią, kad „būtų liudijimas ateities laikams, visada ir per amžius“ (Izaijo 30:8). Būsimoms kartoms (taigi ir mūsų kartai) reikia raštiško liudijimo, kad Jehova pelnytai smerkia visus, kurie žmonių sąjungomis pasikliauja labiau negu Juo (2 Petro 3:​1-4). Rašyti reikia neatidėliojant. „Tai maištinga tauta, melagiai vaikai, kurie atsisako paklusti Viešpaties įstatymui“ (Izaijo 30:9). Tauta atmeta Dievo patarimus. Todėl būtina juos užrašyti, kad vėliau žmonės negalėtų išsiginti gavę deramą perspėjimą (Patarlių 28:9; Izaijo 8:​1, 2).

8, 9. a) Kaip Judo vadovai stengiasi išvesti Jehovos pranašus iš teisingo kelio? b) Kaip Izaijas parodo, kad nesiduos įbauginamas?

⁸ Dabar Izaijas pailiustruoja maištingą tautos dvasią. „Regėtojams jie sako: ‛Neturėkite jokių regėjimų!’ — o pranašams: ‛Nepranašaukite mums tiesos, bet kalbėkite tai, kas mums malonu, pranašaukite apie dausas [„pranašaukite mums apgaules“, Brb]!’“ (Izaijo 30:10) Žmonės nori, kad jiems pataikautų, todėl liepia ištikimiems pranašams kalbėti nebe „tiesą“, o „apgaules“, kas „malonu“. Jie trokšta liaupsių, ne pasmerkimo. Pranašams, nelinkusiems įsiteikti, žmonės taria: „Krypkite iš kelio, sukite į šoną nuo tako!“ (Izaijo 30:11a) Jei nekalbės ausiai malonių dalykų, tegul visai nutyla!

⁹ Izaijo priešininkai reikalauja: „Šalin mums iš akių su Izraelio Šventuoju!“ (Izaijo 30:11b) Tegul Izaijas nebekalba Jehovos, „Izraelio Šventojo“, vardu! Šis titulas erzina juos, nes aukštos Jehovos normos pabrėžia jų niekingą būvį. Ką darys Izaijas? Jis prabyla: „Taip sako Izraelio Šventasis“ (Izaijo 30:12a). Izaijas nedvejodamas kalba priešininkams atgrasius dalykus. Jis nepabūgsta. Koks geras pavyzdys mums! Skelbdami Dievo žinią, krikščionys niekada neturi eiti į kompromisą (Apaštalų darbų 5:​27-29). Jie seka Izaiju ir be paliovos skelbia: ‛Taip sako Jehova’!

Maišto pasekmės

10, 11. Kokios bus Judo maištavimo pasekmės?

¹⁰ Judas nepaiso Dievo žodžio, pasitiki melu ir viliasi „apgaule“ (Izaijo 30:12b). Kokios bus pasekmės? Jehova, užuot tenkinęs tautos įgeidžius ir pasišalinęs, išnaikins pačią tautą! Staiga jis įvykdys savo užmojį iki galo. Pasak Izaijo, tautos maištinga dvasia yra kaip „pralaužtas plyšys aukštame mūre. Platėdamas nuo viršaus iki pamatų, plyšys sugniuždo mūrą staiga, akimoju“ (Izaijo 30:13). Kaip platėjantis plyšys sugriauna aukštą sieną, taip Izaijo amžininkų maištavimas sugniuždys tautą.

¹¹ Dar vienu palyginimu Izaijas nupasakoja, koks pragaištingas bus naikinimas: „Subyra it ąsotis, kurį puodžius taip negailestingai sudaužo, jog tarp trupinių nerasi nė šukės žarijoms pasižerti iš židinio ar vandeniui pasisemti iš tvenkinio“ (Izaijo 30:14). Judas bus taip nuniokotas, kad neliks nieko vertingo, nė didesnės puodo šukės karštoms žarijoms iš židinio pasižerti ar tvenkinio vandeniui pasisemti. Koks gėdingas galas! Tuos žmones, kurie šiais laikais maištauja prieš teisingąjį garbinimą, irgi ištiks staigi pragaištis (Hebrajams 6:​4-8; 2 Petro 2:1).

Jehovos pasiūlymas atmestas

12. Kaip Judo žmonės gali išvengti žūties?

¹² Izaijo klausytojai gali išvengti žūties. Pranašas aiškina: „Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: ‛Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė’“ (Izaijo 30:15a, Brb). Jehova mielai išgelbėtų savuosius žmones, jeigu jie tikėdami ‛nusiramintų’, tai yra nesistengtų žmonių sąjungomis užsitikrinti išgelbėjimo, ir būtų ‛ramūs’ — pasikliautų Dievo apsauga, nepasiduotų baimei. „Bet, — Izaijas sako tautai, — jūs to nenorėjote!“ (Izaijo 30:15b)

13. Kuo pasitiki Judo vadovai? Ar tai jiems išeina į gera?

¹³ Izaijas dar aiškiau aprašo padėtį: „‛Ne! — tarėte jūs. — Mes pabėgsime ant žirgų!’ Puiku, bėkite! ‛Mes nuskriesime ristūnais!’ Jūsų persekiotojų žirgai bus eiklesni!“ (Izaijo 30:16) Judėjai mano išsigelbėsią eikliais žirgais ir nededa vilčių į Jehovą (Pakartoto Įstatymo 17:16; Patarlių 21:31). Tačiau pranašas įspėja, kad jie apsigaus. Priešai juos pavys. Net gausi kariuomenė neatsilaikys. „Tūkstantis drebės, kai vienas pagrasys. Kai grasys penki, visi šoksite bėgti“ (Izaijo 30:17a). Šūktelėjus keliems priešams, Judo kariai puls į paniką ir leisis bėgti.a Galų gale bus tiktai likutis „kaip vėliavakotis ant kalno, kaip ženklas ant kalvos“ (Izaijo 30:17b). Pranašystė tiksliai išsipildo: 607 m. p. m. e. tiktai likutis pergyvena Jeruzalės sunaikinimą (Jeremijo 25:​8-11).

Tarp smerkiančių žodžių — paguoda

14, 15. Kaip Izaijo 30:18 žodžiai paguodžia senovės Judo gyventojus ir tikruosius krikščionis šiandieną?

¹⁴ Klausytojų ausyse tebeskamba grėsminga žinia, bet štai Izaijas prabyla švelnesniu balsu. Pakalbėjęs apie negandą, jis žada palaimas. „Laukia Viešpats, kad jums malonus būtų ir keliasi, kad jūsų susimiltų.“ „Viešpats yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!“ (Izaijo 30:18; Vl) Kokie šilti žodžiai! Jehova, gailestingas Tėvas, trokšta padėti savo vaikams. Jam malonu būti gailestingam (Psalmyno 103:13; Izaijo 55:7).

¹⁵ Šie nuraminantys žodžiai taikomi žydų likučiui, maloningai išsaugotam per Jeruzalės išgriovimą 607 m. p. m. e., ir saujelei žmonių, sugrįžusių į Pažadėtąją žemę 537 m. p. m. e. Pranašas paguodžia ir šiuolaikinius krikščionis. Juk Jehova ‛kelsis’ už mus ir padarys galą šiam sugedusiam pasauliui. Ištikimi garbintojai įsitikinę, kad Jehova, „teisingumo Dievas“, neleis Šėtono pasauliui gyvuoti nė vienos dienos ilgiau, negu reikalauja teisingumas. Todėl tesidžiaugia „visi, kurie pasitikėdami jo laukia“!

Jehova, išklausydamas maldas, paguodžia savo tautą

16. Kaip Jehova guodžia nusiminusius?

¹⁶ Kai kurie asmenys gali nusivilti, nes išgelbėjimas neatėjo taip greitai, kaip jie tikėjosi (Patarlių 13:12; 2 Petro 3:9). Tegul jie pasiguodžia tolesniais Izaijo žodžiais, pabrėžiančiais vieną ypatingą Jehovos savybę. „O, Siono tauta! Tau, gyvenančiai Jeruzalėje, nebereikės daugiau verkti! Jis bus maloningas tau, kai šauksiesi jo pagalbos, jis atsilieps, kai tik išgirs tave“ (Izaijo 30:19). Izaijas, perėjęs nuo daugiskaitos įvardžio „jums“ (18 eilutėje) prie vienaskaitos „tau“ (19 eilutėje), dar švelniau kreipiasi į savo klausytojus. Nuliūdusį žmogų Jehova guodžia asmeniškai. Dangiškasis Tėvas nepriekaištauja nusiminusiam sūnui: ‛Kodėl nesi toks tvirtas kaip tavo brolis?’ (Galatams 6:4) Jis kiekvieną dėmesingai išklauso. Tikrai „jis atsilieps, kai tik išgirs tave“. Koks nuraminimas! Prislėgtieji, melsdamiesi Jehovai, įgauna daug jėgų (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]).

Klausykis Dievo ganytojiško balso, skaitydamas jo Žodį 

17, 18. Kaip Jehova vadovauja net sunkiais laikais?

¹⁷ Paskui Izaijas primena klausytojams, kad ateis neganda. Žmonės maitinsis „vargo duona“ ir gers „priespaudos vandenį“ (Izaijo 30:20a, Brb). Vargas ir priespauda apgultame mieste bus kaip duona ir vanduo — kasdieniniai dalykai. Vis dėlto Jehova mielai pagelbės tyraširdžiams. „Daugiau nebesislėps tavo Mokytojas, ir savo akimis jį regėsi. Jeigu nuklysi nuo kelio į dešinę ar į kairę, girdėsi jo balsą už nugaros tau sakantį: ‛Štai tikrasis kelias! Juo eikite!’“ (Izaijo 30:​20b, 21)b

¹⁸ Jehova yra neprilygstamas „Mokytojas“. O kaip žmonės gali jį ‛regėti’ ir ‛girdėti’? Jehova apsireiškia per pranašus, kurių žodžiai užrašyti Biblijoje (Amoso 3:​6, 7). Ištikimiems garbintojams, skaitantiems Bibliją, Dievas tarsi tėvišku balsu nurodo kelią ir ragina taisyti savo elgseną, kad nenuklystų. Visi krikščionys turi atidžiai klausytis, ką Jehova kalba per Biblijos puslapius ir biblinius leidinius, tiekiamus „ištikimo ir protingo vergo“ (Mato 24:​45-47; Jr). Tegul kiekvienas skaito Bibliją, nes tai yra ‛pati jo gyvastis’ (Pakartoto Įstatymo 32:​46, 47; Izaijo 48:17).

Apmąstyk būsimas palaimas

19, 20. Kokios palaimos laukia visų, kurie paklausys Didžiojo Mokytojo?

¹⁹ Kas paklausys Didžiojo Mokytojo, tas ims bjaurėtis savo stabais ir juos išmėtys. (Perskaityk Izaijo 30:22.) Paskui tokie asmenys patirs nuostabių palaimų, aprašytų Izaijo 30:​23-26. Ši atkūrimo pranašystė pirmąkart išsipildė 537 m. p. m. e., kai žydų likutis grįžo iš nelaisvės. Dabar pranašystė padeda mums suvokti palaimas, kurių Mesijas teikia dvasiniame rojuje ir kurios vyraus tikrajame žemės rojuje ateity.

²⁰ „Tuomet jis duos lietaus pasėliams, kai tik pasėsi sėklą dirvoje. Kviečiai, pribrendę dirvoje, bus maistingi ir gausūs. Plačiose ganyklose tą dieną ganysis tavo galvijai. Jaučiai ir asilai, padedą įdirbti laukus, gaus ėsti sūdyto pašaro, jiems pažerto bertuve ir šake [„vėtytų grūdų“, Vl]“ (Izaijo 30:​23, 24). Žmogus kasdien valgys „kviečius, ... maistingus ir gausius“, — gerą, sotų maistą. Žemė duos apsčiai derliaus, net gyvūnai puotaus. Galvijai bus šeriami „sūdytu pašaru“ — skaniu, tik retkarčiais duodamu. Grūdai jiems bus ‛išvėtyti’, žmonėms paruošti. Kokiais žaviais pavyzdžiais Izaijas aprašo gausias Jehovos palaimas, skirtas dievobaimingiems žmonėms!

21. Apibūdink ateities palaimų mastą.

²¹ „Visur — ant aukštų kalnų, ant didelių kalvų — sruvens vandens pilni upeliai“ (Izaijo 30:25a).c Izaijas piešia ryškų Jehovos palaimų vaizdą. Čia nieko nestigs. Vanduo, gerovės laidas, tekės ne vien žemumose, bet ir ant kiekvieno kalno, netgi „ant aukštų kalnų, ant didelių kalvų“. Niekas nebealks (Psalmyno 72:16). Paskui pranašas žvelgia aukštyn, viršum kalnų. „Mėnulio šviesa bus tokia šviesi kaip saulės, o saulės šviesa bus septyniskart šviesesnė, kaip septynių dienų šviesa. Tą dieną Viešpats aptvarstys savo tautos žaizdą, išgydys mėlynes, padarytas jo smūgių“ (Izaijo 30:26). Kokia jaudinanti pranašystės kulminacija! Dievo šlovė nušvis kuo skaisčiausiai. Ištikimiems garbintojams Dievas priruošė palaimų, didžiai (septyniskart) pranoksiančių visa, ką jie yra patyrę.

Bausmė ir džiaugsmas

22. Kaip Jehova, laimindamas dievobaimingus žmones, ketina pasielgti su nedorėliais?

²² Izaijas vėl prabyla kitokiu tonu: „Žiūrėk! — sako jis, norėdamas patraukti klausytojų dėmesį. — Viešpaties vardas ateina iš toli, degdamas rūstybe, ant žemę gaubiančių debesų! Jo lūpos pilnos pykčio, o liežuvis — it viską ryjanti ugnis“ (Izaijo 30:27). Kol kas Jehova laikėsi nuošaly ir leido savo tautos priešams elgtis kaip patinka. Dabar jis tarsi griaustinis ateina įvykdyti nuosprendžio. „Jo alsavimas kaip potvynis kalnų upelio, staiga apsėmęs iki kaklo, vėtys tautas pražūtingu rėčiu ir pažabos tautų nasrus apgaulingais žąslais, vedančiais iš teisingo kelio“ (Izaijo 30:28). Dievo tautos priešus apims „potvynis kalnų upelio“, jie bus smarkiai ‛vėtomi rėčiu’ ir pažaboti „žąslais“. Nuo pražūties jie neišsisuks.

23. Kodėl krikščionys dabar ‛džiaugiasi iš širdies’?

²³ Izaijo žinia vėl praskaidrėja. Jis rašo, kokie laimingi bus ištikimi garbintojai, grįžę į tėvynę: „O jūs giedosite giesmes kaip tą naktį, kai švenčiama šventė, džiaugsitės iš širdies it maldininkai, fleitos garsų lydimi, žengiantys į Viešpaties kalną, į Izraelio Uolą“ (Izaijo 30:29). Tikrieji krikščionys, mąstydami apie ateitį, irgi ‛džiaugiasi iš širdies’: Šėtono pasauliui bus įvykdytas nuosprendis; Jehova, „išganymo Uola“, juos apsaugos; Karalystė suteiks palaimų (Psalmyno 95:1).

24, 25. Kaip Izaijo pranašystėje pabrėžiama, kad Asirija tikrai bus nubausta?

²⁴ Pasidžiaugęs Izaijas toliau kalba apie teismą ir pasako, ant ko Dievas išlies pyktį. „Pakels didingą savo balsą Viešpats, parodys savo rankos triuškinantį smūgį šėlstančiu įniršiu, ryjančia ugnies liepsna, liūtimi, audra ir kruša. Asirai bus apimti siaubo, girdėdami Viešpaties balsą ir lazda mušami“ (Izaijo 30:​30, 31). Šiuo gyvu aprašymu Izaijas pabrėžia, kad Dievas tikrai nubaus Asiriją. Vaizdžiai tariant, Asirija stovi Dievo akivaizdoje ir dreba, išsigandusi jo bausmės „triuškinančio smūgio“.

²⁵ Pranašas kalba: „Kas kartą, kai jiems kirs bausmės rykštė, kuria plaks juos Viešpats, dundės būgnai ir skambės lyros. Grakščiu šokio judesiu jis kovoja su asirais! Seniai jau sukrautas laužas [„paruoštas Tofetas“, Brb], karaliui skirtas; tas laužas aukštas ir platus. Ugnies daug ir malkų krūva; Viešpaties alsavimas kaip sieros upė jį padega“ (Izaijo 30:​32, 33). Tofetas, esąs Hinomo slėnyje, simbolizuoja ugningą vietą. Izaijas sako, kad ten atsidurs asirai, — vadinasi, toji tauta staiga bus visiškai sunaikinta. (Palygink 2 Karalių 23:10.)

26. a) Kaip mūsų laikams taikoma Jehovos ištarmė prieš Asiriją? b) Kaip šiuolaikiniai krikščionys pasitikėdami laukia Jehovos?

²⁶ Nors teismo nuosprendis skelbiamas Asirijai, Izaijo pranašystė turi platesnę reikšmę (Romiečiams 15:4). Jehova vėl ateis iš toli tvindyti, vėtyti ir pažaboti visų savo tautos engėjų (Ezechielio 38:​18-23; 2 Petro 3:7; Apreiškimo 19:​11-21). Tegul greičiau išauš ta diena! Dabar krikščionys labai laukia išgelbėjimo. Jie apmąsto vaizdingus žodžius, užrašytus Izaijo knygos 30 skyriuje, ir įgauna jėgų. Dievo tarnai čia skatinami branginti maldos dovaną, uoliai studijuoti Bibliją ir galvoti apie būsimas Karalystės palaimas (Psalmyno 42:​2, 3 [42:​1, 2, Brb]; Patarlių 2:​1-6; Romiečiams 12:12). Taigi Izaijo žodžiai padeda visiems mums su pasitikėjimu laukti Jehovos.

[Išnašos]

[Iliustracijos 305 puslapyje]

Mozės laikais izraelitai pabėgo iš Egipto. Izaijo dienomis Judas eina į Egiptą ieškoti pagalbos

[Iliustracija 311 puslapyje]

‛Ant didelių kalvų sruvens vandens pilni upeliai’

[Iliustracija 312 puslapyje]

Jehova ateis, „degdamas rūstybe, ant žemę gaubiančių debesų“