Biblijos knyga Nr. 27: Danieliaus

Rašytojas: Danielius

Parašymo vieta: Babilonas

Baigta rašyti: apie 536 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 618—apie 536 m. p. m. e.

DABAR, kai visos pasaulio tautos yra vos per žingsnį nuo baisios nelaimės, itin svarbu įsiklausyti į Danieliaus pranašystes. Kitose Biblijos knygose, būtent Samuelio, Karalių ir Metraščių, rašoma apie Dievo Karalystės pirmavaizdį — Dovydo dinastiją. Amžininkai tuose raštuose pasakoja apie jau įvykusius dalykus. Tuo tarpu Danieliaus knygoje daugiausia dėmesio skiriama pasaulio imperijoms ir pranašaujama, kaip nuo Danieliaus laikų iki pat „pabaigos meto“ didžiosios dinastijos grumsis dėl valdžios. Čia pasaulio istorija yra užrašyta iš anksto. O ypač įdomu, kur visi įvykiai veda ir kas nutiks „dienų pabaigoje“. Kadaise Nebukadnecarui teko pasimokyti iš savo karčios patirties, ir dabar tas pats laukia tautų: visi turės sužinoti, „kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę“ ir galiausiai atiduoda ją „tarsi žmogaus sūnui“, pateptajam vadui Jėzui Kristui (Dan 12:4; 10:14; 4:22 [4:25, Brb]; 7:13, 14; 9:25; Jn 3:13-16). Jeigu atidžiai seksime, kaip pildosi šventosios dvasios įkvėpimu Danieliaus knygoje surašytos pranašystės, įsitikinsime, kad Jehova kuo puikiausiai geba numatyti ateitį ir kad Dievo tautai nereikia abejoti jo apsauga ir žadėtąja palaima (2 Pt 1:19).

² Knyga pavadinta rašytojo vardu. „Danielius“ (hebrajiškai Danijeʼl) reiškia „mano teisėjas — Dievas“. Ezechielis, gyvenęs tuo laiku, patvirtina, kad Danielius buvo realus asmuo, — mini jį greta Nojaus ir Jobo (Ez 14:14, 20; 28:3). Savo knygą Danielius pradeda pasakodamas, kas įvyko „trečiais Judo karaliaus Jehojakimo valdymo metais“, 618 m. p. m. e., Jehojakimui trečius metus tarnaujant Nebukadnecaro vasalu.a Pranašiškus regėjimus Danielius matė iki trečiųjų Kyro valdymo metų, tai yra maždaug iki 536 m. p. m. e. (Dan 1:1; 2:1; 10:1, 4). Kokiu permainingu, kupinu įvykių laikotarpiu Danielius gyveno! Paties Dievo įsteigtoje Judo karalystėje gimęs ir augęs jis, kilmingas jaunuolis, drauge su kitais tautiečiais, irgi jaunais didikais, buvo paimtas į Babiloną ir matė, kaip ši trečia Biblijos istorijoje pasaulio imperija pasiekė savo šlovės viršūnę ir galiausiai žlugo. Paskui Danielius dar kurį laiką tarnavo pareigūnu viešpataujant ketvirtajai pasaulio imperijai — Medijai ir Persijai. Tikriausiai jis išgyveno arti šimto metų.

³ Danieliaus knygą senovės žydai visada laikė kanonine, priskaitė prie įkvėptųjų raštų. Jos fragmentų kartu su kitų kanoninių knygų tekstais rasta tarp Negyvosios jūros ritinių. Įsidėmėtina, jog kai kurie iš tų ritinių buvo surašyti iki pirmojo amžiaus prieš mūsų erą vidurio. Tačiau yra ir dar svaresnių įrodymų, kad Danieliaus knyga patikima: Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose ne kartą užsimenama apie vieną ar kitą šios knygos atkarpą. Jėzus pranašaudamas įvykius, liudysiančius „šią santvarką baigiantis“, paminėjo Danielių vardu ir citavo iš jo knygos (Mt 24:3, NW; žiūrėk taip pat Dan 9:27; 11:31 ir 12:11 — Mt 24:15 ir Mk 13:14; Dan 12:1 — Mt 24:21; Dan 7:13, 14 — Mt 24:30).

⁴ Nors Biblijos kritikai tvirtino Danieliaus knygos pasakojimus esant istoriškai nepagrįstus, archeologiniai radiniai ilgainiui padėjo įsitikinti, jog yra kaip tik priešingai. Štai vienas pavyzdys: Danielius rašė, kad Babilone karaliavo Belšacaras, ir kritikai niekaip negalėjo su tuo sutikti (Dan 5:1). Manyta, jog tada Babiloną valdė Nabonidas. Bet nauji archeologijos duomenys parodė Belšacarą buvus tikrą istorinę asmenybę ir, be to, išaiškėjo, kad Nabonidas ir Belšacaras prieš žlungant Babilonijos imperijai abu viešpatavo vienu metu — kaip bendravaldžiai. Štai vienas senovinis dantiraštis, vadinamas „Nabonido poema“, aiškiai liudija, kad Belšacaras turėjo karaliaus valdžią Babilone, ir pasakoja, kaip jis tapo Nabonido bendravaldžiu.b Kiti dantiraščių tekstai irgi byloja, kad Belšacaras ėjo karaliaus pareigas. Vienoje lentelėje, datuojamoje 12-aisiais Nabonido valdymo metais, kažkoks asmuo prisiekia karaliaus Nabonido ir Belšacaro, karaliaus sūnaus, vardu. Kaip matome, Belšacaras tikrai turėjo aukštą padėtį, net galėjo lygintis su tėvu.c Šitos žinios įdomios dar ir kitu požiūriu: suprantame, kodėl Belšacaras pažadėjo Danielių padaryti „trečiu karalystės valdžioje“, jeigu šis išaiškins sienoje parašytus rašmenis. Nabonidas būtų buvęs pirmasis, Belšacaras — laikomas antruoju, o Danielius turėjo būti paskelbtas trečiuoju valdovu (5:16, 29). Anot vieno tyrinėtojo, „iš dantiraščio lentelėse pasitaikančių užuominų tiek daug apie Belšacarą sužinota, kad jo istoriškumas dabar esti neginčijamas. Daugybė tekstų rodo, jog Belšacaras savo postu ir autoritetu beveik prilygo Nabonidui. Naujojoje Babilonijos karalystėje prieš pabaigą buvo praktikuojama dvivaldystė — tai įrodytas faktas. Nabonidas, pats viršiausias, valdė iš savo rūmų Temoje, Arabijoje. Tuo tarpu Belšacaras, jo bendravaldis, karaliavo tėvynėje, savo valdžią sutelkęs Babilone. Tikrai negalima Belšacaro laikyti menku valdininku; jam buvo patikėtas ‘karaliavimas’“.d

⁵ Kiti kritikai bando užginčyti Danieliaus pasakojimą apie ugnimi plieskiančią krosnį (3 sk.) — tvirtina, jog tai tėra legenda, prasimanymas. Bet štai ištrauka iš vieno senovės babiloniečių laiško: „Taip sako Rim-Sinas, tavo viešpats: kadangi įmetė jaunąjį vergą į krosnį, mesk į ugnį tą vergą.“ Įdomu, jog G. R. Draiveris komentuodamas mūsų ką tik pacituotą šaltinį pareiškė, kad ši bausmė „minima pasakojime apie tris šventus vyrus (Dan III 6, 15, 19-27)“.e

⁶ Žydai Danieliaus knygą priskyrė ne prie Pranašų, o prie Raštų. Lietuviškuose Biblijos vertimuose knygų eilės tvarka yra tokia pati kaip graikiškojoje Septuagintoje ir lotyniškojoje Vulgatoje, taigi Danieliaus knyga įsiterpia tarp didžiųjų ir mažųjų pranašų. Pati knyga susideda tarsi iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje, 1—6 skyriuose, chronologiškai aprašomi įvykiai nuo 617 iki 538 m. p. m. e., kai Danielius ir jo draugai ėjo karaliaus pavestą tarnybą (Dan 1:1, 21). Antrojoje dalyje, 7—12 skyriuose, Danielius pasakoja viską pirmuoju asmeniu. Jis rašo, kokius regėjimus matęs ir kokias žinias gavęs iš angelų apytiksliai nuo 553 m. p. m. e.f iki 536 m. p. m. e. (7:2, 28; 8:2; 9:2; 12:5, 7, 8). Abi dalys papildo viena kitą ir kartu sudaro nuoseklų rašinį — Danieliaus knygą.

KUO VERTINGA

¹⁹ Visiems, kurie šiame nuo Dievo atsitolinusiame pasaulyje ryžtasi likti dori, verta apmąstyti, kokį gerą pavyzdį paliko Danielius ir trys jo bičiuliai. Netgi baisiam pavojui gresiant jie Dievo principų neišdavė. Kada jų gyvybės buvo pavojuje, Danielius elgėsi „sumaniai ir atsargiai“, rodė pagarbą karaliaus valdžiai (2:14-16). Verčiami apsispręsti trys hebrajai sutiko geriau būti įmesti į liepsnojančią krosnį, negu pagarbinti stabą. Ir Danielius mieliau pasirinko liūtų duobę, bet neatsisakė melstis Jehovai. Abiem atvejais Jehova juos apsaugojo (3:4-6, 16-18, 27; 6:11, 12, 24 [6:10, 11, 23, Brb]). Pats Danielius yra puikus pavyzdys — visuose reikaluose kreipdavosi į Jehovą Dievą, visad juo pasikliovė (2:19-23; 9:3-23; 10:12).

²⁰ Mūsų tikėjimas taip pat stiprėja skaitant Danieliaus knygoje apie kvapą gniaužiančius regėjimus. Prisiminkime, kokie keturi pasaulio imperijų regėjimai aprašyti. 1) Baisinga statula, kurios auksinė galva simbolizuoja Babilono karalių dinastiją, pradedant Nebukadnecaru. Babilonui žlugus, viena po kitos viešpatauja kitos trys karalystės. Regėjime kiekvieną jų vaizduoja tam tikra statulos dalis. Visas šias karalystes sutrupina „akmuo“ ir pats tampa „karalyste, kuri niekada nebus sunaikinta“, o tai, aišku, yra Dievo Karalystė (2:31-45). 2) Toliau eina paties Danieliaus regėjimai. Pirmiausia jis regi keturis žvėris, kurie vaizduoja „keturis karalius“. Vienas — tarsi liūtas, antras — panašus į mešką, trečias — keturgalvis leopardas, ketvirtas — žvėris su stambiais geležiniais dantimis, dešimčia ragų ir vėliau išaugusiu mažesniu ragu (7:1-8, 17-28). 3) Dar vienas regėjimas — avinas (Medija ir Persija), ožys (Graikija) ir mažutis ragas (8:1-27) 4). Galiausiai skaitome apie šiaurės karaliaus ir pietų karaliaus regėjimą. Danieliaus knygos 11 skyriuje, 5—19 eilutėse, tiksliai aprašytos varžybos tarp Seleukidų ir Ptolemėjų dinastijų, stojusių į valdžią Aleksandrui Didžiajam mirus 323 m. p. m. e. ir Graikijos imperijai pasidalijus. Nuo 20 eilutės pranašaujama apie valstybes, kurios perims šiaurės ir pietų karalių vaidmenis. Jėzus aiškindamas, koks ženklas „liudys [jį] čia jau esant“, paminėjo „siaubingąją pabaisą“ (11:31), ir iš to galime suprasti, jog anų dviejų karalių kova dėl valdžios tęsis iki pat „šiai santvarkai baigiantis“ (Mt 24:3, NW). Kaip mus paguodžia pranašystėje duotas pažadas, kad užėjus „metui tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“, pats Mykolas pakils sutriuškinti bedievių ir suteiks ramybę visiems, kurie Dievui paklūsta! (Dan 11:20—12:1)

²¹ Danieliaus knygoje dar yra pranašystė apie „septyniasdešimt savaičių“ (Brb). Po 69 savaičių turėjo pasirodyti „pateptasis vadas“. Tiesa, pirmiausiai buvo „paskelbtas žodis“ atstatyti Jeruzalę: Artakserksas 20-aisiais savo karaliavimo metais davė atitinkamą leidimą ir Nehemijui atvykus į Jeruzalę karaliaus leidimas įsigaliojo. Bet ypač verta atkreipti dėmesį, kas įvyko praėjus 483 metams (69 kartus po 7 metus): Jėzus iš Nazareto 29 m. e. m. buvo pakrikštytas Jordano upėje ir pateptas šventąja dvasia; taip jis tapo Kristumi, arba Mesiju — Pateptuoju.g Paskui, kaip Danieliaus ir išpranašauta, 70 m. e. m. Jeruzalė buvo sugriauta (Dan 9:24-27; Lk 3:21-23; 21:20).

²² Savo knygos 4 skyriuje Danielius pasakoja Nebukadnecaro sapną, kaip buvo nukirstas medis; toliau rašo, kad Jehova Dievas nužemino karalių, besididžiuojantį savo pasiekimais ir pasikliaujantį savo paties galybe. Nebukadnecaras buvo priverstas gyventi tarsi lauko žvėris, kol pripažino, „kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“ (Dan 4:29 [4:32, Brb]). Negi mes kaip Nebukadnecaras puikuosimės savo laimėjimais, pasitikėsime žmogaus jėga ir užsitrauksime Dievo įniršį? Argi nebūtų išmintingiau pripažinti, kad žmonių karalystę valdo Jehova, ir jo Karalyste pasikliauti?

²³ Visoje Danieliaus knygoje pabrėžiama Karalystės viltis, ir tai mums įkvepia dar daugiau tikėjimo. Jehova Dievas — aukščiausias visatos Valdovas — įsteigia Karalystę, kuri niekada nebus sugriauta ir pati sutrupins į šipulius visas karalystes (2:19-23, 44; 4:22 [4:25, Brb]). Netgi pagonių karaliams Nebukadnecarui ir Darijui teko pripažinti Jehovos viršenybę (3:28, 29; 3:32, 33; 4:34 [4:2, 3, 37, Brb]; 6:26-28 [6:25-27, Brb]). Jehova, Amžinasis, yra išaukštintas ir pašlovintas: jis išsprendžia ginčo klausimą dėl Karalystės ir „tarsi žmogaus sūnui“ atiduoda amžiną „valdžią, garbę ir karalystę, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“. Kartu su „Žmogaus Sūnumi“, Jėzumi Kristumi, Karalystę valdo „Aukščiausiojo šventieji“ (Dan 7:13, 14, 18, 22; Mt 24:30; Apr 14:14). Galingasis didžiūnas Mykolas — ne kas kitas kaip Jėzus, — parodys savo karališką valdžią: sutrupins į šipulius visas šio senojo pasaulio karalystes ir padarys joms galą (Dan 12:1; 2:44; Mt 24:3, 21; Apr 12:7-10). Teisingumo trokštantys žmonės, perpratę šitas pranašystes bei regėjimus, turbūt su užsidegimu imsis ieškoti Dievo Žodžio puslapiuose „nuostabiųjų dalykų“, tyrinės Dievo Karalystės sumanymus, atsiskleidžiančius per šventosios dvasios įkvėptą ir vertingą Danieliaus knygą (Dan 12:2, 3, 6).

[Išnašos]