Jona sužino apie Jehovos gailestingumą
JEHOVA savo pranašui Jonai skiria užduotį. Devintas amžius p. m. e.; Izraelyje valdo Jeroboamas II. Jona yra iš Gatheferio, Zabulono giminės miesto (Jozuės 19:10, 13; 4 Karalių 14:25). Dievas siunčia Joną į asirų sostinę Ninevę, esančią daugiau kaip už 800 km į šiaurės rytus nuo jo gimtojo miesto. Jis turi perspėti nineviečius, kad jie bus Dievo sunaikinti.
Jona turbūt pagalvojo: ‛Kodėl aš turiu eiti į tą miestą pas tą tautą? Jie nėra net pasiaukoję Dievui. Tie kraugeriai asiriečiai niekada nesudarė sandoros su Jehova, kaip kad izraelitai padarė. Juk tos sugedusios tautos žmonės gali palaikyti mano perspėjimą grasinimu ir užkariauti Izraelį! Tik ne aš! Neisiu. Aš pabėgsiu į Jopę ir išplauksiu priešinga kryptimi — tiesiai į Tarsį, visiškai į kitą Didžiosios jūros krantą. Taip ir padarysiu!’ (Jonos 1:1-3).
Pavojus jūroje!
Netrukus Jona jau Jopėje, Viduržemio jūros pakrantėje. Jis užsimoka už kelionę ir sėda laivan, kuris plaukia į Tarsį (paprastai manoma, kad tai Ispanijos miestas), esantį daugiau kaip už 3500 km į vakarus nuo Ninevės. Laivui išplaukus nuvargęs pranašas nusileidžia po deniu ir užmiega. Netrukus po to Jehova sukelia didelį vėją jūroje ir visi išsigandę jūrininkai šaukiasi savojo dievo pagalbos. Laivą taip smarkiai supa ir blaško, kad norint jį palengvinti tenka išmesti krovinį už borto. Tačiau akivaizdu, kad laivas gali sudužti, ir Jona išgirsta susijaudinusį kapitoną šaukiantį: „Ko tu taip pasiduodi miegui? kelkis, šaukis savo Dievą, gal [„tikrasis“, NW] Dievas atsimins mus ir mes nežūsime.“ Jona atsikelia ir užlipa ant denio (Jonos 1:4-6).
„Eikite čia, meskime burtus, — sako jūrininkai, — tai mes žinosime, kodėl ta nelaimė mus ištiko.“ Burtas nurodo Joną. Pagalvok, koks nerimas jį apima, kai jūrininkai sako: „Pasakyk mums, kieno kalte ta nelaimė mus ištinka? koks tavo verslas? kuri tavo šalis ir kur tu keliauji, iš kurios tu tautos?“ Jona sako, kad jis yra hebrajas, garbinantis „Viešpatį [„Jehovą“, NW], dangaus Dievą“, ir nuolankiai bijosi to, „kurs yra padaręs jūrą ir sausumą“. Audra juos užklupo todėl, kad jis bėga nuo Jehovos, užuot paklusniai pranešęs Dievo žinią Ninevei (Jonos 1:7-10).
Jūrininkai klausia: „Ką mes turime tau padaryti, kad jūra mums nurimtų?“ Kadangi jūra darosi dar audringesnė, Jona sako: „Imkite mane ir meskite į jūrą, tuomet jūra jums nurims, nes aš žinau, kad ta didelė audra puolė jus dėl manęs.“ Nenorėdami išmesti Jehovos tarno į jūrą neišvengiamai žūčiai, vyrai bando irtis į sausumą. Neįstengdami to padaryti, jūrininkai šaukia: „Maldaujame, Viešpatie [„Jehova“, NW], kad nežūtumėm dėl šito žmogaus gyvybės, ir teneateina ant mūsų nekaltas kraujas, nes tu, Viešpatie [„Jehova“, NW], padarei, kaip norėjai“ (Jonos 1:11-14).
Į jūrą!
Tuomet jūrininkai išmeta Joną už borto. Jam skęstant šėlstančioje jūroje, ji nustoja siautėti. Tai matydami, ‛vyrai ima didžiai bijoti Jehovos, todėl aukoja jam auką ir duoda įžadus’ (Jonos 1:15, 16, NW).
Grimzdamas į vandenį, Jona, be abejo, meldžiasi. Vėliau jis pajunta, kad slysta minkštu lataku slinkdamas į didesnę ertmę. Nuostabu, kad jis dar gali kvėpuoti! Nusivalęs nuo galvos jūros dumblius, Jona suvokia esąs tikrai nepaprastoje vietoje. Tai todėl, kad ‛Viešpats pritaikė didelę žuvį Jonai praryti. Ir Jona buvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis’ (Jonos 2:1).
Karšta Jonos malda
Milžiniškos žuvies pilve Jona turėjo laiko melstis. Kai kurie jo žodžiai panašūs į žinomų psalmių žodžius. Vėliau Jona užrašė savo maldas, išreiškiančias ir neviltį, ir atgailą. Pavyzdžiui, jam atrodė, kad žuvies pilvas taps šeolu, jo kapu. Todėl jis meldėsi: „Savo nelaimėje šaukiausi Viešpaties, ir jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau, tu išgirdai mano balsą!“ (Jonos 2:2, 3, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys). Dvi Pakilimų giesmės — matyt, izraelitų giedamos kylant Jeruzalėn į metines šventes — išreiškia panašias mintis (Psalmių 119:1; 129:1, 2).
Kalbėdamas apie savo grimzdimą į jūrą, Jona meldžiasi: „Tu [Jehova] įmetei mane į gilumą, į jūros širdį, ir srovė apsupo mane; visos tavo versmės ir tavo bangos perėjo per mane“ (Jonos 2:4; palygink Psalmių 41:8; 68:3).
Jona bijosi, kad dėl savo nepaklusnumo neteks Dievo palankumo ir niekada daugiau nepamatys Dievo šventyklos. Jis meldžiasi: „Galvojau, esąs atstumtas nuo Tavo akių... Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?“ (Jonos 2:5a, ŠvR; 2:5b, Rub; palygink Psalmių 30:23). Jonos padėtis atrodo tokia bloga, kad jis sako: „Vandenys apdengė mane ligi mano sielai [sudarydami pavojų jo gyvybei], gelmė priglaudė mane, žliūgės [jūroje] dengė mano galvą“ (Jonos 2:6, ŠvR; palygink Psalmių 69:2, ŠvR). Pagalvok, kokia sunki Jonos padėtis, nes jis priduria: „Aš nugrimzdau ligi kalnų apačios [būdamas žuvyje]. Žemė buvo mane amžiams užrakinusi [kaip kape]. Bet tu, Viešpatie, mano Dieve, iškėlei mano gyvastį [trečiąją dieną] iš Duobės“ (Jonos 2:7a, ŠvR; 2:7b, Rub; palygink Psalmių 30:3, NTP).
Nors ir būdamas žuvies pilve, Jona nemanė: ‛Aš toks prislėgtas, kad negaliu melstis.’ Priešingai — jis meldėsi: „Mano sielai alpstant [artinantis mirčiai], ... prisiminiau Viešpatį [tikėdamas Tuo, kurio jėga ir gailestingumas yra nepalyginami] ir mano malda pasiekė Tave Tavo šventovėje“ (Jonos 2:8, Šventasis Raštas, paruošė K. Burbulys). Dievas iš dangaus šventyklos išgirdo Joną ir išgelbėjo jį.
Baigdamas Jona meldžiasi: „Tuščius stabus garbinantieji [pasitikėdami gyvybės neturinčiais netikrų dievų atvaizdais] palieka savo gailestingumo šaltinį [atsisakydami To, kuris parodo šią savybę], bet aš gyriaus giesme tau [Jehovai Dievui] aukosiu, padarytą įžadą [šiuo ir kitais atvejais] išpildysiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“ (Jonos 2:9, 10, Rub; palygink Psalmių 31:7, ŠvR; 49:14). Žinodamas, kad tik Dievas gali jį išvaduoti iš mirties, atgailaujantis pranašas (panašiai kaip gyvenę iki jo karaliai Dovydas ir Saliamonas) išgelbėjimą priskiria Jehovai (Psalmių 3:9; Patarlių 21:31).
Jona paklūsta
Po daugelio apmąstymų ir karštos maldos Jona pajunta, kad jis yra stumiamas atgal tuo lataku, per kurį čia pateko. Galop jis išmetamas į sausumą (Jonos 2:11). Dėkingas už išgelbėjimą, Jona paklūsta Dievo žodžiui: „Kelkis ir eik į didelį Ninivės miestą, ir skelbk jame žinią, kurią aš tau teikiu“ (Jonos 3:1, 2). Jona išvyksta į Asirijos sostinę. Sužinojęs, kuri yra diena, jis nustato, kad žuvies pilve išbuvo tris paras. Pranašas persikelia per Eufrato upę ties jos dideliu vakariniu vingiu, keliauja į rytus per šiaurės Mesopotamiją, atvyksta prie Tigro upės ir pagaliau pasiekia tą didelį miestą (Jonos 3:3).
Jona įeina į Ninevę — didžiulį miestą. Jis keliauja per miestą vieną dieną ir po to skelbia: „Dar keturios dešimtys dienų, ir Ninivė bus sugriauta.“ Ar Jonai buvo stebuklingai duota mokėti asirų kalbą? Mums apie tai nepasakyta. Bet net jei jis kalba hebrajiškai, o kas nors verčia, jo pranešimas paveikia. Ninevės žmonės ima tikėti Dievu. Jie paskelbia pasninką ir visi apsisiaučia ašutinėmis — nuo didžiausio iki mažiausio. Kai žodis pasiekia Ninevės karalių, šis pakyla iš savo sosto, nusivelka karališkus rūbus, apsidengia ašutine ir atsisėda į pelenus (Jonos 3:4-6).
Kaip nustemba Jona! Asirų karalius siunčia šauklius, kad paskelbtų: „Žmonės ir gyvuliai, jaučiai ir avys, tegul niekas neragauja; tenebūna ganomi ir tenegeria vandens. Žmonės ir gyvuliai tebūna apsupti ašutinėmis ir tegul galingai šaukiasi Viešpaties; tegul kiekvienas gręžiasi nuo savo pikto kelio ir nuo neteisybės, kuri yra jų rankose. Rasi Dievas apsigręš ir dovanos, rasi gręšis nuo savo rūstybės užsidegimo ir mes nežūsime?“ (Jonos 3:7-9).
Nineviečiai laikosi savo karaliaus įsako. Pamatęs, kad jie nusigręžė nuo savo blogo kelio, Dievas gailisi jų ir todėl nebesiunčia tos nelaimės, apie kurią kalbėjo (Jonos 3:10). Dėl jų atgailavimo, nuolankumo ir tikėjimo Jehova nutaria nebeįvykdyti numatyto nuosprendžio.
Nepatenkintas pranašas
Praeina keturiasdešimt dienų, o Ninevei nieko neatsitinka (Jonos 3:4). Supratęs, kad nineviečiai nebus sunaikinti, Jona lieka labai nepatenkintas, supyksta ir meldžia: „Viešpatie, argi ne tas yra mano žodis, kai aš dar tebebuvau savo šalyje? todėl tai aš norėjau išvengti ir bėgau į Tarsį, nes aš žinau, kad tu Dievas maloningas ir gailestingas, kantrus ir didelio pasigailėjimo, ir dovanojąs piktumą. Taigi, Viešpatie, atimk iš manęs mano gyvybę, nes man geriau mirti kaip gyvam būti.“ Dievas atsiliepia tokiu klausimu: „Ar manai, kad tu teisingai pyksti?“ (Jonos 4:1-4).
Tuomet Jona išdidžiai palieka miestą. Paėjėjęs rytų kryptimi, jis pasistato palapinę, kad galėtų sėdėti jos šešėlyje ir matyti, kas atsitiks miestui. O Jehova gailėdamasis ‛išaugina moliūgą, ir tas pakyla viršum Jonos, kad būtų ant jo galvos ūksmė ir dengtų jį, nes jis kenčia’. Kaip džiaugiasi Jona moliūgu! Bet auštant Dievas siunčia kirminą pakąsti augalą ir tas pradeda vysti. Greitai jis visiškai nudžiūvo. Dievas taip pat siunčia karštą rytų vėją. Dabar saulė kaitina pranašo galvą ir jis alpsta. Jis vėl prašo mirties. Taip, Jona dar sykį sako: „Geriau man mirti kaip gyvam būti“ (Jonos 4:5-8).
Dabar kalba Jehova. Jis klausia Joną: „Ar manai, kad tu teisingai pyksti dėl moliūgo?“ Jona atsako: „Aš teisingai pykstu net iki mirčiai.“ Tada Jehova pasako pranašui iš esmės tokius žodžius: ‛Tau skaudu dėl moliūgo. Bet tu nevargai ir neauginai jo. Kaip jis atsirado per vieną naktį, taip ir žuvo.’ Dievas toliau aiškino: ‛Ar aš neturėčiau pasigailėti didelio Ninevės miesto, kuriame gyvena 120000 žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, be to daug galvijų?’ (Jonos 4:9-11). Akivaizdu, koks yra teisingas atsakymas.
Jona atgailauja, lieka gyvas ir parašo Biblijos knygą, pavadintą jo vardu. Kaip jis sužinojo, kad jūrininkai išsigando Jehovos, aukojo Jam ir padarė įžadus? Būdamas Dievo įkvėptas arba galbūt šventykloje iš kurio nors jūrininko ar keleivio (Jonos 1:16; 2:5).
„Jonos ženklas“
Kai Rašto aiškintojai ir fariziejai reikalavo iš Jėzaus Kristaus ženklo, jis pasakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas.“ Jėzus pridūrė: „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“ (Mato 12:38-40). Žydų diena prasidėdavo po saulėlydžio. Kristus mirė penktadienio popietę, 33 m. e. m. nisano 14-ąją. Tą dieną saulei dar nenusileidus jo kūnas buvo paguldytas į kapą. Tą patį vakarą prasidėjo nisano 15-oji ir tęsėsi iki saulės laidos šeštadienį, septintąją, tai yra paskutinę, savaitės dieną. Tada prasidėjo nisano 16-oji ir tęsėsi iki mūsų vadinamojo sekmadienio saulėlydžio. Taigi Jėzus buvo miręs ir gulėjo kape kažkiek laiko nisano 14-ąją, visą nisano 15-tos parą ir nisano 16-osios naktį. Kai sekmadienio rytmetį kelios moterys atėjo prie kapo, jis jau buvo prikeltas (Mato 27:57-61; 28:1-7).
Jėzus išbuvo kape tam tikrą kiekvienos iš trijų parų laikotarpį. Taigi jo priešai gavo „Jonos ženklą“, bet Kristus pasakė: „Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“ (Mato 12:41). Tikra tiesa! Žydai turėjo savo tarpe Jėzų Kristų — pranašą, daug didesnį už Joną. Nors Jona buvo reikšmingas ženklas nineviečiams, Jėzus skelbė turėdamas daug didesnius įgaliojimus ir labiau pagrįstus įrodymus negu anas pranašas. Tačiau dauguma žydų nepatikėjo (Jono 4:48).
Kaip tauta, žydai nepriėmė nuolankiai Pranašo, didesnio už Joną, ir neparodė tikėjimo Juo. O jų protėviai? Jiems taip pat trūko tikėjimo ir nuolankumo. Iš esmės Jehova pasiuntė Joną į Ninevę tikriausiai tam, kad parodytų skirtumą tarp atgailaujančių nineviečių ir kietasprandžių izraelitų, kuriems labai stigo tikėjimo bei nuolankumo. (Palygink Pakartoto Įstatymo 9:6, 13.)
O kaip pats Jona? Jis sužinojo, koks didelis Dievo gailestingumas. Be to, Jehovos reakcija į Jonos murmėjimą dėl gailestingumo, parodyto atgailaujantiems nineviečiams, turi padėti mums vengti priekaištauti, kai šiomis dienomis mūsų dangiškasis Tėvas elgiasi gailestingai su žmonėmis. Iš tikrųjų džiūgaukime, kad kasmet tūkstančiai žmonių įtiki ir su nuolankiomis širdimis pasuka prie Jehovos.