Biblijos rašytojų stilius skiriasi, tad ar gali būti, kad Biblija yra Dievo įkvėpta?

KAIP rodo faktai, vyrai, kuriuos Dievas pasitelkė užrašyti Šventąjį Raštą, neturėjo būti tarsi robotai, rašantys, kas diktuojama. Štai skaitome, kad apaštalui Jonui „Dievo įkvėptas“ Apreiškimas buvo atskleistas „ženklais“ ir kad tada Jonas „paliudijo Dievo žodį ir Jėzaus Kristaus liudijimą — visa, ką regėjo“ (Apreiškimo 1:1, 2, NW). „Dvasios įkvėpimu“ Jonas buvo „perkeltas į Viešpaties dieną“ ir jam buvo pasakyta: „Ką matai, surašyk ritinyje“ (Apreiškimo 1:10, 11, NW). Taigi Dievui tikriausiai atrodė tinkama leisti Biblijos rašytojams pasitelkus protinius sugebėjimus parinkti žodžius ir posakius savo regėjimams aprašyti (Habakuko 2:2), tačiau jis visada jiems vadovavo, kad parašytas kūrinys būtų ne tik be iškraipymų ir teisingas, bet ir derintųsi su Jehovos tikslu (Patarlių 30:5, 6). Kad reikėjo paties rašytojo pastangų, rodo Mokytojo 12:9, 10 (Brb), kur sakoma, jog jis turėjo viską ištirti, apsvarstyti ir sudėti „tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius“. (Palygink Luko 1:1-4.)

Tai, be abejo, paaiškina, kodėl Biblijos knygų rašymo stiliai ir vartojami posakiai skiriasi, — jose atsispindi kiekvieno rašytojo individualybė. Dievas, rinkdamas rašytojus vienai ar kitai užduočiai, tikriausiai atsižvelgė į jų asmenybės bruožus; gali būti, kad jis juos iš anksto ruošė tam tikram tikslui.

Štai Matas, buvęs mokesčių rinkėjas, savo pasakojime dažnai mini konkrečius skaičius ir piniginius vienetus (Mato 17:27; 26:15; 27:3). O Lukas, „mylimasis gydytojas“ (Kolosiečiams 4:14), vartoja žodžius ir posakius, rodančius jo medicinos žinias (Luko 4:38; 5:12; 16:20).

Net jeigu rašytojas sako gavęs „Viešpaties žodį“ ar „ištarmę“, galimas dalykas, žinios apie Dievo tikslą buvo perduotos ne diktuojant, o vaizdiniu, kurį rašytojas paskui išreikšdavo žodžiais. Apie tai galima spręsti iš to, kad rašytojas kartais sako ‘regėjęs’ (o ne girdėjęs) „ištarmę“ arba „Viešpaties žodį“ (Izaijo 13:1, Jr; Michėjo 1:1, Jr; Habakuko 1:1; 2:1, 2).

Vyrai, parinkti rašyti Šventąjį Raštą, buvo Jehovos šventosios dvasios vedami. Jie mielai leidosi Dievo vadovaujami (Izaijo 50:4, 5), troško sužinoti jo valią (Izaijo 26:9). Daugeliu atvejų jie turėjo omenyje tam tikrus tikslus (Luko 1:1-4) arba konkrečias reikmes (1 Korintiečiams 1:10, 11; 5:1; 7:1), ir Dievas jiems vadovavo, kad tai, ką jie rašė, atitiktų jo tikslą (Patarlių 16:9). Tie dvasingi vyrai, širdimi ir protu atsidavę Dievo valiai, turėjo „Kristaus protą“ (Brb), todėl rašydami rėmėsi ne vien žmonių išmintimi ir pasakojo ne „savo pačių vaizduotės regėjimus“, kaip kad darė netikri pranašai (1 Korintiečiams 2:13-16; Jeremijo 23:16; Ezechielio 13:2, 3, 17).

Akivaizdu, šventoji dvasia Biblijos rašytojus veikė įvairiopai (1 Korintiečiams 12:6). Nemažą dalį informacijos jie galėjo patys rasti; kartais ji jau būdavo užrašyta, pavyzdžiui, genealogijos ir kai kurie istoriniai pasakojimai (Luko 1:3; 3:23-38; Skaičių 21:14, 15; 1 Karalių 14:19, 29; 2 Karalių 15:31; 24:5). Tada Dievo dvasia saugojo, kad įkvėptame tekste nebūtų netikslumų ir klaidų, taip pat padėjo suprasti, kokią medžiagą panaudoti. Aišku, ne visi kieno nors ištarti žodžiai, vėliau įtraukti į Bibliją, buvo įkvėpti Dievo, bet šventoji dvasia vadovavo parenkant medžiagą ir tiksliai užrašant ją. (Žiūrėk Pradžios 3:4, 5; Jobo 42:3; Mato 16:21-23.) Taip Dievas savo įkvėptame Žodyje išsaugojo pasakojimus, liudijančius, kas atsitinka, kai žmonės jo klauso ir elgiasi pagal jo valią, ir kokios būna pasekmės, kai jų mintys, kalba bei veiksmai rodo, jog jie nepaiso Dievo ar nežino jo teisingų normų. Kita vertus, informacijos apie tai, kas vyko žemėje iki žmogaus sukūrimo (Pradžios 1:1-26), apie įvykius danguje (Jobo 1:6-12 ir kt.), pranašystes, taip pat Dievo tikslų bei mokymų apreiškimus patys rašytojai rasti negalėjo ir ji turėjo būti perduota stebuklingai per Dievo dvasią. Kai dėl išmintingų posakių bei patarimų, tai nors rašytojas galbūt buvo nemažai pasimokęs iš patirties ir ypač tyrinėdamas bei taikydamas tas Rašto dalis, kurios jau buvo parašytos, vis tiek reikėjo Dievo dvasios veikimo, kad jo pateikta informacija galėtų būti laikoma Dievo Žodžiu, kuris yra „gyvas, veiksmingas [...] ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4:12).

Tai galime suprasti iš apaštalo Pauliaus žodžių jo Pirmame laiške korintiečiams. Duodamas patarimų dėl santuokos ir viengungystės jis kalbėjo: „Kitiems sakau aš, ne Viešpats [...].“ Toliau skaitome: „Dėl nesusituokusių [„skaisčių“, NW] neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą“ (Brb). Galiausiai apie našlę jis sako: „Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią“ (1 Korintiečiams 7:12, 25, 40). Čia Paulius, matyt, norėjo pasakyti, kad kai kuriais klausimais negali pacituoti konkretaus Viešpaties Jėzaus mokymo. Taigi Paulius išsakė savo nuomonę kaip dvasios kupinas apaštalas. Tačiau jo patarimai buvo „Dievo įkvėpti“ ir tapo Šventojo Rašto dalimi, tiek pat reikšminga kaip ir visa kita jame.

Išties yra skirtumas tarp Dievo įkvėptų šventųjų raštų ir kitų, kurie, nors parašyti vadovaujant šventajai dvasiai, pagrįstai nėra priskiriami Šventojo Rašto kanonui. Kaip jau buvo minėta, be kanoninių Hebrajiškųjų raštų knygų, būta kitų raštų, kaip antai Judo ir Izraelio karalių metraščiai, ir jie dažniausiai buvo sudaryti Dievui atsidavusių vyrų. Jais netgi naudojosi tie rašytojai, kurie buvo įkvėpti parašyti Šventojo Rašto knygas. Taip buvo ir apaštalų laikais. Be laiškų, įtrauktų į Biblijos kanoną, metams bėgant apaštalai ir vyresnieji, aišku, parašė daug laiškų įvairioms bendruomenėms. Nors juos rašę vyrai buvo dvasios vadovaujami, Dievas tų raštų nepriskyrė prie neklaidingo Dievo Žodžio. Nekanoniniuose Hebrajiškuosiuose raštuose galėjo būti klaidų, o nekanoniniuose apaštalų raštuose galbūt atsispindėjo nevisiškai teisingas kai kurių dalykų supratimas, koks buvo neseniai susikūrusioje krikščionių bendruomenėje. (Palygink Apaštalų darbų 15:1-32; Galatams 2:11-14; Efeziečiams 4:11-16.) Tačiau kaip Dievas savo dvasia, arba veikliąja jėga, kai kuriems krikščionims suteikė „dvasių atpažinimo“ dovaną, taip jis galėjo padėti krikščionių bendruomenės vadovaujančiajai tarybai suprasti, kuriuos įkvėptus raštus įtraukti į Šventojo Rašto kanoną, o kurių ne (1 Korintiečiams 12:10).