Vaikščioti su Dievu turint amžinybės viltį
„Mes... vaikščiosime Viešpaties [„Jehovos“, NW], mūsų Dievo, vardu per amžius ir visuomet“ (MICHĖJO 4:5).
1. Kodėl Jehova gali būti pavadintas „amžinuoju Karaliumi“?
JEHOVA DIEVAS neturėjo pradžios. Jis deramai vadinamas „Ilgaamžiu“, nes jo metai nusitęsia į begalinę praeitį (Danieliaus 7:9, 13). Jehova amžinai gyvens ir ateityje. Jis vienintelis yra „amžinasis Karalius“ (Apreiškimas 10:6; 15:3, NW). Jo akimis tūkstantis metų yra „kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį“ (Psalmių 90:4, Brb red.).
2. a) Koks yra Dievo tikslas paklusnių žmonių labui? b) Į ką turime sutelkti savo viltis bei planus?
2 Kadangi gyvybės Davėjas amžinas, jis galėjo suteikti pirmajai žmonių porai, Adomui ir Ievai, perspektyvą amžinai gyventi Rojuje. Tačiau Adomas nepakluso, todėl prarado teisę gyventi amžinai ir perdavė nuodėmę bei mirtį savo palikuonims (Romiečiams 5:12). Vis dėlto Adomo maištas nesugriovė pradinio Dievo tikslo. Jehovos valia yra, kad paklusnūs žmonės gyventų amžinai, ir jis neabejotinai įgyvendins tai (Izaijo 55:11). Taigi kaip tinkama, galvojant apie amžinybę, savo viltis ir planus susieti su Jehovos tarnyba. Nors ir norime aiškiai turėti omenyje „Jehovos dieną“, svarbu prisiminti, kad mūsų tikslas yra vaikščioti su Dievu amžinai (2 Petro 3:12, NW).
Jehova veikia nustatytu laiku
3. Iš kur žinome, kad Jehova „nustatytu laiku“ įgyvendins savo tikslus?
3 Kaip vaikščiojantiems su Dievu, mums labai rūpi vykdyti jo valią. Žinome, jog Jehova yra Didysis Chronometrininkas, todėl pasitikime, kad niekas jam nesukliudys įgyvendinti savo tikslų numatytu laiku. Pavyzdžiui, „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Galatams 4:4). Apaštalui Jonui buvo pasakyta, kad „nustatytu laiku“ išsipildys pranašiški dalykai, jam parodyti ženklais (Apreiškimas 1:1, 2; 1:3, NW). Taip pat yra „[„nustatytas“, NW] metas teisti mirusius“ (Apreiškimas 11:18). Prieš daugiau kaip 1900 metų apaštalas Paulius buvo įkvėptas pasakyti, kad Dievas „nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį“ (Apaštalų darbai 17:31).
4. Iš kur žinome, kad Jehova trokšta pašalinti šią blogą daiktų sistemą?
4 Jehova pašalins šią blogą santvarką, nes šiuolaikiniame pasaulyje jo vardas niekinamas. Nedorėliai klesti (Psalmių 92:7, Brb red.). Savo žodžiais bei darbais jie įžeidinėja Dievą, ir jam skaudu matyti, kaip užgauliojami bei persekiojami jo tarnai (Zacharijo 2:8). Nenuostabu, kad Jehova paskelbė greit sunaikinsiąs visą Šėtono organizaciją! Dievas tiksliai numatė, kada tai įvyks, ir Biblijos pranašysčių išsipildymas aiškiai rodo, kad dabar gyvename „pabaigos laiku“ (Danieliaus 12:4, NW). Jis netrukus veiks visų jį mylinčiųjų labui.
5. Kaip Lotą ir Habakuką veikė to meto aplinka?
5 Praeityje gyvenę Jehovos tarnai troško išvysti blogio pabaigą. Teisusis Lotas buvo „varginamas nedorėlių palaido elgesio“ (2 Petro 2:7). Nusiminęs dėl blogos padėties, pranašas Habakukas maldavo: „Viešpatie, kaip ilgai aš šauksiu, o Tu neišklausysi, šauksiu apie smurtą, o Tu negelbėsi! Kodėl man leidi patirti nedorybę ir vargą? Priespauda ir smurtas prieš mane, visur kyla vaidai ir barniai“ (Habakuko 1:2, 3, Brb red.).
6. Kaip Jehova atsakė į Habakuko maldą ir ko pasimokome iš to?
6 Iš dalies Jehova atsakė Habakukui šiais žodžiais: „Regėjimas yra skirtam laikui, bet galiausiai jis kalbės ir nemeluos. Jei jis uždelstų — lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos“ (Habakuko 2:3, Brb red.). Taigi Dievas nurodė, kad jis veiks „skirtu laiku“. Nors ir atrodytų, kad Jehova delsia, jis tikrai įgyvendins savo tikslą! (2 Petro 3:9)
Tarnauti su neblėstančiu uolumu
7. Nors Jėzus tiksliai nežinojo, kada ateis Jehovos diena, kaip jis tęsė savo veiklą?
7 Ar mums būtina žinoti Jehovos numatytą tikslų įvykių laiką, kad uoliai vaikščiotume su Dievu? Ne. Štai keletas pavyzdžių. Jėzų labai domino laikas, kada Dievo valia bus vykdoma žemėje kaip ir danguje. Iš tiesų Kristus mokė savo pasekėjus melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Nors Jėzus žinojo, kad į tą prašymą bus atsakyta, jis nežinojo tikslaus įvykių laiko. Savo didžiojoje pranašystėje apie šios daiktų sistemos pabaigą jis pasakė: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mato 24:36). Kadangi Jėzus Kristus yra svarbiausias asmuo įgyvendinant Dievo tikslus, jis pats vykdys nuosprendį savo dangiškojo Tėvo priešams. Tačiau būdamas žemėje net jis nežinojo, kada Dievas ims veikti. Ar dėl to sumažėjo jo uolumas Jehovos tarnyboje? Aišku, ne! Matydami, kaip Jėzus uoliai valė šventyklą, „jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‛Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane’“ (Jono 2:17; Psalmių 68:10). Jėzus buvo visiškai užsiėmęs darbu, kurį atlikti buvo siųstas, ir tai darė su nenuilstamu uolumu. Jis tarnavo Dievui su amžinybės viltimi.
8, 9. Kas buvo pasakyta mokiniams, jiems paklausus apie Karalystės atkūrimą, ir kaip jie reagavo?
8 Taip buvo ir su Kristaus mokiniais. Jėzus susitiko su jais prieš pat žengdamas į dangų. Skaitome: „Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: ‛Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?’“ Kaip ir jų Mokytojas, jie laukė ateinant Karalystės. Tačiau Jėzus atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbai 1:6-8).
9 Nėra nurodymo, kad toks atsakymas būtų nuliūdinęs mokinius. Priešingai, jie uoliai įsitraukė į skelbimo darbą. Per keletą savaičių jie užtvindė Jeruzalę savo mokslu (Apaštalų darbai 5:28). O per 30 metų savo skelbimo veiklą mokiniai išplėtė tiek, kad Paulius galėjo pasakyti, jog geroji naujiena paskelbta „visai tvarinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23). Nors Karalystė nebuvo ‛atkurta Izraelyje’, kaip mokiniai nepagrįstai tikėjosi, ir nebuvo įkurta danguje jiems gyvenant, jie ir toliau uoliai tarnavo Jehovai su amžinybės viltimi.
Ištirk savo motyvus
10. Ką galime įrodyti nežinodami, kada Dievas sunaikins Šėtono sistemą?
10 Šiuolaikiniai Jehovos tarnai irgi trokšta pamatyti šios blogos daiktų sistemos galą. Tačiau svarbiausias mūsų rūpestis nėra išsilaisvinimas į Dievo pažadėtą naująjį pasaulį. Mes norime, kad būtų pašventintas Jehovos vardas ir apginta jo visavaldystė. Dėl to galime džiūgauti, kad Dievas nepasakė „dienos ir valandos“, kada sunaikins Šėtono sistemą. Tai leidžia mums įrodyti savo pasiryžimą vaikščioti su Dievu amžinai iš meilės jam, o ne dėl trumpalaikių, savanaudiškų tikslų.
11, 12. Kaip buvo užginčytas Jobo nekaltumas ir kaip tas iššūkis liečia mus?
11 Išlaikydami savo ištikimybę Dievui, taip pat įrodome, kad Velnias klydo tvirtindamas, esą teisusis Jobas — ir kiti tokie kaip jis — tarnauja Dievui iš savanaudiškų paskatų. Jehovai apibūdinus savo tarną Jobą kaip nepriekaištingą, teisų, dievobaimingą vyrą, Šėtonas ėmė piktai įrodinėti: „Argi Ijobas veltui bijo Dievo? Ar tu neapsupai iš visų pusių jo paties, jo namų ir viso jo lobio? Argi nepalaiminai jo rankų darbų, ar jo lobis nepadaugėjo žemėje? Bet ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visa, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs į akis?“ (Jobo 1:8-11) Likdamas nekaltas išbandymuose, Jobas įrodė, kad šis piktavališkas tvirtinimas klaidingas.
12 Būdami tokie pat ištikimi, galime paneigti kiekvieną Šėtono kaltinimą, esą tarnaujame Dievui tik dėl to, kad artėja atpildas. Tiksliai nežinodami, kada Dievas išlies savo kerštą blogiesiems, turime galimybę įrodyti, jog tikrai mylime Jehovą ir norime vaikščioti jo keliais amžinai. Taip matosi, kad esame ištikimi Dievui ir pasitikime jo sprendimais. Be to, nežinant dienos ir valandos lengviau išlikti apdairiems ir dvasiškai budriems, nes tada suvokiame, jog pabaiga gali ateiti bet kada — kaip vagis naktį (Mato 24:42-44). Kasdien vaikščiodami su Jehova, pradžiuginame jo širdį ir duodame atkirtį besityčiojančiam iš jo Velniui (Patarlių 27:11, Brb red.).
Planuok turėdamas omenyje amžinybę!
13. Kas Biblijoje nurodoma dėl ateities planų kūrimo?
13 Vaikštantieji su Dievu žino, jog išmintinga nuosaikiai planuoti ateitį. Suvokdami senatvės problemas bei ribotumus, daugelis žmonių gerai išnaudoja savo jaunystę ir jėgas, kad apsirūpintų tolesniam gyvenimui. O kaip su daug svarbesne mūsų dvasine ateitimi? Patarlių 21:5 (Brb red.) sakoma: „Stropiojo sumanymai veda į apstybę, o skuboti — į nuostolį.“ Planuoti į ateitį, siekiant amžinybės, tikrai naudinga. Tiksliai nežinodami, kada baigsis ši sistema, turime galvoti apie savo ateities poreikius. Tačiau būkime nuosaikūs ir Dievo interesus laikykime svarbiausiais. Mažatikiai gali sakyti, jog sutelkti savo dėmesį vykdyti Dievo valią — trumparegiška. Bet ar tai tiesa?
14, 15. a) Kokį palyginimą Jėzus pasakė, turėdamas omenyje ateities planų kūrimą? b) Kodėl Jėzaus palyginime minimam turtuoliui trūko įžvalgumo?
14 Šį klausimą Jėzus nušvietė viename savo palyginime. Jis pasakė: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‛Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ Galop jis tarė: ‛Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‛Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Luko 12:16-21).
15 Ar Jėzus norėjo pasakyti, kad turtuoliui nereikėjo darbuotis, siekiant materialiai apsirūpinti dėl ateities? Ne, Rašte raginama sunkiai dirbti (2 Tesalonikiečiams 3:10). Turtuolio klaida ta, jog jis nieko nedarė, kad būtų „turtingas pas Dievą“. Nors jis ir būtų galėjęs džiaugtis savo materialiniu turtu daugelį metų, galiausiai vis tiek būtų miręs. Jis buvo neįžvalgus, negalvojo apie amžinybę.
16. Kodėl galime tvirtai pasitikėti, kad Jehova suteiks saugią ateitį?
16 Vaikščioti su Jehova turint amžinybės viltį yra ir praktiška, ir toliaregiška. Tai geriausias būdas planuoti ateitį. Nors yra išmintinga iš anksto galvoti apie mokymąsi, įsidarbinimą bei šeimos pareigas, visada turime atsiminti, kad Jehova niekada neapleidžia savo ištikimų tarnų. Karalius Dovydas giedojo: „Buvau vaikas — ir jau esu senis, ir nemačiau pamesto teisiojo nei jo palikuonių elgetaujant duonos“ (Psalmių 36:25). Ir Jėzus užtikrino, kad Dievas pasirūpins visais, kurie pirmiausia ieško Karalystės ir vaikšto teisingais Jehovos keliais (Mato 6:33).
17. Iš kur žinome, kad pabaiga arti?
17 Nors tarnaujame Dievui su amžinybės viltimi, aiškiai turime omenyje Jehovos dieną. Biblijos pranašysčių išsipildymas iškalbingai liudija apie tos dienos artumą. Šiam šimtmečiui būdingi karai, marai, žemės drebėjimai bei maisto trūkumas, taip pat tikrųjų krikščionių persekiojimas bei pasaulinis gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimas. Visa tai yra šios blogosios daiktų sistemos pabaigos ženklai (Mato 24:7-14; Luko 21:11). Pasaulis pilnas tokių žmonių, kurie yra „savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“ (2 Timotiejui 3:1-5). Šiomis kritiškomis paskutinėmis dienomis Jehovos tarnams gyventi nelengva. Kaip ilgimės tos dienos, kai Jehovos Karalystė nušluos visą blogį! O tuo tarpu laukdami amžinybės, būkime pasiryžę vaikščioti su Dievu.
Tarnauk su amžinojo gyvenimo viltimi
18, 19. Kas rodo, jog praeityje gyvenę ištikimieji tarnavo Dievui su amžinybės viltimi?
18 Vaikščiodami su Jehova, atsiminkime Abelio, Henocho, Nojaus, Abraomo ir Saros tikėjimą. Paminėjęs juos, Paulius parašė: „Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai“ (Žydams 11:13). Tie ištikimieji „troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios“ (Žydams 11:16). Tikėdami jie laukė geresnės tėvynės valdant Dievo Mesijiškajai Karalystei. Galime būti tikri, kad Dievas atlygins jiems amžinuoju gyvenimu toje geresnėje tėvynėje — žemiškajame Rojuje valdant Karalystei (Žydams 11:39, 40).
19 Pranašas Michėjas išreiškė Jehovos tautos pasiryžimą garbinti Dievą amžinai. Jis rašė: „Visos tautos vaikščios kiekviena savo dievo vardu, mes gi vaikščiosime Viešpaties, mūsų Dievo, vardu per amžius ir visuomet“ (Michėjo 4:5). Michėjas ištikimai tarnavo Jehovai iki mirties. Prikeltas naujajame pasaulyje šis pranašas, be abejonės, ir toliau vaikščios su Dievu visą amžinybę. Koks puikus pavyzdys mums, gyvenantiems taip arti pabaigos!
20. Koks turi būti mūsų pasiryžimas?
20 Jehova vertina mūsų meilę, rodomą jo vardui (Žydams 6:10). Jis žino, jog mums nelengva likti ištikimiems šiame Velnio valdomame pasaulyje. „Praeina pasaulis“, bet „kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:17; 5:19). Tad Jehovos padedami būkime tvirtai pasiryžę atlaikyti nuolatinius išbandymus. Gyvenkime turėdami omenyje nuostabias palaimas, pažadėtas mūsų mylinčio dangiškojo Tėvo. Jas tikrai galėsime patirti, jei nenustojame vaikščioti su Dievu turėdami amžinybės viltį (Judo 20, 21).
Kaip tu atsakytumei?
◻ Koks yra Dievo tikslas paklusnių žmonių naudai?
◻ Kodėl Jehova dar nesunaikino bedieviško pasaulio?
◻ Kodėl neturime prarasti uolumo, nors tiksliai nežinome, kada Dievas ims veikti?
◻ Kokia nauda vaikščioti su Dievu tikintis amžinybės?
[Iliustracija 17 puslapyje]
Norėdami vaikščioti su Dievu, turime uoliai jam tarnauti kaip pirmieji Kristaus mokiniai